Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008-04-22 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. laisvės atėmimu 6 metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 4 d. 9 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007-01-11 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė terminuotas laisvės atėmimas 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2006 m. lapkričio 24 d. iki 2007 m. kovo 29 d. ir iš dalies atlikta bausmė pagal 2007-01-11 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį. Priteista iš A. Š. 60 000 Lt nukentėjusiosios R. S. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą bei grasindamas jį tuoj pat pavartoti išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametę prieš jos valią, padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą, būtent:

jis 2006 m. lapkričio 23 d., apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pro atrakintas duris įsibrovė į R. S. butą (duomenys neskelbtini), esantį daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y. pargriovė R. S. ant lovos, po to rankomis ją smaugė ir padarė sužalojimus: taškines poodines kraujosruvas kairiame petyje, poodinę kraujosruvą ant kaklo, lydimą kaklo suspaudimo bei smegenų kraujotakos sutrikimo – sunkų sveikatos sutrikdymą. Atėmęs galimybę priešintis nukentėjusiąją R. S. nurengė ir laikotarpiu nuo 22.30 val. iki 6 val. tris kartus lytiškai santykiavo ir vieną kartą tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja prieš jos valią. Apie 22.30 val. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo atlikdamas vaginalinį lytinį aktą – varpą įvedęs į makštį, apie 24 val. grasindamas pavartoti fizinį smurtą, t. y. nukentėjusiąją vėl smaugti, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu – varpą įvedęs į burną, tarp 2–3 val. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo atlikdamas vaginalinį lytinį aktą – varpą įvedęs į makštį, apie 5.30 val. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo atlikdamas vaginalinį lytinį aktą – varpą įvedęs į makštį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2008-04-22 nuosprendį, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo metu patvirtino, jog turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja R. S., tačiau jie buvo atlikti tarpusavio susitarimo pagrindu, o prieš ją jokios prievartos nevartojo. Teismas nevertino to, jog nukentėjusiajai R. S. nepadaryta jokių sužalojimų, būdingų išžaginimui, kitose kūno vietose. Apeliantas teigia, kad nuosprendyje akcentuojami nukentėjusiosios sužalojimai ant kaklo, tačiau negalima atmesti galimybės, jog šiuos sužalojimus ji galėjo pasidaryti pati po santykiavimo su juo, nes išsigando, kad ją apkalbės kaip laisvo elgesio merginą.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde pažymi, kad nukentėjusiosios elgesys patvirtina, jog ji tik pasitarusi su kitais asmenimis ryžosi pranešti apie tariamą jos išžaginimą. Teigia, kad po sunkaus sveikatos sutrikdymo ji net negulėjo ligoninėje, neturėjo nedarbingumo pažymėjimo ir vaikščiojo į darbą, todėl eksperto išvada dėl sužalojimo sunkumo yra abejotina. Nurodo, kad ši išvada paremta nukentėjusiosios subjektyviais pojūčiais, o ne objektyvia klinika, kuri medicininiuose dokumentuose neatsispindi. Konstatuojama, kad teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiosios R. S. parodymais, tačiau kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, baudžiamojoje byloje nėra.

Apeliantas nurodo, kad nepagrįsta ir teismo išvada, jog jis žinojo nukentėjusiosios amžių ir santykiavo su ja, žinodamas, kad ji yra nepilnametė. A. Š. pabrėžia, kad pažinojo nukentėjusiąją kaip sugyventinės bendradarbę, todėl buvo įsitikinęs, jog ji yra pilnametė, nes atrodė aukšta, fiziškai tvirta, gyveno savarankiškai, rūkė ir išgerdavo, o kaip pati pripažino turėjo draugų, gyveno aktyvų seksualinį gyvenimą. Nuteistasis A. Š. teigia, kad ji jam atrodė apie 20 metų, jos socialinė branda visiškai atitiko suaugusio žmogaus brandą ir tai suponavo jo subjektyvią išvadą dėl amžiaus, be to, iki formalaus pilnametystės laiko R. S. truko tik pusės metų. Pažymima, kad nei su savo sugyventine, nei su R. S. apie jos amžių nėra kalbėjęs.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusioji R. S. teismo posėdyje painiojo įvykio aplinkybes, jų seką, nuteistajam priskyrė veiksmus, kurių jis neatliko. Atsižvelgdamas į tai teismas nepagrįstai priteisė 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi ši suma neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nuteistasis A. Š. pabrėžia, kad nukentėjusiosios savanaudiškumas buvo akivaizdus, nes iškart po įvykio R. S. prašė jo pinigų, tačiau jų negavusi, pinigų siekė su teisėsaugos institucijų pagalba.

Nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo. Nors apeliantas kaltu neprisipažino, jo kaltė visiškai įrodyta surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais nukentėjusiosios parodymais. 2006-11-25 apklausos metu nukentėjusioji R. S. smulkiai papasakojo įvykio aplinkybes, vėliau 2006-11-29 papildomos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ir teisme duotus parodymus logiškai ir nuosekliai pakartojo ir papildė. Nukentėjusiosios R. S. parodymus patvirtina objektyvūs įrodymai – specialisto išvada Nr. G-334/06 (07) (t. l, b. l. 9–10). Joje nustatyta, kad R. S. buvo padaryti šie sužalojimai: taškinės poodinės kraujosruvos kairiame petyje, poodinė kraujosruva ant kaklo, lydima kaklo suspaudimo bei smegenų kraujotakos sutrikimo (objektyvizuoja kraujosruvos vokų ir akių obuolių junginėse bei gerklų žiočių ribose – viršutiniame gomuryje). Poodinės kraujosruvos ant kairio peties padarytos kietu buku daiktu, turinčiu ribotą plokščią paviršiaus plotą, dėl ne mažiau kaip vieno trauminio faktoriaus, poodinė kraujosruva kakle, lydima kaklo suspaudimo ir smegenų kraujotakos sutrikimo, padaryta kietu buku daiktu, kuris galėjo būti juosta, diržas, delnų išorinė plokštuma. Sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nes kaklo suspaudimas ar kitokia mechaninė asfiksija, lydima objektyviais duomenimis patvirtinto galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, yra pavojinga gyvybei. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2006-11-23.

Be to, nuteistojo A. Š. kaltę patvirtina ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atlikta teismo medicinos ekspertizė – ekspertizės akto Nr. EG 358/08(03) (t. 2, b. l. 2–5), kurios išvadoje analogiškai konstatuota, jog 2006-11-23 vakare nukentėjusiajai R. S. padarytas kaklo suspaudimas smaugiant sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus apie tai, kad eksperto išvada yra abejotina ir kad sužalojimus ant kaklo nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati. Specialisto išvadą, eksperto D. V. paaiškinimus iš esmės patvirtina ir logiškai papildo nukentėjusiosios R. S. parodymai. Abejoti jais kolegija neturi pagrindo.

Atmestinas ir apelianto teiginys, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja R. S. buvo atlikti tarpusavio susitarimo pagrindu be jokios prievartos ir kad jis nesuvokė, jog nukentėjusioji yra nepilnametė. Neigdamas seksualinio prievartavimo ir išžaginimo subjektyviojo požymio buvimą savo veiksmuose, nuteistasis A. Š. savo veikos pavojingumą dėl nukentėjusiosios nepilnametystės ir prievartos prieš ją sieja su R. S. elgesio prieš įvykį, įvykio metu bei po jo vertinimu, tuo, kad prieš įvykį jie kalbėjosi apie gyvenimą, rūkė, o po to lytiškai santykiavo. Nuteistasis skunde taip pat pažymi, kad R. S. atrodė aukšta, fiziškai tvirta, gyveno savarankiškai. Tačiau, vertinant kaltę padarius seksualinį prievartavimą ir išžaginimą, atsižvelgiama ne į kaltininko suvokiamas prielaidas atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją, o į tai, kaip buvo išreikštas nukentėjusiojo nesutikimas lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 4 punkte nurodyta, kad vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiantis pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, vartojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti vartoja fizinį smurtą, grasina arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl pavartoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nuosekliais R. S. parodymais, nustatė, kad nukentėjusioji bandė priešintis nustumdama A. Š. rankas, tačiau to padaryti neturėjo jėgų, bandė šaukti, tačiau nepajėgė, nes trūko oro. Bijodama būti pasmaugta nusprendė nesipriešinti, kiek vėliau prarado sąmonę. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nuteistasis A. Š. turėjo suprasti, kad nukentėjusioji nenori su juo lytiškai santykiauti, kad jis atlieka seksualinio pobūdžio veiksmus prieš jos valią, todėl jis veikė tiesiogine tyčia.

Nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog nukentėjusiajai R. S. sužalojimų, būdingų išžaginimui, nebuvo, o tai reiškia, kad ir santykiavimas buvo normalus. Visa tai neįrodo, kad lytinis aktas buvo atliktas abiejų sutarimu. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji staiga buvo pargriauta ant lovos ir pradėta smaugti, todėl priešintis neturėjo jokių galimybių, tuo labiau kad pradėjus trūkti oro buvo praradusi sąmonę. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, jog nukentėjusioji būtų santykiavusi su nuteistuoju savo noru.

Apeliantas tvirtina, kad nežinojo, jog nukentėjusioji R. S. yra nepilnametė. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Nuteistasis A. Š. teismo metu patvirtino, kad pažinojo R. S. keturis mėnesius iki įvykio, su ja yra bendravęs, žinojo kur ji dirba. Nuteistasis A. Š. suvokė, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, o jei ir nesuvokė, tai pagal savo asmenines savybes – prieš įvykį keturis mėnesius pažinojo R. S., buvo to paties namo gyventojai – turėjo ir galėjo suvokti, kad ji yra nepilnametė. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Š. seksualiai priekabiavo prie nukentėjusiosios R. S. ir išžagino ją, žinodamas, kad nukentėjusioji yra nepilnametė, yra teisinga ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Š., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 str. 3 d., tai yra už tai, kad jis seksualiai priekabiavo prie nukentėjusiosios nepilnametės R. S. ir išžagino ją prieš jos valią, pavartodamas fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat jį pavartoti, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde nurodytas motyvas dėl per didelio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepagrįstas ir taip pat atmestinas. Nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl jis privalo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Nukentėjusioji byloje pareiškė civilinį ieškinį prašydama atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 100 000 litų, nurodė, kad dėl padaryto nusikaltimo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, stresą. Pirmosios instancijos teismas sumažino neturtinės žalos dydį ir priteisė R. S. iš nuteistojo 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl jai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo kentėjo fizinį skausmą, o dėl išžaginimo ir seksualinės prievartos patyrė stresą ir dvasinius išgyvenimus, buvo pažeminta jos garbė ir orumas.

Neturtinė žala, pasireiškianti asmens fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimu, pažeminimu, yra padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais tyčinių sunkių smurtinių nusikaltimų metu, nuteistajam vadovaujantis žemomis paskatomis, siekiant patenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios nepilnametės valią ir tuo tiek sukeliant jai fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus prievartinių nusikalstamų veiksmų metu, tiek ir ilgalaikes neigiamas pasekmes po nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegia konstatuoja, kad atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, priteistas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde darydamas prielaidą, kad yra kaltas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., neaišku, kodėl prašo jo veiką perkvalifikuoti iš plėšimo, tai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., į savavaldžiavimą, tai yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. Nesuprantama, kodėl nuteistasis A. Š. apeliacinės instancijos teismo prašo jį išteisinti dėl nužudymo iš savanaudiškų paskatų, tai yra pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 2 d. 9 p., nes tokių įtarimų nuteistajam A. Š. šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pareikšta, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.