Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-02-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-107-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-23
Bylos Nr.
1A-49-107-2012
Teisminio proceso Nr.
1-30-1-00581-2008-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Valužis (pirm.), Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
Nukentėjusysis
Z. T.
Nuteistasis
V. D.
Kategorijos
Pranešėjas Stasys Valužis Baudž. byla Nr. 1A-49-107/2012

Teisėjas Jonas Špelveris Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00581-2008-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. vasario 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Stasio Valužio,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei R. G.,nukentėjusiajai Z. T.,nukentėjusiosios Z. T. atstovui Rimvydui Kairiui,gynėjui Jurijui Stepanovui,nuteistajam V. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. (V. D.), gim. (duomenys neskelbtini) , pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje bei kas mėnesį neatlygintinai išdirbti po 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš V. D. priteista Z. T. 4500 litų turtinei, 1000 litų neturtinei žaloms bei 1000 litų advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, N. J. J. priteista 4500 litų turtinei, 1000 litų neturtinei žaloms ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad jis, iš anksto turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) , vardu, prisistatydamas šios įmonės specialistu, taip sudarydamas patikimo asmens įspūdį, 2008-02-07, iš anksto žinodamas, kad nevykdys prisiimtų įsipareigojimų, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), su Z. T. susitarė dėl dingusio be žinios asmens paieškos paslaugų suteikimo ir pateikė jai paslaugų teikimo sutarties Nr. 2008-02-07 (1) dėl paslaugų – dingusio be žinios S. J. paieškos – vykdymo blanką, žodžiu pažadėjo ir patikino Z. T., kad suras jos dingusį giminaitį S. J., tačiau, pats iš anksto neketindamas šios sutarties vykdyti, jos nepasirašė. Tokiu būdu įtikino ir palenkė Z. T. perduoti jam Z. T. ir N. J. J. priklausiusius pinigus – 9000 Lt. V. D., gavęs pinigus, sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir 9000 Lt nei Z. T., nei N. J. J. negrąžino. Tokiu būdu V. D. apgaule savo naudai įgijo Z. T. ir N. J. J. priklausiusius 9000 Lt.

Apeliaciniame skunde V. D. teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagristas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nurodo, kad, nagrinėdamas bylą, apylinkės teismas padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (BPK 20 str. 5 d., 305 str. 3 d. 2, 3 p.) pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Teismas neanalizavo įrodymų visumos, nenurodė, kodėl rėmėsi kaltinamaisiais įrodymais, o teisinančius atmetė.

Apelianto tvirtinimu, teismas netikėjo jo parodymais, kad jis iš nukentėjusiųjų Z. T. ir N. J. J. už dingusio be žinios S. J. paiešką 9000 Lt nepaėmė, nes tokius jo parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos nuo pareikšto kaltinimo būdą, siekiant išvengti atsakomybės. Teismas neatsižvelgė į BPK 301 str. 2 d. nuostatą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais.

Nuteistasis V. D. nurodo, kad liudytojas A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2008 m. vasario mėnesį nuvežė nukentėjusiąją močiutę Z. T. pas nuteistąjį į biurą (duomenys neskelbtini). Koridoriuje, stovint prie nuteistojo kabineto durų, liudytojas matė, kaip V. D. skaičiavo pinigų kupiūras po 200 Lt ir įsidėjo jas į savo švarko kišenę.

Apelianto tvirtinimu, liudytojo A. A. parodymai teisiamajame posėdyje tirti nebuvo, todėl nuosprendis jo parodymais grindžiamas negali būti (BPK 301 str. 1 d.). Nebuvo tirti ir liudytojo E. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, todėl jo parodymais teismas remtis taip pat negalėjo.

Liudytojas V. J. parodė, kad matė pas močiutę Z. T. ant stalo raštelį, kuriame buvo parašyta, kad V. D. gavo 9000 Lt už tai, kad surastų jo tėvą. Nuteistojo V. D. nuomone, tokie parodymai yra vaiko fantazija, nes liudytojas tuo metu buvo nepilnametis. Z. T. minėto raštelio nematė taip pat kaip ir V. D..

Šalies argumentai

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis iš anksto žinojo, jog nesuteiks nukentėjusiosioms asmens paieškos paslaugų. Apie tai, kad pas jį lankėsi klientas dėl asmens paieškos, jis pranešė savo darbdaviui direktoriui D. B.. Vėliau jam pranešė, kad teikti paslaugas atsisakė. D. B. teisme tokią aplinkybę patvirtino, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.

Nuteistasis nurodo, kad byloje yra 2008-02-07 sutarties blankas su priedu Nr. 1. Nukentėjusieji ant sutarties blanko nepasirašė, jis sutarties pasirašyti neturėjo teisės, sutartį galėjo pasirašyti tik agentūros direktorius D. B.. Apelianto tvirtinimu, nė vienas iš liudytojų nenurodė datos ir laiko, kokiu metu įvyko tas ar kitas įvykis. Neaišku, kaip tokius liudytojų parodymus teismas galėjo laikyti įrodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindiniai liudytojai turi giminystės ryšius su nukentėjusiąja Z. T., todėl jų parodymus reikia vertinti kritiškai, kadangi giminės suinteresuoti bylos baigtimi.

Apeliantas nurodo, kad 2009-05-07 Z. T. prie savo liudytojo apklausos protokolo pridėjo UAB (duomenys neskelbtini) kabineto schemą, tačiau teismas nuosprendyje nepaminėjo, kad byloje yra dar viena schema, kurią pridėjo prie savo liudytojo apklausos protokolo A. A.. A. A. schema aiškiai skiriasi nuo 2010-11-11 eksperimento protokolo schemos, tačiau teismas jo prašymą atlikti eksperimentą iš naujo atmetė. Nurodo, kad byloje yra pakankamai prieštaringų duomenų ir prieštaringų parodymų, kurie nepaneigti, o visos abejonės šioje byloje turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistasis V. D. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji, jos atstovas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo V. D. kaltė, padarius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo V. D. nusikalstama veika pagal BK 182 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji Z. T. parodė, kad ji su N. J. 2008 m. vasario mėnesį nuvažiavo į privačią detektyvų agentūrą, esančią (duomenys neskelbtini) , kurią jai rekomendavo dukra R. A.. Ji į agentūrą nuėjo viena, N. J. pasiliko laukti apačioje. Agentūroje, kabinete sėdėjo nuteistasis, jis prisistatė privačių seklių agentūros direktoriumi, tvirtino, jog sėkmingai surado jau daug asmenų. Nukentėjusioji pasakė, jog norėtų surasti dingusį žentą S. J.. Nuteistasis V. D. užtikrino, jog žentą suras, už žento S. J. paiešką paprašė 10000 litų, bet suderėjo, jog viską padarys už 9000 litų. Nuteistasis nulipęs į apačią, kur laukė N. J., viską tą patį pakartojo ir N. J.. Nukentėjusioji po savaitės ar dviejų atėjo į agentūrą vėl. Ji turėjo 4500 litų savų ir tiek pat jai buvo davusi dukra N. J.. Agentūros kabinete nuteistajam davė 9000 litų, kuriuos nuteistasis įsikišo į kišenę. Nuteistasis davė jai sutartį, tačiau apie pinigų gavimą į jokią knygą neįrašė. Kai nukentėjusioji nuteistajam pasakė, kad jis nepasirašė ant sutarties, nuteistasis atsakė, kad to nedarys, kad nereikėtų mokėti mokesčių valstybei. Nuteistasis prašė sumokėti pinigus iš karto, nes tvirtino, jog pinigai bus reikalingi važiavimui į Vokietiją. Nukentėjusioji buvo pardavusi butą, todėl pinigų turėjo. Nukentėjusioji parodė, kad ją į agentūrą atvežė anūkas A. A., kuris jai papasakojo, jog, kai pastatęs automobilį pakilo į trečią aukštą, stovėdamas prie kabineto durų, kurios buvo praviros, girdėjo jos ir nuteistojo pokalbį ir viską matė. Nuteistasis buvo atvažiavęs pas Z. T. į namus, tvirtino, jog žentą suras. Anūkas V. J. matė, kad nuteistasis namuose parašė raštelį, jog gavo 9000 litų, tačiau, išeidamas iš namų, raštelį išsinešė. Su nuteistuoju bendravo anūkas V. J., ji bei dukra R. A.. Nuteistais įtikinėjo, jog S. J. suras, sakė, kad visus dokumentus yra perdavęs viršininkui į Kauną. Nukentėjusioji kartu su dukra R. A. nuteistąjį buvo sutikusios vasarą, buvo paprašyta, kad nuteistasis atsiskaitytų, tačiau nuteistasis pasakė, kad pagalvos. Nuteistasis daugiau su nukentėjusiąja bendrauti nenorėjo, pinigų negrąžino (t. 2, b. l. 155–156).

Tokius pat parodymus nukentėjusioji Z. T. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 107–109, 110–111).

Iš nukentėjusiosios Z. T. 2008-12-22 parodymų patikslinimo matyti, kad ji, būdama įspėta pagal BK 236 str. dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, patvirtino, jog V. D. paėmė iš jos 9000 litų, kurių neužpajamavo, nes nenorėjo mokėti mokesčių valstybei. Paėmęs pinigus, jis jokių paslaugų nesuteikė. V. D. pasiūlė susitikti pirmadienį. Z. T. 2008-12-19 pokalbį su V. D., jam nežinant, įrašinėjo. Kad gavo pinigus, V. D. neneigė (t. 1, b. l. 11).

2009-11-19 akistatos su nuteistuoju V. D. metu nukentėjusioji Z. T. patvirtino, jog V. D. 9000 litų sumokėjo kupiūromis po 200 litų, pinigus nuteistasis suskaičiavo ir įsidėjo į švarko kišenę. Jokio dokumento dėl pinigų gavimo neišrašė, tvirtino, jog nenori mokėti mokesčių valstybei, tačiau prižadėjo dingusio žento ieškoti (t. 2, b. l. 38–39).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji N. J. J. parodė, kad 2005-07-01 jos sūnus S. J. turėjo grįžti iš Vokietijos, bet negrįžo. Z. T. dukra R. A. surado detektyvą, pas kurį nuėjo Z. T.. Liudytoja važiavo kartu, tačiau į detektyvo biurą, kuris buvo trečiame aukšte, nelipo. Detektyvas buvo nulipęs į apačią. Jis už sūnaus paiešką norėjo 10000 litų, tačiau susitarė, kad jos sūnaus ieškos už 9000 litų. Nuteistasis pasakė, kad sutartį sudarys tada, kai bus sumokėti pinigai. V. D. minėjo, kad pinigai bus reikalingi kelionės išlaidoms apmokėti, sakė, kad sūnaus ieškos Vokietijoje. Abi su Z. T. sudėjo po 4500 litų. N. J. J. paieškos procese nebūtų galėjusi dalyvauti, todėl pinigus detektyvui nuvežė ir su juo sudarė sutartį Z. T.. Nuteistasis prašė atnešti paieškomo sūnaus nuotrauką. Detektyvas į paieškos procesą buvo įtraukęs ir anūką. Liudytoja N. J. J. sutartį matė tik daug vėliau, atkreipė dėmesį į tai, jog ji nepasirašyta. Antrą kartą N. J. J. nuteistąjį pamatė Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Jis patvirtino, jog pinigus gavo, sutartį sudarė. Z. T. dėl S. J. paieškos kreipėsi ir į televiziją (t. 3, b. l. 7–10).

Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nesutikimas su įrodymų vertinimu pats savaime nėra joks BPK pažeidimas. Apeliantas klaidingai remiasi BPK 301 straipsnio 2 dalimi, draudžiančia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, nes tokių asmenų šioje byloje nėra. Nukentėjusiosios Z. T. ir N. J. J. buvo apklaustos viešame teisiamajame posėdyje, dalyvaujant pačiam nuteistajam, jų parodymai buvo lyginti su liudytojų, nuteistojo parodymais, kitais byloje surinktais duomenimis, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.

Teisiamajame posėdyje liudytoja R. A. patvirtino, kad internete surado skelbimą, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje yra UAB (duomenys neskelbtini). Paskambinusi nurodytu telefonu kalbėjo su nuteistuoju V. D.. Nuteistasis tvirtino, jog bendrauja su partneriais Vokietijoje, garantavo, jog ieškomą asmenį suras, sakė, jog paslauga kainuoja, tačiau už tai verta mokėti. Apie tai liudytoja pasakė Z. T., tačiau įspėjo iš anksto pinigų neduoti. Vėliau mama sakė, kad ji buvo susitikusi su nuteistuoju, sumokėjo jam 9000 litų, kuriuos susimetė abi su N. J.. Jis sakė mamai, kad paieška gali užsitęsti. Agentūra su ja sutarties nesudarė, nors žadėjo sutartį pasirašyti. Šią sutartį liudytoja matė, tačiau ji buvo nepasirašyta. Vėliau mama suprato, kad buvo apgauta. Į visą detektyvą buvo įtrauktas ir V. J., kuris norėjo surasti savo tėvą. Nuteistasis V. D. buvo davęs V. J. įrangą savo motinai sekti. Supratusi, jog nuteistasis apgaudinėja, liudytoja atvažiavo į (duomenys neskelbtini). V. J. buvo susitaręs susitikti su nuteistuoju prie (duomenys neskelbtini) kino teatro. Kai nuteistasis atvažiavo į susitikimą, ji buvo kartu su sūnėnu. Liudytoja sakė V. D., jog šis apgavo jos mamą, prašė atiduoti pinigus geruoju, tačiau nuteistasis pasakė, kad dėl pinigų grąžinimo pamąstys. Vėliau nuteistasis telefonu nebeatsiliepdavo ir nebesusitikdavo (t. 2, b. l. 186–188).

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. J. parodė, kad su nuteistuoju susipažino per savo močiutę Z. T. jos namuose. Jis prižadėjo surasti jo tėvą S. J., sakė, kad duos kamerą ir diktofoną, kurį liudytojas turėjo padėti mamos namuose, nes mama galėjo kažką papasakoti apie tėtį. Tuo metu liudytojas pamatė ant stalo A4 pusės formato raštelį, kuriame buvo parašyta, jog už S. J. suradimą V. D. gavo 9000 litų. Tačiau V. D. išeidamas šį raštelį išsinešė. Liudytojas klausė močiutės, kodėl nuteistasis paėmė raštelį, bet močiutė pasakė, kad raštelio nematė. Nuteistasis jam paskambino dėl susitikimo kitą dieną. Kai susitiko prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), nuteistasis davė liudytojui kamerą mamos pokalbių įrašymui. Su nuteistuoju susitikus dar kartą, 2008 metų vasarą, jis klausė, ar liudytojas padarė įrašą, tačiau liudytojas nieko nebuvo daręs. Su nuteistuoju susitikus vėl, nuteistasis davė dar daugiau įrašančios įrangos. Už tai, jog nuteistasis liudytojo V. J. prašė daryti už jį darbą – įrašinėti pokalbius, nuteistasis jam davė apie 200–300 litų. Po kurio laiko nuteistasis pasakė, kad jo tėvas yra atvažiavęs, tačiau susitikti su juo negali, parodė jam asmenį, panašų į jo tėvą, tačiau liudytojas tuo nepatikėjo. Liudytojas dalies įrangos nuteistajam negrąžino, pasiliko ją kaip įrodymą ir pateikė policijai. Močiutė sakė jam, kad perpus su A. J. nuteistajam sumokėjo 9000 litų (t. 2, b. l. 157–158).

2009-11-17 daiktų pateikimo protokolo turinys patvirtina, kad V. J. tyrėjai J. V. pateikė sidabrinės spalvos korpusu, juodos spalvos dangteliu mobiliojo ryšio telefono aparato formos diktofoną „Olympus Digital voice recorder VN–2100PC“, juodos spalvos radijo imtuvo formos pasiklausymo aparatą „Tecsun R9012“, mini filmavimo kamerą su jungiamuoju laidu be duomenų kaupiklio bei juodos spalvos duomenų kaupiklio jungiamąjį laidą su antgaliais (t. 2, b. l. 1). 2009-12-01 šie daiktai buvo apžiūrėti (t. 1, b. l. 99).

Liudytoją A. A. į teisiamąjį posėdį iškviesti ir apklausti nepavyko (jis gyvena užsienyje, t. 1, b. l. 117, t. 2, b. l. 158), todėl, prokuroro prašymu (t. 3, b. l. 20), teisiamajame posėdyje jo parodymai buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų liudytojo A. A. parodymų turinio (t. 1, b. l. 155–157) matyti, kad jis 2008 metų žiemą vežė savo močiutę Z. T. į (duomenys neskelbtini) esantį pastatą. A. A. močiutės namuose matė, kaip ji suskaičiavo kupiūromis po 200 litų 9000 litų, ji sakė, kad pinigai reikalingi už paslaugas žmogui, kuris suras S. J.. Viena su tokia didele pinigų suma eiti bijojo. Nuvažiavus prie pastato, močiutė pasakė, kad eina į trečią aukštą, o jis ieškojo vietos automobiliui pastatyti. Pastatęs automobilį užlipo į trečią aukštą. Koridoriaus gale buvo praviros durys, girdėjosi močiutės ir vyriškio balsai. A. A. ant durų matė užrašą (duomenys neskelbtini) , stovėdamas šalia durų matė, kaip vyriškis skaičiavo pinigus kupiūromis po 200 litų, o suskaičiavęs, įsikišo juos į švarko kišenę. A. A. girdėjo, kaip močiutė derėjosi dėl pinigų sumos, kad gal gali duoti mažiau, tačiau vyriškis jai pasakė, kad reikės daryti vertimus, važiuoti į Vokietiją, todėl jam reikia visos sumos. Liepė močiutei nesijaudinti. Močiutė paprašė išrašyti pinigų gavimo faktą patvirtinantį dokumentą, tačiau vyriškis pasakė, kad kvito rašyti nenori, kad nereikėtų mokėti valstybei daug mokesčių. Kai A. A. kartu su močiute grįžo į automobilį, A. A. jai pasakė, kad tai tikra apgavystė, tačiau močiutė tikino, kad tas vyriškis, kurį vadino V., nėra apgavikas. Maždaug spalio mėnesį močiutė pasiguodė, jog V. nieko neieško, net neatsakinėja į telefoninius skambučius. Tada A. A. su draugu E. V. nuvyko į V. biurą. Paklausus V., kaip vyksta S. J. paieška, jis labai pasimetė, pervertė visus kabinete buvusius segtuvus ir pasakė, kad šią bylą tiria direktorius, davė jo vizitinę kortelę, kurioje buvo nurodyta D. B. pavardė. A. A. V. D. akivaizdoje skambino vizitinėje kortelėje nurodytais numeriais, tačiau telefonai buvo išjungti. V. pasakė ateiti pirmadienį. A. A. su draugu pirmadienį atėjo į biurą sutartu laiku, biure buvo V. su kažkokiu vyriškiu. A. A. paklausė V., ar yra direktorius, tada jis liepė palaukti už durų, o išėjęs už kelių minučių padavė mobiliojo ryšio telefoną ir sakė pasikalbėti. A. A. vyriškas balsas paklausė, kas jis toks, o kai A. A. prisistatė, vyriškis grasinamai pasakė, jog jis į šią istoriją nesikištų, nes liūdnai baigsis. A. A. po tokio pokalbio iš pastato išėjo. Jis su močiute dar kartą pas V. buvo atėjęs gruodžio mėnesį, klausė jo apie pinigus, tačiau V. nieko močiutei neatsakė. Paklausus apie atliktus darbus, V. nieko konkretaus nepasakė. Šį pokalbį močiutė įrašinėjo į diktofoną.

Liudytojas A. A. pateikė nubraižytą UAB (duomenys neskelbtini) kabineto schemą (t. 1, b. l. 160). Siekiant patikrinti A. A. parodymų teisingumą, pagal A. A. nurodytas aplinkybes, vietas, kuriose sėdėjo V. D. ir Z. T., 2010-11-11 buvo atliktas eksperimentas, ar A. A. 2008 metų vasario mėnesį, stovėdamas koridoriuje, šalia atidarytų UAB (duomenys neskelbtini) kabineto durų, galėjo matyti, kaip Z. T. V. D. perdavė pinigus. Iš eksperimento protokolo turinio matyti, kad Klaipėdos AVPK NTB ENTS tyrėja J. V. atliko eksperimentą, dalyvaujant Klaipėdos AVPK NTB ENTS tyrėjams A. K., T. L., N. K. ir R. L.. Atvykus į buvusias UAB (duomenys neskelbtini) patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), 3 aukšte, R. L. atsisėdo prie stalo, nutolusio nuo įėjimo durų per 3,5 m, toje vietoje, kurioje remiantis A. A. parodymais, sėdėjo V. D.. N. K. atsisėdo kitoje stalo pusėje, priešais R. L., ten, kur remiantis A. A. parodymais, sėdėjo Z. T.. N. K. perdavinėjo R. L. pinigus įvairiomis kupiūromis nuo 10 iki 100 litų nominalo. T. L. atsistojo koridoriuje, šalia iki galo atidarytų durų, nutolęs nuo staktos per 0,2 m, dešinėje durų pusėje (durys atsidaro iš dešinės į kairę), neišlįsdamas iš už staktos, nematant jo R. L. ir N. K., stebėjo veiksmą, vykstantį prie stalo. N. K. ir R. L. patvirtino, kad T. L. nematė, o pastarasis patvirtino, kad jas matė, įvardijo, kad N. K. perdavinėjo R. L. pinigus bei nurodė, kokiomis kupiūromis (t. 1, b. l. 101–102). Eksperimento rezultatai patvirtino, kad A. A. parodymai apie tai, kad jis matė, kaip Z. T. perdavė nuteistajam pinigus jo kabinete, yra teisingi, jais netikėti nėra pagrindo.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teisiamajame posėdyje buvo tirtos ir nuteistojo V. D. pateiktos UAB (duomenys neskelbtini) kabineto nuotraukos (t. 2, b. l. 156), tačiau nukentėjusioji Z. T. į nuteistojo užduotą klausimą atsakė, jog baldai, pavaizduoti jo pateiktose nuotraukose, yra ne tie, kurie buvo pinigų perdavimo metu (t. 2, b. l. 156). Nuteistasis tokiems nukentėjusiosios argumentams nepaprieštaravo. Kad baldai jo pateiktose nuotraukose buvo tie patys, V. D. nepatvirtino ir apeliaciniame skunde. Todėl remtis visai kitų baldų išdėstymo schema, kuri neatitinka įvykio metu buvusios situacijos, atlikti papildomus eksperimentus nėra pagrindo.

Iš BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka perskaitytų liudytojo E. V. parodymų turinio (t. 1, b. l. 170–171, t. 3, b. l. 20) matyti, kad A. A. jam pasakojo, jog jo močiutė Z. T. vienam detektyvui davė 9000 litų, o detektyvas močiutę apgavo. Abu nuvyko į (duomenys neskelbtini) , į trečią aukštą, kur ant durų buvo užrašas UAB (duomenys neskelbtini). Agentūroje vyriškio, kurio vardas buvo V., A. A. paklausė, ką šis padarė už paimtus 9000 litų. Vyriškis pasakė, kad informaciją suteiks tik pačiai Z. T., o juos išprašė lauk. Jie dar kartą trise buvo nuvykę į biurą, tačiau kabinetas buvo užrakintas. 2008 metų rudens pradžioje jis vėl buvo nuvykęs su A. A. į UAB (duomenys neskelbtini), tačiau V. pasakė, kad jokios informacijos neteiks. Tada A. A. paklausė, kas yra agentūros direktorius. V. surinko telefono numerį ir davė pasikalbėti A. A.. Pakalbėjęs A. A. liudytojui pasakė: „eime lauk.“ Kai abu išėjo, A. A. E. V. pasakojo, kad vyriškis telefonu pradėjo grasinti, pasakė, kad jiems blogai baigsis, jei kišis ten, kur nereikia (t. 1, b. l. 170–171). Liudytojo E. V. parodymai patvirtina faktą, kad A. A. bandė iš nuteistojo pinigus atgauti pasitelkdamas į pagalbą ir E. V..

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja buvo apklausta tyrėja J. V.. Tyrėja kaip liudytoją apklausė A. A., jo parodymus, remdamasi A. A. ir Z. T. nubraižytomis schemomis, patikrino atlikdama eksperimentą. Eksperimento metu baldai biure buvo sustatyti taip, kaip jie stovėjo V. D. ir Z. T. pokalbio metu. Liudytoja išsiaiškino, kad A. A. apie pinigų perdavimą buvo papasakojęs savo draugui E. V.. Liudytojai A. A. ir E. V. savo parodymų teisingumą patvirtino būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (t. 3, b. l. 10–11).

Teisiamajame posėdyje ir pats nuteistasis V. D. prisipažino, jog 2008 metais Z. T. kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini), prašė jo surasti dingusį S. J.. V. D. parodymais, kadangi jų įmonė patirties dėl žmonių paieškos neturėjo, V. D. paskambino savo kolegai R. Š. ir su juo tuo klausimu pasikonsultavo. Iš R. Š. sužinojo, kad žmogaus paieška Vokietijoje kainuotų 2000 eurų. V. D. parodė, kad šią informaciją perdavė Z. T., atspausdino sutartį, kurioje buvo įrašyta paslaugos kaina – 10000 litų suma. Z. T. sutartį išsinešė susipažinti. Pagal šią sutartį agentūra būtų įsipareigojusi ieškoti dingusio asmens, turėjo dėl šios paslaugos sudaryti bendradarbiavimo sutartį su Vokietijos agentūra. Z. T. paliko dingusio asmens nuotrauką, dokumentų kopijas. Sutartis su Z. T. nebuvo pasirašyta, nes tuo metu agentūroje nebuvo D. B.. Abu su Z. T. buvo išėję į lauką, apačioje susitiko su N. J. J.. Jos pasakė, kad dėl sutarties sudarymo pagalvos. Z. T. jam paskambino maždaug po savaitės laiko ir jo paslaugų atsisakė, sakydama, kad jų kontora yra ta pati, kaip ir R. Š., kuris jau buvo paėmęs iš jos pinigus ir nieko nepadarė. V. D. nuvežė į Z. T. namus nuotrauką bei dokumentus, Z. T. namuose jie kalbėjosi apie dingusįjį. V. D. patvirtino, jog Z. T. jo agentūroje lankėsi du kartus, tačiau antrą kartą Z. T. buvo atėjusi pasikonsultuoti teisiniu klausimu dėl buto, nes jų agentūra teikia ir teisines paslaugas: rašo atsiliepimus į ieškinius ir panašiai. Tolesnės apklausos metu V. D. parodė, kad Z. T. žiemą buvo atvykusi į jo agentūrą ir trečią kartą, norėjo sužinoti, kaip vykdoma paieška, sukėlė skandalą dėl neatliktų paslaugų ir 10000 litų, sakė, jog jis įsikišo pinigus į kišenę, tačiau V. D. neturėjo laiko, pasakė jai užsukti pirmadienį, iškvietė policiją. V. D. tvirtinimu, V. J. parodymai apie tai, kad jis V. J. pavedė rinkti informaciją, neatitinka tikrovės, raštelio apie gautus pinigus nuteistasis nerašė, V. J. jokio vyriškio kaip jo tėvo nerodė, V. J. jį apkalbėjo. Su V. J. prie (duomenys neskelbtini) susitikęs buvo, tačiau jokios įrangos jam nedavė, jų įmonė jokios įrangos neturi. V. D. neneigė, jog vasarą prie kino teatro (duomenys neskelbtini) buvo susitikęs Z. T. dukrą R. A., o su N. J. J. buvo susitikęs ir savo agentūroje, kai ji atvyko su Z. T.. V. D. tvirtino, jog jokių pinigų neėmė, nes sandoris sudarytas nebuvo. Jų įmonė dingusių asmenų paieška neužsiėmė, tačiau jis sutarė, jog sutartis būtų sudaryta tiesiogiai su vokiečių agentūra, buvo ruošiamas bendradarbiavimo projektas su Vokietijos įmone. V. D. davė Z. T. sutarties projektą, paaiškino, kad paiešką vykdys Vokietijos agentūra. Jis davė Z. T. sutartį, nes ji reikalavo kokio nors dokumento. V. D. be išankstinio apmokėjimo jokių veiksmų nebūtų atlikęs. V. D. 10000 litų sumą būtų panaudojęs Vokietijos paslaugų užsakymui. Mėlyną lapuką, kuriame buvo nurodyta veikla – dingusių asmenų paieška, Z. T. pasiėmė agentūroje nuo stalo. Su A. A. buvo susitikęs vieną kartą, jokių reikalų su juo neturėjo, mano, jog jo parodymai melagingi. A. A. rudenį buvo atvykęs su kažkokiu vaikinu į jo agentūrą dėl močiutės Z. T. reikalų. V. D. suprato, apie kokį žmogų A. A. kalbėjo, tačiau su juo į kalbas nesileido, nes jis neturėjo įgaliojimo atstovauti močiutei (t. 3, b. l. 12–17).

Prokuroro prašymu, teisiamajame posėdyje, BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka buvo perskaityti ir liudytojo R. Š. parodymai (t. 2, b. l. 2–3, t. 3, b. l. 20), kurie patvirtina, jog V. D. su juo konsultavosi dėl dingusių žmonių paieškos, nes jo bendrovė tuo užsiima. 2008 m. vasario ar kovo mėnesį V. D. klausė jo, kiek gali kainuoti dingusio asmens paieška Vokietijoje. Tuo metu R. Š. bendradarbiavo su Vokietijos įstaiga, kuri vykdė žmonių paiešką. R. Š. Z. T. pažinojo iš anksčiau, nes ji kreipėsi į jį dėl kažkokių dokumentų sutvarkymo, buvo sudarę sutartį, ji buvo sumokėjusi 1000 litų, tačiau vėliau Z. T. paslaugų atsisakė. Dėl jam sumokėtų pinigų klausimą išsprendė taikiai. Liudytojas R. Š. nepatvirtino, jog V. D. prašė jį tarpininkauti S. J. paieškoje.

Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.) – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.

Iš nukentėjusiosios Z. T. parodymų matyti, kad ji nuėjo į privačią detektyvų agentūrą, kurią internete surado R. A.. V. D. R. A., o į agentūrą nuėjus Z. T., tvirtino, jog sėkmingai surado jau daug asmenų. Nukentėjusioji N. J. J. patvirtino, jog V. D. prižadėjo, kad jos sūnaus ieškos už 9000 litų, sutartį sudarys tada, kai bus sumokėti pinigai. R. Š. parodymai patvirtina, jog V. D. jam skambino ir klausė, kiek kainuoja dingusio asmens paieška Vokietijoje, kaip ji vykdoma, todėl V. D. žinojo, kokią pinigų sumą paprašyti iš nukentėjusiųjų, bei tvirtino, jog pinigai bus reikalingi kelionės išlaidoms apmokėti. N. J. J. parodė, kad dėl S. J. paieškos ji kreipėsi ir į televiziją, todėl matyti, jog Z. T. ir N. J. J. norėjo surasti dingusį S. J. bet kokiais būdais.

Iš UAB (duomenys neskelbtini) vizitinės kortelės matyti, kad agentūra, be kitų paslaugų, skelbiasi suteikianti ir asmens, dingusio be žinios, paieškos paslaugą (t. 1, b. l. 9).

Iš UAB (duomenys neskelbtini) sutarties, kurią nuteistasis įdavė Z. T. nepasirašęs, turinio matyti, kad punktu 1.2.3. bendrovė įsipareigojo Z. T. teikti dingusio be žinios asmens paieškos paslaugą (t. 1, b. l. 3). Sutarties turinys dar labiau sustiprino nukentėjusiųjų įsitikinimą, jog V. D. savo pažadą surasti S. J. tesės, Z. T. ir N. J. J. V. D. patikėjo. Nuteistojo parodymai, jog jis davė Z. T. sutartį, nes ji reikalavo kokio nors dokumento, patvirtina, jog Z. T. prašė dokumento ne šiaip sau.

Iš liudytojo R. Š. parodymų matyti, kad Z. T. anksčiau su juo taip pat buvo sudariusi kažkokių paslaugų sutartį. R. Š. patvirtino, kad, nors Z. T. jo paslaugų vėliau ir atsisakė, tačiau pinigus buvo sumokėjusi. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, jog Z. T., prieš gaudama paslaugas, susimokėdavo iš anksto, o iš nuteistojo nepagrįstai pasipelnyti nesiekė, jo turto neprievartavo.

UAB (duomenys neskelbtini) sutarties dėl paslaugų teikimo priede Nr. 1 buvo nurodyta, jog nukentėjusiųjų prašomos paslaugos kainuos 10000 litų (t. 1 b. l. 6), tačiau nukentėjusiosios netvirtino, jog V. D. sumokėjo sutartyje nurodytą 10000 litų sumą.

Tiek iš nukentėjusiosios Z. T., tiek iš nukentėjusiosios N. J. J. parodymų matyti, kad jos su V. D. buvo susitikusios ne vieną kartą. Šių aplinkybių nepaneigė ir pats nuteistasis. Nuteistasis prašė dingusio asmens duomenų, nuotraukos, bendravo su Z. T. bei jos šeimos nariais ir po pirmojo Z. T. apsilankymo UAB (duomenys neskelbtini). V. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad be išankstinio apmokėjimo jokių veiksmų nebūtų atlikęs. Liudytojo V. J. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu pateiktos techninės priemonės, kurias jis buvo gavęs iš V. D., patvirtina, jog nuteistasis bandė sudaryti vaizdą, kad prašomo surasti žmogaus paieška vyksta.

Nuteistasis parodė, kad Z. T. jo paslaugų atsisakė, sakydama, kad jo kontora yra tokia pat, kaip R. Š., kad R. Š. taip pat ėmė pinigus, bet nieko nepadarė, nuteistasis parodė, kad jis Z. T. nuvežė į namus grąžinti nuotrauką ir dokumentus, namuose kalbėjo apie dingusįjį, o po to Z. T. dar buvo atvykusi į jo kontorą, tačiau ne paieškos reikalais, bet pasikonsultuoti dėl buto. Tokiuose parodymuose nėra jokios logikos. Neįtikėtina, kad Z. T., manydama, jog V. D., kaip ir R. Š., yra apgavikas, dėl kitų klausimų, juo labiau dėl buto, ėjo pas V. D. konsultuotis. V. D. nepaneigė, jog Z. T. buvo atvykusi pas jį į agentūrą ir trečią kartą, nes norėjo sužinoti, kaip vykdoma paieška, sukėlė skandalą dėl neatliktų paslaugų ir paimtų pinigų. Iš V. D. parodymų matyti, kad jis, tvirtindamas, jog nukentėjusioji su juo sutarties nesudarė ir pinigų jam nesumokėjo, nukentėjusiosios, kai ji esą pinigų reikalavo nepagrįstai, iš agentūros neišprašė, bet pasiūlė nukentėjusiajai ateiti pirmadienį.

Nuteistasis nepaneigė ir tos aplinkybės, jog ir su N. J. J. buvo susitikęs keletą kartų, o rudenį vieną kartą ir su A. A., kuris buvo atvykęs į jo agentūrą su draugu. V. D. iš A. A. kalbos suprato, apie kokį žmogų jis kalbėjo, tačiau nuteistasis neparodė, jog su A. A. į kalbas nesileido dėl to, jog su Z. T. neturėjo nieko bendro, kad jam nebuvo sumokėti pinigai, tačiau dėl to, jog A. A. atstovauti močiutei įgaliojimo neturėjo. V. D. pasiūlė A. A. ateiti kitą dieną. Ši aplinkybė patvirtina tai, jog nuteistasis Z. T. buvo įsipareigojęs, tačiau Z. T. bei N. J. J. apgaudinėjo, įtikinėjo Z. T. artimuosius, jog paieška yra vykdoma. V. D. nepaneigė, jog davė Z. T. sutarties projektą, paaiškino, kad paiešką vykdys Vokietijos agentūra. Teisiamajame posėdyje V. D. parodė, kad sutarties su Z. T. nepasirašė, nes nebuvo agentūros direktoriaus D. B., tačiau ne dėl to, jog negavo pinigų.

Teisiamajame posėdyje liudytojas D. B. parodė, jog jis 2008 metais dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, agentūroje dirbo ir V. D.. Jų įmonė vertėsi skolų išieškojimu, tačiau vykdydavo ir žmonių paiešką, turėjo tam metodiką. Įmonės įstatuose asmens paieškos paslaugos nereglamentuotos. Asmenims už apmokėtas paslaugas būdavo išrašomas kasos orderis. Liudytojas patvirtino, jog V. D. jam pasakojo, kad klientas kreipėsi dėl asmens paieškos, tačiau jis šiam klientui paslaugą suteikti atsisakė. D. B. tvirtinimu, V. D. bendraudavo su klientais, sudarydavo sutartis, o jis pasirašydavo ant sutarčių ir atlikdavo paslaugas. Būdavo, kad klientui duodavo paskaityti sutartį dar nepasirašytą. V. D. pinigus iš klientų imti galėjo, tačiau turėjo informuoti D. B. (t. 2, b. l. 156–157).

Iš Z. T. pateikto pokalbio su UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoju V. D. įrašo turinio nustatyta, kad Z. T. kalbasi su vyriškiu, į kurį kreipiasi „V,“. Z. T. pokalbio metu daug kartų mini, jog sumokėjo 9000 litų, klausia V., kada šis ruošiasi ką nors daryti, taip pat prašo grąžinti nors dalį pinigų. V. iš pradžių siūlo susitikti pirmadienį, vėliau šeštadienį. Apie pinigų grąžinimą jis tiesiogiai nekalba, apie pinigus kalbėti vengia. V. D. patarė Z. T. dėl pinigų ir sutarties kreiptis į direktorių, o Z. T. atsakė, kad sutartį sudarė ne su direktoriumi, o su V., klausia, kodėl ji turėtų kreiptis į direktorių. V. išsisukinėja nuo tiesioginių atsakymų, prasideda barnis (t. 1, b. l. 97–98).

Iš šio pokalbio įrašo turinio matyti, kad nuteistasis V. D. laikosi tokios pat taktikos, kaip ir su liudytoju A. A., Z. T. liepė ateiti kitą dieną, tačiau pinigų paėmimo fakto nepaneigė. Jeigu Z. T. būtų reikalavusi grąžinti pinigus, kurių ji realiai nemokėjo, V. D. pokalbio su Z. T. metu pinigų gavimo ar davimo faktą būtų neigęs. Pinigų gavimo fakto V. D. nepaneigė ir akistatos su V. J. metu (t. 1, b. l. 44–45).

Netikėti nukentėjusiųjų Z. T., N. J. J., liudytojų V. J., R. A., A. A. parodymais, kad su nuteistuoju V. D. už dingusio asmens paieškos paslaugas buvo sumokėta 9000 litų, nėra jokio pagrindo. Nukentėjusieji ir liudytojai davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o nuteistasis V. D. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Naudoti melą kaip gynimosi priemonę jokiais Lietuvos Respublikos įstatymais įtariamajam ar kaltinamajam nedraudžiama, todėl manyti, kad V. D. parodymai, jog pinigų iš Z. T. negavo, atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiosios, paminėti liudytojai turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąjį apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus, nėra. Nenustačius, kad nukentėjusiųjų Z. T., N. J. J., liudytojų V. J., R. A., A. A. parodymai apie sumokėjimą V. D. už pažadėtas suteikti paslaugas, kurios suteiktos nebuvo, yra aiškiai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudž. byloje Nr. 2K-567/2010).

Netgi ir nesant kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių liudytojo V. J. parodymus, kad Z. T. namuose jis matė V. D. parašytą raštelį dėl 9000 litų gavimo, aptartos bylos aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog V. D., įtikinėdamas, jog S. J. suras, 9000 litų iš N. J. J. ir Z. T. gavo, o apgaulei užmaskuoti buvo paruošęs ir Z. T. reikalaujamą rašytinį paliudijimą, kad pinigus gavo, bet Z. T. to raštelio nedavė, nes suvokė, jog jis gali tapti neginčijamu skolos įrodymu. Liudytojas B. B. parodė, o V. D. nepaneigė, jog ant sutarties galėjo pasirašyti tik D. B., tačiau V. D. D. B. pasakė, jog asmens paieškos paslaugas suteikti atsisakė, todėl akivaizdu, jog D. B. duoti pasirašyti ant sutarties, kaip ir dalytis su juo pinigais, neketino. Patirties ieškoti dingusius asmenis V. D. neturėjo ir suvokė, jog asmens paieškos įvykdyti negalės, šios paslaugos nenumatytos ir bendrovės įstatuose (t. 1, b. l. 42–52), todėl ir viešai tokios paslaugos teikti negalės. V. D. R. Š. skambino norėdamas sužinoti, kiek asmens paieška galėtų kainuoti, tačiau to, kad nuteistasis prašė R. Š. dėl S. J. paieškos tarpininkauti su Vokietijos agentūra, nepatvirtino. V. D. aiškiai suvokė, jog, paimdamas pinigus iš nukentėjusiųjų, paslaugos įvykdyti negalės ir to daryti neketino.

Esant tokioms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-11 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Stasys ValužisTeisėjai Eduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas