Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-03-18 · Administracinė byla Nr. P-27-822/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-18
Bylos Nr.
P-27-822/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03820-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
J. D.
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-27-822/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03820-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą išnagrinėti iš esmės: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas), per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 38 504,52 Lt.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio, įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas) jam buvo mokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas sužinojo apie pažeistas savo konstitucines teises taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Jis į teismą iš karto nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. prašymais pareiškėjas prašė Muitinės departamentą išaiškinti pensijos perskaičiavimo ir kompensavimo mechanizmą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau atsakovas pranešė, kad nesprendžia pensijų kompensavimo ir grąžinimo klausimų.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento, ir Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę valstybinę pensiją nei paskirtoji atitiko tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir negali būti panaikintas. Atsakovai pabrėžė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Apie paskirtos valstybinės pensijos mažinimą ir nesutikimą mokėti visą pensiją jis buvo informuotas Muitinės departamento 2010 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 3B-7.14-3484 ir 2013 m. birželio 28 d. raštu Nr. (7.61)3B-7647, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 25 d., t. y. praleido 1 mėnesio terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą tenkino – atnaujino jam terminą skundui paduoti ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, 38 504,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai.

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taigi šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad apie nepriemokos neteisėtumą sužinojo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., yra nereikšmingi, nes sužinojimo momentas siejamas su pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje taip pat išaiškino, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Kad tarp šalių buvo kilęs ginčas, patvirtina tai, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti pensiją, o šis atsisakė tekinti jo prašymus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprivalėjo ginčyti atsakovo atsakymų. Todėl Muitinės departamento teiginiai, kad pareiškėjas praleido terminą ginčyti 2010 m. balandžio 28 d. ir 2013 m. birželio 28 d. raštus, yra nereikšmingi.

Nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas), nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Šį faktą konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį. Pagal ABTĮ 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismo įsitikinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų, t. y. ir pareiškėjo, pažeistų teisių gynybą. Atsakovas 2010 m. balandžio 28 d., 2013 m. birželio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. raštuose pareiškėjui nurodė, kad nesprendžia valstybinių pensijų kompensavimo bei grąžinimo klausimų ir neturėjo informacijos, kada pareiškėjui bus grąžinta neišmokėta pensijos dalis. Pareiškėjas, remdamasis Muitinės departamento atsakymais į jo prašymus, negalėjo manyti, kad jis savo teises gali ginti per 3 metų terminą nuo pirmosios pensijos gavimo dienos. Pareiškėjas jau 2010 m. balandžio 26 d. kreipėsi dėl sumažintos pensijos išmokėjimo. Jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Jis nebuvo informuotas, kad savo teises dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo galėjo ginti per trejų metų terminą. Kad tokios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (pvz.: administracinės bylos Nr. AS502-169/2014, A502-751/2014). Taigi vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais šiuo atveju pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl terminas skundui paduoti atnaujintas.

Ištyręs Muitinės departamento 2013 m. spalio 10 d. pažymą Nr. 6F-63 teismas nustatė, kad dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjui susidarė 38 504,52 Lt dydžio valstybinės pensijos nepriemoka. Kadangi pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Muitinės departamento kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ši pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovo apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui praleistą terminą kreiptis į teismą, nes pareiškėjas dar 2010 m. balandžio 26 d. prašyme Muitinės departamentui išdėstė savo abejones dėl valstybinės pensijos mažinimo teisėtumo ir atskleidė ketinimus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau šios teisės per 3 metus nerealizavo, nors objektyviai svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Teisėjų kolegija sprendė, jog išvardytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino kreipimosi į teismą terminą.

Pažymėta, jog tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis vadovaujamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pareiškėjas J. D. buvo veikiamas tų pačių bendro pobūdžio objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui, todėl pirmosios instancijos teismas jau vien dėl to turėjo patenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą kreiptis gynybos į teismą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti išdėstytas kitas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, bei tai, kad pareiškėjas nedelsdamas po sužinojimo apie sumažintą pensiją 2010 m. balandžio 26 d. ir 2013 m. gegužės 7 d. prašymais kreipėsi į Muitinės departamentą, buvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pripažino, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, laikytina papildomais argumentais, dėl kurių terminas skundui galėjo būti atnaujintas. Apibendrinant nurodytus argumentus konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas J. D. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkino pagrįstai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pritarė ir kitiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kurias iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui priteista 38 504,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. kovo 20 d. priimant skundžiamą sprendimą buvo aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d. Todėl atsižvelgiant į pasikeitusį reguliavimą nagrinėjamoje byloje atsirado būtinybė spręsti Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento pakeitimo VSDFV teritoriniu skyriumi klausimą. Tačiau nepaisydama aplinkybės, kad į šią bylą nebuvo įtrauktas naujas proceso dalyvis, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimas yra iš esmės teisėtas, nes ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas) nustatytos tinkamai, dėl jų teisių ir pareigų – pasisakyta teisingai.

IV.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Muitinės departamentas 2014 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.

Šalies argumentai

Prašyme nurodo, kad šioje administracinėje byloje procesas turėtų būti atnaujintas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 netinkamai taikė materialinės teisės normą (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį), pritaikė negaliojančią teisės normą, dėl ko priėmė neteisėtą nutarti, be to, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 suformuotos praktikos ir šioje byloje pateikto nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies išaiškinimo tinkamų atsakovų klausimu, dėl ko du vienodi teisiniai ginčai, kurių šalimi buvo Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išspręsti nevienodai. Taip pat mano, kad teismo priimta nutartis yra be motyvų, joje pateikiami prieštaringi teiginiai ir nemotyvuojama teismo išvada, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis.

Žemesnės instancijos teismas

Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi analogiškoje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo, kurios išmokėjimas turėjo būti įvykdytas po 2013 m. sausio 1 d., buvo priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos ne Muitinės departamento, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus. Tačiau šioje byloje teismas neatsižvelgė į administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 suformuotą praktiką, nors apeliantas tuo rėmėsi pateiktame apeliaciniame skunde, nukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė skirtingą procesinį sprendimą analogiškoje byloje, tokiu būdu sukurdamas naują teismo precedentą, konkuruojantį su esamu.

Muitinės departamentas mano, kad materialinės teisės normos pažeidimas šioje administracinėje byloje yra akivaizdus, nes pritaikyta negaliojanti įstatymo straipsnio redakcija, be to, išaiškinimas dėl tinkamo Pareigūnų ir karių valstybinių pensiją įstatymo 12 straipsnio 1 dalies taikymo anksčiau jau buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A143-177/2014. Netinkamas materialinės teisės normos taikymas lėmė neteisėtos nutarties priėmimą, nes reikalavimas nukreiptas ne į instituciją, kuri valstybės skiriamo finansavimo prasme tapo atsakinga už šio finansavimo panaudojimą pagal paskirtį, o į instituciją, pagal įstatymą nebevykdančią pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkcijos ir neturinčią finansavimo sprendimo įvykdymui.

Vadovaudamasis nutartyje cituojama teismų praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 teigia, kad atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento, pagrįstai pastebėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. kovo 20 d. priimant skundžiamą sprendimą, buvo aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą nagrinėjamoje byloje atsirado būtinybė spręsti Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento pakeitimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniu skyriumi klausimą. Remdamasis šiais teiginiais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė priešingą nemotyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas, nes pareiškėjas ir atsakovas byloje nustatyti tinkamai, tokiu būdu paneigęs nutartyje išdėstytus teiginius ir cituotą teismų praktiką analogiškoje byloje. Teismo priimtoje nutartyje pateikiami prieštaringi teiginiai ir sprendimo motyvuojamoje dalyje nepateikiama motyvų, dėl kurių buvo priimta kitokia galutinė išvada (įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymų, kuriais teismas vadovavosi, nuorodų į konkrečias normas, kurios buvo taikomos sprendžiant atsakovų tinkamumo klausimą).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tinkamo atsakovo klausimas šioje administracinėje byloje yra svarbus ne tik vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimui, tinkamo įstatymo taikymui, bet ir realiam teismo priimto sprendimo įvykdymui. Nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, Muitinės departamento asmeniui paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigos, kurioms valstybė skiria atitinkamą finansavimą įstatyme nustatytai funkcijai vykdyti. Atitinkamai, nuo 2013 m. sausio 1 d. Muitinės departamentui valstybės skiriamas finansavimas buvo sumažintas pareigūnų valstybinių pensijų mokėjimo funkcijos įgyvendinimui reikalingomis lėšomis, kurios buvo nukreiptos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą, ir formuojant Muitinės departamento biudžetą 2013 m. ir paskesniems biudžetiniams metams, atsižvelgiama į pasikeitusį Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Taigi taikant nuo 2013 m. sausio 1 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir priteisiant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią ne dėl Muitinės departamento kaltės, o dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo, ne iš institucijos, kuri valstybės skiriamo finansavimo prasme tapo atsakinga už šio finansavimo panaudojimą pagal paskirtį, o iš institucijos, nebevykdančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkcijos ir neturinčios finansavimo sprendimo įvykdymui, pažeidžiami nebevykdančios mokėjimo funkcijos institucijos interesai, apsunkinamas realus teismo sprendimo įvykdymas. Nuo 2013 m. Muitinės departamento biudžete lėšos, būtinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų išmokėjimui, nenumatomos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 vykdymui Muitinės departamentas būtų priverstas panaudoti kitiems tikslams skirtus valstybės biudžeto asignavimus ne pagal jų paskirtį, kas prieštarautų Biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktams.

V.

2015 m. sausio 13 d. Muitinės departamentas pateikė informacinį raštą Nr. (5.20)3B-419, kuriame pranešė, kad 2014 m. gruodžio 4 d, raštu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) su prašymu išmokėti J. D. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 priteistą valstybinės pensijos nepriemoką. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2014 m. gruodžio 23 d. raštu informavo Muitinės departamentą, kad teismo priteista suma J. D. išmokėta 2014 m. gruodžio 19 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino nuo sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui. Pažymėtina, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Tuo atveju, kai teismas, atmetęs pagrindinį reikalavimą, papildomai išsamiai nepasisako dėl išvestinių (pvz., delspinigių ir kitų mokėjimų priteisimo) reikalavimų, nelaikytina, jog teismo sprendimas nemotyvuotas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją). Šios nuostatos perimtos ir administracinių teismų praktikos (2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-211/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Priimdamas teismo sprendimą teismas taip pat negali atsakyti į tuos klausimus, kurie proceso dalyviams ar kitiems suinteresuotiems asmenims iškyla jau po teismo sprendimo ir jo motyvų paskelbimo (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006).

Remdamasis šiuo proceso atnaujinimo pagrindu, atsakovas teigia, kad teismo nutarties motyvuojamoje dalyje pateikiami prieštaringi teiginiai ir nemotyvuojama teismo išvada. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. kovo 20 d. priimant skundžiamą sprendimą buvo aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl atsižvelgiant į pasikeitusį reguliavimą nagrinėjamoje byloje atsirado būtinybė spręsti Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento pakeitimo VSDFV teritoriniu skyriumi klausimą, tačiau vėliau daro priešingą išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas, nes ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas) nustatytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 motyvuojamąją dalį, konstatuoja, kad negalima daryti išvados, jog teismo nutartis yra be motyvų. Teismas aiškiai pasisakė dėl bylos esmės, tiek dėl taikytinos įstatymo normos, tiek ir dėl bylos šalių, todėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas nagrinėjamu atveju netaikytinas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento, pritaikė negaliojančią (nuo 2013 m. sausio 1 d.) teisės normą, ir nukreipė valstybinės pensijos nepriemokos išieškojimą į netinkamą atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsižvelgiant į pasikeitusį reguliavimą nagrinėjamoje byloje atsirado būtinybė spręsti Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento pakeitimo VSDFV teritoriniu skyriumi klausimą, tačiau nepaisydamas to sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo šalis, t. y. taip pat pritaikė negaliojančią Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakciją.

Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išaiškinimu 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014, kad pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), Muitinės departamento asmeniui paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimo funkcija (nuo 2013 m. vasario 2 d.) yra pavesta VSDFV Vilniaus skyriui (VSDFV 2013 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. V-54 1.1 p.). Teismas pažymėjo, kad ginčui aktuali Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d. Todėl atsižvelgiant į pasikeitusį reguliavimą nagrinėjamoje byloje atsirado būtinybė spręsti Lietuvos valstybės atstovo Muitinės departamento pakeitimo VSDFV teritoriniu skyriumi klausimą. Tačiau nepaisydama aplinkybės, kad į šią bylą nebuvo įtrauktas naujas proceso dalyvis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimas yra iš esmės teisėtas, nes ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas) nustatytos tinkamai, dėl jų teisių ir pareigų – pasisakyta teisingai. Pažymėtina, kad šiuo atveju išnagrinėto ginčo šalys buvo pareiškėjas J. D. ir Lietuvos valstybė bei Muitinės departamentas. Pensijos nepriemoka pareiškėjui teismo sprendimu įpareigotas išmokėti ne Muitinės departamentas, o Lietuvos valstybė. Byloje buvo kilęs tik tinkamo valstybės atstovo klausimas, dėl kurio teismas pasisakė, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Atsakovo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo ir nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atsakovas, teigdamas, kad teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nurodo, kad šioje byloje teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį priimtą administracinėje byloje Nr. A143-177/2014, kurioje šalimi buvo Muitinės departamentas, ir kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms ir taikant tas pačias teisės normas, valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus. Šioje byloje teismas suformavo praktiką dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir tinkamų atsakovų tokio pobūdžio bylose. Priėmęs skirtingą procesinį sprendimą analogiškoje byloje, teismas sukūrė naują teismo precedentą, konkuruojantį su esamu.

Teisėjų kolegija su tokiomis atsakovo išvadomis nesutinka ir pažymi, kad, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išaiškinimu 2014 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo taikymo ir priėmė iš esmės tokį patį sprendimą – palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės priteista pensijos nepriemoka. Teismas nagrinėjamu atveju nematė pagrindo į bylą įtraukti VSDFV teritorinio skyriaus, nes byloje tinkamai pasisakius dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos išmokėti pensijos nepriemoką ir taikytino reglamentavimo, šio sprendimo vykdymo klausimas iš esmės išspręstas nekeičiant jo esmės. Tai patvirtina ir tas faktas, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo metu teismo sprendimas jau yra įvykdytas tinkamai, priteista suma į pareiškėjo sąskaitą pervesta 2014 m. gruodžio 19 d., tai patvirtina VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. (10.79)3-154461).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1907/2014 pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė