- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- A-502-2364-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03021-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 1-3) pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė buvo apribota nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra 7 m², jis periodiškai buvo laikomas kartu su 3–5 asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinio įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime šis reikalavimas nebuvo užtikrintas, pareiškėjas kalėjo nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, A438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjui atsirado neturtinė žala, t. y. jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, todėl ne kartą kreipėsi į gydytojus (atsirado skausmai skrandžio srityje, nusilpo regėjimas).
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 13-20) paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, kuri negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje įtvirtintų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodamas į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų nurodydamas laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. Skundą dėl žalos priteisimo A. S. pasirašė 2012 m. lapkričio 20 d., todėl vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 261-1027/2011).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui (b. l. 33-35).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė (b. l. 50-55).
Teismas nustatė, kad A. S. į Lukiškių TI-K atvyko 2007 m. liepos 27 d., išvyko – 2009 m. balandžio 17 d. Skundą dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų jis surašė 2012 m. lapkričio 20 d., o paštui įteikė 2012 m. lapkričio 27 d. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 str.) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Atsižvelgiant į tai bei į CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, nagrinėjamo laikotarpio ieškinio senaties termino eigos pabaiga laikytina 2012 m. balandžio 17 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 20 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už pažeidimus, padarytus per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. Nei skunde, nei teismo posėdžio metu jis neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir neįvardijo svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis buvo suimtas, todėl informacijos gavimas buvo apribotas, nesiejant jų su konkrečiais laikotarpiais bei konkrečiomis priežastimis, nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas atmestas.
III.
Pareiškėjas A. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikini Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 61) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Kai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, senaties terminas jau buvo pasibaigęs.Šiuo metu pareiškėjas atlieka bausmę kitoje laisvės atėmimo bausmes vykdančioje institucijoje, todėl jo galimybės gauti informaciją yra ribotos.Pareiškėjas neturi teisinių žinių, reikalingų tinkamai parengti skundą teismui.Pagal CK 1.134 straipsnio 1 ir 4 punktą, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, bei kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 74-76).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje vyksta ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.
Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš nagrinėjamo skundo turinio matyti, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumą pareiškėjas aiškina tuo, jog per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę jam šioje įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Dėl gyvenant perpildytose kamerose patirtų nepatogumų ir emocinių kančių kompensavimo A. S. į administracinį teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 27 d. (b. l. 6).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Šiuo atveju atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 19) pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą per 2007 m. liepos 27 d. – 2009 m. balandžio 17 d. laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų senaties terminą kreiptis į teismą ir nenustatęs pagrindo jį atnaujinti, skundo netenkino.
Byloje nėra ginčo, kad A. S. kalėjo Lukiškių TI-K nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. balandžio 17 d. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, nes kaip pats tvirtina, dėl minėtų suvaržymų jautė didelį dvasinį diskomfortą, vertinamą 20 000 Lt suma.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Patikrinusi apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmetami.
Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.