- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-16
- Bylos Nr.
- I-472-580/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Petras Viščinis (pirm.), Audrius Bakaveckas, Jūra Marija Strumskienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- G. Z. S., Aplinkos ministerijai
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Vytautas Vinikas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Viščinio (kolegijos pirmininkas), Jūros Marijos Strumskienės (pranešėja) ir Audriaus Bakavecko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. Z. S., Aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-12-04 sprendimo Nr. 79-3684 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Z. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,51 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 0,9500 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., ir panaikinti minėto sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,34 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 2,2600 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav.
Pareiškime paaiškino, kad skundžiamu sprendimu buvo atkurtos pareiškėjos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusios savininkės K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 5,40 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, kuris 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui. Nekilnojamojo turto registre skundžiamo sprendimo pagrindu G. Z. S. vardu yra įregistruotas 0,9500 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., ir 2,2600 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus m. sav., Nurodytų žemės sklypų tikslūs plotai ir ribos buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-05-19 įsakymu Nr. 2.3-3556-01 ir 2004-05-24 įsakymu Nr. 2.3-3820-01. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Miškotvarkos tarnyba) 2008-11-13 pažymą Nr. TA 0811-16915, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008-11-13 fragmentą Nr. P0811-0009 ir 2008-12-01 Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 285, į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka Miškų valstybės kadastre įregistruotas 0,51 ha miško plotas, t. y. Trakų miškų urėdijos Lentvario girininkijos 556 kvartalo 93 taksacinio sklypo dalis. Pagal 2008-11-07 raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-11-07 pažymą Nr. TA 0811-16878, Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008-09-05 fragmentą Nr. P0809-0028 ir 2008-08-20 Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 252 į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka Miškų valstybės kadastre įregistruotas 0,34 ha miško plotas, t. y. Trakų miškų urėdijos Lentvario girininkijos 556 kvartalo 63 taksacinio sklypo dalis. Nepaisant to, kad iš minėtų Miškų valstybės kadastre įregistruotų miško plotų atitinkamai tik 0,02 ha ir 0,19 ha yra įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, o ginčijamas sprendimas priimtas iki šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, abu žemės sklypai ir į juos patenkantis miškas ginčijamo sprendimo priėmimo metu jau priklausė ir dabar priklauso Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 4 straipsnio, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas. Remiantis Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimu, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių, kai Seimas 1994-11-22 priėmė šį įstatymą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasi Trakų rajono Kariotiškių agrarinės reformos tarnybos 1996-09-02 išvada, 1996-11-21 žemės sklypų ribų parodymo ir jų paženklinimo aktu bei pagal tuo metu nustatytus reikalavimus parengtais laikinais žemės sklypų planais, 1997-12-04 sprendimu Nr. 79-3684 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Z. S.“ atkūrė pilietei G. Z. S. nuosavybės teises į tris 5,40 ha bendro ploto žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neginčija minėtų žemės sklypų suformavimo dokumentų. Neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti.
1998-02-25 įregistruojant žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre tik vienas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas kaip turintis 1,1 ha miško. Visi trys žemės sklypai Vilniaus apskrities viršininko sprendimu buvo grąžinti piliečiams iki valstybinės reikšmės miškų plotų schemos patvirtinimo Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013. Žemės sklypų ribų parodymo ir jų paženklinimo aktas bei abrisai buvo rengti 1996-11-21, tuo metu naudotoje senoje planinėje medžiagoje. Pagal G. Z. S. prašymą 2003-07-15 buvo parengti sklypų planai ortofotografinėje medžiagoje, todėl Vilniaus apskrities viršininkas 2004-05-19 įsakymu Nr. 2.3-3556-01 ir 2004-05-24 įsakymu Nr. 2.3-3820-01 patikslino visų trijų žemės sklypų plotus.
Pažymėjo, kad nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, kadangi ši teritorija priskirta Vilniaus miestui tik po 1995-06-01. Priimant ginčiją sprendimą, atsakovas vadovavosi Žemės reformos įstatymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu bei suderino žemės reformos žemėtvarkos projektą su kitomis atsakingomis institucijomis.
G. Z. S. grąžintuose žemės sklypuose yra tik dalis miško ploto. Žemės sklypai yra suformuoti atliekant preliminarius matavimus, todėl pareiškėjas ginčydamas žemės sklypų dalis, turi nurodyti konkrečią jų buvimo vietą, priešingu atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas, ginčydamas privatiems asmenims priklausančių žemės sklypų nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Be to, į minėtus žemės sklypus patenka tik 0,02 ha ir 0,19 ha valstybinės reikšmės miškų plotai.
Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimu, nes pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio teismo priimti nutarimai kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. Z. S. atsiliepime prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą ir bylą nutraukti, kadangi pareiškimas paduotas praleidus įstatyme nustatytus terminus.
Nurodė, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus. Iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte esančios normos turinio darytina išvada, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, miestų miškams priskiriami tik tokie miškai, kurių sąrašus yra patvirtinusi Vyriausybė. Tik Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija yra priskirta miesto miškams. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, miškas gali priklausyti nuosavybės teise ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Iš Miškų valstybės kadastre įregistruotų 0,51 ha ir 0,34 ha miško plotų, patenkančių į G. Z. S. priklausančius žemės sklypus, atitinkamai tik 0,02 ha ir 0,19 ha yra įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą pilna apimtimi. Taip pat pažymėjo, kad 0,02 ha miško plotas negalėtų būti priskiriamas valstybinės reikšmės miško plotui, kadangi neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos miško sąvokos.
Vyriausybės 2002-12-20 nutarimas Nr. 2013 parengtas vadovaujantis tuo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, pagal kurias miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, taip pat Konstitucijos 47 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintomis nuostatomis, kad valstybinės reikšmės miškai, kuriems priskiriami miestų miškai, priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise ir turi būti naudojami visuomenės poreikiams. Tačiau nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl Miškų įstatymo nuostatos neturi viršenybės specialiųjų teisės normų atžvilgiu. Pareiškėjas neįrodė, kad priimant ginčijamą sprendimą sklypai buvo priskiriami valstybės išperkamiems.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį turtą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Remiantis CK 4.96 straipsnio 3 dalimi šis žemės sklypas grąžintinas tik tuo atveju, jei jis neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija yra valstybės įgaliota institucija klausimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo spręsti, todėl turėjo teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal tuometinio Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą valdininko statusas pats savaime suponuoja valdininko pareigą laikytis įstatymų bei priimti tuos sprendimus, kurie priklauso jo kompetencijai. Aplinkybė, kad valdininkas nežino ar nepakankamai žino įstatymus ar savo kompetenciją, negali pateisinti valdininko neteisėtų veiksmų, ir negali būti panaudota prieš sąžiningus turto įgijėjus. Jeigu neteisėtais valdininkų veiksmais padaroma žala valstybei, tai valstybės interesai gali būti apginti išieškant valstybei padarytą žalą iš ją padariusių valdininkų. Valstybės, kaip savininko, teisių gynimas negali būti suabsoliutintas ir vykdomas sąžiningų turto įgijėjų sąskaita. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Jeigu nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, už ją turi būti teisingai atlyginama. Nagrinėjamu atveju vienašalė restitucija negalima, neatlyginant trečiajam asmeniui lygiaverčių sklypų dydžiais.
Pareiškėjas pateikė reikalavimą praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais CK 1.125 straipsnio 4 dalyje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija sutiko su pareiškime išdėstytais argumentais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepime paaiškino, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-11-07 pažyma Nr. 0811-16878, 2008-11-13 pažyma Nr. 0811-16915 bei parengti Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai patvirtina, kad į Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-12-04 sprendimu Nr. 79-3684 atkurtus žemės sklypus (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) atitinkamai patenka 0,51 ha ir 0,34 ha miško ploto. Ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus miesto teritorijoje t. y. privačion nuosavybėn perleistas miško plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, nes jis yra miesto teritorijoje, todėl šioje dalyje ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miško plotą, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių, Žemės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus.
Pareiškimas atmestinas.
Nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1997-02-04 sprendimu Nr. 79-3684 atkūrė nuosavybės teises pilietei G. Z. S. į 5,40 ha žemės, grąžinant natūra 4,30 ha žemės ir 1,10 ha miško (b. l. 28). Remiantis minėtu sprendimu bei Vilniaus apskrities viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. 2.3-3820-01 „Dėl žemės sklypų Nr. 229-1, Nr. 229-2, Nr. 229-3, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, kadastro duomenų patikslinimo“ (b. l. 40) nekilnojamojo turto registre G. Z. S. vardu įregistruotas 0,9500 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei 2,2600 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav.
Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miestų miškai nuo Miškų įstatymo priėmimo dienos 1994-11-22 pagal 5 straipsnio 6 dalies 3 punktą priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Esant tokiai situacijai Lietuvos Respublikos piliečiai negali nuosavybės teise įsigyti miestų miškų. Teritorija, kurioje buvo atkurtos nuosavybės teisės G. Z. S., 1996-04-24 Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui. Miškotvarkos tarnybos 2008-11-13 pažymoje Nr. TA 0811-16915 bei schemoje nurodyta, kad 0,95 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,51 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (b. l. 15-16). Miškotvarkos tarnybos 2008-11-07 pažymoje Nr. TA 0811-16878 bei schemoje nurodyta, kad 2,26 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,34 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (b. l. 20-21).
Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo pareiškėjai metu galiojo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo numatyta, jog miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Vykdydama šį įpareigojimą Vyriausybė 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 “Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus. Vėlesniais minėto nutarimo pakeitimais miškų plotai buvo keičiami. Kaip nurodyta Miškotvarkos tarnybos 2009-02-09 rašte Nr. 128 (b.l. 147) bei prie jo pridėtoje Trakų rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patvirtintoje Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 (b.l. 148) į pareiškėjai priklausančius žemės sklypus patenkantys miškai valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti tik Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013.
Esant tokiam reglamentavimui, priimdamas skundžiamą sprendimą apskrities viršininkas turėjo įsitikinti ar žemės plote, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės nėra miškų, kurie Vyriausybės nutarimu priskirti miestų miškams. Miestų miškams priskirtų plotų pareiškėjai skirtoje žemėje nebuvo. Todėl atkurti nuosavybės teises teisinių apribojimų nebuvo. Lietuvos Konstitucinis teismas 1997-09-06 nutarime yra išaiškinęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Tuo atveju, kai miškai Vyriausybės nutarimu nėra priskirti prie valstybinės reikšmės miškų reikalinga įvertinti kitas žemės ploto charakteristikas ar pagal tam tikras charakteristikas žemės plotas atitinka miškams keliamus reikalavimus. Nuo skundžiamo sprendimo priėmimo eina jau dvylikti metai, vietovė tuo metu ir dabar gali būti iš esmės pasikeitusi, todėl ją įvertinti ir daryti išvadas ar prieš 12 metų žemės plotas galėjo būti laikomas mišku nebūtų galima ta apimtimi, kokios reikalauja viešojo administravimo principai, t.y. objektyviai ir nešališkai ištiriant aplinkybes ir priimant vienareikšmį sprendimą. Pažymos apie miškų taksacines charakteristikas (b.l. 16, 21) rodo, kad ir šiuo metu medžiai nėra stori ir seni. Miško plotas (0,51 ha) patenkantis į 0,9500 a žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įtrauktas į valstybinę miškų apskaitą, tačiau taip pat nebuvo įtrauktas į apskaitą tų miškų plotų, į kuriuos negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Aiškinimasis priežasčių, dėl kurių nubuvo laikoma reikalingu įtraukti minėtą mišką po tokio ilgo laiko tarpo neleistų pasiekti pilno objektyvumo. Be to, čia skundžiamo administracinio akto pagrindu pareiškėjai atsirado civilinė nuosavybės teisė. Civilinių teisinių santykių stabilumas ir konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga yra svarbios ir saugotinos vertybės.
Vyriausybė 2002-12-20 priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo“, kuriuo pakeistas valstybinės reikšmės miško plotų, esančių Vilniaus mieste, dydis ir patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Valstybinės reikšmės miškų schemos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimais kaip šio teisės akto priedas. Į Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus, kaip matyti iš Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų (b. l. 15, 20), pateko ir 0,02 bei 0,19 ha valstybinės reikšmės miško plotai, esantys G. Z. S. grąžintuose žemės sklypuose. Tai, kad žemės plotai buvo pripažinti valstybinės reikšmės miškais vėliau – po skundžiamo akto priėmimo, reiškia ne nepagrįstą šių miškų grąžinimą pareiškėjai, tačiau leidžia kalbėti apie tai, kad valstybė gali minėtus miškus išpirkti iš pareiškėjos kaip priklausančius išimtinei valstybės nuosavybės teisei.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, būtina nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo praktikos, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Todėl, kaip jau yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-09-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2008-10-13 gavo Aplinkos ministerijos 2008-10-07 raštą Nr. (3-4)-D8-8661, kuriame išdėstyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų (b. l. 7-8). Gavusi šį raštą, Vilniaus apygardos prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Aplinkos ministerijos raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai išsamūs, todėl Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl papildomų dokumentų: Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų, dokumentų, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti minėti žemės sklypai ir daiktinės teisės į juos bei nuosavybės teisių atkūrimo bylų kopijų. Papildomus dokumentus iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2008-10-23 raštu Nr. RA (5.1.32.)-39927 (gautas 2008-10-27) ir 2008-11-19 raštu Nr. RA(5.1.32.)-43298 (gautas 2008-11-24)(b. l. 25, 29), o iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos – 2008-11-04 raštu Nr. S18-1185 (gautas 2008-11-05), 2008-11-19 raštu Nr. S19-546 (gautas 2008-11-19) (b. l. 27, 113). Valstybinė miškotvarkos tarnyba atsakymus pateikė 2008-11-07 raštu Nr. 1165 (gautas 2008-11-12), 2008-11-14 Nr. 1187 (gautas 2008-11-18) bei 2008-12-02 ratu Nr. 1242 (gautas 200-12-08) (b.l. 11-14). Taigi, Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo tik 2008-12-08, todėl termino pareiškimui paduoti pradžia laikytina būtent ši data. Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2008-11-20 t. y. laiku. Teismas daro išvadą, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas. Reikalinga įvertinti, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnis numato reikalavimus išdėstyti aplinkybes, pridėti dokumentus. Bylos proceso šalys prašė taikyti civilinės teisės normas, išdėstytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje. Visų Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje išdėstytų senaties terminų skaičiavimo pradžia yra sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas, todėl negalima laikyti, kad šie terminai pažeisti.
Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A(10)-1775/2006). Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005-05-13 bei 2006-03-14 nutarimai. Gynimas valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, kuriems suteiktas išimtinės valstybės nuosavybės statusas yra tinkamas viešojo intereso gynimas.
Teismas pažymi, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į statymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata yra viena iš reguliuojančių nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Tuo tarpu šioje byloje kalbama apie nuosavybės teisių į mišką atkūrimą. Miškas ir žemė du skirtingi objektai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, ir negali būti tapatinami taikant tas pačias teisės normas.
Nenustačius pagrindų administraciniam aktui panaikinti, jis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais teismas
nusprendė:
Pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.