Panevėžio apygardos teismo nutartis

Eigirdas Činka Adm.teisės pažeidimo byla Nr. ATP-490-719/2012

2012 m. rugpjūčio 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla dėl pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., padarymo A. K. atžvilgiu nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties. Skundžiamu teismo nutarimu nustatyta, kad neįrodyta, jog J. B. pardavė vieną maišelį vaistažolių leidus ar nurodžius A. K., t.y. neįrodyta A. K. kaltė.

Institucijos manymu, J. B. atliekami veiksmai (lankstinukų dalinimas, konsultacijos teikimas klientams – interesantams ir jų užregistravimas į A. K. konsultacijas) bei operatyvaus patikrinimo metu užfiksuotas prekės pardavimo faktas, A. K. naudai, liudija apie J. B. atliekamas konsultantės – pardavėjos funkcijas. J. B. pirminis paaiškinimas, jog ji sėdi ir surašinėja žmonių srautus savo malonumui, ketina rašyti knygą apie A. K., traktuotinas kaip pagalba dabartiniam darbdaviui siekiant išvengti atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutarimą bei administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatuoja, kad skundžiamu 2012-08-14 nutarimu teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ str. 1 d., bylą A. K. atžvilgiu, nesant jos veikoje pastarojo administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str.). Priimdamas sprendimą dėl minėto pažeidimo teisenos nutraukimo apylinkės teismas ATPK 248 str. nuostatų nepažeidė.

Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skyrė pakankamai dėmesio ATPK 41³ str. 1 d. įtvirtinto nusižengimo – nelegalaus darbo sudėties A. K. veiksmuose tyrimui ir visų surinktų duomenų kontekste padarė pagrįstą išvadą, dėl minėto pažeidimo sudėties nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde keliami klausimai apylinkės teismo yra išanalizuoti, juos tinkamai įvertinant. Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnis numato atsakomybę už nelegalų darbą. Tačiau pati nelegalaus darbo sąvoka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK), kurio 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, kai, esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties. DK 93 straipsnyje yra apibrėžta darbo sutarties sąvoka, t.y. darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Taigi darbo teisiniams santykiams visada būdingas susitarimas. Siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti jog buvo dirbamas darbas ir darbdavio bei dirbančiojo santykiai turėjo darbo sutarties požymius. Dėl to DK 93 straipsnyje įtvirtinti darbo sutarties požymiai yra reikšmingi tuo, kad leidžia darbdavio ir darbuotojo faktinius santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų (pvz., civilinės) teisės normos, ir taip tokia veika nėra kvalifikuotina kaip nelegalus darbas. Esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, reikšmingi asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį, yra tokie: 1) darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus, 2) asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas, 3) asmuo dirba atlygintinai.

Kaip matyti iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos, nėra nustatyta, kad J. B. buvo susitarusi su A. K. dirbti tam tikrą darbą. Protokolas A. K. iš esmės surašytas dėl vienkartinio vaistažolių pardavimo fakto. Iki 2012-02-25 (kai J. B. pardavė A. K. priklausantį vaistažolių maišelį) nėra jokių duomenų, kad J. B. būtų prekiavusi A. K. ar kitiems asmenims priklausančiomis prekėmis. Institucija užfiksavo tik vieną pardavimo faktą. Tačiau tas faktas niekaip nepatvirtina, kad J. B. buvo susitarusi su A. K. dėl darbo, šiuo atveju – dėl prekių pardavimo, o tuo labiau nėra jokių duomenų, kad J. B. už tą darbą buvo kaip nors atlyginama arba žadama atlyginti. Byloje nėra paneigtas A. K. teiginys, jog ji J. B. dirbti neleido. O asmens savarankiškas darbas be darbdavio ar jo įgalioto asmens žinios neužtraukia atsakomybės pagal ATPK 41³ straipsnį. Apeliacinio skundo teiginiai, jog, pasak E. M., 2010 m. gruodžio mėn., tikrinimo metu, prekybos vietoje taip pat prekiavo J. B. ir A. K. buvo įspėta dėl nelegalaus darbuotojo įdarbinimo, yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, kurie leistų paneigti byloje nustatytas aplinkybes, paneigiančias A. K. kaltę dėl jai inkriminuoto pažeidimo. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nelegalaus darbo fakto savaime neįrodo ir aplinkybė, kad J. B. telefono numeris nurodomas A. K. įmonės internetiniuose puslapiuose, kaip kontaktinio asmens. Be to, byloje nėra nustatyta, kad už J. B. parduotą prekę gautos piniginės lėšos būtų atiduotos A. K., šį faktą patvirtina A. K. individualios įmonės pajamų ir išlaidų žurnalas, kuriame nėra užfiksuotas už šios prekės pardavimą gautas pelnas.

Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo (LVAT nutartis Nr. N663-156/2007). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra neabejotinų, nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. K. leido jos vadovaujamoje įmonėje dirbti J. B., nesudarius su ja darbo sutarties. Byloje surinkti duomenys neleidžia nustatyti nelegalaus darbo požymių, t.y. institucija nesurinko jokių objektyvių duomenų apie tai, jog buvo sudarytas sutarimas dėl darbo tarp J. B. ir A. K., taip pat nėra duomenų, jog tarp šių asmenų būtų susitarimas dėl darbo grafiko ir užmokesčio. Vien tai, kad J. B., savavališkai, be A. K. leidimo, jai pasišalinus iš prekybos vietos, pardavė A. K. prekę, neįrodo, kad tarp šių subjektų būtų susiklostę darbo teisiniai santykiai.

Asmuo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ str. gali būti patrauktas tik esant jo kaltei. Pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Asmens veikoje nesant nei tyčios, nei neatsargumo, toks asmuo administracinėn atsakomybėn pagal minėtą straipsnį netraukiamas. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai nurodė, jog byloje nėra nustatytas subjektyvusis administracinio teisės pažeidimo sudėties požymis – neįrodyta A. K., kaip darbdavio, kaltė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie tai, jog A. K. būtų nurodžiusi J. B. prekiauti jos produkcija. Institucija teismui nepateikė įrodymų, pašalinančių byloje esančius neaiškumus ir abejones, todėl vadovaujantis nurodytu teisės principu, visos abejonės vertinamos A. K. naudai. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl ATPK 41³ str. 1 d. numatyto pažeidimo, nenustačius subjektyvaus pažeidimo sudėties požymio – kaltės.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-08-14 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.