Kauno apygardos teismo nutartis

nerengdamas teismo posėdžio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Vilijos Kavaliauskienės skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl Suomijos Respublikos Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistas Lietuvos Respublikos pilietis A. J., pripažinimo ir vykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu Nr.16/100051, bylos Nr. R15/1876, įsiteisėjusiu 2016 m. kovo 8 d., A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublika, Lietuvos pasas (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2019 m. rugpjūčio 19 d., nuteistas už sunkų nusikaltimą, susijusį su narkotinėmis medžiagomis, kadangi 2014 m. rugsėjo 13 d. Helsinkyje iš Lietuvos į Suomiją neteisėtai įvežė 25,95 kg metamfetamino, narkotinės medžiagos buvo konfiskuotos Vakarų uoste iš jo vairuojamo lengvojo automobilio bagažinėje buvusio dujų baliono. Veika kvalifikuota pagal Suomijos baudžiamojo kodekso (39/1889) 50 skirsnio 2 straipsnį (1304/1993). Suomijos Respublikos Baudžiamųjų sankcijų departamentas, vadovaudamasis 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu Nr. 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (toliau – Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR), prašė spręsti Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nutartimi tenkino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikimą dėl Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžio, priimto A. J. atžvilgiu, pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3.1. Skundžiama nutartimi teismas konstatavo, kad A. J. padaryta nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį, kadangi nuteistasis gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, už ką numatytas terminuotas laisvės atėmimas nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Tuo pagrindu minėtą nuosprendį pripažino ir priėmė sprendimą vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. A. J., nuteistam Suomijos Respublikos Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu, nustatytą veiką ir paskirtą bausmę suderino su BK 260 straipsnio 3 dalimi ir paliko paskirtą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nuteistajam nutarta skaičiuoti nuo 2016 m. sausio 8 d. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2016 m. sausio 8 d. prabūtas laikas bei įskaitytas atliktas bausmės laikas.

Skunde nuteistojo A. J. gynėja advokatė Vilija Kavaliauskienė prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą- atmesti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento prašymą ir atsisakyti pripažinti bei vykdyti Suomijos Respublikos Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendį Lietuvos Respublikoje.

Nuteistojo A. J. gynėjos advokatės V. K. skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje numatytais atvejais ir sąlygomis suderina ir pataisos įstaigos rūšį nustato apylinkės teismas. Šis klausimas išsprendžiamas BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 365⁵ straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 10 straipsnyje įtvirtinta bausmės atlikimo tęstinumo nuostata teisiškai įpareigoja valstybę, kurioje bus atliekama bausmė, suderinus su vykdančios valstybės įstatymais, nustatyti tokią bausmę ar priemonę, kurios savo esme kiek įmanoma turi atitikti nuteisimo metu paskirtąją bausmę. Tiek minėtose Konvencijos nuostatose, tiek 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 8 straipsnio nuostatose imperatyviai numatyta, kad adaptuota bausmė neturi apsunkinti išduodančioje valstybėje nustatytos bausmės pobūdžio ir trukmės, ir ji negali viršyti valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatyto maksimumo. Analogiškos teisės normos yra įtvirtintos ir BK 8 straipsnio 1 dalyje.

7.1.Iš bylos duomenų matyti, kad vadovaujantis Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, Suomijos Respublikos Baudžiamųjų sankcijų departamentas prašė spręsti Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžio pripažinimo ir juo A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimą. Toks prašymas pateiktas tuo pagrindu, kad nuteistasis A. J. yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis pastovią gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Vilkaviškyje, Lauko g. 32-2.

7.2. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ yra įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant galima atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės (3 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ teismas, nusprendęs pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, ta pačia nutartimi suderina kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar kitą priemonę su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytomis bausmėmis ar kitomis priemonėmis. Suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė turi kuo labiau atitikti kitos Europos Sąjungos valstybės narės paskirtą bausmę ar priemonę ir negali būti pakeista bauda ar kita turtinio pobūdžio bausme ar priemone. Suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką. Suderinta bausmė ar kita priemonė negali būti griežtesnės negu kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo skirta bausmė ar kita priemonė.

7.3. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 1 dalyje, kurie leistų nepripažinti ir nevykdyti Lietuvos Respublikoje Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžio dėl laisvės atėmimo bausmės A. J. pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo padaryta veika, dėl kurios jis nuteistas, t.y. už tai, kad į Suomiją iš Lietuvos įvežė 25,95 kilogramo metamfetamino, atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį, kadangi nuteistasis A. J. gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų (LR sveikatos apsaugos ministro 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų narkotinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų 78 punktas). Teismas tinkamai nustatytą veiką ir paskirtą bausmę suderino su BK 260 straipsnio 3 dalimi ir paliko paskirtą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.

7.4. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas nepažeidė 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 3 straipsnio reikalavimų. Nors nuteistasis A. J. nesutiko būti perduotas Lietuvai, tačiau nuteistojo sutikimas ar nesutikimas dėl bausmės atlikimo perdavimo nėra būtina ir privaloma sąlyga nuosprendžio pripažinimui ir vykdymui, kadangi nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje (pamatinio Sprendimo 2008/909/TVR 6 straipsnio 2 punktas). Be to, Suomijos Respublikos Migracijos tarnyba 2016 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą, kuriuo A. J. buvo deportuotas į savo tėvynę Lietuvą ir jam paskirtas 12 metų draudimas įvažiuoti į Suomiją nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2028 m. vasario 8 d.

7.5. Atsakant į gynėjo skundo argumentus dėl nuteistajam palankesnių lygtinio paleidimo sąlygų pagal Suomijos Respublikos teisinę sistemą, pažymima, kad pagal 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, bausmės vykdymą reglamentuoja vykdančiosios valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) teisė. Tik vykdančiosios valstybės institucijos yra kompetentingos nuspręsti dėl vykdymo tvarkos ir nustatyti visas su tuo susijusias priemones, įskaitant lygtinio paleidimo pagrindus. Kaip jau minėta šiuo atveju aukštesnysis teismas pripažino, kad skundžiama nutartimi apylinkės teismas nepažeidė 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 3 straipsnio reikalavimų ir priėmė teisėtą sprendimą pripažinti Suomijos Respublikos Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendį A. J. atžvilgiu ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

7.6. Pasak apeliantės, nuteistajam A. J. yra diagnozuota sunki liga, tačiau nepatikrinta ir nenustatyta, kurios šalies gydymas ir suteiktos sveikatos priežiūros priemonės ir metodai garantuotų nuteistajam palankesnes gydymo ir sveikatos priežiūros sąlygas. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina, kad nuteistiesiems Lietuvos Respublikoje yra įstatymo garantuojama teisė ne tik gauti medicinos pagalbą (BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau ir teisė į gydymą medicinos įstaigose (BVK 174 straipsnis). Laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (BKV 174 straipsnio 3 dalis). Apeliantės reiškiamos abejonės dėl netinkamos gydymo kokybės atliekant bausmę Lietuvos Respublikoje nepagrįstos jokiais faktais, tik subjektyviu skundo autorės vertinimu, todėl darytina išvada, jog atliekant laisvės atėmimo bausmę nuteistasis gaus visą reikalingą gydymą, juolab, jog nors nuteistajam ir yra diagnozuota sunki liga, tačiau jo būklė nėra kritinė, nes iš skundo argumentų matyti, jog nuteistasis šiuo metu yra laisvės atėmimo vietoje dirbantis asmuo.

7.7. Kiti apeliantės argumentai – dėl nuteistojo galimybės įsidarbinti atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje. Sutiktina, kad atliekant nuteistajam laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikoje negali būti garantuojama nuteistojo teisė į darbą, tačiau sprendžiant nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo klausimą, ši aplinkybė nėra esminė. Skunde taip pat išreikšta nuomonė, kad teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1322 „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios įsigaliojo po to, kai jis padarė nusikaltimą, t.y. po 2014 m. rugsėjo 13 d. Tačiau 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2011 m. gruodžio 5 d. gautiems prašymams ir toliau taikomi galiojantys teisės aktai dėl nuteistųjų perdavimo. Prašymams, gautiems po tos datos, taikomos taisyklės, kurias valstybės narės priėmė pagal šį pamatinį sprendimą. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1322 „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 72 straipsnio 2 dalyje, todėl pastarasis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

8. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apylinkės teismas, suderindamas nuteistajam A. J. Helsinkio apeliacinio teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reikalavimais, nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių teisės aktų, todėl skundžiama nutartis paliekama galioti, o gynėjos skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Vilijos Kavaliauskienės skundą atmesti ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.