- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-09
- Bylos Nr.
- 2-1071/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- UAB “Santeka“
- Ieškovas
- Vėjo tiltas Santeka
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB “Santeka“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-704-227/2010 pagal ieškovo UAB „Vėjo tiltas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB “Santeka“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vėjo tiltas“ pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB „Santeka“. Nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus komercinį arbitražą su ieškiniu atsakovui UAB „Santeka“ dėl 2010-03-23 įskaitymo akto Nr. 01-175 pripažinimo negaliojančiu ir 498 137, 40 Lt žalos priteisimo, už pagal sutartį ir papildomus susitarimus atliktus darbus.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Reikalavimo užtikrinimui (498 137,40Lt ) teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui UAB „Santeka” priklausantį nekilnojamąjį, o jo nesant ar jo nepakankant ieškiniui – 498 137,40 Lt užtikrinti, areštavo likusiai sumai kilnojamąjį turtą ir šio turto nepakankant likusiai sumai – atsakovo banko sąskaitose esančias lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas jį arba trečiuosius asmenis, įskaitant ir atsakovo turtą ir lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, neviršijant reikalaujamos sumos, uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su šiuo turtu, išskyrus būtinus turto apsaugai bei išlaikymui, o areštavus pinigines lėšas, esančias skolininko vardu banke, leisti jas naudoti privalomiems įsipareigojimams vykdyti (einamieji mokėjimai darbuotojams, valstybės ir VSDF biudžetui), bei atsiskaitymui su ieškovu.
Teismas nurodė, kad visas atsakovo turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir realiai patenkinti ieškovo reikalavimą – įkeistas. Dėl to patenkinus ieškinį, teismo sprendimo vykdymas negalės būti nukreiptas į atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kas gali apsunkinti būsimo arbitražo sprendimo įvykdymą. Atsakovas ilgą laiką neatsiskaito už atliktus darbus, nurodydamas įvairius pretekstus, tame tarpe teiginiu, jog nebegauna jokių lėšų iš užsakovo UAB Ranga IV, kuriam iškelta restruktūrizavimo byla, kas reiškia, kad atsakovo finansinė padėtis priklauso nuo trečiųjų asmenų prievolių įvykdymo galimybės. Mano, kad ieškovo turtiniams interesams yra iškilusi reali grėsmė. Atsakovas gali bet kada laisvai perleisti ar kitaip sumažinti jam priklausantį turtą, kas dar labiau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti sprendimo įvykdymą, tai aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo Vilniaus komercinio arbitražo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar gali tapti neįmanomu (CPK 144 str.1d). Pateiktą ieškovo prašymą teismas nagrinėjo iš anksto nepranešus atsakovui, nes manoma, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamą gali sutrukdyti jų taikymą arba padaryti jų taikymą nebeįmanomu (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB “Santeka“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010-04-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-704-227/2010 UAB „Santeka“ atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o nepatenkinus prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones įpareigoti ieškovą,UAB „Vėjo tiltas“ įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 100 000 Lt sumą kaip atsakovo UAB „Santeka“ nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atskirąjį ieškovas grindžia šiais motyvais:
1. Ieškovo Vilniaus komercinio arbitražo teisme pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, tačiau netgi tuo atveju jeigu Arbitražas priimtų ieškovui palankų sprendimą ir konstatuotų, kad įskaitymas visa apimtimi, t.y. 498 137,40 Lt sumoje yra atliktas neteisėtai, didžioji šios sumos dalis – 393199 Lt. (10 proc. nuo galutinės sutarties kainos) ieškovui vis tiek negalėtų būti išmokėta, kadangi ieškovas iki šiol mums nėra pateikęs 2008-01-35 statybos rangos darbų sutarties (toliau – Sutartis) 8.5 str. nurodyto besąlyginio ir neatšaukiamo draudimo kompanijos laidavimo rašto. Dėl aukščiau nurodytos priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas 393199 Lt. apimtyje šiuo metu yra perteklinis.
2. Taikant laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas. Pagal 2010-04-08 Rangos sutartis Nr. A56-190-(3.18) ir Nr. A56-191-(3.18) esame rangovai visuomenei svarbiuose objektuose – Maišiagalos vandens ruošimo įrenginių ir gręžinių statyba bei Sudervės vandens ruošimo įrenginių ir gręžinių statyba bei gręžinių rekonstrukcija. Šių projektų dėka bus garantuotas švaresnio vandens tiekimas gyventojams, sumažės infrastruktūros eksploatacinės išlaidos bei darbo efektyvumo rodikliai. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymo neturėsime galimybės perkančiosioms organizacijoms pateikti sutarčių atlikimo užtikrinimo garantijų dėl ko neįmanomu taps minėtų sutarčių vykdymas – perkančiosios organizacijos privalės su mumis nutraukti sutartis ir minėtiems objektams skelbti naujus konkursus, iš naujo parinkti rangovus ir su jais sudaryti naujas sutartis – dėl to neapibrėžtam laikui užsitęs šių jautrių ir visuomenei būtinų objektų statyba. Pažymėtina, kad minėti projektai finansuojami ES sanglaudos fondo paramos lėšomis, todėl pavėlavus šias lėšas įsisavinti jos gali būti iš viso neskirtos, o šie visuomenei svarbūs projektai likti neįgyvendinti.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą privalėjo išspręsti arbitražo, o ne bendrosios kompetencijos teismas.
4. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, tačiau nenurodė motyvų kuo šis atvejis yra išimtinis, todėl pažeidė CPK 148str. reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Pagal LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl 498 137, 40 Lt sumos priteisimo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad yra grėsmė, jog atsakovas gali neįvykdyti teismo sprendimo, kuris ieškovui gali būti palankus, nes pareikšto reikalavimo suma laikytina didele.
Ši prezumpcija remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikant šią prezumpciją teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Nagrinėjamu atveju teigti, jog prašoma priteisti suma atsakovams nėra didelė nėra pagrindo, nes praktiškai visas atsakovo turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir realiai patenkinti ieškovo reikalavimą – įkeistas.
Apeliantas nurodo, kad ieškinys yra nepagrįstas. Tačiau civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimu.
Apelianto teigimu taikant laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas, nes jis pagal rangos sutartis yra rangovu visuomenei svarbiuose objektuose pagal projektus, kurie finansuojami ES sanglaudos fondo paramos lėšomis.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Viešojo intereso sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešasis interesas reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Vadinasi, jeigu konkrečioje byloje taikytinos ar jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, neigiamą įtaką žmonių gerovei, teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jei jos pritaikytos – panaikinti. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas atsakovui, pažeistų viešąjį interesą, todėl nėra pagrindo naikinti atsakovui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Apelianto teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą privalėjo išspręsti arbitražo, o ne bendrosios kompetencijos teismas, yra nepagrįstas. Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis numato, kad šalies kreipimasis į teismą iki arbitražinio nagrinėjimo pradžios arba jo metu prašant imtis priemonių ieškiniui užtikrinti ir teismo nutartis dėl tokių priemonių taikymo nėra nesuderinama su arbitražiniu susitarimu, todėl suinteresuotas asmuo turėjo teisę kreiptis į teismą dėl minėtų priemonių taikymo.
Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas motyvuoja taip pat ir tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformuodamas atsakovo apie teismo posėdį. LR CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi, kaip jau buvo minėta, ieškinio suma yra didelė. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (LR CPK 148 str. 1 d.). Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas atsakovui apie laikinąsias apsaugos priemones galėjo pažeisti ar pažeidė jo procesines teises.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.