- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-28
- Bylos Nr.
- 2S-78-278/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01568-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- J. R.
- Ieškovas
- L. R.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-78-278/2014
Teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01568-2013-6
2014 m. sausio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. R. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1944-356/2013 pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui J. R. dėl santuokos nutraukimo, neturtinės žalos atlyginimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir atsakovo J. R. priešieškinį, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
atsakovas J. R. prašė teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki byloje bus priimtas galutinis procesinis sprendimas, nustatyti nepilnamečio sūnaus J. R. (gim. 2007-11-30) gyvenamąją vietą su tėvu.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas darė išvadą, kad nenustatyta, jog ieškovė, nuo tada, kai vaikas gyvena kartu su ja, netinkami įgyvendintų savo motinos valdžią vaiko atžvilgiu. Nurodė, jog teismui nepateikta duomenų, kad vaikui gyvenant su motina, kiltų grėsmė jo turtiniams ar neturtiniams interesams, ar jo aplinka jam būtų nesaugi. Konstatavo, jog atsakovas prašyme nenurodė, kad teismo nutartimi jam yra uždrausta artintis prie smurtą patyrusios ieškovės, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas J. R. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2013-11-12 nutartį panaikinti ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teigia, jog teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos bei pažeidė nepilnamečio vaiko interesus. Nurodo, jog teismas nesiaiškino vaiko prisirišimo prie kiekvieno iš tėvų laipsnio, nevertino ieškovės sugyventinio požiūrio į vaiką bei aplinkos poveikio, kurioje vaikas gyveno iki teismo sprendimo priėmimo momento. Teigia, jog nebuvo atsižvelgta į pasekmes vaikui, pakeitus gyvenamąją aplinką. Nurodo, jog teismui nesiaiškinus minėtų aplinkybių, buvo pažeistos tarptautinės teisės normos. Pažymi, jog ir pats yra padavęs skundą dėl smurto artimoje aplinkoje ieškovės atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė L. R. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiama nutartis, pagrįsta objektyviais duomenimis apie šalių gyvenimo ir buities sąlygas bei turtinę padėtį, yra teisėta, ginanti ir užtikrinanti nepilnamečio vaiko interesus. Teigia, jog nepilnametis sūnus gyvena su ja, yra jos išlaikomas, jam sudarytos visos sąlygos augti ir vystytis. Nurodo, kad atsakovas niekur nedirba ir neturi pajamų, gyvena pas savo tėvus, kurie ir rūpinosi anūku, iki jis gyveno pas atsakovą. Teigia, jog atsakovas ne kartą pažeidė teismo nutartimi paskirtas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones. Be to, nurodo, kad paaštrėję ginčai dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku su atsakovu ir jo tėvais, žaloja nepilnamečio vaiko emocinę būseną.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
Byloje nustatyta, kad šalys yra mažamečio sūnaus J., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai, kurie šiuo metu gyvena atskirai ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra nustatyta (b. l. 8-9). Iš bylos duomenų matyti, kad nuo gimimo iki 2013 m. spalio mėnesio J. R. su tėvais gyveno senelių Ryliškių namuose. Nustatyta, jog 2013 m. gegužės mėn. L. R. apsigyveno atskirai ir 2013 m. spalio mėn. išsivežė sūnų. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė 2013-09-20 pateikė prašymą dėl sūnaus J. R. priėmimo į Utenos vaikų lopšelį-darželį „Saulutė“ nuo 2013-11-04 (b. l. 10). Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus pateiktoje išvadoje nurodyta, jog nepilnamečiui J. R., gyvenančiam su ieškove L. R., sudarytos geros buitinės gyvenimo sąlygos, vaikas lanko vaikų darželį, kuriame lengvai adaptavosi, bendrauja su vaikais bei darželio darbuotojomis (b. l. 43-44). Minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovei išsikėlus gyventi atskirai, sūnui yra sudarytos sąlygos vystytis bei ugdytis. Preliminariai įvertinus bylos medžiagą, akivaizdžių įrodymų, kad aplinka, kurioje šiuo metu gyvena nepilnametis vaikas, tapo nesaugi, neatitinkanti reikalavimų normaliam sveiko vaiko vystymuisi, jo ugdymui, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones priimtas atsižvelgiant ne tik į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį (laikinas iki teismo sprendimo priėmimo vaiko gyvenamosios vietos nustatymas), bet ir į tai, kad vaiko tėvų gyvenamoji vieta yra skirtingose vietovėse. Pritaikius atsakovo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustačius sūnaus J. gyvenamąją vietą su atsakovu (tėvu) iki teismas priims procesinį sprendimą, vaikas turėtų pakartotinai keisti esamą gyvenamąją vietą ir gyventi su tėvu tol, kol teismas priims procesinį sprendimą byloje dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo. Teismui patenkinus ieškinį ir sprendimu nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, susidarytų tokia situacija, jog nepilnametis vaikas pakartotinai turėtų keisti gyvenamąją vietą – vykti pas motiną. Toks gyvenamosios vietos kaitaliojimas, vaikui adaptavusis naujoje vietoje, akivaizdžiai prieštarautų vaiko interesams, turėtų įtakos jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukeltų emocinius išgyvenimus ir darytų jam psichologinę žalą. Kadangi laikinųjų priemonių taikymas spręstinas atsižvelgiant į vaiko interesus, įvertinus, jog mažametis jau kelis mėnesius gyvena su motina bei esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada nesant tikslinga iki sprendimo įsiteisėjimo J. R. perkelti gyventi pas tėvą, į buvusią jo nuolatinę gyvenamąją vietą.
Apelianto teiginiai dėl ieškovės gyvenimo būdo, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertintini, nes šalis charakterizuojanti medžiaga svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės. Ta aplinkybė, jog L. R. turi sugyventinį, jokiais įrodymais nepagrįsta, be to, vien ši aplinkybė, nesant duomenų, jog minėtas asmuo netinkamai elgiasi su nepilnamečiu J., nesudaro pakankamo pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą. Priešingai, L. R. ieškinyje nurodytas netinkamas atsakovo ir jo tėvų elgesys jos, vaiko motinos, atžvilgiu gali neigiamai paveikti vaiko psichinę būklę.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.