- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-348-113-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Valentinas Janonis, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Gediminas Lukauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-348-113/2008
Teisėjas Eugenijus Antanauskas Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.2.;
2008 m. rugsėjo 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-06-18 nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005-08-05 nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 8 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad jis 2007-02-23, laikotarpiu nuo 10 val. iki 11 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, adresu (duomenys neskelbtini), pavartodamas fizinį smurtą prieš J. Z. – suduodamas į įvairias kūno vietas, surišęs jo rankas ir tokiu būdu atėmęs galimybę priešintis, pasikėsino pagrobti J. Z. priklausantį 1259,46 Lt vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo užkluptas ir sulaikytas.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apelianto manymu, teismas jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo neteisingai, nes jis nukentėjusįjį buvo surišęs visai dėl kitų, būtent jo nurodytų, priežasčių. Tikslo apiplėšti jis neturėjo, pats nukentėjusiojo J. Z. buvo įviliotas į šiam priklausantį butą. J. Z. pats visokeriopai siekė pasilikti savo bute su juo vienu ir netgi iš vidaus užrakinęs duris paslėpė raktą. Jis durų nelaužė ir nebandė pasišalinti iš buto neva su siekiamais užvaldyti daiktais. Todėl jo padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti vagystę. Pasak nuteistojo, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. M., su kuriuo jis buvo nukentėjusiojo J. Z. įviliotas į šiam priklausantį butą, teisme duoti parodymai patvirtina jo duotus parodymus, kurie neprieštarauja kitoms faktinėms bylos aplinkybėms. Apelianto teigimu, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis, būdamas laisvėje (pakeitus suėmimą į rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei registravimąsi policijos įstaigoje), nepadarė jokio administracinio nusižengimo ar kito nusikaltimo, dirbo, išlaikė ir išlaiko mažametę dukrą. Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-06-18 nuosprendį, perkvalifikuojant jo padarytą nusikalstamą veiką iš LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. į LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. bei paskiriant švelnesnę bausmę.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nors apeliantas teigia, jog tikslo apiplėšti jis neturėjo, pats nukentėjusiojo J. Z. buvo įviliotas į šiam priklausantį butą, jis nukentėjusįjį buvo surišęs visai dėl kitų, būtent jo nurodytų, priežasčių, šiuos jo teiginius paneigia nukentėjusiojo J. Z. ir liudytojo Ž. M. parodymai, teisiamojo posėdžio metu ištirti rašytiniai įrodymai. Teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo J. Z. ir liudytojo Ž. M. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, aiškūs, patvirtina, papildo vieni kitus, atitinka faktines bylos aplinkybes, kartu su kitais byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais sudaro bendrą įrodomąją medžiagą, atskleisdami išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. Nukentėjusysis J. Z. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė pasikvietęs nuteistąjį ir dar vieną vaikiną į savo namus, tarp jo ir vaikinų prasidėjo konfliktas, abu pradėjo reikalauti pasakyti mokėjimo kortelės PIN kodą, sudavė kelis smūgius, jam pasakius, abu vaikinai kaklaraiščiu surišo rankas už nugaros. Paskambinus ir pabeldus į buto duris, bute likęs A. K. neleido jam atidaryti durų, sudavė dar kelis smūgius. Jo draugas Ž. M. išlaužė buto duris, sulaikė A. K. ir jį išlaisvino. Apžiūrėjęs butą pasigedo dalies daiktų, vėliau koridoriuje pamatė paruoštą išnešti kuprinę su joje buvusiais daiktais. Nuteistojo A. K. parodymai dėl šio nusikaltimo padarymo prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, jis keitė savo parodymus, skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu pripažindamas savo kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu, nurodydamas, kad smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo, rankų jam nerišo, vėliau teigdamas, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo, surišo jam rankas, tačiau ne norėdamas apiplėšti, o gindamasis nuo J. Z. priekabiavimo. Nelogiškas ir paneigiamas bylos medžiaga A. K. skundo argumentas, kad J. Z. prie jo priekabiavo, siekė pasilikti savo bute su juo vienu, neleido išeiti, užrakindamas duris ir paslėpdamas raktą, nes byloje nustatyta, kad Ž. M. paskambinus į buto duris, A. K. neatsiliepė, tada Ž. M. išlaužus buto duris ir pareikalavus atrišti J. Z. rankas, A. K. dar puolė jį mušti. Taipogi apeliantas neteisus teigdamas, kad M. M. teisme duoti parodymai patvirtina jo parodymus. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. M. pasišalino iš nukentėjusiojo buto, palikdamas ten A. K., ir negalėjo patvirtinti ar paneigti reikšmingų bylai aplinkybių. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismas, įvertinęs nuteistojo parodymus, pagrįstai jais negrindė apkaltinamojo nuosprendžio. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimu Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“, esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas, o tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti pavartoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Išanalizavus byloje surinktą medžiagą matyti, kad A. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam, surišo jam rankas, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir siekdamas neutralizuoti nukentėjusįjį kaip kliūtį, trukdančią tą turtą pagrobti, tačiau šio nusikalstamo sumanymo nespėjo įgyvendinti, nes buvo užkluptas ir sulaikytas Ž. M., t. y. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. K. veika kvalifikuota teisingai ir nėra jokio teisinio pagrindo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. į LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d.
Nors nuteistasis A. K. teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nuteistajam bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Skirdamas A. K. bausmę už padarytą nusikaltimą, apylinkės teismas vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, LR BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad A. K. nusikalstama veika nutrūko esant pasikėsinimo stadijai, ji priskiriama tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, jos pavojingumą atspindi du kėsinimosi objektai – nuosavybė ir asmens sveikata, įvertino A. K. asmenybę, tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo jau du kartus teistas už analogiško pobūdžio nusikaltimus, nusikalto neišnykus teistumui, netrukus po lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, todėl LR BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (t. 3, b. l. 8). Šie duomenys rodo, kad A. K. linkęs nusikalsti, išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nepaiso visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų. Teismas išsamiai ir nešališkai išanalizavo ir įvertino bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą ir A. K. skyrė mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Po to, pritaikęs LR BK 64 str. 1 d., 3 d. įtvirtintas bausmių bendrinimo taisykles, teismas nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis, būdamas laisvėje, nepadarė jokio administracinio nusižengimo ar kito nusikaltimo, dirbo, išlaikė ir išlaiko mažametę dukrą, nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino ir pritaikė tinkamai, A. K. paskirta bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.