Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), neišmokėtą teisėjo darbo užmokesčio dalį – (duomenys neskelbtini), susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., taip pat 0,07 proc. delspinigių už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisines valstybės principui. Šiame kontekste akcentavo, jog teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo, net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo, arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Tačiau teisėjų atlyginimo dydis, kuris galiojo iki 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimų, iki šiol nėra atstatytas, nors valstybės ekonominė ir finansinė būklė stabilizavosi. Tuo tarpu dėl neteisėto teisėjų atlyginimo sumažinimo per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio dalis. Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis delspinigių išmokėjimą, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl delspinigių priteisimo, pareiškėjas prašė iš atsakovo už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai nustatytu laiku darbo užmokestis nebuvo perskaičiuotas ir sumokėtas atitinkamo dydžio atlyginimas, priteisti 0,07 proc. dydžio delspinigius. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad negaudamas didelės dalies atlyginimo, patyrė nuostolius, valstybė neteisėtai naudojosi jam priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi pinigais nemokėjo, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas taip pat prašė priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. procesines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.