- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-372/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- individualios įmonės „J. kompostas“
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, D. D., K. D., A. M.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Algimantas Medelis, Adolfas Remeikis, Martynas Pečiu
- Kategorijos
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo individualios įmonės „J. kompostas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-857-41/2008 pagal ieškovo individualios įmonės „J. kompostas“ ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, D. D. , K. D. , A. M. dėl apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys byloje Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarė J. S. , Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarė D. B. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovo IĮ „J. kompostas“ atstovas pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 1.81 straipsniais, prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2003 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. 2904-01 „Dėl žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo D. D. “; 2) pripažinti negaliojančia 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VB7-1-4233, sudarytą tarp D. D. , K. D. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko; 3) pripažinti negaliojančia 2004 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartį Nr. JS-1096, sudarytą tarp K. D. ir D. D. ; 4) pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. JS-3353, sudarytą tarp D. D. ir A. M. ; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas nurodė, kad 1993 metais buvusioje UAB „Rūta“ teritorijoje, esančioje Liepkalnio Kuprijoniškių pramoniniame rajone buvo įkurta ir iki šio laiko veikia miesto žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė. Iki 1995 metų ši aikštelė veikė kaip UAB „Rūta“ padalinys, o 1995 m. vasario 14 d. šis padalinys buvo užregistruotas kaip savarankiška L. J. komposto gamybos įmonė (2004 m. gruodžio 30 d. perregistruota į IĮ „J. kompostas“). Įmonė visą veiklos laikotarpį stengėsi įteisinti faktiškai valdomą žemės sklypą. 2003 m. buvo parengtas ir suderintas teritorijos, į kurį patenka ir ieškovo faktiškai valdomas žemės sklypas, detalusis planas, tačiau jis nebuvo patvirtintas. 2005 metais ieškovas gavo informaciją, kad dalis jo faktiškai valdomo žemės sklypo perleista fiziniam asmeniui. Paaiškėjo, kad 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. VB7-1-4233 žemės sklypas buvo parduotas D. ir K. D. , o 2004 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartimi Nr. JS-1096 žemės sklypas buvo perleistas D. D. , kuri 2004 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartimi Nr. JS-3353 žemės sklypą padovanojo savo motinai A. M. .
Ieškovo atstovo įsitikinimu, 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo parduotas 1,75 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra neteisėta, kadangi pagal tuo metu galiojusio Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybinė žemės ūkio paskirties žemė galėjo būti parduodama nuosavybės teise tik tose kadastro vietovėse, kuriose pagal Žemės reformos įstatymą parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus yra atkurta nuosavybės teisė į žemę, išskyrus žemės perleidimą savivaldybėms įstatymu nustatytoms funkcijoms vykdyti ir žemės perleidimą asmenims, turintiems pirmumo teisę pirkti parduodamą žemę. Pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį asmenims, neturintiems pirmumo teisės pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, arba tais atvejais, kai keli asmenys turi vienodą pirmumo teisę pirkti tą patį žemės sklypą, toks žemės sklypas parduodamas aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinės žemės sklypas K. ir D. D. perleistas neteisėtai, kadangi pagal tuo metu galiojusias teisės normas žemės sklypai galėjo būti perleidžiami šiuos žemės sklypus naudojantiems asmenims. Atsakovai D. ir K. D. niekada faktiškai nesinaudojo jiems perleistu žemės sklypu, nes ieškovas jau nuo 1993 metų vykdė savo veiklą faktiškai valdomame žemės sklype.
Ieškovo atstovas pažymėjo, kad iki 2005 metų ieškovas nebuvo sulaukęs jokių priekaištų dėl tariamai jo savavališkai užimto žemės sklypo. Vien ta aplinkybė, kad D. D. dirbo kolūkyje agronome, nesuteikia jai pirmumo teisės žemę įsigyti Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta septintąja eile. Būtina sąlyga sklypo įsigijimui – faktinis jo naudojimas. Be to, byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad kolūkyje būtų dirbęs K. D. , jog jam asmeninei nuosavybei būtų suteiktas žemės sklypas. VAVA 2001 m. lapkričio 23 d. įsakymo Nr. 58 priede prie D. D. pavardės nurodytas priskiriamas žemės sklypas, kurio vieta – Rudaminos kelias. Kito dokumento – Vilniaus rajono valdybos 1995 m. vasario 8 d. potvarkio Nr. 58 priede nurodyta, kad D. D. priskiriamas žemės sklypas, esantis Nemėžio apylinkėje. Manytina, kad 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi D. ir K. D. galėjo būti perleistas ne toje vietovėje esantis žemės sklypas. Žemės sklypas perleistas pažeidžiant Žemės reformos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.
Ieškovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja bendriesiems civilinės teisės principams: teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, lygiateisiškumo, tuo pačiu jis prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei. Sutartis pažeidžia ir valstybės interesus, nes parduodant žemės sklypą aukcione, jo kaina būtų didesnė. Pripažinus 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, po jos sudarytos 2004 m. kovo 19 d. dovanojimo sutartis Nr. JS-1096 ir 2004 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartis Nr. JS-3353, sudarytos tarp artimųjų giminaičių D. D. , K. D. ir A. M. , pripažintinos negaliojančiomis dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad 1994 metais buvo pradėta asmeninio ūkio žemės sklypų įgijimo nuosavybėn procedūra pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nustatytą tvarką. D. D. įgijo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę ir sudaryti jos pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad D. D. būtų nesinaudojusi asmeninio ūkio žeme. Teismas pažymėjo, jog duomenų apie tai, kad ši žemė atsakovei D. D. kokiu tai laikotarpiu tapo nereikalinga ir ji šia žeme nesinaudojo, nėra. Tiek pati D. D. , tiek ir jos atstovas paaiškino, kad kažkurį laiką žemė buvo palikta dirvonuoti, kas yra praktikuojama žemės ūkyje. Nėra duomenų, dėl kokių priežasčių žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta ankstesniu metu. Teismo įsitikinimu, asmuo, išreiškęs valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VAVA 2003 m. birželio 3 d. įsakymu „Dėl žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo pil. D. D. “ nutarta parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 804, suformuotą Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, nustatytas 1,75 ha žemės sklypo plotas, pavesta su D. D. sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Toks įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsniu. Minėto įstatymo 1 dalis numatė, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka, kurios 2.3 punktas leido parduoti valstybinės žemės sklypus, naudojamus žemės ūkio paskirčiai (veiklai), nustatyta tvarka suteiktus asmeniniam ūkiui. Tuo metu galiojusio Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo išvardinti asmenys, turintys pirmumo teisę pirkti parduodamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, vieni iš jų - asmeninio ūkio žemės naudotojai. Tai, kad atsakovai buvo asmeninio ūkio žemės naudotojais patvirtina teismo konstatuotos aplinkybės ir atitinkamų institucijų sprendimai apie teisėtą asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovams. Teismas pažymėjo, kad byloje yra įrodymai apie konkretaus žemės sklypo suteikimą: 2002 m. gegužės 10 d. žemės sklypo abrise pažymėtas žemės sklypas bei nurodytas jo numeris 804, o žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nurodytas sklypo numeris ir plotas. Teismas konstatavo, jog ginčijama 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VB7-1-4233 yra teisėta. Teismas atmetė ieškovo nurodytą aplinkybę, kad 1996 m. balandžio 24 d. priėmus Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Nr. I-1304 ir priskyrus Vilniaus miesto savivaldybei Kuprijoniškių, Rudaminos kelio gyvenamųjų vietovių dalis, negalėjo būti parduodama nuosavybėn miesto žemė asmeninio ūkio naudotojams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 punkte numatyta galimybė parduoti valstybinės žemės sklypus žemės ūkio paskirčiai (veiklai), suteiktus asmeniniam naudojimui ir esančius po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskiriamose teritorijose. Teismas nesiėmė spręsti ir vertinti įmonės, užsiimančios žaliųjų atliekų perdirbimu, veiklos naudingumo visuomenei, nurodęs, kad aplinkybės apie kompostavimo aikštelės vertingumą ir naudingumą nėra bylos ginčo dalykas. Byloje nustatyta, kad ieškovas IĮ „J. kompostas“ neturi nuosavybės ar nuomos teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame 1 ha teritorijoje vykdo žaliųjų atliekų surinkimo ir perdirbimo darbus. Pagal duomenis žemės sklypo ploto skaičiavimo byloje, ieškovo įmonė užima dalį atsakovės A. M. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ir toje teritorijoje atlieka darbus, o kita užimto sklypo dalis yra valstybinė žemė. Byloje taip pat nustatyta aplinkybė apie tai, kad ieškovo įmonė toje pačioje teritorijoje yra savavališkai pasistačiusi pastatus. Ieškovas neturi žemės naudojimo teisėtumo, o ta aplinkybė, kad jis ne vieną kartą yra kreipęsis į įvairias institucijas su prašymais įteisinti faktinį žemės sklypo valdymą, jam nesuteikia teisės naudotis žemės sklypu ir/ar įsigyti tokį žemės sklypą nuosavybės teise. Ieškovas neteisėtai naudojasi ir užima atsakovės A. M. asmeninės nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį. Ieškovas, savo veiklą vykdydamas svetimoje žemėje, pažeidžia tiek valstybės, tiek privačius asmenų interesus. Aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką vykdo įmonės veiklą konkrečioje teritorijoje, kad jo veikla yra naudinga miestui, neįgalina tikėtis pirmumo prieš teisėtai nuosavybės teisę įgijusius žemės savininkus. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie jo įmonės vykdomos veiklos naudingumą negali paneigti atsakovų, kaip žemės savininkų, teisių ir teisėtų interesų, įsigytų sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Nesant pagrindo pripažinti negaliojančia 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. Vb7-1-4233, sudarytą tarp D. D. ir K. D. bei Lietuvos Respublikos, nėra pagrindo pripažinti negaliojančias ir šios sutarties pagrindu sudarytas 2004 m. kovo 19 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. JS-3353, sudarytą tarp D. D. ir K. D. bei 2004 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. JS-3353, sudarytą tarp D. D. ir A. M. , todėl teismas plačiau dėl šių reikalavimų ir senaties termino praleidimo VAVA sprendimui apskųsti nepasisakė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovo IĮ „J. kompostas“ atstovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo grąžinti permokėtą žyminio mokesčio dalį – 402 Lt. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), žaliųjų atliekų perdirbimo darbai yra vykdomi dar nuo 1993 metų. Nuo 1993 metų iki 1995 m. vasario 14 d., tai yra iki L. J. komposto gamybos įmonės įregistravimo, žaliųjų atliekų perdirbimo darbus nurodytoje teritorijoje organizavo ir vykdė įmonės steigėjas L. J. . Teismas neteisingai nurodė, kad Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 1993 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 18 D. D. suteikta naudotis 1,75 ha asmeninio ūkio žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Apylinkės tarybos sprendimas neturi priedų, jame nėra užsimenama apie asmenis, kuriems skiriami žemės plotai asmeniniam ūkiui, todėl nėra pagrindo laikyti, jog 1993 m. spalio 7 d. D. D. buvo skirtas naudojimui tam tikras žemės sklypas. D. D. žemės plotas asmeniniam ūkiui, nekonkretizuojant jo buvimo vietos, suteiktas 1994 metais. Nei viename Vilniaus rajono valdybos 1993-1995 m. laikotarpio sprendimų ar potvarkių nėra konkretizuojamas žemės sklypas, kuris suteikiamas D. D. . Sprendimuose tik abstrakčiai nurodoma, jog D. D. skiriamas 2 ha žemės sklypas Nemėžio kaime. Nė vienu Vilniaus rajono valdybos 1993-1995 m. sprendimu ar potvarkiu ginčo žemės sklypas nebuvo suteiktas naudotis atsakovams D. ir K. D. . Žemės sklypo, kuris buvo perleistas atsakovams K. ir D. D. , matavimo (formavimo) darbai buvo atlikti 2002 – 2003 metais ir atsakovams buvo paskirtas, o vėliau parduotas ne faktiškai jų naudojamas, o pagal VAVA duomenų bazėje užfiksuotus duomenis atsitiktinai parinktas laisvas valstybinės žemės sklypas.Atsakovai D. ir K. D. niekuomet faktiškai nesinaudojo jiems perleistu žemės sklypu. Užsiimti atliekų tvarkymo veikla žemės sklype, kuriame ūkininkaujama, neįmanoma. Iki 2005 metų ieškovas nebuvo sulaukęs priekaištų dėl tariamai savavališkai užimto žemės sklypo. 2004 m. kovo 19 d. dovanojimo sutarties Nr. JS-1096 priede – žemės sklypo plane ieškovo valdoma žemės sklypo dalis, kuri buvo perleista atsakovams, apibūdinama kaip „nenaudojama“. Aplinkybė, kad D. D. kolūkyje dirbo agronome, nesuteikia jai teisės įsigyti 1,75 ha žemės sklypą Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta septintąja eile. Būtina sąlyga žemės sklypo įsigijimui – faktinis jo naudojimas. VAVA nevykdė jai pavestų pareigų, netikrino faktinio žemės sklypo naudojimo aplinkybių, todėl buvo netinkamai taikytas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir ginčo žemės sklypas buvo parduotas visiškai su juo nesusijusiems asmenims. Išanalizavus ir palyginus byloje esančių rašytinių duomenų turinį dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo manytina, kad 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi D. ir K. D. galėjo būti perleistas ne tas žemės sklypas. Tiek visas atsakovams perleistas žemės sklypas, tiek į jį patenkanti ieškovo faktiškai valdyta žemės sklypo dalis galėjo būti parduota tik aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka.Žemės sklypas perleistas atlygintinai, tuo pažeidžiant tiek ieškovo, tiek bet kurio asmens, pretenduojančio į žemės sklypą, interesus bei visuotinai pripažintus teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei lygiateisiškumo principus. 2003 m. spalio 9 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat pažeidžia valstybės interesus, nes žemės sklypą parduodant aukcione jo kaina būtų didesnė.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas pažymi, kad pareiškiant ieškinį buvo sumokėtas 4 795 Lt dydžio žyminis mokestis, tačiau bendra žyminio mokesčio suma yra 4 393 Lt, todėl turi būti grąžinta permokėta žyminio mokesčio dalis – 402 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo IĮ „J. kompostas“ apeliacinį skundą atsakovai D. D. ir K. D. prašo ieškovo skundą atmesti. Atsiliepime rašoma:
UAB „Rūta“ ir L. J. atliekų perdirbimo darbus vykdė ne atsakovų žemėje, o šalia esančioje Vilniaus miesto komunalinės įmonės UAB „Rūta“ teritorijoje. Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, jog tuo metu Nemėžio žemės ūkio bendrovės valdomame valstybinės žemės sklype būtų atliekami žaliųjų atliekų kompostavimo darbai.Ieškovas neužsiima žemės ūkio veikla, todėl niekada neturėjo ir neturi teisės pirkti iš valstybės žemės ūkio paskirties sklypą. Savavališka ieškovo statinių statyba pažeidžia nuosavybės teisę į A. M. žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo IĮ „J. kompostas“ apeliacinį skundą atsakovės A. M. atstovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo skundą atmesti. Atsiliepime rašoma:
Ieškovas savo veiklą vykdo pažeisdamas žemės sklypo savininko teises. Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 2964 „Dėl žemės ūkio paskirties sklypo (asmeninio ūkio) žemės sklypo pardavimo D. D. “, neskundė jo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, praleido ieškinio senaties terminą. Teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties instituto.D. D. pagrįstai ir teisėtai nusipirko žemę pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Ieškovas neužsiima žemės ūkio veikla, todėl apskritai negali pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Pirmumo teisę pirkti valstybinį žemės ūkio paskirties žemės sklypą turėjo D. D. , kaip asmeninio ūkio žemės naudotoja. Teismui nepateikta įrodymų, kad ieškovas nuo 1993 metų buvusioje UAB „Rūta“ teritorijoje įkūrė žaliavų atliekų kompostavimo aikštelę. Ieškovas neturi teisių į žemės sklypą. Ieškovo vykdoma veikla negali paneigti savininko teisių į žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo IĮ „J. kompostas“ apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo skundą atmesti.
Atsakovas pažymi, kad D. D. buvo teisėtai suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas (pažymėtas Nr. 804), esantis (duomenys neskelbtini). D. D. buvo asmeninio ūkio žemės naudotoja, jai buvo skirtas asmeninio ūkio žemės sklypas, todėl ji turėjo teisę iš valstybės išpirkti žemės sklypą ir šią teisę realizavo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad parduodant žemės sklypą turėjo būti vykdomas aukcionas. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog neaiški žemės sklypo vieta. Ieškovas neturi reikalavimo teisės šioje byloje, jis neturi nuosavybės ar nuomos teisių į žemės sklypą, kuriame vykdo savo veiklą. Apelianto statiniai, reikalingi įmonės veiklai, yra pastatyti savavališkai. Aplinkybė, jog ieškovo veikla naudinga visuomenei, nesuteikia teisės jam užimti kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies bei ginčyti teisėtai sudarytų sandorių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinti Lietuvoje vykdomos žemės reformos tikslai: įgyvendinti piliečių teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis; įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra: 1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 2) valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; 3) valstybinės žemės pardavimas; 4) civiliniai sandoriai dėl žemės (Žemės reformos įstatymo 5 str.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. D. ne tik įgijo teisę pirkti asmeniniam ūkiui suteiktą valstybinės žemės sklypą, bet šią teisę tinkamai realizavo teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme suformuota vienoda teisminė praktika, jog asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės asmeniniam ūkiui suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta byloje Nr.3K-3-363/1999; 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta byloje, Nr. 3K-3-443/1999 ir kt.). Nustatant, ar ginčo žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo suteiktas teisėtai, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, kurio 1 punkte nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai; kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. liepos 26 d. nutarime nurodė, kad suteikiant teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, siekiama sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėtoti asmeninį ūkį ir valstybinėje žemės apskaitoje įteisinti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemės plotą. Vadinasi, žemės sklypai asmeniniam ūkiui turėjo būti priskiriami ir suteikiami atsižvelgiant į šiuos įstatymų leidėjo tikslus: pirma, gyventojų asmeninio ūkio skatinimą, kuo patogesnių ūkininkavimo sąlygų sudarymą; antra, būtinybę atsižvelgti į faktinį žemės naudojimą. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimas, suteikiantis teisę jame išvardintiems asmenims gauti tokios paskirties žemę, jos suteikimo tvarkos nereglamentavo. Ją reglamentavo poįstatyminis aktas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos“, nustatęs subjektų, turinčių teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui steigti, ratą, prašymų padavimo tvarką, instituciją, sprendžiančią dėl tokių sklypų suteikimo, žemės sklypo paženklinimo vietoje tvarką. Pagal šias nuostatas, žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti buvo skiriamas pagal asmens prašymą apylinkės tarybos sprendimu. Analogiška nuostata dėl vietinių tarybų kompetencijos priimti sprendimus žemės suteikimo asmeniniam ūkiui klausimais buvo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintoje Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkoje (4 ir 9 p.).
Iš bylos duomenų matyti, kad D. D. buvo kolūkio, vėliau – žemės ūkio įmonės narė ir joje dirbo (t. 1, b. l. 114-121). Jos šeima turėjo teisės aktuose numatytą teisę įgyti žemės asmeninio ūkio poreikiams (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ 1 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 1.1.1 p.). Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės taryba 1993 m. spalio 7 d. sprendimu nutarė skirti asmeniniam ūkiui žemės plotus apylinkės gyventojams, iki 1991 m. dirbusiems kolūkyje (t. 1, b. l. 110). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ (galiojo iki 1998 m. balandžio 9 d.) 1 punkte buvo įtvirtinta nuostata leisti pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę Lietuvos Respublikos piliečių pageidavimu ne aukciono tvarka. Šio poįstatyminio teisės akto 2.1 punkte buvo nurodoma, kad piliečiams parduodami jų naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai, suteikti apylinkės tarybos sprendimu iki 1994 m. liepos 1 dienos (1996 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 282 redakcija). D. D. 1994 m. birželio 15 d. prašymu išreiškė pageidavimą nusipirkti ne aukciono tvarka asmeniniam ūkiui paskirtą 2,0 ha valstybinės žemės sklypą (t. 1, b. l. 183). Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės tarybos 1994 m. birželio 30 d. sprendimu leista apylinkės gyventojams (vienai šeimai), iki 1991 m. dirbusiems žemės ūkio įmonėse, išpirkti iki 2,0 ha žemės naudmenų (t. 2, b. l. 176). Šią aplinkybę patvirtina ir Nemėžio apylinkės viršaičio pažyma (t. 2, b. l. 135). Vilniaus rajono valdybos 1994 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr. 660 pv nuspręsta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 183 parduoti asmeninio ūkio žemę potvarkio priede išvardintiems asmenims, įskaitant ir D. D. (t. 2, b. l. 171-172). Analogiško turinio sprendimą Vilniaus rajono valdyba įformino ir 1995 m. vasario 8 d. potvarkiu Nr. 58 pv. Šio potvarkio priedėlyje (eilės Nr. 71) nurodyta, kad Nemėžio kaime D. D. parduodamas 1,75 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, įkainotas 1969 Lt (t. 2, b. l. 116). Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. sausio 25 d. pažyma patvirtinama, kad D. D. turi teisę iš valstybės pirkti 1,75 ha asmeninio ūkio žemės (t. 2, b. l. 139). Išanalizavęs šiuos rašytinius dokumentus pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo ir jos pardavimo D. D. teisinės procedūros prasidėjo dar 1994 metais ir iš esmės atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas bei numatytą tvarką. Pažymėtina, kad D. D. ne tik aiškiai išreiškė pageidavimą nusipirkti asmeninio ūkio žemę, bet ir atliko teisiškai reikšmingus veiksmus praktiškai realizuojant šią teisę (1996 m. gruodžio 16 d. pagal banko mokėjimo pranešimą leido nurašyti nuo sąskaitos sumą, mokamą už perkamą žemę – t. 1, b. l. 187-188). Pirmosios instancijos teismas padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą, kad atsakovė D. D. išreiškė valią pirkti teisėtai paskirtą asmeninio ūkio žemės sklypą, sumokėjo už jį nustatytą kainą, todėl pripažintina įgyvendinusia teisę pirkimo – pardavimo sandoriu teisėtai įgyti tokos paskirties sklypą nuosavybėn. Byloje nebuvo nustatyta, dėl kokių konkrečių priežasčių asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo D. D. procedūros buvo nutrūkę ir atnaujintos tik po kelerių metų, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jos būtų buvę sustabdytos ar nutrauktos dėl padarytų žemės suteikimą asmeniniam ūkiui ar jos pardavimą reglamentavusių teisės normų pažeidimų (Žemės reformos įstatymo 15 str. 8 d. nuostatos).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 16 punkte buvo numatyta, kad nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (pradinė redakcija, galiojusi iki 2002 m. balandžio 15 d.) 13 punkte buvo nustatyta, kad piliečiams asmeniniam ūkiui suteikti žemės sklypai privatizuojami po to, kai apskrities viršininkas patvirtina parengtus asmeniniam ūkiui skirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3211-01 buvo patvirtintas individualios S. B. įmonės „Matininkas“ 2000 metais parengtas Vilniaus rajono Nemėžio kadastrinės vietovės teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotos žemės sklypų ribos (t. 2, b. l. 56-58). Rengiamo žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę (pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 7 punkte numatytą asmenų grupę) metu suderintas 1,75 ha asmeninio ūkio valstybinės žemės sklypo Nr. 804 suprojektavimas parduoti D. D. (žiniaraščio 04 eilutė – t. 2, b. l. 59).Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakyme Nr. 3211-01, be kita ko, duotas pavedimas individualiai S. B. įmonei „Matininkas“ atlikti projekte suformuotų žemės sklypų paženklinimą vietovėje ir parengti dokumentus žemės nuosavybei ar naudojimui įteisinti, o Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui – parengti įsakymo projektus dėl asmeninio ūkio žemės pirkimo ir nuomos. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius dar 1999 m. spalio 25 d. užsakė individualioje S. B. įmonėje „Matininkas“ parengti D. D. asmeninio ūkio žemės sklypo juridinę ir techninę dokumentaciją (užsakymas įvykdytas 2002 m. balandžio 4 d. - t. 2, b. l. 118).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (pradinė redakcija, galiojusi iki 2002 m. balandžio 15 d.) 11 punkte buvo numatyta, kad rajonų žemėtvarkos skyrių darbuotojai seniūnijose kartu su rajonų savivaldybių seniūnais arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, suteikusios žemės sklypus tarnybinėms daloms, atstovais patikrina, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai suteikiant tarnybines dalas, taip pat nustato, kurie piliečiai patys nenaudojo jiems suteiktos asmeniniam ūkiui ar tarnybinėms daloms žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę ir jų leidimu žeme naudojasi kiti asmenys arba ši žemė apleista ir nedirbama). Rajonų žemėtvarkos skyriai sudaro šių piliečių sąrašus. Juose nurodoma piliečio pavardė, vardas, asmens kodas, gyvenamoji vieta, apylinkės tarybos sprendimo ar tuometinio apskrities valdytojo įsakymo, kuriuo suteikta žemė asmeniniam ūkiui, data ir numeris, žemės ūkio naudmenų plotas. Taip pat nurodoma, kurie teisės aktai buvo pažeisti, neteisėtai naudojami žemės plotai ir jų vieta. Pagal minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 12 punktą rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir seniūno pasirašytas sąrašo projektas turėjo būti pateikiamas tvirtinti apskrities viršininkui. Patvirtintas sąrašas perduodamas žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiam specialistui. Rengiant asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje žemės reformos žemėtvarkos projektą, asmeninio ūkio žemės sklypai šioje teritorijoje sąraše nurodytiems piliečiams neprojektuojami. Kai sąraše nurodytiems piliečiams buvusios apylinkės tarybos priimti sprendimai dėl asmeniniam ūkiui žemės suteikimo nėra panaikinti teismine tvarka, šiems piliečiams suteikti žemės sklypai projektuojami iš laisvos žemės fondo žemės. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo D. D. būtų nustatyta tvarka konstatuoti žemės įstatymų pažeidimai arba išaiškintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 11 punkte nurodytos aplinkybės, susijusios su asmeninio ūkio žemės netinkamo naudojimo faktais. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2001 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 58 buvo patvirtinti patikslinti asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašai, kuriuose yra ir D. D. (t. 2, b. l. 136-137). 2002 m. gegužės 10 d. žemėtvarkos projekto autoriaus S. B. buvo parengtas ir su asmeninio ūkio žemės naudotoja D. D. suderintas Vilniaus miesto Rasų seniūnijos Kuprijoniškių kaime esančio žemės sklypo Nr. 804 abrisas (žemės sklypo konkrečioje vietovėje planas pagal žemės sklypų kadastro duomenis – t. 2, b. l. 122). Pagal minėtu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą asmeninio ūkio žemės naudotoja D. D. 2002 m. gegužės 18 d. prašymu prašė žemės sklypą paženklinti vietovėje (t. 2, b. l. 120). 2002 m. birželio 10 d. individualios S. B. įmonės „Matininkas“ atstovas parengė ir suderino su D. D. Vilniaus m. Kuprijoniškių kaimo vietovėje žemės ūkio veiklai suformuoto 1,75 ha ploto žemės sklypo Nr. 0159/804 ribų paženklinimo ir parodymo aktą. Aukščiau išvardinti dokumentai patvirtina, kad prieš asmeniniam ūkiui skirto valstybinės žemės sklypo privatizavimą jį parduodant atsakovės D. D. nuosavybėn buvo atliktos visos būtinos teisinės procedūros: patikslinti asmenų, kuriems suteikta žemė asmeniniam ūkiui, sąrašai, parengtas Nemėžio kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, pagal kurį suprojektuoti asmeniniam ūkiui skirtos teritorijos žemės sklypai, numatyti parduoti gyventojams asmeninio ūkio naudotojams, nustatytąja tvarka suprojektuotas konkretus asmeninio ūkio žemės sklypas D. D. , parengti ir suderinti valstybinės žemės sklypo abrisas, žemės sklypo ribų paženklinimo ir parodymo aktas, pasirašyti asmens, kurio pageidavimu numatyta sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Išvardintų žemės sklypo projektavimo ir parengimo privatizuoti dokumentų turinys duoda pagrindą nesutikti su apelianto išsakoma prielaida, kad ginčijama žemės pirkimo-pardavimo sutartimi galėjo būti atsakovei D. D. parduotas ne tas (ne toje vietovėje esantis) žemės sklypas. Išanalizavusi bylos aplinkybes ir įvertinusi jas patvirtinančius įrodymus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad atsakovei D. D. žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai ir nėra pagrindo teigti, kad D. D. nesinaudojo šios paskirties žeme iki priimant sprendimą ją parduoti. Pažymėtina, kad jeigu ir būtų galima sutikti su apelianto argumentais, kad prieš pardavimą atsakovė D. D. faktiškai nesinaudojo visu ar dalimi to žemės sklypo, kurio dalį yra užėmęs ieškovas, ši aplinkybė savaime nedaro neteisėtais Vilniaus apskrities viršininko sprendimo parduoti atsakovei žemės sklypą asmeniniam ūkiui ir šio įsakymo pagrindu sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Apylinkės tarybos sprendimai suteikti atsakovei D. D. žemę asmeniniam ūkiui nėra panaikinti. Kaip jau nurodyta aukščiau, asmenims, kurie nėra naudojęsi apylinkės tarybos sprendimu suteikta asmeninio ūkio žeme, šiam ūkiui suteikti žemės sklypai projektuojami iš laisvos žemės fondo žemės. Bet kokiu atveju atsakovei D. D. buvo suprojektuotas ir parduotas žemės sklypas teritorijoje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą (Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d., Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. IX-1314 redakcija) 5 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 p. nuostatos). Tokiu būdu, apelianto nurodyta aplinkybė, kad atsakovei D. D. parduoto žemės sklypo formavimo (matavimo) darbai buvo atlikti 2002-2003 metais ir paskirtas iš laisvos valstybinės žemės fondo parinktas žemės sklypas, teisinės padėties nekeičia ir sklypo suteikimo bei pardavimo atsakovei asmeninio ūkio poreikiams teisėtumo nepanaikina. Atsakovei D. D. asmeninio ūkio žemės naudojimo teisė žemės įstatymų nustatyta tvarka nebuvo visiškai ar iš dalies nutraukta, todėl ginčijami Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 2964-01 parduoti D. D. žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypą Nr. 804, suformuotą Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, taip pat šio įsakymo pagrindu 2003 m. spalio 9 d. sudaryta valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėti, juos naikinti ir pripažinti negaliojančiais nėra pagrindo. Ieškovo reikalavimai dėl vėlesnių sandorių su ginčo žemės sklypu (dėl dovanojimo sutarčių) yra išvestiniai iš reikalavimų pripažinti negaliojančiais veiksmus dėl valstybinės žemės sklypo privatizavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo kitus ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.
Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neturi jo faktiškai užimamo žemės sklypo, kurio dalis šiuo metu priklauso privačiam asmeniui atsakovei A. M. , teisėto naudojimo teisės. Ieškovas valdo atsakovei A. M. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį neteisėtai (CK 4.23 str. 3 d.), todėl neturi pagrindo savo ieškinio reikalavimų grįsti asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų gynimu ar visuomeniškai naudingos veiklos vykdymu.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymus bei teisingai sprendė, jog ieškovo ieškinys yra atmestinas. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, jis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, todėl jį naikinti arba keisti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje jo atstovų pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.
Šioje byloje nustatyta, kad ginčijamais Vilniaus apskrities viršininko sprendimu ir žemės sklypo perleidimo sandoriais ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo analizuoti aplinkybių, susijusių su atsakovų prašymu taikyti ieškinio senaties kreiptis į teismą praleidimo teisines pasekmes. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovės A. M. atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomais argumentais, kad teismas turėjo pareigą pasisakyti dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį.
Atmetant ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteisiamos į valstybės biudžetą išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad ieškovas yra permokėjęs 402 Lt žyminio mokesčio už paduotą ieškinį, todėl tenkina prašymą permokėtą žyminio mokesčio dalį grąžinti ieškovui (CPK 87 str. 1 d. 1 p. ir 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsniu ir 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš individualios įmonės „J. kompostas“ į valstybės biudžetą 27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.
Grąžinti ieškovui individualiai įmonei „J. kompostas“ (į. k. 122983846) 402 Lt (keturis šimtus du litus) permokėto žyminio mokesčio.