- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-20
- Bylos Nr.
- 1A-51-290-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- R. V.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Teisėjas Darius Kantaravičius Proceso Nr. 1-61-1-00356-2011-7
NUTARTIS
2012 m. kovo 20 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų: Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam R. V., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Priteista iš R. V. nukentėjusiajam A. B. 10 000 Lt. (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 4697,42 Lt. (keturi tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt septyni litai 42 centai) už nukentėjusiojo gydymą.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
R. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio mėn. 24 d. apie 15.45 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo bute Lietavos g. 5-28, Jonavoje, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu tyčia sudavė A. B. vieną smūgį peiliu į krūtinę, tuo padarė nukentėjusiajam durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje su dešinio plaučio sužalojimu, lydimu kraujo susikaupimu dešinėje krūtinplėvėje, hemoraginiu šoku, tuo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. B. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir, tinkamai ištyrus visus įrodymus, priimti teisingą sprendimą. Skunde nurodo, kad nusikaltimas buvo įvykdytas dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, todėl prašo jo veiką vertinti kaip savigyną ir perkvalifikuoti į kitą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnį. Apeliantas teigia, kad teismas įrodymus vertino neobjektyviai ir vienašališkai, rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais. Bylos tyrimo metu nebuvo atliekamos akistatos, nebuvo sudarytas įvykio vietos planas, kas įtakojo teisingo sprendimo priėmimą. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai nėra teisingi. Liudytojas N.A. P. taip pat nesakė tiesos, nes jis grįžo namo tuo metu, kai A. B. buvo sužalotas, o liudytojas parodė, kad įvykio nematė, nes nebuvo namuose. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis davė melagingus parodymus, jog jis ėjo į kambarį ieškoti peilio, nes peiliai laikomi virtuvėje, teigia, kad jis savo kambaryje buvo atsinešęs peilį, o A. B., atėjus į jo kambarį ir jį užsipuolus, sugriebus už marškinių ir juos suplėšius, tik tada apeliantas paėmė nuo stalo peilį ir dūrė nukentėjusiajam. Be to, nukentėjusiojo A. B. parodymai skiriasi ir nuo liudytojos D. S. parodymų, kas taip pat patvirtina, jog A. B. melavo. Tokiais parodymais jis siekė nuslėpti savo paties chuliganiškus veiksmus.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo bei jo gynėjos prašymus apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 1 d. teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taikant ir aiškinant šią nuostatą būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį galima matyti ar girdėti, ar kitaip pajausti. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Būtinosos ginties ribų peržengimas yra tuomet, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
Išanalizavus bylos medžiagą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instacijos teismas, teisingai įvertino visus bylos įrodymus ir padarė pagrįstą ir objektyvią išvadą, kad nebuvo jokio įstatyminio pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesį pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kaltinamojo atžvilgiu ir vertinti kaltinamojo veiksmus kaip būtinąją gintį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą, nes peržengti būtinosios ginties ribas yra įmanoma tik tada, kai būtinosios ginties situacija yra nepasibaigusi (kasacinė nutartis b. byloje Nr. 2K-175/2004).
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra akivaizdžiai melagingi. Šie skundo argumentai yra visiškai neteisingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas visiškai pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. B. parodymais ir laikė juos patikimais bei teisingais, nes nuo bylos tyrimo pradžios jis davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga. Jis teigė, kad atėjęs į D. S. ir R. V. butą, stovėjo koridoriuje prie R. V. kambario, kai šis savo kambaryje kažko ieškojo, paskui priėjo prie jo ir peiliu jam dūrė į šoną. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais - fotolentele, iš kurios matyti, kad dėmės, panašios į kraują užfiksuotos buto prieškambaryje, prie įėjimo į kambarį. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad kaltinamasis A. B. dūrė prie savo kambario durų, o ne kambaryje, kaip teigia pats R. V.. Apeliantas ir pats neneigia fakto, kad peilį jis jau turėjo atsinešęs į kambarį, taigi ir paties kaltinamojo parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog tą faktą, kad konfliktas vyko ne koridoriuje, o jo kambaryje, patvirtina liudytojos D. S. parodymai apie tai, kad ji konflikto nematė. Liudytoja D. S. parodė, kad ji buto koridoriuje girdėjo triukšmą, tačiau nieko nematė todėl, kad jos kambario durys buvo uždarytos. Tokie jos parodymai ne tik, kad nepaneigia, bet patvirtina nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. R. V. savo parodymuose nurodė, jog A. B. pirmas jį puolė, griebė, suplėšė marškinius, tačiau šią savo versiją patvirtinančio įrodymo - suplėšytų marškinių nei ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams, nei teisme nepateikė. Taigi, ištirų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad iš A. B. pusės R. V. negrėsė joks pavojus, dėl ko jis turėjo teisę gintis, todėl jo nusikalstama veika pagal sukeltas nusikalstamas pasekmes – sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. kvalifikuota teisingai ir pagrįstai.
Byloje pareikšti nukentėjusiojo bei valsybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai pagrįsti ir įrodyti, todėl priteisti teisingai. Bausmė paskirta vadovaujantis įstatymo nuostatomis, jos rūšis bei dydis atitinka padarytą nusikalstamą veiką, jos sunkumą bei kaltinamojo asmenybę.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti R. V. apeliacinį skundą ir panaikinti nuosprendį bei jį išteisinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutarė:
nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.