Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjui Š. K., jo atstovui advokato padėjėjui Nerijui Šmitui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. K. prašymą atsakovui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - A. T.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašyme ir jo patikslinime (b. l. 2-10, 12-18) paaiškino, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. sausio 16 d. individualus administracinis aktas Nr. (10.18-6)SD-318 „Dėl tarnybinio patikrinimo“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., t. y. prieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms ir priimtas tinkamai neišsiaiškinus bei neįvertinus visų 2008 m. gruodžio 31 d. prašyme nurodytų aplinkybių.

Dėl prašymo 1 punkte nurodyto galimai padaryto tarnybinio nusižengimo

Pažymi, kad atsakovas 2009 m. sausio 16 d. akte nepagrįstai nurodo, jog Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos (toliau Tarnyba) direktoriaus A. T. tik nuo 2008 m. liepos 8 d. laikinai vykdė Tarnybos direktoriaus funkcijas, o nuolatiniu direktoriumi buvo paskirtas tik 2008 m. lapkričio 10 d., todėl neva negali būti atsakingas už 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. K-302 ir 2008 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. K-271 galimą klastojimą ar neįtraukimą į pareiškėjo asmens bylą. Tvirtina, kad su Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama adm. byla Nr. I-4657-331/2008 ir šioje byloje esančia netinkamai sutvarkyta jo asmens byla susipažino 2008 m. gruodžio 15 d., t. y. netinkamai sutvarkyta jo byla teismui buvo pateikta jau po to, kai A. T. pradėjo eiti šios įstaigos vadovo pareigas (kaip atsakovas nurodo skundžiamame akte, A. T. nuo 2008 m. liepos 8 d. laikinai vykdė Tarnybos direktoriaus funkcijas, o nuo 2008 m. lapkričio 10 d. buvo paskirtas nuolatiniu šios įstaigos direktoriumi).

Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 5 p. nustatyta, jog už įstaigos dokumentų valdymo organizavimą ir kontrolę yra atsakingas įstaigos vadovas ar kitas teisės aktų suteiktus įgalinimus turintis asmuo. Taisyklių 32.4.5 p. nurodoma, kad darbuotojų asmens bylos sudaromos iš dokumentų, patvirtintų dokumentų kopijų ar nuorašų, tiesiogiai susijusių su konkrečiu darbuotoju per jo darbo įstaigoje laikotarpį; 38.3 p. numatyta, kad dokumentai bylose dedami chronologine tvarka, jei netaikoma kitokia sisteminimo tvarka; 38.5 p. teigiama, kad priedai ir pridedami dokumentai dedami prie tų dokumentų, kuriems jie priklauso. Jei priedų ar pridedamų dokumentų yra daug, jie gali būti dedami į atskirą bylą. Pagal nurodytų taisyklių 43 p. ilgo ir nuolatinio saugojimo bylų lapai sunumeruojami taisyklių 10 priede nustatyta tvarka. Kiekvienas bylos lapas numeruojamas atskirai. Šių taisyklių 47 p. numatyta, kad iki perdavimo į užbaigtų bylų apskaitą, sutvarkytų bylų apskaita daroma ir jų paieška atliekama pagal dokumentacijos planą, jo papildymų sąrašą ir suvestinę, vienarūšių bylų sąrašus ar kitus nustatytus apskaitos dokumentus.

Pažymi, jog jo asmens bylos kopija, kuri buvo pateikta adm. bylą Nr. I-4657-331/2008 nagrinėjančiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui, buvo tinkamai nesutvarkyta, t. y. joje esantys dokumentai buvo nesunumeruoti, sumaišyti ir išdėstyti ne chronologine tvarka ir, svarbiausia, kad nurodytoje byloje nebuvo su juo susijusių dokumentų už laikotarpį, kai A. T. nuo 2008 m. liepos 8 d. laikinai vykdė Tarnybos direktoriaus funkcijas ir kai nuo 2008 m. lapkričio 10 d. buvo paskirtas nuolatiniu šios įstaigos vadovu. Todėl, atsižvelgiant į Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių nuostatas, už tinkamą jo asmens bylos tvarkymą buvo atsakingas būtent A. T.. Nurodytiems pažeidimams įvertinti, pareiškėjo nuomone, privalėjo būti atliekamas tarnybinis patikrinimas.

Be to, pastebi ir tai, kad nors skundžiamame 2009 m. sausio 16 d. administraciniame akte atsakovas konstatavo, jog A. T. neva nėra atsakingas už 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. K-302 ir 2008 m. gegužės 30 d. įsakymo Nr. K-271 galimą klastojimą ar neįtraukimą į pareiškėjo asmens bylą, tačiau tokia išvada buvo padaryta neatlikus jokio tyrimo, t. y. nesusipažinus su Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikta jo asmens bylos kopija ir neįvertinus šių įsakymų priėmimo aplinkybių. Todėl atsakovo išvada, kuri neparemta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių pagrindu atliktu tarnybinio nusižengimo tyrimu, pareiškėjo įsitikinimu, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 14 p. numato, jog jei paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas. Šiai institucijai tyrimą nutraukus arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamos sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Kaip matyti iš Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. sausio 15 d. rašto Nr. 27D-89 „Dėl prašymo“, 2008 m. gruodžio 31 d. jo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus minėta įstaiga pagal kompetenciją persiuntė tirti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Mano, jog analogiškai nagrinėjamu atveju turėjo pasielgti ir atsakovas, t. y. pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą; dalyje, susijusioje su jo nurodytų dokumentų suklastojimu, sustabdyti šią procedūrą, perduoti turimą medžiagą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai ir, sulaukęs jos atliekamo ikiteisminio tyrimo pabaigos, atnaujinti tarnybinio patikrinimo procedūrą.

Dėl prašymo 2 ir 7 punktuose nurodytų galimai padarytų tarnybinių nusižengimų

Skundžiamame 2009 m. sausio 16 d. akte nepagrįstai nurodoma, jog pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 4 p. tarnybinis nusižengimas gali būti pradedamas tirti tik tuo atveju, jei valstybės tarnautojas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, todėl teigiama, jog Tarnybos direktorius neturėjo pareigos nuspręsti pradėti tirti tarnybinį nusižengimą, nesant įtarimų, kad toks pažeidimas iš tikrųjų buvo padarytas.

Valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d. numato, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba - Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialia informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 6 p. nurodoma, kad tais atvejais, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas turi pradėtas įstaigos vadovui, įstaigos vadovą į pareigą priėmęs asmuo ne vėliau kaip 3 darbo dienas nuo oficialios informacijos apie galimą įstaigos vadovo tarnybinį nusižengimą gavimo įpareigoja savo vadovaujamos įstaigos už įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba taisyklių 5 p. pirmojoje pastraipoje nurodytais atvejais sudaro komisiją šiam nusižengimui tirti. Taigi, kaip matyti iš Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių nuostatų, priešingai nei tą nurodo atsakovas, oficialią informaciją apie galimą pažeidimą gavęs įstaigos vadovą priėmęs asmuo neturi diskrecijos teisės iš karto spręsti, ar buvo padarytas tarnybinis nusižengimas, ar ne. Priešingai, tokiu atveju jis privalo arba įpareigoti savo vadovaujamos įstaigos už įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba turi teisę sudaryti komisiją nusižengimui tirti. Tik minėtiems asmenims atlikus tarnybinio nusižengimo tyrimą ir objektyviai, išsamiai bei nešališkai išsiaiškinus visas galimo pažeidimo padarymo aplinkybes, įstaigos vadovą priėmęs asmuo Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 11 p. nustatyta tvarka turi teisę spręsti, ar yra pagrindas pripažinti, jog valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo. Panašios nuomonės leidžia laikytis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo adm. byloje Nr. A-678/2004 suformuota praktika. Tuo tarpu aiškinant Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių nuostatas taip, kaip tą siūlo daryti atsakovas (t. y. kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra galimas tik tuo atveju, jei įstaigos vadovą priėmęs asmuo, nepaisant gautos oficialios informacijos, galvoja, jog valstybės tarnautojas iš tikrųjų gali būti įtariamas tarnybinio nusižengimo padarymu), tokiu atveju būtų paneigiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytos tarnybinio nusižengimo tyrimo stadijos būtinybė bei sudaroma galimybė valstybės tarnautojams, piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais, išvengti galimos tarnybinės atsakomybės taikymo.

Dėl prašymo 3 punkte nurodyto galimai padaryto tarnybinio nusižengimo

Nei Valstybės tarnybos įstatymo 22 str., nei šias įstatymo nuostatas detalizuojančių Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių nuostatos nenumato galimybės pavaldaus valstybės tarnautojo veiklą vertinančiam tiesioginiam vadovui nusišalinti nuo tokio vertinimo. Kita vertus, tai, kad šiuo atveju egzistuoja teisės spraga, kurios nesureglamentavo teisės aktų leidėjas, pareiškėjo įsitikinimu, nereiškia, jog tokiu atveju neturėtų būti taikomi bendri valstybės tarnybą reglamentuojantys principai. Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. 5 p. vienu svarbiausių valstybės tarnybos principų nurodomas valstybės tarnautojo nešališkumo principas, reikalaujantis, jog valstybės tarnautojas turi būti objektyvus ir priimdamas sprendimas privalo vengti asmeniškumų.

Dėl prašymo 4 punkte nurodyto galimai padaryto tarnybinio nusižengimo

Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. A1-225 patvirtintų Tarnybos nuostatų 11.1 p. numato, jog šios tarnybos vadovas vadovauja tarnybai, organizuoja, planuoja jos veiklą, atsako už tarnybai pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, o šių nuostatų 11.2 p. nurodoma, jog šios tarnybos viršininkas atsako už įstatymų ir kitu teisės aktų vykdymą. Taigi, būtent Tarnybos direktorius, kuris atsakingas už įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi šios įstaigos veikloje bei kurio pavedimu yra pradedama tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra, yra atsakingas už tai, kad tarnybinio patikrinimo metu būtų laikomasi Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių nuostatų reikalavimų.

2008 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. VD-624 Tarnybos Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjas D. T. kreipėsi į Tarnybos direktorių A. T., prašymas pradėti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą dėl 2008 m. liepos 9 d. Tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. V(4)-165 nevykdymo. Tos pačios dienos Tarnybos direktoriaus rezoliucija Tarnybos Personalo, teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjai D. T. pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl minėtame pranešime nurodytų aplinkybių. Nors ne kartą kreipėsi dėl informacijos apie tarnybinio nusižengimo tyrimo eigą pateikimo, tačiau tik 2008 m. gruodžio 16 d. Tarnybos Tarnybinės veiklos tyrimo komisijos tarnybiniu pranešimu buvo informuotas apie 2008 m. gruodžio 9 d. priimtą Tarnybinės veiklos tyrimo komisijos išvadą.

Vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 9 p., už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo dienos. 11 p. nurodoma, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima, pabaigus tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, atitinkamu teisės aktu įformintą sprendimą, kuriuo gali: 1) pripažinti, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam nuobaudą; 2) nutraukti tarnybinio nusižengimo tyrimą, jeigu pateiktoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodoma, kad tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo; 3) nutraukti tarnybinio nusižengimo tyrimą, jeigu pateiktoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodoma, kad valstybės tarnautojui nuobauda negali būti paskirta, nes pasibaigė tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. Nors įpareigojimas pradėti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą Tarnybos Personalo, teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjai buvo duotas dar 2008 m. rugsėjo 5 d., tačiau Tarnybinės veiklos tyrimo komisijos išvada buvo surašyta tik 2008 m. gruodžio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios. Be to, iki šiol nėra gavęs Tarnybos direktoriaus sprendimo dėl tarnybinio nusižengimo pabaigos, todėl iki šiol nėra žinoma šio tyrimo baigtis.

2008 m. rugsėjo 5 d. Tarnybos direktoriaus rezoliucija tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo pavesta atlikti Tarnybos Personalo, teisės ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjai D. T., tačiau, kaip matyti iš nurodyto aukščiau, tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko Tarnybinės veiklos tyrimo komisija, sudaryta Tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V(l)-211 pagrindu. Apie tai, dėl kokių priežasčių buvo sudaryta minėta komisija (ir, apskritai, kad minėta komisija buvo sudaryta), jam taip ir nebuvo pranešta. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo įsitikinimu, aiškiai patvirtina, jog jo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo grubiai pažeistos imperatyvios Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nuostatos.

Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. vienu svarbiausių viešojo administravimo (taip pat ir vidaus administravimo) principų nurodo įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, jog viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 1 d. taip pat nurodoma, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba privalo būti grindžiama įstatymų viršenybės principu. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog būtent Tarnybos direktorius A. T. buvo atsakingas už įstatymų ir kitų teisės aktų tinkamą šioje įstaigoje vykdymą, daro išvadą, kad būtent nurodytas asmuo ir turėjo būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu padarytus pažeidimus.

Be to, negali sutikti su skundžiamame 2009 m. sausio 16 d. akte nurodyta nuomone, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu padaryti aiškūs pažeidimai jam galėtų turėti tiesioginės įtakos tik tuomet, jei jam šios procedūros metu būtų buvusi paskirta tarnybinė nuobauda. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių tikslas yra ne tik objektyviai ir nešališkai ištirti galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, bet ir užtikrinti bei apsaugoti valstybės tarnautojo, kurio atžvilgiu pradėta tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra, teises. Tai, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjui nebuvo skirta tarnybinė nuobauda, pareiškėjo įsitikinimu, negali būti pagrindu nevertinti valstybės tarnautojų, kurie atliko ar buvo atsakingi už tinkamą tokio patikrinimo atlikimą, veiksmų (neveikimo) teisėtumo ir, tuo labiau, negali būti pagrindu neinformuoti asmens, kurio atžvilgiu tokia procedūra buvo pradėta, apie valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens galutinį sprendimą (kaip tai yra šiuo atveju).

Dėl prašymo 5 punkte nurodyto galiniai padaryto tarnybinio nusižengimo

Tarnybos nuostatų 11.1 p. numatyta, kad šios tarnybos vadovas vadovauja tarnybai, organizuoja, planuoja jos veiklą, atsako už tarnybai pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad būtent A. T. privalo užtikrinti šios tarnybos veiklos organizavimą, daro išvadą, jog būtent jis yra atsakingas už tai, kad pareiškėjas iki šiol negavo visos 2008 m. gruodžio 8 ir 10 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos ir negali tinkamai vykdyti savo tarnybinių funkcijų.

Dėl prašymo 6 punkte nurodyto galimai padaryto tarnybinio nusižengimo

Skundžiamame 2009 m. sausio 16 d. administraciniame akte nepagrįstai nurodoma ir tai, jog Bendrųjų elektroninės informacijos saugos valstybės institucijų ir įstaigų informacinėse sistemose reikalavimų, patvirtintų 1997 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 952, 8 p. nenustato kriterijų, pagal kuriuos skiriami saugos įgaliotiniai, todėl pagal minėtus reikalavimus, atsakovo teigimu, Tarnybos direktoriui nėra numatyta pareiga būtent pareiškėją skirti saugos įgaliotiniu.

Bendrųjų elektroninės informacijos saugos valstybės institucijų ir įstaigų informacinėse sistemose reikalavimų 4 p. saugos įgaliotinis yra apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojas arba darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį, įgyvendinantis elektroninės informacijos saugą informacinėje sistemoje. Šių reikalavimų 17 p. nurodoma, jog saugos įgaliotinis, įgyvendindamas elektroninės informacijos saugą informacinėje sistemoje, atlieka šias funkcijas: 1. teikia informacinės sistemos valdytojo ar tvarkytojo, jeigu jis paskyrė saugos įgaliotinį, vadovui pasiūlymus dėl: 1.1. administratorių paskyrimo (saugos įgaliotinis negali atlikti administratoriaus funkcijų); 1.2. saugos dokumentų priėmimo, keitimo ar panaikinimo; 1.3. ištaigos informaciniu technologijų saugos reikalavimu atitikties vertinimo atlikimo; 2. koordinuoja elektroninės informacijos saugos incidentų, įvykusių informacinėje sistemoje, tyrimą (išskyrus atvejus, kai šią funkciją atlieka informacijos saugos darbo grupės); 3. teikia administratoriams privalomus vykdyti nurodymus ir pavedimus; 4. atlieka kitas informacinės sistemos valdytojo vadovo pavestas ir šiais reikalavimais jam priskirtas funkcijas. Tų pačių reikalavimų 18 p. nurodoma, kad saugos įgaliotinis periodiškai inicijuoja informacinės sistemos naudotojų mokymą informacijos saugos klausimais, įvairiais būdais informuoja juos apie informacijos saugos problematiką (priminimai elektroniniu paštu, teminių seminarų rengimas, atmintinės priimtiems naujiems darbuotojams ir panašiai).

Pažymi, kad 2008 m. gegužės 15 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. K-224 įsakymu patvirtintų Informacinės sistemos plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo 13 ir 14 p. nurodoma, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekiant įgyvendinti ir plėtoti šios tarnybos informacinių technologijų saugumo politiką, periodiškai organizuoja tarnybos informacinių sistemų rizikos vertinimą; siekiant užtikrinti saugos nuostatų ir saugos politiką aprašančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę, teikia skyriaus vedėjui siūlymus dėl informacinių sistemų administratorių paskyrimo, saugos dokumentų priėmimo, keitimo ar panaikinimo, tarnybos informacinių ir komunikacijos technologijų saugos reikalavimų atitikties vertinimo; koordinuoja duomenų saugos incidentų, įvykusių informacinėse sistemose, tyrimus; teikia informacinių sistemų administratoriams privalomus vykdyti nurodymus ir pavedimus; periodiškai inicijuoja informaciniu sistemų naudotojų mokymą informacijos saugos klausimais, įvairiais būdais informuoja juos apie informacijos saugos problematiką.

Taigi, kaip matyti sulyginus pareiškėjo pareigybės aprašyme nurodytas tarnybines funkcijas ir įgaliojimus, kuriuos pagal Bendruosius elektroninės informacijos saugos valstybės institucijų ir įstaigų informacinėse sistemose reikalavimus turi vykdyti saugos įgaliotinis, akivaizdu, jog pagal Tarnybos direktoriaus patvirtintą pareigybės aprašymą pareiškėjas iš esmės yra įpareigotas vykdyti saugos įgaliotinio funkcijas. Todėl akivaizdu, kad jo tarnybiniuose pranešimuose dėstomas prašymas paskirti jį saugos įgaliotiniu yra visiškai pagrįstas, kadangi atlikęs vieną žingsnį (t. y. patvirtinęs pareiškėjo pareigybės aprašymą ir tokiu būdu įpareigojęs jį vykdyti saugos įgaliotinio funkcijas) Tarnybos direktorius turėjo pareigą atlikti ir kitą žingsnį, sudarydamas realias sąlygas jam įgyvendinti jo pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas (t. y. Bendrųjų elektroninės informacijos saugos valstybės institucijų ir įstaigų informacinėse sistemose reikalavimų 8 p. nustatyta tvarka paskirti jį saugos įgaliotiniu). Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamame 2009 m. sausio 16 d. administraciniame akte nurodytas atsakovo teiginys, jog Tarnybos direktorius A. T. neturėjo pareigos skirti pareiškėją saugos įgaliotiniu, yra laikytinas nepagrįstu.

Dėl S. K. prašymo 1 punkte nurodyto galimai Tarnybos direktoriaus A. T. padaryto tarnybinio nusižengimo

Nurodo, kad Tarnybos direktorius A. T. tik nuo 2008 m. liepos 8 d. laikinai vykdė Tarnybos direktoriaus pareigas, o paskirtas direktoriumi buvo 2008 m. lapkričio 10 d., todėl jis negali būti atsakingas dėl minėtų dokumentų klastojimo ar netinkamo raštvedybos tvarkymo.

Dėl S. K. prašymo 2 ir 7 punktuose nurodyto galimai Tarnybos direktoriaus A. T. padaryto tarnybinio nusižengimo

Ministerijos 2009 m. sausio 16 d. raštu Nr. (10.18-6)SD-318 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, direktorius neturi pareigos įpareigoti už įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį pradėti tirti tarnybinį nusižengimą arba sudaryti atitinkamą komisiją, jeigu jam nekyla įtarimų, kad tarnybinis nusižengimas padarytas nebuvo.

Dėl Š. K. prašymo 3 punkte nurodyto galimai Tarnybos direktoriaus A. T. padaryto tarnybinio nusižengimo

Akcentuoja, kad Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 5 p. įtvirtintu nešališkumo principu turėjo vadovautis pareiškėjo tiesioginis vadovas, vertindamas jo tarnybinę veiklą, bet ne Tarnybos direktorius A. T., kuris valstybės tarnautojų vertinimo procese nedalyvauja. Be to, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką reguliuoja Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, kurios nenumato tiesioginio vadovo nušalinimo galimybės vertinant jam pavaldaus valstybės tarnautojo veiklą. Pažymi, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 22 str. 8 d., jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina labai gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina vertinimo komisija.

Dėl S. K. prašymo 4 punkte nurodyto galimai Tarnybos direktoriaus A. T. padaryto tarnybinio nusižengimo

Tarnybinės nuobaudos procedūra yra susijusi su tarnybinės nuobaudos paskyrimu, todėl jeigu pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda, tai ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros nesilaikymas tokiu atveju neturi jokių teisinių pasekmių.

Dėl Š. K. prašymo 5 punkte nurodyto galimai Tarnybos direktoriaus A. T. padaryto tarnybinio nusižengimo

Atkreipia dėmesį, kad Š. K. nenurodo, kokių tarnybinių funkcijų jis negalėjo atlikti, negavęs visos 2008 m. gruodžio 8 ir 10 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos informacijos ir kaip buvo sutrikdytas Tarnybos veiklos organizavimas. Taip pat nėra įvardijama, kaip Tarnybos direktorius neatliko savo pareigos arba ją atliko netinkamai dėl savo kaltės.

Dėl S. K. prašymo 6 punkte nurodyto galimai Tarnybos direktoriaus A. T. padaryto tarnybinio nusižengimo

Bendrųjų elektroninės informacijos saugos valstybės institucijų ir įstaigų informacinėse sistemose reikalavimų 8 p. nėra nustatyti kriterijai pagal kuriuos skiriami saugos įgaliotiniai. Pagal minėtus reikalavimus Tarnybos direktoriui nėra numatyta pareigos paskirti saugos įgaliotiniu būtent Š. K.. Pareiškėjas lygina savo pareigybės aprašyme nurodytas tarnybines funkcijas ir įgaliojimus, kuriuos pagal Bendrųjų elektroninės informacijos saugos valstybės institucijų ir įstaigų informacinėse sistemose reikalavimus turi vykdyti saugos įgaliotinis, ir mano, kad būtent jis turi būti paskirtas saugos įgaliotiniu, nes tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos įgyvendinti jo pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Pažymi, kad tai nepagrįsta prielaida, nes nėra nurodoma, kokių funkcijų, numatytų pareigybės aprašyme Š. K. negalėjo atlikti dėl to, kad nebuvo paskirtas saugos įgaliotiniu.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašymą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Š. K. 2008 m. gruodžio 30 d. prašymu (b. l. 43-46) kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, prašydamas pradėti tarnybinį patikrinimą dėl Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus A. T. galimai padarytų tarnybinių pažeidimų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorius 2009 m. sausio 16 d. sprendime Nr. (10.18-6)SD-318 (b. l. 24-26; 40-42) nurodė priežastis, dėl kurių netikslinga pradėti tarnybinį patikrinimą įvertinti Tarnybos direktoriaus A. T. veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjas mano, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretoriaus 2009 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. (10.18-6)SD-318 yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau su tokia jo nuomone teismas nesutinka.

Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., nėra absoliuti – ji įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 30 str. 1 d., teisę kreiptis į teismą turi asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. nustato, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d. skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pareiškėjas neturi įstatymo suteiktų įgaliojimų ginti kitų asmenų teises ar viešąjį interesą nagrinėjamame ginče. Taigi, jis turi teisę kreiptis į teismą tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. nustatytu atveju - gindamas savo pažeistas teises ar įstatymų saugomą interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 2, p. 326).

Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. nurodo, kad valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 d. nurodytą viešojo administravimo veiklą. To paties straipsnio 12 p. apibrėžia sąvoką ,,tarnybinis nusižengimas“ - tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Valstybės įstatymo 28 str. numato, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Pagal šio įstatymo 29 str. 1 d. už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos.

Sistemiškai vertinant Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad tarnybinio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka, tarnybinės pareigos. Tokio pobūdžio teisės pažeidimu nėra pažeidžiami privataus asmens teisės ir teisėti interesai. Tokiu būdu, teismo nuomone, Tarnybos direktoriaus nenubaudimas už tariamus tarnybinius nusižengimus negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu. Taigi, pareiškėjui remiantis galiojančiais teisės aktais (Valstybės tarnybos įstatymu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams skyrimo taisyklėmis ir kt.) neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant inicijuoti Tarnybos direktoriaus tarnybinį patikrinimą dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų. Administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar įstatymo saugomais interesais. Vien tas faktas, kad Valstybės tarnybos departamentas Tarnyboje nustatė tam tikrus pažeidimus (2009 m. balandžio 24 d. pažyma Nr. 27N-13), situacijos iš esmės nekeičia, t. y. pareiškėjas dėl to neįgyja reikalavimo teisės ginčyti tokio pobūdžio administracinį aktą.

Dėl išvardintų priežasčių nėra pagrindo naikinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretoriaus 2009 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (10.18-6)SD-318 bei tenkinti išvestinį prašymo reikalavimą - įpareigoti atsakovą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių. Š. K. prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad analogišką praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2005 m. spalio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. Nr. A14–1500/2005).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo Š. K. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.