Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-03-06 · Civilinė byla Nr. 2A-497-459/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-06
Bylos Nr.
2A-497-459/2014
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-00279-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimonda Andrulienė (pirm.), Albina Pupeikienė, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
M. G.
Atsakovas
D. M.
Advokatai
Viktorija Safošina
Kategorijos
  • 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-497-459/2014

Teisėjas Gintaras Stonkus (Proceso (Proceso Nr. 2-24-3-00279-2013-5)

Procesinio sprendimo kategorijos 50.5.; 121.21. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. kovo 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjos Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G., atstovaujamo advokatės Viktorijos Safošinos ieškinį atsakovui D. M. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas 2013-02-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu. Juo pareiškė reikalavimą nustatyti ginčo vekselio išdavimo (išrašymo) vietą ir atitinkamai nustatyti, ar ginčo vekseliui taikoma Lietuvos Respublikos teisė, ar jo faktinės išdavimo (išrašymo) vietos valstybės teisė; pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos 2011 m. rugsėjo 4 d. ieškovo (skolininko) M. G. išduotą atsakovui (vekselio turėtojui) D. M. paprastąjį 7000 eurų vekselį; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad atsakovas buvo ieškovo darbdavys Airijoje. Ieškovas iš atsakovo darbo pas jį metu gaudavo tik darbo užmokestį. Nuo 2012-04-01 ieškovas pradėjo dirbti kitoje bendrovėje. 2011 m. atsakovo individuali įmonė „Developing World Clothing“ Second hand Clothes buvo uždaroma, perkeliant veiklą į naujai atidaromą, įmonę. Atsakovas paprašė ieškovą pasirašyti vekselį, nes šis dokumentas jam buvo reikalingas laikinam įmonės piniginių lėšų panaudojimo pagrindimui. Ieškovas nesuvokė, kad jo pasirašomas dokumentas yra vekselis, kuris sukels jam pinigų mokėjimo pasekmes. Šalys yra pažįstamos nuo vaikystės, nes gyveno viename kaime ir mokėsi vienoje mokykloje. Todėl, kai atsakovas draugiškai paprašė ieškovą pasirašyti, kaip jis paaiškino, finansinį dokumentą, kuris jokių neigiamų pasekmių ieškovui nesukels, ieškovas pasirašė atsakovo paruoštą, atspausdintą, dokumentą. Be to, ginčo vekselis, kaip vertybinis popierius, turi formalių trūkumų. Paprastajame vekselyje (be kitų privalomų rekvizitų) turi būti: išrašymo vieta ir data; išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas. Ginčo vekselyje nurodyta vekselio išrašymo vieta neatitinka faktinių aplinkybių. Ginčo vekselyje nurodyta, kad jis išrašytas 2011-09-04 Klaipėdoje, tačiau tuo laikotarpiu ieškovas buvo Airijoje ir jis į Lietuvą grįžęs nebuvo. Taigi ginčo vekselyje nenurodyta vekselio išrašymo vieta, kuri atitiktų vekselio išrašymo faktines aplinkybes. Be to, vekselyje yra nurodytas neteisingas ieškovo asmens kodas. Taigi ginčo vekselyje tiksliai neidentifikuotas asmuo, išrašęs vekselį. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (ĮPVĮ) 78 straipsnyje nustatyta, kad dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-11-25 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo M. G. 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atsakovui D. M.. Teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog vekselį pasirašė dėl to, kad atsakovas galėtų pateisinti grynųjų pinigų operacijas jo įmonėje, nes vekselį savo ranka užpildė pats ieškovas, ranka įrašė savo asmens kodą, todėl pats ir suklydo įrašydamas pirmą asmens kodo skaičių. Teismas atmetė ieškovo argumentus, jog jis nesuprato pasirašomo vekselio prasmės, nes ieškovas, pasirašė iki tol ne vieną vekselį atsakovui, todėl jam jau turėjo būti žinoma vekselio, kaip dokumento esmė. Netinkamas ir neapdairus paties ieškovo elgesys, atliekant nesuprantamą teisinį veiksmą negali būti pagrindu abejoti vekselio teisėtumu. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad vekselis pasirašytas ne Lietuvoje neturi jokios reikšmės, nes abi šalys yra Lietuvos piliečiai. Ieškovas neįrodė, kad kitų asmenų veiksmai būtų pagrindas nesuprasti vekselio paskirties bei jo išdavimo pasekmių. Be to, jeigu vekselis būtų buvęs išrašytas apgaulės įtakoje, ieškovas turėjo nedelsdamas jį ginčyti, nelaukdamas kol bus išduotas vykdomasis įrašas, todėl reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu atmestas, kaip neįrodytas. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti ginčo vekselio išdavimo (išrašymo) vietą bei nustatyti ar ginčo vekseliui taikoma Lietuvos Respublikos teisė, ar jo faktinės išdavimo (išrašymo) vietos valstybės teisė, nes iš pateikto vekselio matyti, kad vekselio išrašymo vieta nurodyta Klaipėda, Lietuva, vekselį pasirašė pats ieškovas, kuris neginčijo vekselio pasirašymo fakto. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė fakto, jog vekselis buvo surašytas Airijoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovo M. G. atstovė advokatė V. Safošina prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas pasirašė ne vieną vekselį atsakovui, prieš tai nepasirūpinęs ankstesniųjų vekselių galiojimu. Atsakovas nebuvo pareiškęs reikalavimo grąžinti pagal ankstesnius vekselius paskolintas lėšas. Nevienkartinis vekselių išrašymas reiškia, kad atsakovas suklaidino ieškovą, nes ieškovas manė, kad 7000 eurų vekselio išdavimas nesukels jam jokių pasekmių, kaip ir nesukeldavo ankstesniųjų vekselių išdavimas. Atstovė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai nesiaiškino, klaidingai nustatė vekselio išdavimo aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nebuvo apgautas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas galėjo iš karto ginčyti vekselius ir tvirtina, kad ieškovas jų neginčijo, nes nesuprato jų esmės. Tuo tarpu atsakovas nepaaiškino priežasčių, kodėl skolino ieškovui lėšas, jeigu žinojo, kad ieškovo pajamos skolai grąžinti nepakankamos. Atsakovas pasinaudojo ieškovo pasitikėjimu, apgavo jį, o iš tiesų pinigų neskolino. Atstovė tvirtina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad vekselis surašytas Airijoje. Teismas netyrė ir nevertino ieškovo pateikto įrodymo – 2011 m. rugsėjo 2-7 d. vykdytų piniginių operacijų, kurios įrodo, kad negalėjo pasirašyti vekselio Lietuvoje, nes vekselio išrašymo dieną jis buvo Airijoje. Be to, pačiame vekselyje nurodyta jo išrašymo vieta yra Klaipėda. Ieškovo atstovė nurodė, kad vekselis buvo išrašytas Airijoje, todėl ginčo santykiams taikytina Airijos teisė ir tik Airijoje vekselis galėjo būti pateiktas apmokėjimui.

Atsiliepimas

Atsakovo D. M. atstovas advokatas A. Gervaitis pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodė, kad skundas nepagrįstas, dėl to atmestinas, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisę, nes ieškovo įsipareigojimai atsakovui įforminti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas sutiko, jog pasirašė ir išdavė atsakovui vekselį 7000 Eur sumai, tačiau ginčijo aplinkybę, kad vekselis pasirašytas Lietuvoje. Ieškovas tvirtino, jog atsakovas jau apie dešimt metų gyvena Airijoje, ten turi įmonę kurioje dirbo ir jis, todėl vekselis yra pasirašytas Airijoje. Savo teiginius ieškovas įrodinėja į bylą pateiktas banko sąskaitų išrašais (21-22 b.l.). Ieškovas remdamasis jais teigia, kad vekselio pasirašymo metu jis nebuvo ir negalėjo būti Lietuvoje, kadangi 2011 metų rugsėjo 2 ir 7 dienomis įnešė į savo sąskaitą Airijoje atitinkamas pinigines sumas, tuo tarpu turint omenyje, kad nuo Airijos iki Lietuvos yra daugiau kaip 3000 km., atstumas, jis per minimą laikotarpį, kuomet atliko pinigų įnešimo operacijas Airijoje, negalėjo fiziškai parvykti į Lietuvą ir sugrįžti atgal.

Pirmos instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 178 str., 185 str. atmetė reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, kaip neįrodytą. Teismas nurodė, kad taikant sandorio negaliojimo institutą, pagal Lietuvos Respublikos CK 1.91 str. sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų.

Pagal LR CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. LR CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Kolegija sutinka, kad ieškovas neįrodė, jog kitų asmenų veiksmai būtų pagrindu nesuprasti vekselio paskirties bei jo išdavimo pasekmių. Ieškovas kaip civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėjo apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, ieškovas, būdamas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turėjo pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Be to, jeigu vekselis būtų buvęs išrašytas apgaulės įtakoje, ieškovas turėjo nedelsdamas jį ginčyti, nelaukdamas kol bus išduotas vykdomasis įrašas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog kitų asmenų veiksmai būtų pagrindu nesuprasti vekselio paskirties bei jo išdavimo pasekmių; ieškovas pats teigė, kad vekselį pasirašė pasitikėdamas atsakovu; tai reiškia, kad atsakovas nėra apgavęs vekselio davėjo M. G. ir negali būti atsakingas už jo pasitikėjimą juo. Kolegijos nuomone, šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Manytina, kad esminiu įrodymu byloje pripažintinas būtent pats vekselis ir jame įrašyti duomenys, kadangi tai yra rašytinis įrodymas (12 b.l.). Iš pastarojo turinio akivaizdu, jog vekselyje aiškiai nurodyta, kad jo išrašymo vieta yra Klaipėda. Taip pat akivaizdu, jog dokumento tekste jo išrašymo vieta įrašyta ne tik spausdinimo būdu, bet ir paties ieškovo ranka, o po visu tekstu yra jo parašas. Šito neneigė ir ieškovas. Todėl darytina išvada, jog surašydamas vekselį ir po juo pasirašydamas ieškovas susipažino su visu vekselio turiniu. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į reikšminga pripažintiną aplinkybę, jog vekselio išrašymo metu tarp šalių dar nebuvo kilęs ginčas. Dėl šios aplinkybės manytina, kad vekselio išrašymo vieta yra nurodyta teisingai, kadangi neegzistuojant šalių ginčo nebuvo jokios priežasties nurodyti tikrovės neatitinkančius duomenis. Darydama tokią išvadą kolegija taip pat turi omenyje aplinkybę, kad tuo metu, kai išrašytame vekselyje ieškovas nurodė, jog jo, kaip vekselio davėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Lietuva, jis visiškai pasitikėjo atsakovu. Dėl aptarto ši aplinkybė vertintina kaip patvirtinimas, jog dokumente nurodyti duomenys atitinka tikrovę, todėl kolegija neturi pagrindo abejoti paties ieškovo ranka vekselyje įrašytų duomenų teisingumu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad ir kreipdamasis į teismą ieškovas savo ieškinyje nurodė tą patį gyvenamosios vietos adresą, būtent (duomenys neskelbtini). Darytina išvada, kad pats ieškovas tuo patvirtina, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra būtent Lietuvoje, tuo pačiu adresu kaip nurodyta vekselyje.

Kolegijos nuomone, vertinant vekselio turinį, nėra pagrindo abejoti atsakovo sąžiningumu. Akivaizdu, kad vekselio turinio autorius yra pats ieškovas, savo ranka surašęs vekselio tekstą, tame tarpe ir vekselio davėjo gyvenamosios vietos adresą (12 b.l.). Kolegijos nuomone ieškovas ginčydamas savo, kaip vekselio davėjo nurodyto adreso atitikimą tikrovei, ignoruoja aplinkybę, kad būtent jis pats ir nurodė šį ieškiniu ginčijamą vekselio elementą. Teisėjų kolegijos pažymėtina, kad būtent ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes ne kas kitas, bet jis pats įrašė vekselyje adresą, kurį dabar tvirtina buvus kitokį. Kita vertus, ieškovas pradėjo kitaip interpretuoti atitinkamas aplinkybes tik pateikus vekselį vykdymui. Tuo tarpu ieškovas neginčijo vekselio ir jame įrašytų duomenų teisingumo iki tol, kol negavo notaro išduoto vykdomojo įrašo. Todėl tai, kad jis teigia savaip supratęs vekselio pasirašymo priežastis ir manęs, jog dėl to jam neatsiras jokių konkrečių pareigų, vertintina kaip subjektyvi ir pačiam ieškovui palanki nuomonė vengiant civilinės atsakomybės.

Atsižvelgiant į aptartą atmestinas ir ieškovo argumentas, kuriame vadovaujantis ĮVPĮ 78 str. 1 d. tvirtinama, jog tuo atveju, kai „Dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais“. Kolegijos nuomone šis skundo argumentas nepagrįstas, nes akivaizdu, kad 2011-09-04 ieškovo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis turi visus privalomus rekvizitus, tame tarpe ir ieškovo turimą omenyje vekselio davėjo adresą. Akivaizdu, kad adresas vekselyje yra nurodytas. Vadinasi nėra jokio pagrindo teigti, kad šio rekvizito vekselis neturi.

Kolegija atmeta ir kitą ieškovo teiginį, kuriuo jis grindė ieškinį ir apeliacinį skundą, tvirtindamas jog vekselį išdavė darydamas paslaugą draugui, būtent paprašytas atsakovo, kad pagrįstų pastarojo įmonės piniginių lėšų panaudojimą. Darytina išvada, kad šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas. Kolegijai akivaizdu, jog vekselis yra išduotas ne įmonei ir ne įmonės buveinės adresu Airijoje, bet atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, Lietuvoje. Kita vertus taip pat akivaizdu, jog įmonė yra registruota anglakalbėje valstybėje, tuo tarpu išduoto vekselio turinys surašytas lietuvių kalba. Taip pat matyti, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas nieko nepaaiškino kaip šis paprastasis neprotestuotinas vekselis įtakojo atsakovo įmonės piniginių lėšų panaudojimą ar atitinkamas finansines operacijas, nors tvirtina, kad tokiu geranorišku poelgiu pasitarnavo šiam, kaip artimas draugas.

Teismui taip pat akivaizdu, kad būtent ieškovas nutylėjo apie anksčiau atsakovo naudai pasirašytų vekselių ir skolos raštelio egzistavimą, tačiau kuomet teismą apie tai informavo atsakovas, šiuos naujai atskleistus duomenis ieškovas panaudojo prieš pastarąjį, apeliaciniame skunde teigdamas, kad tokiu elgesiu būtent atsakovas darė apgaulingus veiksmus, nes nesuėjus ankstesnio vekselio apmokėjimo terminui pasirašė naują vekselį. Tačiau aplinkybė, kad ieškovas pasirašydavo ir išduodavo vis naujus vekselius ir vis didesnėms sumoms, kolegijos nuomone kaip tik patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes, jog ieškovas nuolat būdavo skolingas atsakovui ir, kad ši skola vis augo. Kolegijos nuomone, jeigu šias aplinkybes teismui pirmas būtų atskleidęs ieškovas, galimai tuomet jo teiginiai, kad nesitikėjo, jog iš jo bus pareikalauta realiai apmokėti 7000 Eur, būtų verti pasitikėjimo. Tačiau akivaizdu, kad ieškovas pirmas neatskleidė aplinkybių, jog buvo išdavęs atsakovui ir daugiau vekselių, tačiau ankstesnieji jam nesukėlė realių pareigų juos apmokėti. Todėl aptartos aplinkybės vertintinos ne ieškovo naudai.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių ir bylos duomenų darytina išvada, kad įrodinėdamas, jog vekselis išduotas ne Lietuvoje, bet Airijoje ir neigdamas, jog yra skolingas atsakovui, bei iškeldamas versiją, jog vekselį išrašė atsakovo įmonės poreikiams, ieškovas yra nenuoseklus ir elgiasi prieštaringai. Dėl aptarto teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Civiliniame procese teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Apelianto prašymas priimti naujus įrodymus, motyvuojant tuo, kad jis negalėjo protingai numatyti, jog teismas nevertins prieš tai pateiktą įrodymą, sąskaitos – faktūros išrašą dėl 2011 m. rugsėjo 2 ir 7 d. atliktų grynųjų pinigų operacijų, todėl pirmosios instancijos teismui jų neteikė, atmestinas. Vadovaujantis LR CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegijos manytina, kad apeliantas savalaikiai nepateikė jų pirmosios instancijos teismui, nes pats nusprendė, jog jie nėra būtini. Manytina, kad tokia ieškovo pozicija vertintina kaip jo paties nerūpestingumas ir paties sprendimas apie įrodymų svarbumą ir pakankamumą byloje, užuot šią galimybę palikus teismo nuožiūrai ir vertinimui. Kadangi ieškovas neteikė prašomo priimti įrodymo pirmos instancijos teismui, laikytina, kad nėra pagrindo teigti, jog jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus akivaizdu, jog įrodymais įvardijami popieriaus lapai yra nekokybiškos, sunkiai įskaitomos ir nepatvirtintos šviesokopijos, todėl net nelaikytinos įrodymais.

Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines (tarp jų ir susijusias su įrodymu vertinimu bei aiškinimu), materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

CPK 93 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 2000 Lt (b. l. 96). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šiuo atveju už atsiliepimą į apeliacinį skundą minėtų Rekomendacijų 8.11. p. maksimalus dydis yra 1500 Lt, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. G. atsakovui D. M. 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Raimonda AndrulienėKolegijos teisėjai Albina PupeikienėRimvida Zubernienė