- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-29
- Bylos Nr.
- 2-10114-792/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08412-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Darius Kurpavičius
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- M. R.
- Advokatai
- Leonidas Zubanovas
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Darius Kurpavičius, sekretoriaujant Dovilei Basytei, dalyvaujant ieškovei G. P., ieškovės atstovui advokatui Leonidui Zubanovui, atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovei Odetai Garjonienei, trečiajam asmeniui M. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis gyvenamąją patalpą pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Nurodo, jog nuo 1966 m. gyvena bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Butas buvo suteiktas vyro šeimai. Po santuokos nutraukimo, 1974-01-31 buto nuomos sutartis buvo sudaryta su ja. 2004-12-10 sudaryta nauja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, paskutinė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 1247-1056 tarp jos ir Klaipėdos miesto savivaldybės sudaryta 2011-06-28. Teigia, jog 1994-03-29 Klaipėdos miesto valdybai pateikė prašymą, kuriuo prašė leisti išsipirkti (privatizuoti) gyvenamąsias patalpas, rūsį ir palėpę. Klaipėdos mero pavaduotojo V. J. 1994-04-11 atsakyme Nr. P-13 buvo nurodyta, kad sandėliuką rūsyje privatizavo kartu su butu. Mano, jog savivaldybėje buvo laikoma, kad butą kartu su sandėliuku rūsyje yra privatizavusi. Tuo tarpu butas, kuriame gyvena, nėra privatizuotas iki šiol. Nurodo, jog savivaldybėje buvo pasakyta, kad labai greitai turi gauti naują butą, o kad gauti naują, turimą butą turi palikti savivaldybei. Teigia, jog buvo padarytas psichologinis spaudimas, kad negalėtų privatizuoti buto. Klaipėdos miesto savivaldybė 2003-05-26 raštu pasiūlė įsirašyti į naujai sudaromus sąrašus savivaldybės socialinio būsto nuomai. Tačiau surinkus ir pateikus savivaldybei visus prašomus dokumentus, 2013-11-04 raštu Nr. 27-1013 buvo informuota, jog į sąrašus asmenų, pageidaujančių nuomotis savivaldybės socialinį būstą, įtraukta nebus. Todėl turimo buto neprivatizavo ir naujo buto negavo. Mano, jog buvo įgijusi teisę lengvatine tvarka privatizuoti butą, tačiau dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių neprivatizavo buto (b.l. 2-3).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad nesutinka su ieškiniu ir prašo jį atmesti, kadangi ieškovė Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) galiojimo metu nebuvo įgijusi subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpas. Teigia, kad ieškovė BPĮ galiojimo metu neatliko veiksmų, būtinų teisei privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis įgyti (b.l. 39-41).
Trečiasis asmuo M. R. atsiliepimu su ieškiniu sutinka (b.l. 43).
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovė, ieškovės atstovas bei trečiasis asmuo ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti, atsakovės atstovė su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Dėl teisės privatizuoti nuomojamą butą
Byloje šalių paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei (b.l. 33-34). Minėtas butas 1966-07-25 orderiu suteiktas G. P. sutuoktiniui (b.l. 9-10). 1974-01-31 buto nuomos sutartis buvo sudaryta su G. P. (b.l. 11-13). 2004-12-10 G. P. ir Klaipėdos miesto savivaldybės taryba sudarė Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. J3-2457, kuria G. P. ir šeimos nariams – V. P. bei M. P. neterminuotam naudojimui suteikta gyvenamoji patalpa, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (b.l. 15-16). 2011-06-28 sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis tarp G. P. ir Klaipėdos miesto savivaldybės (b.l. 17-20, 21-24). G. P. 1994-03-29 Klaipėdos miesto valdybai pateikė prašymą, kuriuo prašė leisti išsipirkti (privatizuoti) gyvenamąsias patalpas, rūsį ir palėpę (b.l. 27). Klaipėdos miesto valdyba 1994-04-11 G. P. pateikė atsakymą Nr. P-13 (b.l. 28). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013-10-01 raštu Nr. (31.1.)-RS2-947 G. P. informuota, jog Klaipėdos miesto savivaldybė neturi teisinio pagrindo leisti privatizuoti nurodytas patalpas lengvatinėmis sąlygomis (b.l. 31).
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovė tinkamai ir laiku įgyvendino savo subjektinę teisę lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, kas lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009). Tačiau tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Nagrinėjamu atveju, siekiant atsakyti į klausimą, ar ieškovė G. P. turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal BPĮ, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y.: 1) ar ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 str.); 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektu (BPĮ 2, 3 str.); 3) ar ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Pažymėtina, jog BPĮ buvo papildytas naujomis nuostatomis (1993-04-01 įstatymas Nr. I–116), kurios nustatė, kad asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai bus pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997-12-31. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309, 5 p. buvo numatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją. Minėtų taisyklių 18 p. nustatyta, kad prie pareiškimo turi būti pridėtas susitarimas pirkti butą, t. y. buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl buto pirkimo – kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendraturčiais). Nesutarus pirkti, buto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma (BPĮ 5 str. 1 d.).
Kartu pažymėtina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 str. numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).
Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamos aplinkybės dėl gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvimo tinkamu privatizavimo objektu bei dėl to, ar ieškovė G. P. yra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovė tinkamai ir laiku įgyvendino savo subjektinę teisę privatizuoti butą. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad ieškovė padavė pareiškimą dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, privatizavimo per BPĮ 1 str. 1 d. nustatytą terminą bei 1 str. 2 d. nustatyta tvarka ir terminu atitinkamai tarnybai, byloje nenustatyta. Pasibaigus minėto įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė tame įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti jame numatytas teises, jeigu jos nebuvo įgytos įstatymo galiojimo metu. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad jos valia privatizuoti butą būtų buvusi atitinkamai išreikšta galiojant BPĮ, t. y. iki 1998-07-01, todėl ji subjektyvios teisės privatizuoti visą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, neįgijo. Minėtina išvada darytina dėl tokių priežasčių. Pirma, ieškovė nepateikė teismui rašytinių duomenų, įrodančių, jog nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl nuomojamų patalpų privatizavimo, t.y. nepateiktas pareiškimas dėl privatizavimo, šeimos narių susitarimas pirkti butą (kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendraturčiais)) ir pan. Antra, ieškovės pateiktas laisvos formos prašymas dėl buto privatizavimo, nesant jokių kitų prašymų, pareiškimų, pridedamų dokumentų ir pan., negali būti pagrindu pripažinti, jog BPĮ galiojimo metu tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė buto privatizavimo santykiai. Trečia, trečiasis asmuo nepatvirtino matęs, kad ieškovė buvo pateikusi prašymą privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą, taip pat kad būtų atlikusi kokius nors kitus veiksmus, susijusius su ginčo buto privatizavimu. Daugiau asmenų, galinčių patvirtinti ieškinyje nurodytas aplinkybes, ieškovė nenurodė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė netinkamai ir pavėluotai mėgino įgyvendinti savo subjektinę teisę privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kadangi prašymą dėl buto privatizavimo pateikė tik 2013-08-16 (b.l. 31). Konstatuotina, kad ieškovė nagrinėjamoje ginčo situacijoje negali pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir (ar) neįgijo tokios specialiuoju įstatymu (BPĮ) nustatytos teisės, nes su BPĮ galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Tokią nuostatą šiuo klausimu patvirtina ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 punktas (Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri BPĮ nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal BPĮ).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.