Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Aidai Dailidienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai advokatei Vidai Kabečienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A.D., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjos advokatės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nutarties, kuria A.D., padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1d., būnant nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A.D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1d., t.y. jis 2007-04-04 apie 14 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, išvadindamas necenzūriniais žodžiais barmenę Ž.U., grasindamas su ja fiziškai susidoroti, vaikščiodamas po barą be kelnių, apšlapindamas baro tualeto sienas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

A.D., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja advokatė apeliaciniu skundu prašė pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartį ir A. D. atžvilgiu taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, į apeliacinės instancijos teismo posėdį kviesti teismo psichiatrijos ekspertą S. S. Nurodė, kad apylinkės teismo nutartyje neteisingai nurodyta, kad A. D. grasino fiziškai susidoroti su nukentėjusiąja baro barmene Ž. U. Apeliantės teigimu, jokio grasinimo fakto nebuvo. Tai patvirtinta pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta tik tai, kad A. D. bare keikėsi necenzūriniais žodžiais ir tualete šlapinosi ant sienų, tačiau jokių duomenų apie grasinimą susidoroti neužfiksuota. Be to, teisiamajame posėdyje Ž. U. patvirtino, kad netikėjo, jog A. D. realiai gali panaudoti prieš ją fizinį smurtą, tai buvo tik girto vyriškio svaičiojimai. Liudytoja R. N. parodė, kad A. D. nebuvo agresyvus, priešingai – net padėkojo už skanų maistą. Liudytoja D. M. parodė, kad A. D. dainavo apie Lietuvą ir niekam negrasino. Dėl to apeliantės teigimu, teismo nutartyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nutartis keistina.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisiamajame posėdyje apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas S. S. parodė, jog jam nėra žinoma, kad po įvykio A. D. dar yra gydomas VšĮ Dainavos poliklinikos PSC ir vartoja vaistus, nepažeidžia gydymo rėžimo. Byloje yra duomenys, kad po įvykio A. D. gydėsi stacionare. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. D. paskirta per griežta medicininio pobūdžio priemonė, pakanka ir pačios švelniausios – ambulatorinio stebėjimo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, A.D., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės prašiusios apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. D. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė medicininio pobūdžio priemonę, laikantis BK 98 str. nustatytų jų skyrimo pagrindų. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1d.

Tai, kad A. D. atliko kaltinime nurodytus aktyvius veiksmus, o būtent vartojo necenzūrinius žodžius, grasino susidoroti su nukentėjusiąja Ž. U., vaikščiojo po barą be kelnių ir apšlapino baro tualeto sienas, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, yra įrodyta nešališko teismo išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais: nukentėjusios Ž. U., liudytojų R. N., D. M. parodymais apie tai, kad A. D. įvykio dieną buvo išgėręs alkoholio, pradėjo kabinėtis prie baro klientų, nukentėjusiąją keikti necenzūriniais žodžiais ir grasinti jai fiziniu susidorojimu, nusimovęs kelnes vaikštinėjo po barą, vėliau šlapinosi ant tualeto sienų. Nors apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų, kad A. D. grasino fiziniu susidorojimu, šie jos argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusios Ž. U., kuri teisiamajame posėdyje buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir davė priesaiką teisme, parodymų. Jos parodymus papildo liudytojos D. M. parodymai apie tai, kad A. D. grasino nušauti. Tai, kad pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą neįrašyti duomenys apie fizinį susidorojimą, dar nereiškia, kad A. D. tokio grasinimo nukentėjusios Ž. U. atžvilgiu neišreiškė. Šiame pranešime nėra nurodomi visi bylos duomenys bei neaprašomos byloje nustatytos faktinės įvykio aplinkybės. Jas nustato tik teismas, remdamasis įrodymų visuma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka duomenų išvadai, jog be kitų kaltinime nurodytų veiksmų A. D. dar ir grasino fiziniu susidorojimu. Pažymėtina, kad toks grasinimas fiziniu smurtu sudaro savarankišką inkriminuojamos nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymį. Todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar grasinimas buvo realus. Tam, kad būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka pakanka vien tik grasinimo išreiškimo. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu grasinimas būtų realus, tai būtų jau ne inkriminuojamo, bet kitų nusikaltimų (BK 145 str. 1d., 148 str. 1d., 149 str. 1d. ir pan.) sudėties požymiu.

Taigi apylinkės teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. D. veikoje nustatė visus būtinus, o kartu ir pakankamus, BK 284 str. 1d. numatyto nusikaltimo požymius. Kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1d. tuomet, kai kaltininkas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. A. D. inkriminuoti ne visi, bet alternatyvūs ir pakankami šios nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai, o būtent: viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai, grasinimai, nepagarbos aplinkiniams ir demonstravimas, dėl ko buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie požymiai byloje yra nustatyti ir pagrįsti nešališko teismo jau aukščiau minėtais ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pažymėtina, kad grasinimais pripažįstamas neleistinas žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad A. D. pradėjo ne tik keikti necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją Ž. U., bet ir jai grasinti fiziškai susidoroti. Kitą alternatyvų požymį – nepagarbos aplinkiniams demonstravimą – įrodo tos aplinkybės, kad A. D. vaikščiojo po barą be kelnių ir apšlapino baro tualeto sienas. Taip pat byloje nustatyta, kad šiais tyčiniais nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes prieš nukentėjusiąją Ž. U. panaudotus grasinimus ir necenzūrinius žodžius girdėjo bare buvę liudytojai, jiems buvo sukeltas didelis išgąstis, dėl tokio neteisėto A. D. elgesio jie buvo šokiruoti, sutrikdyta kavinės veikla, nes kai kurie žmonės, atėję į kavinę ir pamatę A. D. elgesį, iš kavinės išėjo. Taigi šių požymių visuma duoda pagrindo A. D. veiką kvalifikuoti pagal nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1d. Todėl tenkinti apeliantės skundą ir iš kaltinimo pašalinti grasinimo fiziškai susidoroti faktą, nėra teisinio pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. veika kvalifikuota teisingai, jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1d., o byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinime nurodytas visas faktines aplinkybes.

Dėl BK 98 straipsnio taikymo

Baudžiamasis įstatymas nenumato, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš priverčiamųjų medicinos priemonių. Kita vertus, yra numatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąją medicinos priemonę: psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; padarytos pavojingos veikos pobūdis; pavojus, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Pagal BK 98 str. 3d. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko tam asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Tokį jo patalpinimą stacionare lemia tai, kad net pasiekus palyginti greitą sveikatos pagerėjimą išlieka psichikos sutrikimo recidyvo tikimybė, tuo pačiu ir tam tikras pavojus ligoniui bei aplinkiniams. Būtent stacionaro sąlygos tokį recidyvo pavojų leidžia labiau kontroliuoti. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad A. D. psichiatrų stebimas jau nuo 2001 m., teisiamajam posėdyje apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas S. S. parodė, kad jau 2001 m. A. D. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl moters sužalojimo, A. D. grasino ir žmonai. Tai rodo, kad A. D. elgesys prieš aplinkinius yra neatsitiktinis, jo gydymas švelniausiomis priemonėmis nepasiteisino. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nukrypti nuo ekspertizės akte pateiktų eksperto rekomendacijų dėl A. D. rekomenduojamo stacionarinio priverstinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Vien tik tai, kad prie apeliacinio skundo buvo pateikta VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos pažyma apie tai, kad A. D. šioje gydymo įstaigoje yra gydomas nuo 2001 m., poliklinikoje lankosi epizodiškai ir yra tęsiamas jo ambulatorinis gydymas, nesudaro jokio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir švelninti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Šioje VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos pažymoje pateikti duomenys jau buvo žinomi atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra ne kartą pažymėta, kad A. D. VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos žinioje yra nuo 2001 m. Be to, apeliacinio skundo reikalavimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo negali būti tenkinamas ir dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktos VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos pažymos, kurioje nurodoma, jog A. D. nuo 2007-04-20 iki 2007-05-17 buvo gydytas VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinyje Psichiatrijos ligoninėje, nuo 2008-01-14 VšĮ Dainavos PSC lankosi reguliariai, atvyksta nurodytu laiku, režimo nepažeidinėja, vaistus vartoja pagal paskyrimą. Ši pažyma, teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai neatskleidžia A. D. psichinės sveikatos būsenos. Be to, jis nuo 2008-01-14 VšĮ Dainavos PSC nėra nuolat stebimas, lankosi tik reguliariai, o tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog pakankamas atsakas į A. D. padarytą pavojingą nusikalstamą veiką būtų švelniausia priverčiamoji medicinos priemonė. Tai reiškia, kad apeliantės argumentai dėl ambulatorinio stebėjimo paskyrimo nepasitvirtino. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. yra paskirta tinkama priverčiamoji medicinos priemonė, jos šiuo metu švelninti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, baudžiamosios atsakomybės tikslai galės būti pasiekti tik A. D. paskyrus stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Kartu pažymėtina, kad pagerėjus A. D. psichikos būklei, teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo (BK 98 str. 6d., BPK 405 str.).

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmos instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A.D., kuriam paskirto priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjos advokatės Vidos Kabečienės apeliacinį skundą atmesti.