- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-25
- Bylos Nr.
- A-1354-261/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07936-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A. P.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. P. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas J. A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 123–128), prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) priimti sprendimą dėl nuosavybės įteisinimo į 8,25 ha žemės sklypą, esantį Bekepurės kaime, remiantis 1992 m. balandžio 16 d. ir 2001 m. liepos mėn. atliktais matavimais.
Paaiškino, kad 1992 m. kovo 12 d. kreipėsi į Pabradės žemėtvarkos tarnybą, pristatydamas žmonai E. P. išduotą pažymą žemės nuosavybės teisei atkurti ir įteisinti. 1992 m. balandžio 16 d. buvo pamatuota Bekepurės kaime 8,4 ha žemės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija daugiau kaip 7 metus ruošėsi pradėti vykdyti žemės nuosavybės atkūrimo darbus. 1998 m. balandžio 23 d. buvo parengta metodika dėl žemės nuosavybės atkūrimo darbų vykdymo pradėjimo. Praėjus 5 metams nuo žemės pamatavimo – 1997 m., pareiškėjui buvo pranešta, kad pažyma netinka, pareikalauta pristatyti išvadą, kuri buvo pristatyta 1999 m. kovo 8 d. Žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2401-86, šiuo įsakymu buvo patvirtintas ir E. P. grąžinamas žemės sklypas, esantis Bekepurės kaime, už Šilalės rajone turėtą žemę. Išvada buvo įtraukta į sąrašą 12 eilės numeriu, paskirta 8 eiliškumo grupė, nors pagal išvados išdavimo datą ji yra 5, vadinasi, viena iš pirmųjų. 2001 m. liepos mėn. buvo padarytas sklypo paženklinimas lauke. Tuo metu 2000-2001 m. ta žemė dar nebuvo prijungta prie Asvejos regioninio parko. Išplečiant parko ribas, Bekepurės kaimo žemės prie parko buvo prijungtos 2002 m. pradžioje. Sklypas 2003 m. birželio 4 d. buvo suprojektuotas ir permatuotas iš naujo. Sklypo plotas 8,25 ha, plane pažymėtas Nr. 241. 2005 m. projekte E. P. jau įrašyta į 10 eiliškumo grupę. E. P. žemės nuosavybės byla nebuvo rengiama, jos įteisinimas buvo stabdomas, vilkinama atlikti veiksmus.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 135–139).
Paaiškino, kad projekto autorius A. V. (šiuo metu nedirba), vykdęs Padubingės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus, Švenčionių skyriui nėra pateikęs E. P. žemės tvarkymo bylos dėl žemės perdavimo nuosavybėn neatlygintinai suteikiant lygiavertį sklypą Bekepurių k., Pabradės sen., Švenčionių raj. Pažymėjo, kad išvada yra parengta Tauragės rajone, o Bekepurių kaimas, esantis Pabradės seniūnijos Švenčionių rajone, priklauso Asvejos regioniniam parkui. Pareiškėjui negalima atkurti nuosavybės teisių perduodant nuosavybėn neatlygintinai saugomoje teritorijoje Padubingės kadastro vietovėje suprojektuoto žemės sklypo. Pareiškėjas turi teisę pasirinkti kitą laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu (I t., b. l. 186–188) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pareiškėjo atžvilgiu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra vienintelis savo žmonos E. P., mirusios 2013 m. gegužės 21 d., palikimą priėmęs asmuo (I t., b. l. 168). Pareiškėjo žmonai E. P. 1999 m. kovo 8 d. buvo išduota Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 87-1443 (I t., b. l. 161). E. P. 1999 m. kovo 10 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, esantį Bekepurės kaime, Pabradės seniūnijoje (I t., b. l. 163). E. P. 1999 m. birželio 15 d. prašymu buvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3185-86 patvirtintą Piliečių, kurie pateikė prašymus įsigyti neatlygintinai privačion nuosavybėn žemės, miško sklypus patvirtintoje projektams rengti Švenčionių rajono Pabradės seniūnijos Padubingės kadastro vietovės teritorijoje sąrašą, nurodant 8 eiliškumo grupę (I t., b. l. 145–146). Vilniaus apskrities Švenčionių rajono Pabradės seniūnijos Padubingės kadastrinės vietovės teritorijoje 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais tais metais gauti žemę žiniaraštyje E. P. pažymėta 10 eiliškumo grupėje, nustatytas 8,05 ha gautino neatlygintinai sklypo plotas (I t., b. l. 147). Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2063-86 patvirtintas sąrašas piliečių, pateikusių prašymus bei išvadas gauti neatlygintinai žemės po apskrities viršininko 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2401-86 nustatytos projekto rengimo pradžios iki 2003 m. kovo 1 d. Pabradės seniūnijoje, Padubingės kadastrinėje vietovėje, kuriame E. P. įrašyta 19 numeriu (I t., b. l. 150–151). Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. 2.3-7389-86 patvirtintos Švenčionių rajono Padubingės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme suprojektuotos žemėnaudos, E. P. įrašyta 85 eilės numeriu, 10 eiliškumo grupė, nustatytas 8,25 ha susigrąžintinas natūra sklypo plotas, projekto plane pažymėtas numeriu 241 (I t., b. l. 152–156).
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad nuo E. P. 1999 m. kovo 8 d. išduotos Tauragės apskrities viršininko pavaduotojo išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 87-1443 (I t., b. l. 161) iki šios dienos nėra atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Paskutinysis NŽT Švenčionių skyriaus raštas pareiškėjui buvo surašytas 2012 m. rugsėjo 28 d. Nr. 45SS-(14.45.45.)-303 (I t., b. l. 157–158), pareiškėjas į NŽT Tauragės skyrių kreipėsi dar 2014 m. sausio 10 d., tačiau atsakymas į jo prašymą nepateiktas iki šiol. Tiek NŽT Švenčionių skyrius, tiek NŽT Tauragės skyrius persiunčia vienas kitam pareiškėjo prašymus (I t., b. l. 165, 166), tačiau iš esmės nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimo nesprendžia. Atsakovo teiginys, jog projekto autorius A. V. (šiuo metu nedirba), vykdęs Padubingės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus, Švenčionių skyriui nėra pateikęs E. P. žemės tvarkymo bylos dėl žemės perdavimo nuosavybėn neatlygintinai suteikiant lygiavertį sklypą Bekepurių k., Pabradės sen., Švenčionių raj., negali pateisinti nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų vilkinimo. Tai, kad NŽT keičiasi darbuotojai, jų atliekamų darbų kokybė niekaip nėra susijusi su nagrinėjama byla ir negali pateisinti susidariusios situacijos pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymais į NŽT, kaip viešojo administravimo subjektą, pagrįstai tikėjosi, kad jo prašymai bus tinkamai išnagrinėti. Tokias garantijas jam suteikia Viešojo administravimo įstatymas, tačiau atsakovas nei šio įstatymo, nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimų neįvykdė.
Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad NŽT vilkina nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą pareiškėjo atžvilgiu. Kadangi teismas negali visa apimtimi tenkinti pareiškėjo skundo, kadangi teismas negali nurodyti atsakovui, kokį konkrečiai sprendimą priimti, tai pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies – atsakovas įpareigotas priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pareiškėjo atžvilgiu.
III.
Pareiškėjas J. A. P. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-5), kuriame prašo įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės įteisinimo į 8,25 ha žemės sklypą, esantį Bekepurės kaime, remiantis 1992 m. balandžio 16 d. ir 2001 m. liepos mėn. matavimais.
Nesutinka su tuo, kad teismas neturi įgaliojimų nurodyti atsakovui, kokį konkrečiai sprendimą priimti, jei turi įgaliojimus įpareigoti atsakovą priimti kokį nors sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pareiškėjo atžvilgiu. Ginčo atveju visiškai pakanka to, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2401-86 iš esmės atkūrė nuosavybės teises pareiškėjo atžvilgiu. Šiuo atveju teismui belieka tik tai įteisinti.Atskiro teismo išaiškinimo prašo dėl žemės sklypo, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priklausymo regioninio parko teritorijai, kaip bando įrodyti atsakovas.Nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu pareiškėjo žmona E. P. patyrė moralinę žalą dėl atsakovo nekompetentingumo, sąmoningo vengimo atkurti jai nuosavybės teises, nuolat žemesnės eiliškumo grupės suteikimo, savavališko matuojamo žemės sklypo dalijimo į dalis, nustatant per jo vidurį kelią ir pan. Nepasitiki Nacionaline žemės tarnyba ir mano, kad jai trūksta kompetencijos spręsti ginčo klausimą, todėl prašo teismą priimti galutinį sprendimą dėl nuosavybės teisių įteisinimo į 8,25 ha žemės sklypą, esantį Bekepurės kaime, remiantis 1992 m. balandžio 16 d. ir 2001 m. liepos mėn. matavimais.
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 11-14), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai, nevisapusiškai įvertino byloje esančius dokumentus ir todėl priėmė neteisingą, nepagrįsta sprendimą.Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjas reikalavo nuosavybės teises neatlygintinai atkurti pagal jo pateiktą Tauragės apskrities 1999 m. kovo 8 d. parengtą išvadą Nr. 87-1443 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Švenčionių rajono Asvejos regioninio parko teritorijoje, kas prieštarauja teisės aktams. Tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, dėl ko visai nebuvo ginčo.Pareiškėjo prašymas ir minėta Tauragės apskrities išvada iš vieno rajono į kitą persiųsta pareiškėjo prašymu. Nacionalinė žemės tarnyba neprieštarauja nuosavybės teisių atkūrimui į žemę pareiškėjo atžvilgiu, tačiau prieštarauja pareiškėjo reikalavimui suteikti neatlygintinai E. P. (pareiškėjui kaip paveldėtojui) pagal išvadą suprojektuotą 8,25 ha ploto žemės sklypą, esantį, Bekepurių kaime, Švenčionių rajono Padubingės kadastrinėje vietovėje (saugomoje teritorijoje), nes tai prieštarauja teisės aktams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužes 13 d. 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgdamas į šį Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės leisiu į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį. Nuo 2009 m. gegužės 26 d. galiojančioje Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).Pareiškėjui ir jo žmonai E. P. ne vieną kartą buvo siūlyta pasirinkti kitą laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje, ir išaiškinta, kad norint atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu, kuris patenka į valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją (kaip pageidauja šiuo atveju pareiškėjas) turi būti tenkinamos dvi sąlygos: 1) buvusio žemės savininko nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas turi patekti į to paties valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją, kurioje pageidaujama gauti lygiavertį žemės sklypą ir 2) asmuo, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu jis yra miręs) valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje, kuriame siekiama lygiaverčiu žemės sklypu atkurti nuosavybės teises. Kadangi nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atžvilgiu priimta Tauragės apskrities išvada neatitinka nurodytų reikalavimų, nes parengta Tauragės rajone, o suprojektuotas 8,25 ha ploto žemės sklypas yra Bekepurių kaime, Švenčionių rajone, Asvejos regioninio parko teritorijoje, todėl neatlygintinai E. P. pagal išvadą suprojektuotas 8,25 ha ploto žėmės sklypas, esantis Bekepurių kaime, Švenčionių rajono Padubingės kadastrinėje vietovėje (Švenčionių rajono Asvejos regioninio parko teritorijoje) nebuvo suteiktas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas J. A. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 21-23) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą aiškiau papildyti, įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą užbaigti pradėtą žemės nuosavybės atkūrimo procesą ir atkurti nuosavybės teisę į žemę pareiškėjo atžvilgiu.
1999 m. kovo 10 d. rašydamas prašymą, pageidavo gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, esantį Bekepurės km. Kadangi ši žemė Vilniaus miško chemijos ūkio direktoriui tarpininkaujant (jis palaikė savo darbuotojos E. P. prašymą ir pats asmeniškai dalyvavo matuojant) Pabradės žemėtvarkos skyriaus jau buvo paskirta ir 1992 m. balandžio 16 d. pamatuota pagal paveldėjimo pažymą nesaugomoje teritorijoje. Faktiškai sklypas buvo suprojektuotas pagal Vilniaus apskrities viršininko įsakymą 2000 m. liepos 14 d., o paženklintas lauke 2001 m. liepos mėn., kada tos žemės dar nepriklausė Asvejos regioniniam parkui. Tokiu būdu nėra pagrindo šią žemę laikyti Asvejos regioninio parko žeme. Be to, šią žemę valdė dar ir 2003 m. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju negalima taikyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies. Remiantis 2000 m. liepos 14 d. įsakymu, pareiškėjui ir jo žmonai pranešta, jog tuo įsakymu patvirtinamas ir jiems grąžinamas, neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas Bekepurės km. už Šilalės rajone turėtą tėvų žemę. Atkuriant žemės nuosavybę, buvo atlikti visi būtini veiksmai. 1992 m. buvo paduotas prašymas Vilniaus miško chemijos ūkio direktoriui paskirti žemę pagal Šilalės rajono pažymą. 1992 m. balandžio 16 d. direktoriui tarpininkaujant pamatuotas sklypas, nurodant sklypo buvimo vietą Bekepurės km. 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu patvirtintas parengtas žemėtvarkos projektas su pretendentų sąrašu, kuriame 12 numeriu ir 8 eiliškumo grupe nurodyta E. P. Pagal tą projektą buvo suprojektuotas 8,25 ha ploto žemės sklypas, o 2001 m. liepos mėn. paženklintas lauke. Buvo sudarytas sklypo abrisas, matavimo kraštinių metrais atvaizdavimas plane. Beliko apskrities viršininkui pasirašyti sprendimą, kuris reikštų, kad nuosavybės teisė yra atkurta ir įteisinta. Tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas ir pareiškėjui nuosavybės teisės nors ir faktiškai atliktais veiksmais buvo atkurta, tačiau teisiškai neįteisinta. Pareiškėjas savo skunde ir apeliaciniame skunde būtent ir prašė teismą įpareigoti atsakovą priimti tokį sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 25-28) prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo apeliacinis skundas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis, kurio 2 dalis nustato teismui pareigą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės įteisinimo į 8,25 ha žemės sklypą, esantį Bekepurės kaime, remiantis 1992 m. balandžio 16 d. ir 2001 m. liepos mėn. atliktais matavimais. Tai patvirtina, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į konkretų sklypą, tačiau teismas įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo, nenurodydamas konkretaus sklypo. Dėl to pareiškėjo skundo esmė nebuvo atskleista ir jis iš esmės nebuvo išnagrinėtas. Teismas, nagrinėdamas skundą, privalėjo išnagrinėti aplinkybes, kurios atsirado iki skundo pateikimo teismui, nes bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo veiksmai, kuriuos pareiškėjas skundžia teismui.
Šiomis aplinkybėmis pareiškėjas grindžia savo apeliacinį skundą.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosavybės teisės į pareiškėjo nurodomą sklypą Nr. 241, kurį pasirinko E. P., negali būti atkurtos, kadangi sklypas patenka į Asvejos regioninio parko teritoriją.
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2012 m. gegužės 10 d. atsakymas Nr. 1SS-(9.5)-868 pareiškėjui, kuris ginčijamas byloje, vertinamas kaip sprendimas, kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises. Šiame sprendime nurodytas pagrindas, dėl kurio atsisakoma atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, t. y., kad E. P. buvo išbraukta iš Švenčionių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 45VĮ-(14.45.2)-874 patvirtinto asmenų sąrašo, pageidaujančių gauti žemę Švenčionių rajono Padubingės kadastro vietovėje. Byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas yra nuginčytas, todėl teismas remiasi atsakovo pozicija.
Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, taikytinos šiam ginčui, yra nustatytos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikoje, patvirtintoje Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207. Remiantis šios Metodikos 42 punkto nuostatomis (2008 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 3D-438 redakcija), galiojusiomis nagrinėjamo ginčo metu ir galiojančiomis šiuo metu atitinkamomis nuostatomis, asmuo, kuris yra išbrauktas iš pretendentų sąrašo, turi galimybę gauti žemės, rengiant paskesnį tos pačios kadastro vietovės žemėtvarkos projektą arba kitos kadastro vietovės žemėtvarkos projektą. Tokiu būdu, jis privalo pateikti prašymą pasirinktos kadastro vietovės žemėtvarkos skyriui. Asmenį išbraukus iš pretendentų sąrašo ir tokio sprendimo nepaneigus ar nenuginčijus, pripažįstama, kad pareiškėjo prašymo suformuoti konkretų žemės sklypą nagrinėjimo procedūra yra užbaigta ir asmuo turi teisę teikti naują prašymą bei pasirinkti žemės sklypą, rengiant kitą žemėtvarkos projektą.
Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į lygiavertį žemės sklypą, turėtą Šilalės rajone. Todėl nuosavybės teisės, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, negali būti atkurtos Asvejos regioninio parko teritorijoje, Švenčionių rajone, kadangi valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį (...). Dėl to atsakovas pagrįstai 2012 m. gegužės 10 d. atsakyme Nr. 1SS-(9.5)-868 nurodė pareiškėjui, kad jam negali būti atkurtos nuosavybės teisės į jo pasirinktą žemės sklypą Nr. 241, esantį Bekepurės kaime, Padubingės kadastrinėje vietovėje, ir jis turi teisę teikti prašymą Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui suteikti kitą žemės sklypą, rengiant naują žemėtvarkos projektą.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.