- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- A-520-2049-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00227-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A.
- Atsakovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio teismo proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas; Panevėžio AVPK) viršininko 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 50-TE-549 (toliau – ir Įsakymas) jai, Panevėžio AVPK kelių policijos biuro vyr. tyrėjai, remiantis 2011 m. spalio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-240 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada), paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, jog tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai, aplaidžiai, šališkai, neišsiaiškintos visos tyrimui svarbios aplinkybės, netinkamai tirta surinkta medžiaga, Išvada yra formali, įrodymai vertinti neobjektyviai, neatsižvelgta į jos pateiktus tris paaiškinimus. Teigė, jog ji nubausta už nusižengimus, kuriais nebuvo kaltinta, t. y. pranešime dėl tarnybinio nusižengimo buvo nurodyta, kad ji bendravo netaktiškai, nemandagiai ir nurodė įtariamajam nukentėjusiosios telefono numerį, kai tuo tarpu Išvadoje konstatuota, kad ji bendravo nedalykiškai, viešai komentavo nusikalstamos veikos atskleidimo perspektyvas, galimą įtariamojo kaltę ir kitus tik tyrimo metu spręstinus klausimus, iš medicininių dokumentų perskaitė apie nukentėjusiosios I. B. sužalojimus. Paaiškino, jog 2011 m. rugsėjo 6 d. jai buvo įteiktas pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, t. y. dėl to, kad nemandagiai, netaktiškai bendravo su D. L. bei pateikė jam neskelbtinus ikiteisminio tyrimo duomenis – nukentėjusiosios telefono numerį. Iš tikrųjų jokio konflikto nebuvo, ji nesielgė nemandagiai ir netaktiškai, D. L. ją tyčia šmeižia ir prašo nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo, siekdamas, kad tyrimą atliktų jo pažįstama tyrėja J. G., kuri galėtų jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. D. L. skunduose nurodytos aplinkybės nesutampa, prieštarauja vienos kitoms, pats D. L. antrajame skunde nurodė neskelbtinus ikiteisminio tyrimo duomenis, kai tuo tarpu su nukentėjusiąja pats D. L. nebendravo, o tokius duomenis galėjo sužinoti tik iš savo pažįstamos tyrėjos J. G., tačiau ši informacija nebuvo patikrinta. Pažymėjo, kad Išvadoje taip pat nurodyta, jog ji pateikė melagingus duomenis, t. y. pasakė, jog buvo D. L. prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, tačiau apie šį galimą nusižengimą ji nebuvo informuota, todėl neturėjo galimybės teikti paaiškinimo. Ji niekada neteigė, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. turėjo tokį D. L. prašymą, tik nurodė, kad tarnybinio paaiškinimo rašymo metu toks prašymas egzistavo. Nurodė, jog nukentėjusiosios telefono numeris neturėtų būti laikomas neskelbtinais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kadangi telefonas – viena iš bendravimo priemonių, būdas susitaikyti ir susitarti atlyginti padarytą žalą nukentėjusiai. Nukentėjusioji I. B. pati norėjo pasikalbėti su D. L., jai buvo reikalinga pagalba, o ir D. L. norėjo atsiprašyti. Pareiškėja taip pat nurodė, jog D. L., pareiškiant jam įtarimą, buvo pasirašytinai supažindintas su nukentėjusiosios patirtais sužalojimais, todėl perskaitydama iš medicininių dokumentų šią informaciją, ji nepadarė pažeidimo. Informacijos skelbimas turėtų būti suprantamas kaip jos atskleidimas visuomenei ar visuomenės informavimo priemonėms, o ne vienam asmeniui. Pareiškėja nurodė, jog nesupranta, kuo pasireiškė jos nemandagus ir netaktiškas bendravimas su D. L.. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktuose nustatyta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas atliekamas ne ilgiau kaip 30 dienų, o bylai aktualus tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2011 m. rugpjūčio 30 d. (terminas baigėsi 2011 m. rugsėjo 28 d. ir tą dieną patikrinimas turėjo būti baigtas arba pratęstas), tačiau teikimas pratęsti tyrimą buvo tik 2011 m. rugsėjo 29 d., t. y. jau pasibaigus terminui, todėl, jos manymu, visi veiksmai, kurie atlikti po 2011 m. rugsėjo 29 d., yra neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į skundą nesutiko su pareiškėjos išdėstytais reikalavimais ir prašė skundą atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjai buvo atliktas gavus D. L. skundą, kuriame jis nurodė, jog pareiškėjos elgesys, atliekant ikiteisminį tyrimą jam iškeltoje baudžiamojoje byloje, yra nesuderinamas su policijos pareigūnų profesinės etikos nuostatomis. Tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtos visos svarbios aplinkybės, nustatyta, kad pareiškėja, pažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 177 straipsnio 1 dalį, atskleidė D. L. neskelbtinus ikiteisminio tyrimo duomenis (t. y. nukentėjusiosios telefono numerį ir jos patirtus sužalojimus), šio fakto neneigė ir pati pareiškėja. Remiantis D. L. ir J. G. paaiškinimais, buvo nustatyta, kad pareiškėja nedalykiškai ir nemandagiai bendravo su D. L., tuo pažeisdama Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 (toliau – ir Pareigūnų etikos kodeksas), 4.1, 4.13, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimus. Be to, pareiškėja savo 2011 m. rugsėjo 14 d. paaiškinime teigė, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. gavo D. L. prašymą susipažinti su bylos medžiaga, nors iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos matyti, kad D. L. prašymas buvo gautas 2011 m. rugpjūčio 11 d., o leidimas susipažinti su medžiaga D. L. prokurorės buvo duotas tik 2011 m. rugpjūčio 16 d. Tuo pareiškėja pažeidė Pareigūnų etikos kodekso 4.20 punktą. Pareiškėjos teiginys, kad praleistas tarnybinio patikrinimo atlikimo pratęsimo terminas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi tarnybinis patikrinimas pradėtas 2011 m. rugpjūčio 30 d., o jo atlikimo terminas pratęstas 2011 m. rugsėjo 29 d., t. y. nepraėjus 30 dienų terminui.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjos J. A. skundą patenkino iš dalies ir Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. lapkričio 4 d įsakymu Nr. 50-TE-549 pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą – pakeitė pastaba.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarnybinių nuobaudų skyrimą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams reglamentuoja ir atsakomybę nustato Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), o tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Teismas vadovavosi Tvarkos 3, 4.2 ir 20 punktais, taip pat apžvelgė į Pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.13, 4.23 ir 4.28 punktus ir konstatavo, jog byloje ginčijamo Įsakymo priėmimo pagrindas yra Išvada, todėl pagal teisės normų reikalavimus turėjo būti atliktas išsamus ir objektyvus tarnybinio nusižengimo tyrimas, o Išvada turėjo būti motyvuota ir pagrįsta. Pažymėjo, jog pareiškėja teigė, kad D. L. atvykęs pirmiausia bendravo su tyrėja J. G., jie yra geri pažįstami, todėl jis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, visais būdais siekia ją (pareiškėją) apšmeižti bei prašo nušalinti ją nuo ikiteisminio tyrimo, siekdamas jam palankaus sprendimo, tačiau šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tirtos, nesiaiškinta, kokie santykiai sieja tyrėją J. G. ir D. L.. Nurodė, jog teismo posėdyje apklausti liudytojai J. G., D. L. ir E. K. apie pareiškėjos ir D. L. pokalbį davė prieštaringus parodymus. Taip pat nurodė, jog iš Išvadoje surinktų dokumentų matyti, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. tarp pareiškėjos ir J. G. įvyko konfliktas, kurį spręsti bandė ir Panevėžio AVPK Kelių policijos biuro viršininkas V. M.. Dėl J. G. elgesio taip pat buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas, bet dėl procesinių pažeidimų nuobauda nebuvo skirta. Be to, 2011 m. lapkričio 11 d. J. G. parašė tarnybinį pranešimą, kuriame išsakė kaltinimus tiek pareiškėjai, tiek kitiems kelių policijos biuro darbuotojams. Ištyrus šį tarnybinį pranešimą, buvo nustatyta, kad J. G. nurodyti faktai nepasitvirtino, konfliktuojančias pareigūnes pasiūlyta perkelti į skirtingus kabinetus. Pažymėjo, jog šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp pareiškėjos bei J. G. yra susiklostę priešiški asmeniniai santykiai, o D. L. yra įtariamasis J. A. tiriamoje byloje dėl autoįvykio, todėl tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas turėjo vertinti jų paaiškinimus itin atidžiai ir stengtis surinkti įrodymus, kurie leistų įsitikinti šių paaiškinimų pagrįstumu bei objektyvumu, tačiau tai nebuvo padaryta. Teismas konstatavo, jog pastebimi prieštaravimai liudytojų parodymuose dėl įvairių konflikto detalių teismui neleidžia vertinti liudytojų J. G. ir D. L. parodymų kaip pakankamai objektyvių ir nešališkų, galinčių konstatuoti pareiškėjos kaltę, o kitokių įrodymų, liudijančių netinkamą J. A. elgesį, nesurinkta, todėl laikytina, kad ši tarnybinio patikrinimo dalis atlikta neišsamiai ir nevisapusiškai, nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja nemandagiai ir nedalykiškai bendravo su D. L., o šis tarnybinis nusižengimas iš Išvados šalintinas. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja pažeidė Pareigūnų etikos kodekso 4.20 punkto reikalavimus, nes ši Išvados dalis neatitinka faktinių aplinkybių, todėl šis pažeidimas šalintinas iš Išvados. Šiuo aspektu pažymėjo, jog iš byloje esančių dokumentų matyti, kad D. L. 2011 m. rugpjūčio 10 d. yra parašęs prašymą, kuris 2011 m. rugpjūčio 11 d. užregistruotas Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje ir ant jo yra 2011 m. rugpjūčio 16 d. prokurorės viza, leidžianti D. L. susipažinti su bylos medžiaga, taigi pareiškėja, 2011 m. rugsėjo 14 d. rašydama paaiškinimą, tik konstatavo minėto D. L. prašymo gavimo faktą bei prokurorės sprendimą dėl jo, tačiau neteigė, kad toks prašymas buvo gautas 2011 m. rugpjūčio 10 d. ir kad juo remdamasi ji leido D. L. susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis.
Teismas, remdamasis Tvarkos priedu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A2-473/2007, taip pat konstatavo, jog pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, informuojant tikrinamą pareigūną (valstybės tarnautoją), privaloma išdėstyti esminius objektyviuosius įtariamo nusižengimo požymius (konkreti veika, pažeidimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta, veikos padariniai ir pan.), tačiau neprivaloma pateikti tikslios teisinės galimai padaryto nusižengimo kvalifikacijos, kuri yra nustatoma ir paaiškėja tik atlikus tarnybinį patikrinimą bei surašius tarnybinio patikrinimo išvadą. Pažymėjo, kad pareiškėjai įteiktame pranešime apie tarnybinį nusižengimą Pareigūnų etikos kodekso 4.20 punkto pažeidimo objektyvieji požymiai iš viso nėra paminėti, o tai suvaržė jos teises duoti paaiškinimus dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir laikytina esminiu procedūros pažeidimu, taip pat neleidžiančiu laikyti paskirtos nuobaudos už šią veiką teisėta. Teismas atmetė pareiškėjos teiginius, jog nukentėjusiosios I. B. telefono numeris, kurį ji užrašė D. L., nėra neskelbtini duomenys, nes tai yra viena iš susisiekimo priemonių su nukentėjusiąja, kad asmuo, padaręs žalą nukentėjusiajai, galėtų ją atlyginti, kaip nepagrįstus ir vertino juos kaip siekimą išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Teismas rėmėsi BPK 177 straipsnio 1 dalimi, nurodydamas, jog šia teisės norma yra siekiama ne tik apsaugoti ikiteisminio tyrimo duomenis nuo patekimo į visuomenės informavimo priemones, bet ir neleisti, kad ikiteisminio tyrimo duomenys būtų atskleisti bet kuriam visuomenės nariui, neturinčiam teisės jų žinoti, bei pripažino pagrįsta tą Išvados dalį, kurioje konstatuota, kad pareiškėja, pranešdama D. L. I. B. mobilaus ryšio telefono numerį, pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalį ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą. Tačiau teismas nevertino tinkamai įformintu nusižengimą dėl pareiškėjo veiksmų, kad ji perskaitė D. L. duomenis apie I. B. sužalojimus, nes tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kad šie duomenys yra kitokie nei nurodyti D. L. anksčiau pareikštame įtarime, pagal pirmiau minėtus procedūrinius reikalavimus šios faktinės aplinkybės turėjo būti nurodytos pranešime apie tarnybinį nusižengimą, o to padaryta nebuvo.
Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjos teiginys, kad tarnybinio atlikimo terminas (30 dienų) yra praleistas ir visi veiksmai, atlikti po tarnybinio patikrinimo atlikimo pratęsimo, yra neteisėti, yra nepagrįstas, nes bylos medžiaga patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2011 m. rugpjūčio 30 d., tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas pratęstas 2011 m. rugsėjo 29 d., t. y. trisdešimtą tarnybinio patikrinimo atlikimo dieną, o svarbios aplinkybės, neleidusios baigti tarnybinio patikrinimo per 30 dienų ir tapusios pagrindu jo pratęsimui, taip pat egzistavo, nes patikrinimo metu buvo papildomai gautas V. M. tarnybinis pareiškimas, kurį reikėjo patikrinti bei spręsti J. G. tarnybinės atsakomybės klausimą. Apibendrindamas išdėstytus motyvus teismas konstatavo, jog pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas – ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas be prokuroro leidimo (t. y. nukentėjusiosios telefono numerio atskleidimas) – yra gana formalus ir nesukėlė realių neigiamų padarinių, juolab, kad pats įtariamasis D. L. po kelių dienų gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir šią informaciją galėjo sužinoti pats. Pažymėjo, jog pareiškėja ankščiau neturėjo tarnybinių nuobaudų, per tarnybos laikotarpį yra du kartus skatinta, tiesioginio vadovo charakterizuojama labai gerai, todėl, vadovaujantis Statuto 26 straipsniu, tarnybinės nuobaudos tikslai galėtų būti pasiekti ir švelnesne tarnybine nuobauda – pastaba.
III.
Pareiškėja J. A. apeliaciniu skundu su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimu nesutinka ir prašo šiuo teismo sprendimu jai paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą – panaikinti.
Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-678/2004. Pažymi, jog tarnybinio patikrinimo metu ji teikė tris paaiškinimus, kuriuose nurodė tiriamo įvykio aplinkybes bei paaiškino, kad jokio konflikto tarp jos ir įtariamojo D. L. nebuvo, ji nesielgė netaktiškai ir nemandagiai ar pan., tačiau į jos paaiškinimus buvo visiškai neatsižvelgta, jie, kaip ir kitos tyrimui reikšmingos aplinkybės, buvo ignoruojami. Teigia, jog teismui pašalinus iš Išvados tą dalį, kurioje ji kaltinama nemandagiai ir nedalykiškai bendravusi su D. L., panaikinti ir Pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.13, 4.23 ir 4.28 punktai, kurių pažeidimu ji kaltinta. Remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-473/2007. Nurodo, jog teismas iš septynių jai Išvadoje konstatuotų pažeidimų, pagrįstu pripažino tik vieną. Atkreipia dėmesį, jog toje pačioje Išvadoje buvo tiriami du galimai padaryti tarnybiniai nusižengimai – jos ir pareigūnės J. G., o atlikus tyrimą J. G. buvo pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą už tai, kad savo veiksmais ji pažeidė Pareigūnų etikos kodekso 7.4 ir 9 punktų reikalavimus, tačiau dėl esminių procesinių pažeidimų ši tarnybinė nuobauda J. G. paskirta nebuvo (tyrimo metu jai nebuvo įteiktas pranešimas apie padarytą tarnybinį nusižengimą). Abiejuose tyrimuose buvo padaryta grubių esminių procesinių pažeidimų, jeigu skaičiuojant pažeidimus bendrai, tai iš devynių Išvadoje konstatuotų pažeidimų pagrįstu pripažintas tik 1. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A7-795/2007 bei Nr. A4-678-2004 ir daro išvadą, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Išvada buvo surašyta pažeidžiant esminius ir pagrindinius procedūros reikalavimus, tarnybinio nusižengimo tyrimas yra atliktas neišsamiai, šališkai, aplaidžiai, įrodymai neanalizuoti, netirti ir nevertinti, jos kaltė nebuvo įrodyta. Išvada surašyta iškraipant jos paaiškinimus, ji nėra motyvuota, išdėstytos aplinkybės nepagrįstos įrodymais, prieštaravimai tarp liudytojų netikrinti, nepaneigti ir nepašalinti, jos padaryti pažeidimai nėra išsamiai aprašyti, pažeidimų formuluotės bendrojo pobūdžio, nenurodoma, kokius konkrečiai sakydama žodžius, komentarus ar atlikdama veiksmus, ji pažeidė Pareigūnų etikos kodekso tam tikrus punktus, buvo nubausta už tai, kuo nebuvo kaltinta. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalį, t. y. paskelbė įtariamajam D. L. ikiteisminio tyrimo duomenis – nukentėjusios I. B. mobilaus ryšio telefono numerį. Nurodo, jog eismo įvykis yra priskiriamas prie neatsargių nusikaltimų, todėl vadovaujantis BPK 212 straipsnio 5 dalimi ir BK 38 straipsniu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu inter alia savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, arba susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, todėl dėl eismo įvykio kaltas asmuo turėjo teisę susitikti, bendrauti su nukentėjusiu asmeniu, atsiprašyti, padėti jam bei atlyginti žmogui padarytą turtinę bei neturtinę žalą. Pažymi, jog nukentėjusiojo telefono numeris yra viena iš susisiekimo priemonių, kad neatsargų nusikaltimą padaręs asmuo galėtų įgyvendinti ankščiau nurodytas įstatymų jam suteiktas galimybes, be to, nukentėjusioji I. B. jai guodėsi, kad išgyvena dėl to, jog eismo įvykio kaltininkas jai neskambina ir nesidomi jos sveikatos būkle. Įtariamasis D. L. taip pat teigė norįs padėti nukentėjusiajai, tačiau neturįs galimybių su ja susisiekti. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1-48 patvirtintomis Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijomis (toliau – ir Rekomendacijos) bei šių Rekomendacijų 5 punkte pateikiamomis sąvokų „ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas, neskelbiami ikiteisminio tyrimo duomenys, neskelbtini asmens duomenys“ paaiškinimais. Mano, jog pareigūnas, tirdamas bylą, vadovaudamasis teisės aktais, protingumo, sąžiningumo ir objektyvumo principais, prisiimdamas atsakomybę už priimtus sprendimus, turi skelbti dalį ikiteisminio tyrimo duomenų. Be to, telefono numeris Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1-48 patvirtintose Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijose nėra nurodytas kaip neskelbtini asmens duomenys, todėl ji, nurodydama proceso dalyviui telefono numerį, tarnybinio nusižengimo nepadarė. Nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negalėjo būti tenkinamas iš dalies, nes prašymo švelninti nuobaudos ji neprašė.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime išdėsto faktines įvykio aplinkybes ir argumentus, jau minėtus atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, bei papildomai akcentuoja, jog teismas teisingai konstatavo, kad duomenų apie kitus proceso dalyvius perdavimas, net ir vienam įtariamajam be prokuroro leidimo, laikytinas ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimu, juolab, kad šis asmuo nebuvo įpareigotas neatskleisti gautų duomenų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamo ginčo dalykas buvo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. 50-TE-549, kuriuo pareiškėjai J. A. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (b. l. 9), pagrįstumas ir teisėtumas. Minėtas Įsakymas priimtas atsižvelgiant į 2011 m. spalio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-240 (b. l. 50-56), kuri pripažįstama neatskiriama skundžiamo Įsakymo dalimi. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pripažino pagrįsta Išvados dalį, kurioje konstatuota, kad pareiškėja, pranešdama D. L. I. B. mobilaus ryšio telefono numerį, pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalį ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą, ir įvertinęs tai, kad ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas be prokuroro leidimo (t. y. nukentėjusiosios telefono numerio atskleidimas) – yra gana formalus pažeidimas ir nesukėlė realių neigiamų padarinių, kad pats įtariamasis D. L. po kelių dienų gavo leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir šią informaciją galėjo sužinoti pats, pareiškėja ankščiau neturėjo tarnybinių nuobaudų, per tarnybos laikotarpį yra du kartus skatinta, tiesioginio vadovo charakterizuojama labai gerai, Įsakymu pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą – pakeitė pastaba. Pareiškėja apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo šiuo teismo sprendimu jai paskirtą tarnybinę nuobaudą – pastabą – panaikinti. Įvertinus apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėja padarė minėtą tarnybinį nusižengimą, ir pakeitė jai paskirtą tarnybinę nuobaudą į švelnesnę.
Pareiškėja J. A. yra Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo tyrimo skyriaus tyrėja (vyresnioji inspektorė) – statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 6, 20 punktai). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas.
Iš 2011 m. spalio 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadodos Nr. 50-IS-240, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, matyti, kad pareiškėja, kuri atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje pagal nusikaltimo požymius, numatytus BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir kurioje D. L. pareikštas įtarimas dėl padarytos nusikalstamos veikos, buvo kaltinama padariusi šiuos tarnybinius pažeidimus: 2011 m. rugpjūčio 10 d., apie 11 val. 40 min., Panevėžio AVPK Kelių policijos biuro patalpose bendravo su D. L. nemandagiai ir nedalykiškai, bendraudama viešai komentavo nusikalstamos veikos atskleidimo perspektyvas, galimą kaltę ir kitus tik tyrimo metu spręstinus klausimus ir tokiais veiksmais pažeidė Pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.13, 4.23, 4.28 punktus; 2011 m. rugsėjo 14 d. paaiškinime teigdama, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje gautas D. L. prašymas dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo patvirtintas Panevėžio apylinkės prokurorės, nurodė neteisingas aplinkybes ir tokiais veiksmais pažeidė Pareigūnų etikos kodekso 4.20 punktą; pranešdama D. L. nukentėjusiosios I. B. mobilaus ryšio telefono numerį ir perskaitydama iš I. B. pateikto išrašo iš medicininių dokumentų apie jos sužalojimus, paskelbė įtariamajam D. L. ikiteisminio tyrimo duomenis be prokuroro leidimo ir tokiais veiksmais pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinėje byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo dalis dėl Pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.13, 4.23, 4.28 punktų pažeidimų (dėl to, kad pareiškėja Panevėžio AVPK Kelių policijos biuro patalpose bendravo su D. L. nemandagiai ir nedalykiškai, bendraudama viešai komentavo nusikalstamos veikos atskleidimo perspektyvas, galimą kaltę ir kitus tik tyrimo metu spręstinus klausimus) atlikta neišsamiai ir nevisapusiškai, nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja nemandagiai ir nedalykiškai bendravo su D. L., todėl šį tarnybinį nusižengimą pašalino iš Išvados. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidė Pareigūnų etikos kodekso 4.20 punkto reikalavimus (dėl to, kad pareiškėja, 2011 m. rugsėjo 14 d. paaiškinime teigdama, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje gautas D. L. prašymas dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo patvirtintas Panevėžio apylinkės prokurorės, nurodė neteisingas aplinkybes), nes tokia išvada, anot teismo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, buvo padarytas procedūrinis pažeidimas – pareiškėjai įteiktame pranešime apie tarnybinį pažeidimą nebuvo nurodyti šios veikos objektyvieji požymiai, kas suvaržė pareiškėjai teisę duoti paaiškinimus dėl galimo tarnybinio pažeidimo. Teismas šį pažeidimą taip pat pašalino iš Išvados. Teismas nepripažino, kad pareiškėja padarė ir šį tarnybinį pažeidimą – perskaitė D. L. duomenis apie I. B. sužalojimus iš jos pateikto medicininio dokumento išrašo, tuo pažeisdama BPK 177 straipsnio 1 dalį, nes šios aplinkybės, anot teismo, taip pat nebuvo nurodytos pranešime apie tarnybinį pažeidimą, be to, tarnybinio patikrinimo metu nesurinkta įrodymų, jog minėti atskleisti duomenys yra kitokie nei nurodyti D. L. pirmiau pareikštame įtarime. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėja, pranešdama D. L. nukentėjusiosios I. B. mobilaus ryšio telefono numerį, pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir tuo padarė tarnybinį pažeidimą. Be to, teismas padarė išvadą, kad už šį pažeidimą paskirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra per griežta, ir Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą pakeitė švelnesne – pastaba.
Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą, o atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savarankiškų reikalavimų nepareiškė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjos veiksmų (dėl pareiškėjos nemandagaus ir nedalykiško bendravimo su D. L., tik tyrimo metu spręstinų klausimų viešo komentavimo, neteisingų aplinkybių nurodymo, duomenų iš medicininio dokumento išrašo apie nukentėjusiosios I. B. sužalojimus atskleidimą D. L.) pakartotinai nevertina ir pripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą, kad pareiškėja minėtais veiksmais tarnybinių pažeidimų nepadarė, o tarnybinės atsakomybės taikymas šiais pagrindais negalimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingu atveju kiltų grėsmė nepagrįstai apsunkinti tarnybinėn atsakomybėn traukiamos pareiškėjos (apeliantės) padėtį.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad iš Išvados pašalinus kitus tarnybinius pažeidimus, turi būti būti panaikinta tarnybinė nuobauda ir už šį pažeidimą – nekentėjusiosios telefono numerio D. L. nurodymą, nes jis yra formalus, Rekomendacijose nėra numatyta, kad telefono numeris priklauso neskelbtiniems asmens duomenims, pareigūnas, prisiimdamas atsakomybę už savo sprendimus, turi teisę skelbti dalį ikiteisminio tyrimo duomenų, be to, teismas, pareiškėjai neprašius, nepagrįstai tenkino jos skundą iš dalies ir sušvelnino tarnybinę nuobaudą, tuo pažeisdamas ABTĮ nustatytą administracinių bylų nagrinėjimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, šių įrodymų pagrindu nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos padarytu tarnybiniu pažeidimu (dėl pranešimo D. L. nukentėjusiosios I. B. mobilaus ryšio telefoną, tokiais veiksmais pažeidžiant BPK 177 straipsnio 1 dalį) ir jai paskirta tarnybine nuobauda. Teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 18 straipsnyje įtvirtinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo pavedimu atlieka šio Kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Iš minėtos nuostatos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekami veiksmai privalo atitikti BPK normomis sureglamentuotą procesinę formą ir jai taikomus reikalavimus. Vienas iš tokių reikalavimų yra numatytas BPK 177 straipsnio 1 dalyje, ir kurio pažeidimu ir kaltinama pareiškėja. Nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina; draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius. Taigi minėtoje normoje įtvirtintas draudimas, kuris nenumato jokių išimčių ir nesuteikiantis jokios pasirinkimo laivės teisinio santykio subjektui. Byloje nustatyta (pareiškėja šių faktinių aplinkybių neginčija), kad 2011 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėja atskleidė D. L. nukentėjusiosios I. B. mobilaus ryšio telefono numerį, kuris buvo nurodytas nukentėjusios apklausos protokole, nors neturėjo prokuroro leidimo (b. l. 28-29). Prokuroras leido D. L. susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga tik 2011 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 46). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pareiškėja, nurodydama D. L. nukentėjusiosios I. B. telefono numerį, kuris buvo nurodytas jos apklausos protokole (ikiteisminio tyrimo medžiagoje), pažeidė BPK 177 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama padėti D. L. susisiekti su nukentėjusiąja, kad šis galėtų atlyginti jai padarytą žalą ir pasinaudoti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtinta galimybe būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, galėjo informuoti D. L. apie jo teisę kreiptis į prokurorą dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaip tai numatyta BPK 181 straipsnyje, o ne pati pateikti tokius duomenis, nes įstatymo leidėjas tik prokurorui yra suteikęs teisę spręsti klausimą dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. 2011 m. rugpjūčio 10 d. galiojusi BPK 172 straipsnio redakcija numatė, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, turi teisę atlikti visus šiame Kodekse numatytus veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas privalo: 1) vykdyti visus prokuroro nurodymus; 2) prokuroro nustatytu laiku pranešti šiam apie ikiteisminio tyrimo eigą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokia teisės akto nuostata jai suteikė teisę spręsti apie tai, su kokia ikteisminio tyrimo medžiagos dalimi gali susipažinti D. L.. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad eismo įvykis yra priskiriamas prie neatsargių nusikaltimų, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 5 dalį ir Baudžiamojo kodekso 38 straipsnį asmuo gali būti atleistas nuo atsakomybės, kaltas dėl eismo įvykio asmuo turi teisę susitikti, bendrauti su nukentėjusiu asmeniu, atsiprašyti, padėti jam bei atlyginti žmogui padarytą turtinę bei neturtinę žalą, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi įgalinimus, o ne prokuroras, leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis.
Pareiškėja kaltę dėl padaryto tarnybinio pažeidimo neigia, teigdama, jog Rekomendacijose nenumatyta, kad telefonas priklauso neskelbtiniems asmens duomenims. Pagal Rekomendacijų 2 punktą įtvirtintą sąvoką neskelbtini asmens duomenys yra asmens kodas, asmens gimimo data, tiksli asmens gyvenamoji vieta, t. y. telefono numeris į neskelbtinų asmens duomenų sąrašą neįtrauktas. Pareiškėja tarnybinėn atsakomybėn pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį patraukta ne už neskelbtinų asmens duomenų, o ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimą. Rekomendacijų 5 punkte pateikta tokia ikiteisminio tyrimo duomenų sąvoka – įstatymų ir BPK nustatyta tvarka surinkta ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti informacija, gauta atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taikant procesinės prievartos priemones ar išreikalaujant reikšmingus tyrimui daiktus ar dokumentus. Konkrečiu atveju pareiškėja D. L. atskleidė nukentėjusiosios I. B. telefono numerį, kuris buvo nurodytas jos apklausos protokole, t. y. pareiškėjos atskleista informacija atitinka Rekomendacijų 5 punkte pateiktą ikiteisminio tyrimo duomenų definiciją. Dėl išdėstytų motyvų darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja padarė minėtą tarnybinį pažeidimą.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Išvadoje konstatuoti pareiškėjos atlikti neteisėti veiksmai gali būti vertinami kaip atskiri tarnybiniai nusižengimai, sudarantys pakankamą pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismui eliminavus kai kuriuos tarnybinius pažeidimus, tai nepanaikina pareiškėjos atsakomybės už tą tarnybinį pažeidimą, kuris yra neabejotinai nustatytas ir įrodytas. Konkrečiu atveju tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos veiksmų (nukentėjusiosios I. B. telefono numerio atskleidimo D. L.) yra atliktas tinkamai, įrodytos visos su tarnybiniu pažeidimu susijusios aplinkybės, todėl panaikinti tarnybinę nuobaudą už šio pažeidimo padarymą, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjai už pirmiau paminėtą tarnybinį pažeidimą buvo paskirta per griežta tarnybinė nuobauda ir pakeitė ją švelnesne – pastaba. Pareiškėja teigia, kad tokiu buvo pažeista ABTĮ nustatyta administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, t. y. padarytas procesinės teisės pažeidimas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, be kita ko, gali priimti tokį sprendimą – patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 319/2007).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pašalinęs iš Išvados kai kuriuos tarnybinius pažeidimus, kuriais buvo kaltinama pareiškėja, ir nustatęs, kad pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, turėjo teisę pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti nuobaudą švelnesne (pastaba). Tokiu būdu buvo užtikrinta reali pažeistų asmens teisių gynyba. Pareiškėjos argumentai, kvestionuojantys pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pareiškėjai pritaikyto palankaus teisių gynybos būdo, be kita ko, nenurodant kokią konkrečiai ABTĮ nuostatą teismas pažeidė, yra nesuderinami su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.