Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1). Pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus PN nuo 2017 m. gegužės 3 d. atlieka jam paskirtą nuobaudą drausmės grupėje, t. y. kamerų tipo patalpose, kuriose jam neleidžiama mokytis nei pagrindinio lavinimo, nei profesinio ugdymo mokykloje. Iki pareiškėjui paskiriant nuobaudą, jis mokėsi 10 klasėje ir lankė profesinę mokyklą, kurioje mokėsi batsiuvio ir avalynės remontininko amato. Nurodo, kad iškart, kai pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę, pataisos įstaigos direktoriui pateikė prašymus, kad pareiškėjui būtų leista baigti mokslus. Į 2017 m. gegužės 11 d. prašymą pareiškėjas gavo 2017 m. birželio 8 d. gavo atsakymą Nr. 42 – 629 (1), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimą Nr. 30 profesinio mokymo įstaigą nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą; į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys, atliekantys drausminę nuobaudą. Pareiškėjo manymu, šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo nuostatoms. Nurodo, kad atliekant bausmę pareiškėjas nėra niekaip mokomas, nėra lavinami jo socialiniai ir kitokie įgūdžiai, susiję su mokslu. Paaiškina, kad šiuo metu yra 14 kv. m. ploto patalpoje, kurioje praleidžia 23 valandas per parą, kadangi galimybės eiti mokyklą neturi, telefonu gali pasinaudoti tik 2 kartus per mėnesį, televizoriaus imtuvo turėti negali, psichologai jo nelanko. Pareiškėjas nurodo, kad su juo nėra dirbama, jis yra apleistas iki tol, kol išeis į laisvę, pareiškėjas nėra reabilituojamas, jam neleidžiama lankyti mokyklos ir profesinės mokyklos. Pažymi, kad nuo 2017 m. gegužės 3 d. pareiškėjui atliekant nuobaudą jis neturėjo galimybės apsilankyti pas kapelioną ar nueiti į koplyčią pasimelsti ir atlikti religinių apeigų. Pareiškėjas ieškojo būdų patekti į koplytėlę, kuri drausmės grupėje nebuvo įrengta. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu netiesiogiai jam buvo draudžiama atlikti religines apeigas. 2018 m. apie sausio – kovo mėnesį buvo įrengta koplyčia, kuri koplyčios patalpų neprimena, tai yra kambariukas, į kurį galima patekti ir vienam pasimelsti. Tačiau į tą kambariuką (koplytėlę) kapelionas niekada neužsuka, dėl ko pareiškėjas negali atlikti išpažinties, negali pabūti su šventuoju, o tai pareiškėją slegia. Toks koplytėlės neįrengimas prieštarauja EŽT konvencijos nuostatoms dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės. Priešingai nei drausmės grupėje, lengvojoje ir paprastojoje grupėse nuteistieji gali lankyti mokyklą, profesinę mokyklą, koplytėlę, susitikti su dvasininku, todėl pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN, neužtikrindami pareiškėjo teisių į mokslą, religines apeigas, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus ir pareiškėją diskriminavo kitų nuteistųjų atžvilgiu.