Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo A. S. bei civilinių ieškovų K. S., R. S., K. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuriuo baudžiamasis procesas pagal BK 135 str. 1 d. prieš S. B. nutrauktas, nustačius BK 28 str. numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Nutartimi A. S., K. S., R. S., K. L. civilinis ieškinys bei prokuratūros ginant Valstybinės ligonių kasos interesus pareikštas civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. buvo kaltinamas tuo, jog 2006-09-02, apie 16.30 val., būdamas garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, metaliniu vamzdžiu, kurį rado minėtame garaže, tyčia sudavė A. S. vieną kartą į galvos dešinę pusę, tuo padarydamas A. S. muštinę galvos dešinės pusės žaizdą akiduobės išoriniame krašte, kaukolės skliauto ir pamato dešinės pusės, dešinio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio ančio lūžius ir kraujo išsiliejimą į dešinės ausies būgninę ertmę ir galvos smegenų sukrėtimą-sumušimą. A. S. padarytas kaukolės pamato lūžis bei galvos smegenų sumušimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė baudžiamąjį procesą S. B., konstatavęs jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę–būtinąją gintį, kadangi S. B. nukentėjusiajam A. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą gindamasis nuo A. S. grasinimo suduoti jam plastmasiniu indu.

Veiklos realumas yra dar vienas būtinosios ginties pripažinimo teisėtas kriterijus. Tai reiškia, kad užpuolimas arba jo grėsmė iš tikrųjų yra objektyviais požymiais pasireiškiantis agresijos aktas, bet ne besiginančiojo vaizduotės rezultatas. Realumo kriterijus leidžia atskirti būtinąją gintį nuo tariamosios. Tariamoji gintis baudžiamosios atsakomybės nešalina. Tariamoji gintis–tai gynimasis ar gynimas nuo įsivaizduojamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo. Neadekvatus tokio užpuolimo vertinimas, dėl ko asmuo pradeda gintis nuo nesančio pavojaus, vadinamas faktine klaida. Kaltinamasis S. B. įvykį visiškai nepagrįstai vertino kaip užpuolimą, t. y. jis tik išlipęs iš duobės, apakintas pro garažo duris sklindančios šviesos, nesuprato, kokį daiktą rankose laiko nukentėjusysis. Nukentėjusiojo A. S. elgesys, t. y. užsimojimas mesti tuščią plastmasinį indą į jį, tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo. A. S. rankoje laikytas indas buvo plastikinis, tuščias, todėl jo metimas į kaltinamąjį nebuvo pavojingas jo sveikatai, o tuo labiau gyvybei. Kaltinamasis S. B., metaliniu vamzdžiu suduodamas A. S. į galvą, suprato, kad gali sužaloti nukentėjusįjį ir sukelti pavojų jo gyvybei, šias pasekmes numatė, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.). Taigi teismas kaltinamojo S. B. veiksmų negalėjo vertinti kaip būtinąją gintį ir turėjo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Skirdamas bausmę teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad praeityje kaltinamasis S. B. teistas keturis kartus už nusikaltimus viešajai tvarkai bei žmogaus sveikatai. Paskutinį kartą teistas 2005-05-06, bausmę pagal paskirtą nuosprendį atliko, tačiau teistumas neišnykęs. Todėl kaltinamajam S. B. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Prokuroras, nukentėjusysis ir civiliniai ieškovai prašo jų apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė S. B. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį – bei nutraukė baudžiamąjį procesą prieš jį. Teismas savo išvadas šiuo klausimu pakankamai išsamiai argumentavo nutartyje.

Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir išsamiais nusikaltimo padarymu kaltinto S. B. parodymais, kad 2006-09-02, apie 11.00-13.00 val., atvažiavo į garažą remontuoti automobilį. Ten buvęs girtas A. S. be jokios priežasties pradėjo prie jo kabinėtis, aiškinti, kad jis turi daug mikroautobusų, auksinių grandinėlių, šio konflikto metu jam vieną kartą sudavė ir prakirto lūpą, jis atgal A. S. netrenkė, juos išskyrė garaže buvę V. J., R. K., I. N.. Po to nukentėjusysis toliau girtavo su R. K., o vėliau garaže miegojo. Kai A. S. atsibudęs pradėjo kelti triukšmą, kad neranda telefono, jis su V. J. garaže remontavo autobusą. Jie, baigę remontuoti autobusą, išlipo iš duobės. V. J. jam liepė paimti vamzdį, nuleisti keltuvą. Jis buvo prie mikroautobuso priekinio rato, garažo gale, kai laikydamas rankose kažkokį daiktą jį puolė A. S., reikalaudamas grąžinti telefoną. Jis buvo tik išlipęs iš duobės, apakintas pro garažo duris sklindančios šviesos, tarp jo ir A. S. buvo tik 2 m atstumas, todėl jis nespėjo įvertinti, kokį daiktą rankose laiko nukentėjusysis. Jis tuo metu turėjo metalinį vamzdį, gindamasis norėjo išmušti iš rankų nukentėjusiajam daiktą, kuriuo jam grasino, tačiau pataikė ne į daiktą, o nukentėjusiajam į galvą. Netikėti šiais S. B. parodymais nėra pagrindo. Tą aplinkybę, kad apie 13 val. A. S. pradėjo kabinėtis prie S. B., o po to trenkė S. B. į veidą ir praskėlė lūpą, patvirtino liudytojai V. J., R. K., I. N.. Nors nukentėjusysis mano, kad šių liudytojų parodymus reiktų vertinti kritiškai, nes jie yra geri S. B. pažįstami, kolegija su tokia nukentėjusiojo nuomone sutikti negali. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad jie taip pat buvo gerai pažįstami su A. S., kuris jų garaže taip pat tvarkydavo savo mikroautobusą, įvykio dieną pats A. S. atėjo į garažą su alkoholinio gėrimo buteliu, jį gėrė su R. K., pasak paties nukentėjusiojo, jie dar išgėrė ir pas R. K. buvusios degtinės likučius. Taigi abejoti liudytojų V. J., R. K., I. N. parodymų objektyvumu nėra jokio pagrindo, kadangi mažai įtikinama, jog liudytojai, būdami gerais tiek S. B., tiek A. S. pažįstamais, o vienas netgi A. S. sugėrovu, būtų suinteresuoti duoti tik vienam iš jų (S. B.) palankius parodymus, o kitą apkalbėti. Taip pat nepagrįsti ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, jog liudytojo A. L., A. S. sūnaus, parodymai prieštarauja teismo išvadai, kad konflikto tarp S. B. ir A. S. iniciatorius buvo pats A. S.. Ikiteisminio tyrimo metu A. L. parodė, kad jo tėvas A. S. lauke susimušė su S. B., S. B. vieną kartą trenkė A. S. į veidą, o A. S. taip pat vieną kartą trenkė S. B. į veidą, tada juos išskyrė garaže buvę vyrai, tačiau nurodė, jog šis konfliktas įvyko tuomet, kai A. S. atsibudo ir ieškojo savo telefono, taigi visiškai ne tuo laiku, kaip nurodė S. B., liudytojai V. J., R. K., I. N. ir pats nukentėjusysis. Šią tikrovės neatitinkančią aplinkybę A. L. nurodė ir teisme, tik teisme A. L. jau parodė, kad A. S. pirmas trenkė S. B. į veidą, o po to S. B. trenkė atgal, tačiau atsakydamas į gynėjo klausimus A. L. parodė, kad pirmas vis dėlto trenkė S. B., o tik po to atgal trenkė A. S.. Beje, ikiteisminio tyrimo metu A. L. teigė nežinąs konflikto priežasčių, tuo tarpu teisme parodė, kad konfliktas kilo dėl grandinėlės ir netgi prisiminė, jog S. B. nurodė jos vertę – 800 Lt. Paminėtina ir tai, kad pirminėje apklausoje A. S. net neužsiminė apie pirminį konfliktą su S. B., tik apklausiamas pakartotinai nurodė panašias pirminio konflikto aplinkybes kaip ir prieš tai parodymus davęs jo sūnus A. L., t. y. kad pirmas smogė S. B., o paskui tik jis. Be to, kaip ir A. L., A. S. nenurodė ir konflikto priežasčių. Išdėstytos aplinkybės, ypač atsižvelgiant į A. L. amžių ir giminystės ryšius su A. S., rodo, kad liudytojo A. L. prieštaringi parodymai vertintini kaip siekimas padėti nukentėjusiajam A. S. patvirtinti faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias įvykio aplinkybes, todėl laikyti juos prieštaraujančiais anksčiau minėtai teismo išvadai nėra jokio pagrindo.

Iš tolimesnės įvykio eigos matyti, kad po šio konflikto S. B. ir V. J. tvarkė mikroautobusą, A. S. toliau girtavo su R. K., o vėliau užmigo. Atsibudęs ir neradęs savo telefono, A. S. savo agresiją vėl nukreipė į S. B. (nors tuo metu garaže dar buvo ir V. J.) ir pradėjo būtent iš jo reikalauti atiduoti telefoną, o pastarajam kartu su V. J. išlipus iš duobės netikėtai puolė jį su plastmasiniu indu. Tuo metu S. B. su rankoje turėtu metaliniu vamzdžiu trenkė į plastmasinį indą, tačiau pataikė ne į indą, o į jį veidu atsisukusio A. S. galvos dešiniąją pusę. Nors, bandydamas paneigti šią S. B. versiją, A. S. teigia, kad smūgis iš S. B. kairės pusės į jo dešinę galvos pusę objektyviai nebuvo įmanomas dėl iš S. B. kairės pusės stovėjusios transporto priemonės, šią nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę paneigė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atlikti eksperimentai. 2008-03-05 eksperimento metu nustatyta, kad esant artimoms į įvykio aplinkybes sąlygoms–S. B. stovint prie galinės garažo sienos ne mažesniu kaip 1 m atstumu, o V. J. (jis atliko A. S. vaidmenį) stovint prie mikroautobuso durelių dešine puse minimaliu 30–40 cm atstumu – kontaktas tarp S. B. iškelto ir žemyn besileidžiančio vamzdžio ir V. J. dešinės pusės akiduobės yra galimas. Eksperimentas buvo pakartotas ir V. J. atsitraukus nuo mikroautobuso 70–80 cm atstumu. Rezultatas buvo toks pat – kontaktas tarp S. B. iškelto bei besileidžiančio vamzdžio ir V. J. dešinės pusės akiduobės galimas. Nors šis eksperimentas buvo atliktas nedalyvaujant nukentėjusiajam, pastarojo iniciatyva atlikto pakartotinio 2008-07-23 eksperimento metu A. S. atsistojo iš esmės toje pačioje vietoje, kaip ir 2008-03-05 eksperimento metu stovėjęs V. J.. Todėl kolegija neturi pagrindo abejoti minėtais 2008-03-05 atlikto eksperimento rezultatais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas D. Vitkus (būtent jis atliko tyrimą dėl A. S. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo), peržiūrėjęs 2008-03-05 eksperimento metu filmuotą medžiagą, patvirtino, kad pagal A. S. sužalojimo pobūdį labiausiai tikėtina, jog A. S. sužalojimus patyrė S. B. nurodytomis ir eksperimento metu patikrintomis aplinkybėmis – S. B. suduodant smūgį iš viršaus į apačią į jį veidu atsisukusio A. S. dešinę galvos pusę.

Nors 2008-07-23 eksperimento metu objektyviai nebuvo paneigta ir A. S. versija, kad S. B. jam per galvą sudavė tuo metu, kai jis, norėdamas pabėgti jau buvo pasilenkęs ir beveik nusisukęs nuo S. B., tačiau kolegija šią versiją laiko neįtikinama. Kaip teigia nukentėjusysis, S. B. reaguodamas į jo reikalavimą grąžinti telefoną, iššoko iš duobės, paėmė metalinį vamzdį, iškėlė jį virš galvos ir taikėsi trenkti jam per galvą, o jis tai matydamas ir bandydamas gintis, spėjo tik nusisukti, paimti pirmą po ranka pasitaikiusią plastmasinę tarą ir mesti ją į S. B., tačiau tuo metu gavo su vamzdžiu per galvą. Pagal šią versiją A. S. veiksmai atrodo nelogiški, nes turėdamas pakankamai laiko pabėgti iš garažo (kol S. B. paėmė ir virš galvos iškėlė vamzdį), jis elgėsi priešingai – ramiai stebėjo S. B. veiksmus, o po to, gaišdamas laiką, sugalvojo nuo S. B. kėsinimosi apsiginti ant grindų besimėtančiu plastmasiniu indu. Kita vertus, labai abejotina, ar būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (po įvykio ligoninėje jam nustatytas 2,89 promilių girtumas ir toks girtumo laipsnis neabejotinai sutrikdo veiksmų koordinaciją) A. S. būtų sugebėjęs atlikti tokius staigius judesius, kokius jis pats nurodo. Be to, kaip matyti iš bylos, šią versiją A. S. išdėstė tik pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminiame tyrime tokių aplinkybių jis nenurodė, be to, akistatos su S. B. metu jis negalėjo atsiminti, ar smūgio metu jis į S. B. buvo atsisukęs veidu ar nugara (t. 1, b. l. 129), nors kitas įvykio aplinkybes jis prisiminė pakankamai detaliai. Išdėstytos aplinkybės neabejotinai rodo, jog nėra jokio pagrindo laikyti patikimais prieštaringus ir logiškai nepaaiškinamus A. S. parodymus. Lygiai taip pat kritiškai vertintini ir liudytojos K. L., A. S. sugyventinės, parodymai, kuriais ji, kaip ir A. S., bando įtikinti teismą neva A. S. buvo smogta tada, kai jis S. B. atsuko nugarą. Iš K. L. parodymų turinio matyti, kad šie parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitėsi taip pat kaip ir jau aptarti A. S. parodymai, t. y. jie prieštaringi, kad išgalvota versija būtų patvirtinta. Be to, S. B. ir liudytojas V. J. teisme parodė, kad K. L. garaže tuo metu, kai buvo suduotas smūgis, nebuvo. Iš dalies tai patvirtino ir pats nukentėjusysis, parodydamas, kad ji buvo prie garažo, gal tarpduryje (t. 3, b. l. 18), bei Greitosios medicinos pagalbos kortelėje nurodyti duomenys, kad „traumos aplinkybės neaiškios, žmonos žodžiais vyko konfliktas dėl telefono vagystės, o po 15–20 min. rado sužeistą“ (t. 1, b. l. 51).

Tuo tarpu kritiškai vertinti liudytojo V. J. parodymus, patvirtinančius S. B. nurodytas aplinkybes, vien dėl to, kad jis remontuoja S. B. mikroautobusus, kolegija neturi pagrindo. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, V. J. nedvejodamas patvirtino jau anksčiau duotus parodymus, kad S. B. puolė A. S., o S. B. tik gynėsi. Taigi abejonių dėl šio liudytojo parodymų patikimumo nekyla, tuo labiau, kad jie atitinka byloje nustatytas įvykio aplinkybes.

Taigi kolegija mano, kad byloje patikimai įrodyta, jog S. B. pirmas puolė A. S. su rankoje laikyta ir virš galvos iškelta 20 litrų plastmasine tara. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad su šia išvada iš esmės sutinka ir prokuroras, apeliaciniame skunde konstatuodamas, jog A. S. veiksmai – užsimojimas mesti tuščią plastmasinę tarą į kaltinamąjį, neišsakant jokių grasinimų, neturėjo pavojingo kėsinimosi požymių.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai). Vertinant anksčiau minėtas patikimai nustatytas aplinkybes, kad A. S. nuo pat S. B. atvykimo į garažą dėl menkaverčio preteksto agresyviu elgesiu provokavo jų konfliktą, trenkė S. B. į veidą, vėliau be jokio pagrindo apkaltinęs S. B. telefono vagyste ir reikalaudamas jį grąžinti, vėl agresyviai puolė S. B., tik šį kartą į rankas pasiėmęs daiktą, nes vien rankomis pamokyti S. B. nesugebėjo, kolegijai nekyla abejonių, jog šioje situacijoje S. B. turėjo teisę gintis nuo tokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą. Kolegija negali sutikti su apeliantų argumentais, kad S. B. visiškai nepagrįstai A. S. veiksmus įvertino kaip užpuolimą, t. y. gynėsi nuo tariamo, realiai neegzistuojančio, pavojingo kėsinimo. Kaip matyti iš S. B. ir liudytojo V. J. parodymų, jiems buvo netikėti tokie A. S. veiksmai, tuo metu S. B., kartu su V. J. pabaigęs remontuoti mikroautobusą, buvo tik išlipęs iš duobės, su metaliniu vamzdžiu ruošėsi nuleisti kėliklį, kuriuo buvo pakeltas mikroautobusas, atstumas tarp S. B. ir A. S., kai S. B. pastebėjo puolantį A. S., buvo nedidelis, todėl akivaizdu, jog S. B. neturėjo laiko įvertinti, kokį daiktą rankose laiko nukentėjusysis ir koks realus pavojus jam gresia. Be to, nėra pagrindo netikėti S. B. parodymais, kad tuo metu jis buvo apakintas pro garažo duris sklindančios šviesos. S. B. stovėjo garažo gale, priešais atidarytas garažo duris, o A. S. puolė būtent toje tiesėje, todėl esant žymiai menkesniam garažo apšvietimui palyginti su dienos šviesa lauke šviečiant saulei, didelė tikimybė, kad S. B. matė tik A. S. ir jo iškeltoje rankoje laikyto daikto kontūrus. Taigi esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad S. B. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog prieš jį visą dieną agresyviai nusiteikęs A. S. didelių gabaritų daiktu realiai kėsinasi į jo sveikatą ar netgi gyvybę. Pažymėtina ir tai, kad užsimodamas virš savo galvos laikoma plastmasine tara, A. S. neabejotinai taikėsi į S. B. galvą, o vertinant plastmasinės taros galimybes sužaloti asmenį (tokiu būdu, kaip tai darė A. S.), akivaizdu, jog tokios galimybės yra pakankamai didelės dėl kieto taros paviršiaus bei inercinių jėgų veikimo. Beje, pažymėtina ir tai, kad nuo smūgio tokia tara S. B. galbūt krisdamas taip pat galėjo galva ar kita kūno vieta atsitrenkti į kietus garaže esančių daiktų paviršius ir taip patirti pakankamai sunkius kūno sužalojimus. Todėl prokuroro teiginys, kad tuščios plastmasinės taros metimas į S. B. negalėjo būti pavojingas jo sveikatai, nėra teisingas. Kaip jau minėta, A. S. realiam kėsinimuisi atremti S. B. instinktyviai panaudojo rankoje turėtą metalinį vamzdį, juo norėjo trenkti ne į A. S. galvą, kaip teigia prokuroras, o į virš A. S. galvos iškeltą daiktą ir tik atsitiktinai pataikė į A. S. galvą, be to, vienu smūgiu atrėmęs pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, jis jokių smurto veiksmų daugiau nebeatliko, netgi suteikė A. S. pagalbą. Todėl kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. B. savo veiksmais, atitinkančiais kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, neperžengė būtinosios ginties ribų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog S. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. ir 254 str. 4 d., bylą S. B. nutraukė. Apylinkės teismo išvada šiuo klausimu yra teisinga, o priimtas procesinis sprendimas–teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti nutartį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Svarstydama apeliantų prašymus dėl civilinių ieškinių patenkinimo bei proceso išlaidų klausimo išsprendimo kolegija konstatuoja, kad pagrįstai nutraukęs baudžiamąjį procesą prieš S. B., apylinkės teismas tinkamai išsprendė ir civilinių ieškinių bei proceso išlaidų klausimą. BPK 115 str. nustato, kad teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, klausimą dėl civilinio ieškinio išsprendžia iš esmės, t.y. jį visiškai ar iš dalies patenkina arba atmeta, tik priimdamas nuosprendį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Teismų praktika, Nr. 19, psl. 210, 279), nutraukiant bylą civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. BPK 106 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti tik tuo atveju, kai kaltinamasis nuosprendžiu pripažįstamas kaltu. Šioje byloje baudžiamasis procesas prieš S. B. yra nutrauktas, todėl priteisti iš pastarojo civilinių ieškovų turėtas advokato paslaugų apmokėjimo išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo A. S. bei civilinių ieškovų K. S., R. S., K. L. apeliacinius skundus atmesti.