- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-05
- Bylos Nr.
- I-745-629/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Atsakovas
- J. G.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Vygantas Barkauskas
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Dariui Taminskui, atsakovui J. G. ir jo atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atstovams Gediminui Kibildai ir Mariui Greičiui, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Dariui Giruckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovui J. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei ir Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl turtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir pareiškėja, Ministerija) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo J. G. (toliau – ir atsakovas) 6 (šešių) vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio sumą už žalą, padarytą išmokėjus atsakovo neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui sumą už priverstinę pravaikštą.
Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. lapkričio 21 d. galutiniu ir neskundžiamu sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) iš dalies tenkino A. R. skundą, panaikino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus (atsakovo) 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. P1-68 ir grąžino A. R. į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas bei priteisė iš Tarnybos A. R. 34 218,94 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Ministerija paaiškino, kad Tarnyba patyrė žalą, nes teismo buvo įpareigota sumokėti tarnautojui už darbą, kuris realiai nebuvo atliekamas, be to, vykdant minėtą LVAT sprendimą atitinkamo dydžio asignavimų dalis nebuvo panaudota asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programoje numatytiems tikslams, uždaviniams ir priemonėms vykdyti, Tarnyba taip pat neįvykdė Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. numatytos pareigos skirtas lėšas naudoti pagal nustatytą paskirtį ir 7 p. nustatytos pareigos užtikrinti programos vykdymo ir jai vykdyti skirtų lėšų naudojimo ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą, taip pat minėto įstatymo 7 str. 1 p. nustatytos pareigos paskirtus asignavimus naudoti efektyviai, rezultatyviai ir programoje nustatytiems tikslams. Ministerijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu LVAT sprendimu konstatuota, jog A. R. Tarnybos vadovo J. G. atleistas neteisėtai, atsakovo veikos neteisėtumo bei aplinkybių papildomai įrodyti netikslinga.
Pažymėjo, kad atsakovo 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 priėmimo metu galiojusių Tarnybos nuostatų, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. V-1016, 14 p. reglamentavo Tarnybos vadovo kompetenciją, pagal kurią būtent Tarnybos vadovui suteikta teisė atstovauti įstaigai bei nustatyta asmeninė atsakomybė už įstaigos veiklą (14.1. p.), kaip ir teisė savo atsakomybe priimti sprendimą priimti ir atleisti Tarnybos darbuotojus. Pasak Ministerijos, Tarnybos vadovas J. G., priimdamas neteisėtu pripažintą įsakymą, disponavo visa reikalinga informacija ir žinojo, kad priimant sprendimą dėl perkėlimo privaloma vertinti tarnautojo atitikimą nustatytiems specialiesiems reikalavimams. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, kaip Tarnybos vadovas, turėdamas visą informaciją apie darbuotojų kvalifikaciją, spręsdamas dėl perkėlimo į kitas pareigas nepagrįstai suteikė pirmenybę žemesnį išsilavinimą turinčiam valstybės tarnautojui.
Pabrėžė, jog atsakovo veiksmų neteisėtumas išnagrinėtas ir pagrįstas LVAT sprendime, tačiau sprendžiant klausimą būtina įvertinti materialinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę. Ministerijos teigimu, J. G. galimai tikslingai nesivadovavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis dėl pirmenybės teisės suteikimo A. R., nors žinojo ar turėjo žinoti, jog A. R. kvalifikacija išsilavinimo aspektu yra aukštesnė nei R. V., kuri būtent atsakovo sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos (toliau – ir VTĮ) 43 str. 1 d., buvo priimta į naujai įsteigtą pareigybę. Atsakovo, kaip Tarnybos vadovo, galimą tyčią, priimant sprendimus dėl A. R., anot Ministerijos, įrodo tiek atsakovo veiksmai priimant teismine tvarka pripažintą neteisėtu įsakymą, tiek tikslingi atsakovo veiksmai po LVAT sprendimo įvykdymo. Pažymėjo, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 22 d., įvykdęs LVAT sprendimą, jau kitą dieną įteikė A. R. įspėjimą dėl pareigybės panaikinimo, o 2012 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. P1-201-(2.1.) atleido A. R. iš užimamų pareigų, nukeldamas atleidimo datą į 2012 m. vasario 22 d. Pareiškėja pabrėžė, jog reaguodama į tokią galimai teisės aktams prieštaraujančią veiklą, ji 2012 m. sausio 19 d. raštu Nr. (1.28-19)-10-579 informavo atsakovą J. G., kad pareigybių pavadinimų suvienodinimas, keičiant administracijos struktūrą, nesukėlė prievolės Tarnybos direktoriui atleisti A. R. iš užimamų pareigų, bei pasiūlė atsakingai įvertinti pakartotinio A. R. atleidimo teisėtumą bei peržiūrėti darbuotojų pareigybių aprašymus. Pažymėjo, kad minėtu raštu buvo atkreiptas atsakovo dėmesys, kad apskundus minėto atleidimo teisėtumą bei teismui pripažinus šį atleidimą neteisėtu, Ministerija spręs J. G. asmeninės atsakomybės klausimą, išieškant pinigines lėšas už A. R. priverstinių pravaikštų laiką. Ministerija pabrėžė, kad LVAT 2013 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-510/2013 pakartotinis A. R. atleidimas taip pat buvo pripažintas neteisėtu.
Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos: įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovo sprendimas atleisti tarnautoją pripažintas neteisėtu, priteisus už priverstinę pravaikštą bei išmokėjus atitinkamas sumas bei sumokėjus mokesčius, Tarnyba patyrė žalą, kuri išieškotina iš valingais bei tikslingais veiksmais veikusio, vykdant vidaus administravimą, ir žalą institucijai padariusio jos vadovo.
Atsiliepimas
Atsakovas J. G. atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 53–54) prašė Ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pasak atsakovo, jo, kaip valstybės tarnautojo, statusas per se nelemia Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d. nurodytų materialinės atsakomybės sąlygų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti įrodyta jo neteisėta, kalta konkreti veika (veiksmai ar neveikimas), kuria buvo pažeisti teisės aktai, ir kaltės faktas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime (b. l. 107–109) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad sprendžiant dėl atsakovo, kaip valstybės tarnautojo, atsakomybės turi būti vadovaujamasi ne tik VTĮ 32 str., bet ir DK 246 str. nuostatomis. Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra įrodomos visos DK 246 str. nurodytos sąlygos. Viena iš šių sąlygų yra pažeidėjo kaltė. Pabrėžė, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011 yra nurodęs, kad pagal darbo teisės principus kylančios materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta, taigi, Tarnybos nuomone, šiuo atveju nepakanka LVAT 2011 m. lapkričio 21 sprendimu konstatuotos neteisėtos veikos – atsakovo 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 neteisėtumo ir iš to kilusios žalos, bet būtina įrodyti konkrečią konkretaus asmens kaltę. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 58 str. 2 d.), nes administracinėje byloje Nr. A63-2899/2011 ir šioje byloje proceso šalys yra skirtingos.
Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2758-121/2010 pirmąja instancija nagrinėdamas A. R. skundą dėl Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 teisėtumo, nusprendė, kad šis įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad, nors Ministerija nurodo, kad atsakovas, būdamas Tarnybos direktoriumi, turėdamas medicininį išsilavinimą, nesivadovavo LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime nurodytomis DK nuostatomis, nors žinojo ar turėjo žinoti, jog A. R. kvalifikacija išsilavinimo prasme yra aukštesnė nei R. V., tačiau šiomis nuostatomis nesivadovavo ir pirmosios instancijos teismas, kurio kompetencija Tarnyba neturi teisės abejoti. Tarnybos įsitikinimu, jei net šis teismas nenustatė Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 panaikinimo pagrindų, tai atsakovas, neturėdamas teisinio išsilavinimo, tikrai negalėjo žinoti LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų ir būti dėl to tiesiogiai kaltas.
Tarnyba paaiškino, kad anksčiau manė, jog DK 135 str. nuostatos taikomos tik tada, kuomet atleidžiamas darbuotojas dėl įmonės ar įstaigos darbuotojų skaičiaus mažinimo, tuo tarpu A. R. buvo atleistas dėl dalinės Tarnybos reorganizacijos, kurios metu vienos pareigybės buvo naikinamos, kitos steigiamos, tačiau bendras pareigybių skaičius po reorganizacijos nepasikeitė. Be to, manė, kad atsižvelgiant į aplinkybę, kad R. V. turi tris vaikus iki 14 metų, esant reorganizacijai, ji turėtų pirmenybę prieš A. R. likti darbe pagal DK 129 str. 4 d., nustatančią, kad tokius darbuotojus atleisti galima tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad 2011 m. lapkričio 21 d. LVAT sprendime profesinė kvalifikacija iš esmės yra siejama tik su išsilavinimu, tuo tarpu ankstesnėje teismų praktikoje buvo žymiai platesnis darbuotojų kvalifikacijos suvokimas. Tarnybos nuomone, LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu suformavo iš esmės naują praktiką kiek tai susiję su DK 135 str. taikymu, siauresniu darbuotojo profesinės kvalifikacijos supratimu, todėl nei Tarnybos direktorius, nei kiti Tarnybos darbuotojai negalėjo prognozuoti tokio LVAT 2011 m. lapkričio 21d. sprendimo jame nurodytais motyvais ir negali būti kaltais vien todėl, kad nebuvo tiek įžvalgūs ir kompetentingi kaip LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą priėmusi teisėjų kolegija.
Tarnybos įsitikinimu, pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jame nėra įrodymų, kad atsakovas kaltas dėl 2011 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. P1-68 neteisėtumo ir dėl to atsiradusios žalos Tarnybai, t. y. nėra vienos iš DK 246 str. būtinų sąlygų materialinei atsakomybei atsirasti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė) atsiliepime (b. l. 49–52) prašė pareiškėjos skundą tenkinti.
Valstybės kontrolė nurodė, kad pagal VTĮ 32 str. 2 d. valstybės tarnautojas atlygina visą VTĮ 32 str. 1 d. nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d. aiškiai nustato, kad vidaus administravimo veikla apima personalo valdymą, taigi įrodomas vienas iš materialinės atsakomybės elementų – žalos atsiradimas yra susijęs su J. G. pareigų vykdymu. Valstybės kontrolės nuomone, J. G. veiksmai priimant sprendimą dėl neteisėto A. R. atleidimo gali būti vertinami kaip veiksmai, padaryti tyčia, siekiant bet kokiu, kad ir neteisėtu, būdu atleisti jo vadovaujamos tarnybos pavaduotoją A. R.. Tai leidžia pripažinti, kad J. G. veikė prieš Tarnybos interesus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Pabrėžė, kad pagal susiformavusią šiuo klausimu administracinių teismų praktiką iš valstybės tarnautojų priteisiama netgi jų neatsargiais ir netyčiniais veiksmais padaryta žala, todėl, Valstybės kontrolės manymu, atsakovo kaltės laipsnis, kai J. G. netinkamai taikė įstatymus atleisdamas A. R. iš Tarnybos, yra pakankamas, kad būtų prielaidos materialinei atsakomybei taikyti. Be to, Valstybės kontrolės teigimu, Tarnybai padaryta žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su neteisėtais ir kaltais J. G. veiksmais, nors civilinei atsakomybei atsirasti reikšmingas netgi netiesioginis priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė Ministerijos skundą atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, kad atsakovas žalą padarė neteisėtais veiksmais ir kad dėl žalos padarymo yra atsakovo kaltė. Atkreipė dėmesį, kad A. R. buvo atleistas iš Ttarnybos ne atsakovo sprendimu ad hoc, bet vykdant Tarnybos reorganizaciją, kurios planą patvirtino pati pareiškėja. Atstovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pabrėžė, kad teisinė ir faktinė situacija, susijusi su A. R. atleidimu iš valstybės tarnybos buvo tokia sudėtinga, kad net bylą nagrinėję teismai šią situaciją vertino skirtingai ir priėmė visiškai priešingus sprendimus.
Teismo posėdyje atsakovas prašė Ministerijos skundą atmesti, nurodė sutinkantis su savo atstovo išdėstyta pozicija.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybos atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis Tarnybos atsiliepime išdėstytais argumentais.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės kontrolės atstovai prašė skundą tenkinti, remdamiesi Valstybės kontrolės atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo materialinės atsakomybės už padarytą žalą Tarnybai.
Nustatyta, kad atsakovas J. G. yra Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius.
2011 m. kovo 25 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. P1-68, kuriuo nuo 2011 m. kovo 30 d. atleido A. R. iš užimamų vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigų VTĮ 44 str. 1 d. 9 p. pagrindu, pagal kurį valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. A. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas minėtą įsakymą panaikinti ir grąžinti jį į valstybės tarnybą Tarnyboje bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2758-121/2011 A. R. skundą atmetė. Minėtame sprendime teismas atkreipė dėmesį į tai, kad naujai įsteigtas Įstaigų vertinimo skyrius, jį sujungus su Įstaigų licencijavimo skyriumi, iš esmės perėmė Įstaigų licencijavimo skyriaus, iš kurio dirbti perėjo Tarnybos darbuotojos M. U., D. B. ir R. V., funkcijas, taip pat kad M. U., D. B. ir R. V. funkcijos iki Tarnybos reorganizacijos ir po jos iš esmės nepasikeitė. Teismo vertinimu, M. U., D. B. ir R. V. pasirengimas dirbti Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiomis specialistėmis, jų praktiniai įgūdžiai, patirtis buvo didesni nei A. R., nors jis Tarnyboje ir ėjo aukštesnes pareigas, yra dirbęs vadovo pavaduotoju licencijavimui ir kuravęs licencijavimo funkcijas vykdžiusius tarnybos padalinius. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba teisėtai, pagal teisės aktų reikalavimus, nepasiūlė A. R. užimti kitas žemesnes valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje ir jo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 89–101).
A. R. apskundus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu panaikino minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą: panaikino Tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. P1-68 ir grąžino A. R. į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas bei priteisė iš Tarnybos A. R. už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d.) 34 218,94 Lt. LVAT konstatavo, kad vertinant A. R. ir R. V. kvalifikacijas matyti, kad A. R. kvalifikacija už pastarosios yra aukštesnė išsilavinimo prasme, nes R. V. 1996 m. yra įgijusi medicinos sesers (slaugytojos) specialybę, kuri pagal šiuo metu esantį teisinį reguliavimą yra prilyginama bendrosios praktikos slaugytojo profesinei kvalifikacijai, o A. R., baigusiam universitetines rezidentūros studijas, 2001 m. buvo suteikta sveikatos priežiūros organizavimo ir administravimo gydytojo kvalifikacija. Kadangi pirmenybė užimti laisvą pareigybę yra teikiama tarnautojui, turinčiam aukštesnę kvalifikaciją, todėl šia prasme A. R. turėjo pirmumo teisę užimti Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis 10 kategorija). LVAT pažymėjo, kad minėtai pareigybei nustatytas darbo patirties reikalavimas – ne mažiau 2 m. sveikatos priežiūros srityje, pareiškėjo atveju taip pat tenkintas, nes A. R. Tarnyboje dirba nuo 2007 m., o R. V. – nuo 2008 m. LVAT nusprendė, kad Tarnyba, atleisdama A. R. iš tarnybos, pažeidė pastarojo pirmumo teisę užimti laisvą pareigybę, dėl ko jo skundą tenkintino, grąžino jį į ankstesnes pareigas bei priteisė vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką (b. l. 8–14).
Tarnyba LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu priteistą 34 218,94 Lt sumą A. R. išmokėjo 2011 m. gruodžio 6 d. (b. l. 17).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja Ministerija mano, kad minėta suma yra Tarnybai padaryta žala, kurią atlyginti turi atsakingas asmuo, t. y. atsakovas J. G..
VTĮ 32 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Vadovaujantis VTĮ 32 str. 2 d., valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 d. nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.
Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438–2120/2011 yra pažymėjęs, kad VTĮ 32 str. 1 d. yra aptartos tik kai kurios bendrosios materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – žalos padarymas, žalą padariusio asmens kaltė, tačiau nieko nepasisakyta dėl kitų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų taikymo, kurios taikomos kituose teisiniuose santykiuose, reguliuojančiuose analogiškus teisinius santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str., nustatantis priežastinio ryšio buvimo sąlygą, ar DK 246 str., nustatantis kitas sąlygas, būtinas materialinei atsakomybei atsirasti. Todėl buvo pažymėta, jog minėtos aplinkybės leidžia taikyti DK nuostatas, kiek tai susiję su materialinės atsakomybės sąlygų nustatymu bei taikymu, be kita ko, minėtą DK 246 str., kuris nustato, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Taigi atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti įvertintos visos minėtos sąlygos, būtinos atsakovo J. G. materialinei atsakomybei atsirasti.
Pirmoji sąlyga – valstybės tarnautojo neteisėti veiksmai – tai veikimas ar neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valstybės tarnautojas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 3, 4 d.). Nustatant neteisėtus veiksmus konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos atsakovui, ar jos buvo objektyviai ir tinkamai buvo įvykdytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal VTĮ 32 str. 2 d. valstybės tarnautojui kyla pareiga atlyginti tik tokią žalą, kurią jis padarė, atlikdamas vidaus administravimo veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 2 d. vidaus administravimas – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas), kad ji galėtų tinkamai vykdyti priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Ministerijos pozicija, kad atsakovo neteisėtus veiksmus nagrinėjamu atveju patvirtina LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas, kuriame atsakovo įsakymas, kuriuo buvo atleistas A. R., buvo pripažintas neteisėtu, panaikintas, ir A. R. sugrąžintas į Tarnyboje eitas pareigas. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl turi res judicata galią, o nagrinėjamoje byloje teismo sprendimu jau nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad atsakovas, būtent vykdydamas vidaus administravimo veiklą, neteisėtai atleido A. R. iš Tarnybos ir taip pažeidė pastarojo pirmumo teisę užimti laisvą pareigybę.
Kita privaloma materialinės atsakomybės sąlyga – žala, kuri apibūdinama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kaip minėta, pagal VTĮ 32 str. 1 d. valstybės tarnautojas turi atlyginti tiesioginę materialinę žalą, tai reiškia, kad gali būti atlyginti tik tie valstybės (savivaldybės) institucijos patirti nuostoliai (žala), kurių nebūtų buvę, jeigu valstybės tarnautojas nebūtų elgęsis neteisėtai. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ši materialinės atsakomybės sąlyga taip pat įrodyta, kadangi Tarnyba, vykdydama LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą, kuriuo A. R. atleidimas iš Tarnybos pripažintas neteisėtu, išmokėjo A. R. 34 218,94 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, kad tarp šios žalos ir nurodytos neteisėtos veikos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. dėl neteisėto atsakovo įsakymo Tarnyba A. R. turėjo išmokėti 34 218,94 Lt.
Nepaisant aukščiau nurodytų nustatytų materialinės atsakomybės sąlygų, dar viena iš privalomų nustatyti materialinės atsakomybės sąlygų viseto yra kaltė, kuri, vertinant, ar valstybės tarnautojui kyla pareiga atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, nepreziumuojama, o kiekvienu atveju turi būti įrodyta. Tokią išvadą teismas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2899-11), jog nagrinėjamu atveju savo esme tarp šalių susiklostę santykiai artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus kylančios materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta.
Pagal CK 6.248 str. egzistuoja dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti. Neatsargiu laikomas toks elgesys, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai, rūpestingai, atidžiai.
Duomenų apie tai, kad atsakovas tyčia, t. y. sąmoningai suprasdamas savo veiklos nepagrįstumą, priėmė 2011 m. kovo 25 d. įsakymą dėl A. R. atleidimo, nėra. Teismo vertinimu, tai, kad A. R. vėliau, po sugrąžinimo į Tarnybą, vėl buvo neteisėtai atleistas, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo tyčios. Pažymėtina, kad Ministerija žalą kildina būtent iš Tarnybos išmokėto A. R. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką dėl neteisėto atleidimo 2011 m. kovo 25 d. įsakymo pagrindu, todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovo kaltės, vertina tik tuos atsakovo veiksmus, kurie susiję būtent su minėto asmens atleidimu 2011 m. kovo 25 d. įsakymu.
Teismas pažymi, kad sprendžiant, ar žalos padaręs valstybės tarnautojas yra kaltas ar ne, turi būti vertinamas jo elgesys remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu, t. y., jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, žalos padaręs asmuo yra kaltas. Taigi svarbu nustatyti, ar atsakovas, atleisdamas A. R., galėjo numatyti Tarnybai kilsiančią žalą. Jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas tai galėjo numatyti, vadinasi, jis privalėjo tai numatyti ir tai padaryti tampa jo pareiga. Vertintina ar atsakovas padarė viską, ką tomis aplinkybėmis buvo galima padaryti, kad žala nekiltų. Nežinojimas to, kas toje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti pakankamai apdairiam ir normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė. Taigi, jei atsakovas J. G. nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, atsižvelgiant į situaciją ir kitas aplinkybes, tai jis pripažintinas kaltu.
Nustatyta, kad Tarnyboje atlikus struktūrinius pertvarkymus, buvo panaikinta A. R. pareigybė. Po struktūrinių pertvarkymų A. R. atitiko trijų pareigybių aprašymus: Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija), Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) ir Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija), tačiau šios pareigos jam nebuvo pasiūlytos, nes jos buvo pasiūlytos ir į jas atitinkamai perkeltos reorganizuoto Įstaigų licencijavimo skyriaus vyriausiosios specialistės: D. B., M. U. ir R. V.. Atsižvelgiant į LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime padarytas išvadas, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas buvo pakankamai rūpestingas į Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę (A lygis 10 kategorija) pasiūlęs R. V., o ne A. R.. Kaip matyti tiek iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimo, tiek iš LVAT 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo aprašomųjų dalių, Tarnyba tokį pasirinkimą motyvavo tuo, kad VTĮ 43 str. 1 d. nustatyta garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas nėra absoliuti – jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Tarnyba pirmenybės suteikimą R. V. taip pat grindė ankstesne LVAT teismine praktika, pagal kurią, nustatant valstybės tarnautojo atitikimą pareigybės specialiesiems reikalavimams, privalo būti kompleksiškai vertinami įvairūs faktoriai, pagrindžiantys geresnį pasirengimą atitinkamų pareigybei priskirtų funkcijų vykdymui (specialybė ir kvalifikacija, profesinė kompetencija, specialiųjų žinių ir įgūdžių atitinkamoje srityje turėjimas ir pan.), todėl Tarnyba nurodė, kad ginčo atveju buvo nustatyta, jog R. V. turėjo įgūdžius, gebėjimus šioms funkcijoms vykdyti ir analogišką darbo patirtį, tuo tarpu A. R. įgūdžių, darbo patirties, reikalingų minėtoms A lygio 10 kategorijos pareigoms eiti, neturėjo. Be to, kaip paaiškino Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad R. V. augina vaikus iki 14 metų, ji vadovavosi ir DK 129 str. 4 d., pagal kurią darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų, gali būti atleisti tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.
Taigi darytina išvada, kad atsakovas, kaip Tarnybos direktorius, kuris, pažymėtina, turi medicininį išsilavinimą, ne atsitiktinai, o įvertinęs tiek A. R., tiek R. V. pasirengimą vykdyti Įstaigų vertinimo skyriaus vyriausiosios specialisto pareigybei priskirtas funkcijas (A lygis 10 kategorija), padarė išvadą dėl R. V. pirmenybės prieš A. R.. Teismo vertinimu, tai, kad Tarnyba ne tik vertino minėtų asmenų kvalifikaciją, bet ir tuo klausimu vadovavosi nuostata, kad kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją, ką yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis Nr. 3K-3-631/2005), rėmėsi DK nuostatomis, patvirtina, kad atsakovas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, taip, kad žala nekiltų, ir negalėjo numatyti, kad jo pasirinktas elgesio variantas teismo bus įvertintas kitaip. Pažymėtina, kad atsakovas vadovavosi tinkamomis VTĮ nuostatomis, tačiau jo ir teismo šių nuostatų aiškinimas, t. y. dėl pirmenybės teisės taikymo, buvo skirtingas. Tai, kad atsakovas J. G. ginčo situacijoje elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, teismo vertinimu, taip pat patvirtina ir tas faktas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas A. R. atleidimo teisėtumą, taip pat nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nenustačius vienos iš būtinųjų materialinės atsakomybės sąlygų viseto – kaltės – valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė yra negalima, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.