Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-146/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.10.; 1.2.3.2.6.

2006 m. kovo 2 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2005-05-12 apie 19 val. 50 min. gyvenamajame name, esančiame Beržyno g. 5, Balninkų mst. Balninkų seniūnijoje Molėtų rajone, konflikto su sugyventine L. B. metu, suduodamas jai kumščiu, žarstekliu, šluotkočiu 88 smūgius į įvairias jos kūno vietas, tuo sulaužydamas nosies kaulus, padarydamas muštinę žaizdą kairėje blauzdoje, daugybines kraujosruvas kaktoje, smilkininėse srityse, abiejų akių vokuose, nosies srityje, skruostuose, žanduose, lūpose, smakre, ausų srityje, momeninėse srityse, dešinėje krūtyje, kairiajame petyje, menčių srityse, momentinėse srityse, juosmenyje, žąstuose, kairėje alkūnėje, dilbiuose, plaštakose, sėdmenyse, dešinėje šlaunyje, keliuose, blauzdose, nubrozdindamas kaktą, dešinį žąstą, kairę plaštaką, sėdmenis, dešinį kelią, dešinę blauzdą, tokiais smurtiniais veiksmais jai sukeldamas itin didelį skausmą, tyčia itin žiauriai ją nužudė, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p.

A. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes: 1) nusikaltimą jis padarė būdamas labai susijaudinęs. Jo girtumas, pasak apelianto, neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui; 2) nebuvo apklausti liudytojai A. A. ir J. K. ; 3) jo teistumai buvo išnykę; 4) po įvykio iškviesti medikai nesiėmė jokių priemonių, kad išgelbėtų nukentėjusiosios gyvybę, o tik konstatavo mirtį.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantas prašo skirti jam švelnesnę bausmę.

Byloje dalyvaujantis nuteistasis bei jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nes yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, jame padarytos išvados, atitinka faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys apelianto argumentai ir nurodytos aplinkybės, į kurias jo teigimu neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsti.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nusikaltimą padarė būdamas labai susijaudinęs. Tai apeliantas teigė ir ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau teismas nuosprendyje motyvuotai ir pagrįstai atmetė šį apelianto teiginį. Teismas nurodė, kad iš A. Č. parodymų matyti, kad jis iš esmės įvykio aplinkybes prisimena, nurodo jas panašiai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tai rodo, kad jis nebuvo praradęs orientacijos situacijoje ir kontroliavo savo veiksmus. Įvykio metu susidariusi konfliktinė situacija nebuvo kaltinamajam netikėta ar neįprasta. Pirmosios isnatncijos teismas pripažino, kad dėl neteisėtų provokuojančių L. B. veiksmų A. Č. buvo susijaudinęs, tačiau jo susijaudinimo laipsnio nevertino kaip emocinės būsenos, turėjusios esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. Dėl šių motyvų A. Č. veikos teismas nevertino, kaip padarytos labai susijaudinus.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik esant dviems baudžiamajame įstatyme numatytoms sąlygoms: 1) kai jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį ir 2) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Fiziologinis afektas – ypatinga emocinė būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Tai visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Aukščiau minėtais pirmosios instancijos teismo nuopsrendyje išdėstytais motyvais būtent ir pagrindžiama išvada, kodėl nuteistojo būsenos nusikaltimo padarymo metu nebuvo pagrindo pripažinti fiziologiniu afektu. Be to, galimybę, kad nuteistasis įvykdė nusikaltimą būdamas afekto būsenoje, paneigia teismo psichiatrijos-psichologijos ekseprtizės aktas, kuriame nurodoma, kad nėra jokių duomenų, jog įvykio metu nuteistasis buvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri turėjo esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (t.1, b.l. 59).

Antra sąlyga šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti yra tai, kad fiziologinį afektą turi sukelti nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais. Konflikto priežastis, kaip nurodo pats nuteistasis, buvo tai, kad L. B. nedavė jam pinigų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kilus konfliktui, pirmas smūgius nukentėjusiajai L. B. į veidą sudavė nuteistasis. Po to nukentėjusioji pasiėmė šepetį, kuriuo užsimojo jam suduoti, tačiau A. Č. šepetį atėmė ir pradėjo daužyti juo L. B. per šonus. Tada nukentėjusioji pastvėrė metalinį žarsteklį ir vėl užsimojo prieš A. Č. , tačiau ir žarsteklį atėmęs nuteistasis juo mušė L. B. . Šie nukentėjusiosios veiskmai, t.y. pinigų nedavimas, griebimasis šepečio, o vėliau ir žarsteklio po A. Č. smūgių į veidą, šonus ir kitas kūno vietas, bandant gintis nuo fiziškai stipresnio A. Č. prieš nukentėjusiąją naudojamo intensyvaus smurto, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami, kaip neteisėti, nulėmę didelį nuteistojo susijaudinimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog byloje nustatyta, kad būdami girti nukentėjusioji ir nuteistasis dažnai vaididavosi, todėl darytina išvada, kad tokie konfliktiniai santykiai tiek nukentėjusiajai, tiek ir nuteistajam buvo įprasti, todėl A. Č. negalėjo sukelti netikėto didelio susijaudinimo, ar, juo labiau, afekto būsenos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad nuteistojo veiksmus, neadekvačius susiklosčiusiai konflitkinei situacijai nulėmė ne nukentėjusiosios veiksmai, o būtent apsvaigimas nuo alkoholio. Nors šią aplinkybę apeliantas skunde neigia, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ją sunkinančia A. Č. atsakomybę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Č. buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis – 0,78 promilių (t. 1, b.l. 64). Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. Č. girtumo patikrinimas darytas tik 21 val. 35 min., kai, tuo tarpu, iš liudytojo J. V. parodymų seka, kad išgėrę 0,5 litro talpos degtinės butelį, nukentėjusioji ir nuteistasis išvažiavo namo dar apie 13.00 val. (t. 1, b.l. 39). Be to, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad konfliktas tarp sugyventinių L. B. ir A. Č. kilo tuoj pat po to, kai jie grįžo namo. Taigi, nuo konflito su L. B. pradžios ir jos sumušimo iki A. Č. girtumo patikrinimo buvo praėję daug laiko. Be to, įstatyme nėra konkretizuota, koks apsvaigimo laipsnis turi būti nustatytas kaltininkui, kad būtų galima tai pripažinti aplinkybe sunkinančia jo atsakomybę. Esminė sąlyga, lemianti teismo sprendimą, šiuo atveju yra tai, kad A. Č. apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai įrodo neadekvatūs A. Č. veiksmai susiklosčiusioje konflitkinėje situacijoje, kuomet L.Banevičinei nedavus pinigų, A. Č. smogia jai kelis smūgius į veidą, vėliau daužo šepečio kotu per šonus, metaliniu žarstekliu muša į įvairias kūno vietas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad L. B. sužalojimai, nuo kurių visumos ji mirė, buvo padaryti mažiausiai aštuoniasdešimt aštuoniais trauminiais poveikiais. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Č. apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytojų A. A. ir J. K. , kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. Č. pilnai prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą veiką, todėl tai, kad minėti liudytojai nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme jo kaltės įrodytumui jokios įtakos neturėjo. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo sprendžiamas klausimas dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą, tačiau A. Č. negalėjo nurodyti, apie kokias bylai svarbias aplinkybes minėti liudytojai galėtų paliudyti.

Nepagrįstai skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Č. bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis nors ir buvo anksčiau teistas, tačiau teistumas jam išnykęs. Pirmosios instancijos teismas į šiuos nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis atsižvelgė ir tai nurodė apkaltinamajame nuosprendyje (t.2, b.l. 38). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas A. Č. bausmę, BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl A. Č. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio, nuosprendyje išsamiai motyvavo į kokias aplinkybes atsižvelgia ir kaip jos lemia nuteistajam skirtinos bausmės dydį. Apeliantas naujų aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs skirdamas A. Č. bausmę, nenurodė, todėl švelninti paskirtosios bausmės nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad, pasak A. Č. , jam iškvietus medikus, jie nesiėmė priemonių, kad išgelbėtų nukentėjusiajai gyvybę, o tik konstatavo mirtį, nusikalstamos veikos kvalifikavimui šiuo atveju jokios reikšmės neturi. Akivaizdu, kad jokios pirmosios medicininės pagalbos priemonės nebegalėjo išgelbėti L. B. gyvybės, jei, kaip skunde nurodo pats nuteistasis, atvykus medikams į įvykio vietą, buvo konstatuota, kad nukentėjusioji jau mirusi. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. teismams išaiškinta, kad jei nukentėjusio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gyvy­bės at­ėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po padary­tos vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt buvo ga­li­ma išveng­ti.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti A. Č. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. Č. apeliacinį skundą atmesti.