Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. nutarties, nutraukti baudžiamąją bylą, kurioje N. M. privataus kaltinimo tvarka kaltinama padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Nukentėjusiojo S. M. civilinis ieškinys 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. buvo kaltinama tuo, kad mušdama nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. 2012 m. vasario 5 d., apie 21 val., bute, (duomenys neskelbtini), tyčia puolė S. M. su peiliu rankoje, įkando S. M. į kairįjį petį, keletą kartų sudavė ranka į įvairias kūno vietas, koja spyrė į lytinius organus, įkando į ranką, tokiu būdu nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog N. M., kaltinta nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymu, veikė esant būtinajai ginčiai.

BK 28 str. 1 d. numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taigi įstatymas, suteikdamas galimybę ir teisę asmeniui gintis, nustato ir sąlygas, kurioms esant būtinoji gintis galima ir tampa atsakomybę šalinančia aplinkybe. Visų pirma, kėsinimasis turi būti pavojingas ir tiesiogiai gresiantis arba pradėtas. Tai reiškia, kad pavojus besiginančiojo sveikatai gresia akivaizdžiai ir realiai. Antra, gynyba – besiginančiojo veiksmai – yra teisėti, jei atitinka kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi reikalavimus gynybai lemia kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas.

N. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad namuose kilo skandalas, kurio metu ji sutuoktiniui pasakė apie ketinimą su juo išsiskirti. Vyras įtūžo, šaukė ant jos. N. M., siekdama išvengti didesnio konflikto, nuėjo į miegamąjį kambarį. S. M. iš įtūžio sudaužė veidrodį koridoriuje, atėjo į miegamąjį. Vyras atsisėdo ant jos, su kojomis prispaudė kūną ir pradėjo ją mušti kumščiais, sakydamas, kad uždustų, užsičiauptų. Ji buvo šoke, nešaukė, suprato ir žinojo, kad vyras ją užmuš. Norėdama išsigelbėti, įkando jam į ranką. Vyras ją paleido, tačiau vėl ją pastūmė. N. M. nugriuvo ant žemės, o S. M. ją mušė rankomis, smaugė suspaudęs rankomis kaklą (b. l. 77-78). S. M. teisiamojo posėdžio metu neneigė, jog su žmona susimušė. Parodė, kad namuose žiūrėjo filmą ir gėrė degtinę. Su juo degtinės išgėrė ir žmona. N. M. ėmė įžeidinėti jį. Jis pasakė žmonai, kad su ja skirsis ir paskambinęs telefonu užblokavo banko sąskaitas. N. M. įtūžo, pagrasino, kad S. M. sės į kalėjimą. S. M. ėjo į balkoną parūkyti, o N. M. įrėmė jam į nugarą peilį. S. M. sugriebė jos ranką su peiliu, užlaužė ir bandė atlenkti pirštus, bei atimti peilį. Tuo metu N. M. įkando jam į petį, keliu spyrė į tarpkojį. N. M. šaukė pagalbos ir pati daužėsi, spardėsi, smūgiavo S. M., norėjo jam subraižyti veidą. N. M. neišlaikė pusiausvyros ir griuvo ant žemės, kartu nutraukdama užuolaidas. S. M. daužė jai per skruostus, kad ji apsiramintų. Ji vėl užpuolė S. M., jie abu nukrito ant žemės ir voliojosi susikibę. S. M. stengėsi laikyti žmoną abiem rankom, tačiau ji smūgiavo savo galva jam į galvą. N. M. įkando jam į ranką, nors jis buvo su striuke (b. l. 51-53).

Buvo atlikti net trys N. M. patirtų sužalojimų tyrimai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G269/12(03) ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG537/12(03) konstatuoti šie N. M. sužalojimai: galvos sumušimas su galvos minkštųjų audinių patinimais, poodinėmis kraujosruvomis pakaušio dešinėje viršutinėje dalyje bei pakaušio dešinėje apatinėje dalyje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, apatinio žandikaulio kairio kampo projekcijoje, apatinio žandikaulio dešinės pusės projekcijoje, odos nubrozdinimai kaklo kairėje, poodinės kraujosruvos dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje, dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje, dešinės alkūnės tiesiamajame paviršiuje, kairės mentės viršutinio išorinio kampo projekcijoje, kairiajame rieše, smulkios poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste, kairiajame dilbyje, dešinėje plaštakoje, juosmens kairės pusės sumušimas. Visus išvardintus sužalojimus N. M. galėjo patirti paveikus šias vietas kietais bukais daiktais – sumušant, suspaudus kaklą smaugimo metu, smulkesnės poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos stipriai suspaudus pirštų galais (b. l. 23-26, 69-71).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG391/12(03) nurodyta, jog N. M. kūne yra ne mažiau penkiolikos trauminio poveikio vietų. Apžiūros metu matomas odos nubrozdinimas kaklo kairėje galvos sukamojo raumens apatinėje dalyje galėjo būti padarytas tiek suspaudus kaklą rankų pirštais, tiek spaudžiant kaklą suėmus nukentėjusiąją per kaklą iš nugaros pusės. Neįtikima, kad šiuos sužalojimus N. M. būtų įgavusi krisdama ar atsitrenkusi (b. l. 72-75). Priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo skunde, pirmosios instancijos teismas atliko detalią visų bylos duomenų analizę bei pagrindė įrodymais visas savo išvadas dėl bylos aplinkybių vertinimo. Specialisto išvados atitinka N. M. parodymus, jog S. M. rankomis spaudė jos kaklą, sudavė smūgius. Esant nustatytiems sužalojimams, matyti, kad N. M. sveikatai buvo iškilusi reali, akivaizdi grėsmė, S. M. elgesį ji pagrįstai palaikė pavojingu.

N. M. ir nukentėjusysis S. M. tarp jų kilusią konfliktinę situaciją būtinosios ginties aspektu suvokia skirtingai. N. M. tvirtina, kad ji, gindamasi nuo realaus pavojingo kėsinimosi, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nukentėjusysis įsitikinęs, kad būtinosios ginties situacija konflikto metu N. M. išvis nebuvo susidariusi, o kaltininkė jį puolė būdamas agresyviai nusiteikus ir iš anksto pasiruošus žaloti. Taigi abi konfliktavusios pusės subjektyviai skirtingai suvokia įvykio metu buvusių jėgų santykį bei kilusio pavojaus pobūdį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kilus šeimyniniam konfliktui dėl skyrybų, abu asmenys, būdami neblaivūs ir iš anksto priešiškai nusiteikę, aiškinosi tarpusavio santykius. S. M. būdamas fiziškai stipresnis naudojo smurtą prieš N. M.. Jis pats pripažino, kad norėdamas nuraminti žmoną, apdaužė jai skruostus. Nustatyta, kad S. M. savo kūnu prispaudęs gulinčią N. M., mušė ją rankomis, spaudė kaklą. Gindamasi ir siekdama išsivaduoti iš nukentėjusiojo glėbio, N. M. jam įkando ir įspyrė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G291/12(03) konstatuoti nukentėjusiojo S. M. sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairėje rankoje ir kojoje, odos nubrozdinimas veide, kaklo dešinėje, kairėje rankoje (b. l. 3). S. M. šioje situacijoje nuo N. M. smurto galėjo gintis, tačiau gynyba buvo aiškiai neproporcinga nusikalstamo kėsinimosi pavojingumui. Tuo tarpu N. M. nustatyti daugybiniai, ne mažiau kaip 15 traumų sužalojimai įvairiose kūno vietose. Akivaizdu, jog N. M. siekdama apsiginti, S. M. nepadarė didesnės žalos, nei tai buvo būtina. N. M. patyrė nukentėjusiojo S. M. suduodamus smūgius, smaugimą, girdėjo grasinimus, tokiu būdu išgyveno didelį išgąstį. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad N. M. veikė esant būtinajai ginčiai ir ši aplinkybė šalina N. M. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 str. 1 d. Apeliacinio skundo argumentas, kad N. M. paaiškinimai yra melas ir šmeižtas yra atmestinas. N. M. parodymus apie jos sužalojimo aplinkybes patvirtina specialisto išvados. Specialisto išvadoje Nr. pG391/12(03) nurodyta, jog N. M. kūne išskiriama ne mažiau penkiolikos trauminio poveikio vietų. Apžiūros metu nustatytas odos nubrozdinimas kaklo kairėje galvos sukamojo raumens apatinėje dalyje galėjo gautis tiek suspaudus kaklą rankų pirštais, tiek spaudžiant kaklą suėmus nukentėjusiąją per kaklą iš nugaros pusės. Neįtikima, kad šiuos sužalojimus N. M. galėjo pasidaryti krisdama ar atsitrenkusi (b. l. 72-75). Teismo medicinos ekspertas Remigijus Petrauskas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad N. M. rankos sužalojimus galėjo patirti griūdama. Sužalojimus smakre galima patirti ir pačiai krentant. Paakiuose trauminės kraujosruvos dažniausiai būna nuo trauminių poveikių šiose srityse (b. l. 80). Tačiau ekspertas nevertino specialistų išvadų, o tik paaiškino, kokius sužalojimus N. M. galėjo gauti atsitrenkus ar krisdama. Liudytoja G. J. parodė, kad tą naktį M. bute girdėjo triukšmą, šaukimą, stiklų dūžius. N. M. buvo pas ją atėjusi naktį, buvo sumušta, ant veido matėsi mėlynės. N. M. nebuvo girta, buvo išgėrusi. N. M. sakė, kad vyras mušė, smaugė (b. l. 56).

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus nustatė pavojingo kėsinimosi ir gynimosi pradžią bei pagrįstai konstatavo ginties atsiradimą. Pagal BK 28 straipsnį būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiojo sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti taip pat ir akivaizdus bei realus. Akivaizdus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens teisėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Taigi pagal nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai nurodė, kad N. M. agresyvų nukentėjusiojo elgesį, pasireiškusį puolamaisiais veiksmais, ne be pagrindo įvertino kaip realų ir akivaizdžiai prasidėjusį pavojingą jos sveikatai kėsinimąsi. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas pakankamai įvertino abiejų konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad N. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Darant išvadą, ar buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, neturi reikšmės konflikte dalyvavusių asmenų charakteristikos, nes skunde pateiktas N. M. asmenybės apibūdinimas neteikia jokių duomenų apie gynybą ar nusikalstamo kėsinimosi pavojingumą. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamąją bylą nutraukė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą atmesti.