Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Savinijus Katauskas, kolegijos teisėjai Eugenija Morkūnienė, Bronius Valius, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. K.B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K.B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilutės šilumos tinklai“ dėl įpareigojimo skaičiuoti mokestį už faktiškai patiektą šilumos energiją bei dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu ir dubliku prašo įpareigoti atsakovę skaičiuoti mokestį už į jos butą, esantį Žalgirio g. 11–6, Šilutės m., patiekiamą šilumos energiją pagal faktiškai patiektą šilumos energiją, taikant 0,646 koeficientą, priteisti jai iš atsakovės: 3185,87 Lt kaip be pagrindo įgytą turtą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 96 Lt žyminio mokesčio bei 1800 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodo, kad atsakovė 2004-06-23 įspėjo ieškovę, kad minėtame jos bute sumontuotų radiatorių galia skiriasi nuo namo projektinėje dokumentacijoje numatytos radiatorių galios ir nurodė, kad, butuose, kur yra sumontuota mažesnė radiatorių galia, buto savininkas gali papildomai sumontuoti radiatorių iki projektinės galios“. Ieškovei bute faktiškai sumontuotų radiatorių galios visiškai pakako buto šildymui, todėl ji nusprendė nedidinti faktiškai sumontuotų radiatorių galios iki projektinėje dokumentacijoje numatytos radiatorių galios. Atsakovas turi būti įpareigotas skaičiuoti mokestį už šilumos energiją ne pagal projektinėje dokumentacijoje numatytą radiatorių galią, bet pagal faktiškai pateiktą šilumos energiją taikant 0,646 koeficientą. Ieškovės bute esančių radiatorių faktinė galia yra mažesnė nei projektinė, t. y. į ieškovės butą patiekiama ir faktiškai sunaudojama mažiau šilumos energijos, nei numatyta pagal projektą, tačiau atsakovas skaičiuodamas jai patiektos šilumos energijos kiekį ir mokestį už šilumos energiją į tai neatsižvelgia ir netaiko mažesnio, faktinę radiatorių galią atitinkančio, koeficiento, todėl ieškovė už buto šildymą atsakovei permokėjo 3185,87 Lt, kuriuos atsakovė įgijo be teisinio pagrindo tokiu būdu nepagrįstai praturtėdamas ieškovės sąskaita. 2008-01-23 raštu atsakovas atsisakė grąžinti už šilumos energiją permokėtą sumą. Atsakovas nepateikia ieškovei patiekiamos šilumos energijos kiekio ir mokesčio už ją apskaičiavimo tvarkos ir nenurodo, kuriuo iš devynių Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintų metodikų jis vadovaujasi skaičiuodamas ieškovei patiektos šilumos energijos kiekį bei mokestį už šilumos energiją.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovė pagal sudarytą šilumos pirkimo–pardavimo sutartį tiekė ieškovei šiluminę energiją. Ieškovė nenurodė teisės akto, kurį atsakovė pažeidė. Ieškovės bute pagal namo, esančio Žalgirio g. 11, Šilutės m., projektinę galią yra sumažinta radiatorių galia. Atsakovė pasiūlė ieškovei geranoriškai atkurti projektinę radiatorių galią, tačiau ieškovė nurodė, kad jos buto šildymui radiatorių galios pakako ir jų sumontuoti papildomai nepanoro. Atsakovė šiluminę energiją patiekė pagal įstatymais nustatytus normatyvus. Triplike nurodo, kad gyvenamajame name, kuriame gyvena ieškovė, visas suvartotas per ataskaitinį mėnesį šilumos kiekis nustatomas pagal pastato įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis ir paskirstomas (išdalijamas) pastato butų ir kitų patalpų savininkams. Mokestis už suvartotą šilumos energiją yra skaičiuojamas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Šioje metodikoje numatyta paskirstyti šilumą proporcingai pagal m gyvenamojo namo visų butų plotą m². Iki tol, kol buvo priimtas šis nutarimas, name sunaudotas šilumos kiekis gyventojams buvo paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtintą „Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka“ metodiką. Ši metodika 2001-10-11 buvo suderinta su Šilutės rajono savivaldybe. Nė viena iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintų metodikų nenumato, kad šilumą reikėtų paskirstyti ar kainas skaičiuoti pagal radiatorių šilumos galią.

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ir ieškovės A. K. B. ieškinį tenkinti visiškai. Taip pat ieškovė prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai, bei priteisti ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinį, nevertino atsakovo įspėjime esančio pripažinimo, jog radiatorių galia turi įtakos patiektos šilumos kiekiui. Šilutės rajono apylinkės teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog ieškovės reikalavimai skaičiuoti mokestį už į butą patiekiamą šilumos energiją pagal faktiškai patiektą šilumos energiją taikant 0,646 koeficientą bei priteisti už šilumos energiją permokėtą sumą yra nepagrįsti teisės aktais, nors atsakovas mokestį už patiektą šilumos energiją skaičiuoja vadovaudamasis teisės aktais, kurie nenumato, kad šilumos vartotojas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnį bei netaikė Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalies, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ieškovės nuomone, kyla pagrįstų abejonių, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Todėl yra tikslinga kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė A. K.B. nuosavybės teise valdo butą, esantį Žalgirio g. 11–6, Šilutės m. Tarp ginčo šalių susiklostė šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai. Nors rašytine forma energijos tiekimo sutartis ir nebuvo sudaryta, bet sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šiluminę energiją realizuota – konkliudentiniais veiksmais (1964 m. CK 41 str. 2 dalis, 4 str. 1 dalis), t. y. ieškovė, 1992-03-26 pirkimo–pardavimo sutartimi įgijusi gyvenamąsias patalpas daugiabučiame name, adresu Žalgirio g. 11–6, Šilutės m., priėmė atsakovo centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, todėl už ją privalėjo atsiskaityti.

Ginčas tarp šalių kilo dėl teisės normos taikymo skaičiuojant mokestį už šilumos energiją. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad mokestis už šilumos energiją turi būti skaičiuojamas remiantis LR CK 6.388 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jog abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Remdamasi šiomis teisės normomis ieškovė teigia, kad atsakovė UAB „Šilutės šilumos tinklai“ mokestį už šilumos energiją skaičiuoja netinkamai, t. y. ne už faktiškai sunaudotą energiją, o pagal projektinėje dokumentacijoje numatytą radiatorių galią. Nurodo, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė už ieškovei patiektą šiluminę energiją mokestį skaičiuoja už faktiškai patiektą šiluminę energiją nepažeisdama nustatytų teisės aktų reikalavimų. CK 6.388 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta dispozityvaus pobūdžio teisės norma, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta sutartis, nustačiusi kitokias apmokėjimo už patiektą energiją sąlygas, todėl šioje byloje turi būti taikoma 6.388 straipsnio 1 dalies nuostata, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, o faktiškai sunaudotos energijos apskaičiavimą reglamentuoja kiti teisės aktai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė gyvena daugiabučiame name, kuriame yra daug šilumos vartotojų ir kuriame yra tik vienas bendras viso namo suvartojamos šilumos energijos apskaitos prietaisas. Individualaus tik ieškovės butui skirto šilumos energijos apskaitos prietaiso, kuris fiksuotų tik jos suvartotą šilumos energiją, ieškovė neturi, todėl atsakovė skaičiuodama mokestį už šilumos energiją vadovaujasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, jog jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad radiatorių galia turi įtakos patiektos šilumos energijos kiekiui. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu radiatorių galia yra didesnė nei nustatyta projektinėje dokumentacijoje ir vartotojas neatkuria radiatorių galios iki projektinės, atsakovas perskaičiuoja vartotojui patiektos šilumos energijos kiekį ir mokestį už ją pagal faktinę radiatorių galią padidindamas koeficientą. Tuo tarpu, jeigu bute yra sumontuota mažesnė radiatorių galia nei numatyta projektinė galia, vartotojas turi teisę ją padidinti iki numatytos projektinės galios, tačiau jam nepasinaudojus šia teise, šilumos kiekiui skaičiuoti naudojamas koeficientas nėra mažinamas pagal faktinę radiatorių galią.

Taip pat ieškovė prašo Klaipėdos apygardos teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Kolegija nesutinka su ieškovės skunde išdėstyta nuomone dėl neteisingo skaičiavimo, nes atsakovė negali skaičiuoti kitaip, nei nustato teisės aktai dėl šilumos energijos skaičiavimo, o ieškovė nepateikė įrodymų, kad gauna mažiau šiluminės energijos, negu moka pagal teisės aktais nustatytą metodiką, todėl darytina išvada, kad atsakovo atlikti skaičiavimai yra teisingi, o teisės aktai neprieštarauja vieni kitiems ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra pagrindo.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas teisėtai apskaičiuoja ieškovei A. K. B. priskiriamą šilumos kiekį šildymui pagal jos buto naudingąjį plotą bei šilumos tiekėjo nepagrįsto praturtėjimo nenustatė, todėl pagrįstai ieškinį atmetė.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimo pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.