Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-04-24 · Administracinė byla Nr. A-525-196-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-04-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-146-155-13Nutartis · 2013-09-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-24
Bylos Nr.
A-525-196-13
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00543-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Dainius Raižys, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje
Kategorijos
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-196/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00543-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 35.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje su pareiškimu (b. l. 5−10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) ištirti, ar Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto redakcija, išdėstyta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo taisyklių 2 punktas: „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 20-449; 2000, Nr. 56-1639) (toliau – ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 4 punktui (toliau – ir Nuostatai);

2) pripažinus, kad Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto nauja redakcija, išdėstyta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo taisyklių 2 punktas: „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“ prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) 2 straipsnio 36 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 20-449; 2000, Nr. 56-1639) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4 punktui, panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“;

3) nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2012 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo pakeistos Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės (toliau – ir Miesto tvarkymo ir švaros taisyklės). Miesto tvarkymo ir švaros taisyklės yra norminis teisės aktas, reglamentuojantis bendruosius ir specialiuosius Kauno miesto švaros reikalavimus, privalomus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Sprendimu patvirtintos minėtų taisyklių pakeitimų nuostatos taip pat yra norminio pobūdžio bei atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui, apibrėžtus Lietuvos Respublikos įstatymuose. Oficialus pranešimas apie priimtą Sprendimą paskelbtas dienraštyje „Laikinoji sostinė“ 2012 m. kovo 3 d., o visas jo tekstas Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje www.kaunas.lt buvo paskelbtas dar 2012 m. kovo 1 d., todėl darytina išvada, kad Sprendimas įsigaliojo 2012 m. kovo 1 d. Nurodė, kad Sprendimu Taryba Miesto tvarkymo taisyklėse įvedė naują „faktiškai naudojamos teritorijos“ sąvoką ir nustatė, kad „jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“. Būtent šios nuostatos, susijusios su faktiškai naudojamos teritorijos sąvokos įvedimu ir pareigų asmenims tvarkyti ir palaikyti švarą faktiškai naudojamose teritorijose, nustatymu, pareiškėjui kėlė abejonių dėl jų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Atkreipė dėmesį, kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalys apibrėžia žemės naudotojo ir žemės sklypo sąvokas („žemės naudotojas − žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu“; „žemės sklypas − teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre“). To paties įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pagal žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projektą suformuoti žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymų nustatyti juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre. Suformuotų žemės sklypų kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalis apibrėžia, kas yra teritorijų planavimo dokumentai. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato bendrijos pareigą organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai, įtvirtina pagrindinį administratoriaus uždavinį − įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su (...) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra (4 punktas). Šių įstatymų ir Vyriausybės nutarimo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalo tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas teritorijas, t. y. tik tokias, kurios suformuotos kaip daiktas ir įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad Sprendimu priimtas Miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto pakeitimas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Nuostatų 4 punktui.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į pareiškimą (b. l. 106−109), kuriuo prašė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 pripažinti teisėtu ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymą dėl jo panaikinimo atmesti.

Teigė, kad pareiškėjo pareiškime nurodyti teisės aktai, kuriais grindžiami reikalavimai, reglamentuoja ne ginčo dalyką, t. y. Miesto tvarkymo ir švaros taisyklių ir Želdinių tvarkymo taisyklių nuostatas, o visai su tuo nesusijusius klausimus (teritorijų planavimo, bendrojo naudojimo objektų valdymą ir pan.). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 36 punktą viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų yra švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas. Joks aukštesnės galios teisės aktas nereglamentuoja tokių taisyklių nustatymo, jų reglamentavimo apimčių ir panašiai, todėl savivaldybė, nustatydama tokias taisykles, privalo vadovautis bendraisiais teisės principais ir tinkamai įgyvendinti vietos savivaldos principus. Rėmėsi teisės aktų nuostatomis ir darė išvadą, kad jei asmenys (daugiabučio namo savininkai) nėra aktyvūs, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nesuformavę žemės sklypo prie jų gyvenamo daugiabučio namo, anot pareiškėjo, jiems turi būti taikoma išimtis, ir jie neprivalo tvarkyti daugiabučio namo užimamos teritorijos ir būti už ją atsakingais. Atsakovo nuomone, taip būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtintas principas, draudžiantis teisės aktais diskriminuoti tapačius asmenis. Pabrėžė, kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje yra apibrėžta sąvoka „žemės sklypas“ − teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. To paties įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžta ir sąvoka „žemės naudotojas“ − žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu. Darė išvadą jog, vadovaujantis aukščiau nurodyta teisės norma, žemės naudotojas įstatymų nustatytais pagrindais gali naudoti žemę, tačiau nebūtinai tik žemės sklypą, kaip tai apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostatoje (t. y. teritorijos dalį, kurios ribos ir kadastriniai duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre). Tokią nuostatą, atsakovo nuomone, patvirtina ir Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 17K-351/2001, kuriame konstatuota, kad namui priskirta tvarkytina teritorija turi būti suprantama kaip namo kiemo teritorija. Teismas šiame sprendime nenurodė, kad namo teritorija (kuria naudojasi namo gyventojai ir kurios tvarkymui privaloma pasirūpinti) laikytina tik tokia teritorija, kuri yra suformuota ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad Sprendimas neprieštarauja Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalyje įtvirtintoms nuostatoms. Taip pat pažymėjo, kad vertinant ginčo dalyką pagal teisės analogiją, asmenys, taip pat ir gyvenantys daugiabučiame name, net ir teisės aktų nustatyta tvarka nesuformavę ir neįregistravę jiems priklausančio pastato užimamo žemės sklypo, privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį lygiais pagrindais su valstybinės žemės nuomininkais, naudojančiais žemės sklypą pagal sutartį. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką ir išaiškinęs žemės sklypo naudotojo statuso pripažinimo sąlygas, bei pareigą naudotojams mokėti ginčo mokestį (2011 m. birželio 21 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-292/2011). Tais atvejais, kai išnuomotas žemės sklypas yra užimtas nuomininkui priklausančių pastatų, pripažįstama, kad nuomininkas faktiškai naudojasi žemės sklypu (LAT 2009 m. spalio 23 d. nutartis c. b. Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus", bylos Nr. 3K-3-437/2009). Todėl asmenims, teisės aktų nustatyta tvarka nesuformavus žemės sklypo ir jo neįregistravus, vis vien kyla pareiga atsakyti už faktinį tokio žemės sklypo naudojimą. Remiantis tuo, darė išvadą, kad Sprendimas neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalies nuostatoms, kadangi į sąvoką (faktiškai naudojama teritorija) įeina visi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodyti dokumentai. Sprendimas neprieštarauja ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatai, nes Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 17K-351/2001 konstatavo, jog namui priskirta tvarkytina teritorija turi būti suprantama kaip namo kiemo teritorija, teismas nenurodė, jog tokia laikytina tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruota teritorija. Kartu pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra norminis teisės aktas, kuriuo, kol jis galioja ir nėra panaikintas, savo veikloje privalo vadovautis administratoriai.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 122−129) pareiškėjo pareiškimą tenkino iš dalies.

Pripažino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių aitvarų“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui.

Panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių" pakeitimo".

Žemesnės instancijos teismas

Dėl kitos reikalavimų dalies pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-20 patvirtintos Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims. Minėtose taisyklėse įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šios taisyklės adresuotos ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių veikimas negalėtų baigtis jų pritaikymu konkrečiu atveju. Realizavus šių teisės aktų reikalavimus konkrečiame santykyje, jie veiktų ir toliau bei turėtų būti taikomi naujai atsirandantiems kitiems tos pačios rūšies santykiams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės yra norminis teisės aktas, nes atitinka norminio teisės akto kriterijus, apibrėžtus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje bei teisės doktrinoje. Todėl ir skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-61 taip pat atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsniu ir atsižvelgęs į tai, kad oficialus pranešimas apie priimtą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ paskelbtas dienraštyje „Laikinoji sostinė“ 2012 m. kovo 3 d., o visas jo tekstas Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje www.kaunas.lt buvo paskelbtas 2012 m. kovo 1 d., darė išvadą, kad sprendimas įsigaliojo 2012 m. kovo 4 d.

Teismas vertino Sprendimu papildytą Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto trečią sakinį, rėmėsi Taisyklių 1, 2 punktais ir atsižvelgęs į pareiškėjo ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo turinį, darė išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės taryba Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse įvedė naują „faktiškai naudojamos teritorijos“ teisinę sąvoką ir nurodė „jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių aitvarų“.

Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) numato, jog teritorijų planavimo dokumentai − bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Šiame apibrėžime pateikiamas sąrašas, kokie yra teritorijų planavimo dokumentai bei nurodoma, kad minėtuose dokumentuose raštu ir grafiškai pateikiami sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo dokumentas, kuriame teritorija nėra apibrėžta (nurodyta) (kaip Kauno miesto savivaldybės taryba įvardija „faktiškai naudojama teritorija“), įstatymo nėra apibrėžta. Taigi nesant minėtame įstatyme „faktiškai naudojamos teritorijos“ sąvokos, atsakovas negalėjo tokios sąvokos įrašyti į Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisykles. Įstatymas šiuo atveju aiškia apibrėžia kas yra teritorijų planavimo dokumentai ir jokie interpretavimai šiuo atveju negalimi. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija).

Teismas taip pat vertino Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 1 straipsnį, Žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11, 14 dalis, 40 straipsnio 6 dalį ir Nuostatų 4 punktą ir pažymėjo, kad kaip matyti iš šių nuostatų, jose naudojamas žemės sklypas suprantamas kaip teritorijos dalis, kuri yra asmeniui teisėtai suteikta ar įstatymų nustatyta tvarka priskirta naudotis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Šių teisės normų pagrindu teismas konstatavo, jog fiziniai ar juridiniai asmenys privalo prižiūrėti bei tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas (teisėtai suteiktas naudotis) teritorijas. Todėl atsakovo priimtose Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse vartojama sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“, jos turinys bei nuostata dėl faktiškai naudojamos teritorijos ribos („teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“) neatitinka nurodytose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, jog Sprendimas prieštarauja ir Žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui.

Atsakovo argumentus dėl teisės analogijos taikymo teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jei ir tokio įstatymo nėra, − vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (teisės analogija). Šiuo atveju įstatymai aiškiai apibrėžia sąvokas, todėl teismui nekilo abejonė dėl jų taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-402/2008 buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. T-397 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008). Minėtame sprendime taip pat buvo suformuluota nauja sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I(17)-11-07 nurodė, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia ir įstatyme nustatytas draudimas taikyti norminį administracinį aktą, kompetentingo administracinio teismo pripažintas neteisėtu, saisto ir viešojo administravimo subjektus, jiems vykdant teisėkūros funkciją. Šis draudimas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama vėliau priimtais norminiais administraciniais aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, arba kitais norminiais administraciniais aktais pratęsti teismo neteisėtu pripažinto norminio administracinio akto galiojimą. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisėtumo ir teisinio tikrumo principų reikalavimų (nes atitinkamų teisinių santykių subjektams kiltų pagrįstų abejonių dėl atitinkamo norminio administracinio akto galiojimo), pažeistų konstitucinį valdžių padalijimo principą. Administracinio teismo sprendimo teisinė galia pakartotinai priimtais norminiais administraciniais aktais negali būti įveikta (žr. mutatis mutandis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimą).

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas atsižvelgė į konkrečias šios bylos aplinkybes, faktinę situaciją, į tai, kad prašymas nėra motyvuotas, nepateikti objektyvūs ir neginčijami įrodymai, patvirtinantys neigiamų teisinių pasekmių tikimybę.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 131−134), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas dalinai, administracinėje byloje Nr. I-1070-505/2012 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškimą. Papildomai nurodo, kad:

1) nesutinka su teismo išvada, kad terminas „faktiškai naudojama teritorija“ nėra įtrauktas į teritorijų planavimo dokumentų sąrašą, todėl šios sąvokos negalima interpretuoti, nes įstatymas aiškiai apibrėžia kas yra teritorijų planavimo dokumentai. Teigia, kad teismas netinkamai aiškino atsakovo Sprendimą, nes atsakovas neturėjo siekio ir nepriėmė Sprendimo dėl daugiabučių namų užimamų sklypų suformavimo, o tik nustatė, kad tie daugiabučių namų gyventojai, kurie nesuformavę ir neįregistravę sklypų, privalo tvarkyti namo prieigas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visose nekilnojamo daikto kadastro duomenų bylose yra schematiniai planai, kuriuose nurodyta konkretaus daugiabučio namo vieta bei atitinkamų butų ūkio viršininkų patvirtinti planai, detalizuojantys schematinį planą ir nusakantys privalomos tvarkyti teritorijos plotą. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad Sprendime naudojamos sąvokos „faktiškai naudojama teritorija“ apibrėžimas apima ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodytus dokumentus, kurie laikytini teritorijų planavimo dokumentais. Todėl teismo išvada, kad minėta sąvoka šiai teisės normai prieštarauja nepagrįsta. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė teisės aktų, kurie įpareigoja valomai teritorijai patvirtinti detaliuosius ar kitokius planus.

2) Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentą (ir dėl jo nepasisakė), kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra apibrėžta sąvoka „žemės naudotojas“, kuris gali naudoti žemę, kurios ribos ir kadastriniai duomenys nebūtinai įregistruoti Nekilnojamo turto registre.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 138−139), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1070-505/012 palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo savo argumentus pozicijai pirmosios instancijos teisme ir naujų vertinimų nepateikė. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas išsamus, pagrįstas ir teisėtas, byla išnagrinėta nepažeidžiant ABTĮ nuostatų, todėl sprendimą naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismo išvada, kad Sprendimas prieštarauja nurodytų teisės aktų nuostatoms pagrįsta, nes sistemiškai vertinant jų nuostatas, darytina išvada, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalo tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas teritorijas, t. y. tik tokias, kurios suformuotos kaip daiktas ir įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo taisyklių 2 punktas: „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“.

Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, pripažino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui. Pareiškimą dėl kitos reikalavimų dalies atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibrėžta, jog bendrija privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti. Remiantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsniu šis įstatymas nustato be kitų klausimų ir daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės valdymą, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktas įtvirtina nuostatą, jog pagrindinis administratoriaus uždavinys - įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo (toliau vadinama - namas) bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 dalyje nustatyta, Teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatyme sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“ nėra apibrėžta, įstatymas aiškiai apibrėžia teritorijų planavimo dokumentų sąvoką ir jokie interpretavimai nėra galima. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos išvada nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtina, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 1 punkte nustatyta, jog jos nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims jiems įstatymų nustatyta tvarka priskirtose teritorijose bei asmenims, kurie pagal atitinkamas sutartis pastarąsias teritorijas tvarko ir prižiūri, taip pat nustato tvarkos reikalavimus renginiuose.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į aiškiai apibrėžtą Taisyklių paskirtį, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovo teisė priimti Taisykles kyla iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 33 punkte, kurio pagrindu 2005 m. sausio 27 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tvarkymo ir švaros bei želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ patvirtintos Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės buvo nustatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo, visuomenės sveikatos, sanitarijos ir higienos, atliekų tvarkymo bei aplinkos apsaugos, gyvūnų laikymo, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles. Priimant ginčijamą 2012 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. T-61 galiojusioje Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje 6 straipsnio 36 punkte sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas priskirtas savarankiškąjai savivaldybių funkcijai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Šiame kontekste pažymėtina, kad vietinės ir centrinės valdžios santykiai yra reguliuojami tam tikrų teisės principų, kurie įtvirtinti tiek nacionaliniu (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis), tiek tarptautiniu lygmeniu (Europos vietos savivaldos chartija). Šie principai reguliuoja ir klausimus, kaip valdžios institucijų pareigos atitinkamoje srityje yra išskirstomos arba pasidalinamos. Vietinės ir centrinės valdžios santykiai, siekiant užtikrinti adekvatų jų tarpusavio santykį ir pagarbą kiekvienam iš subjektų atitinkamos valdymo pakopos sferoje, grindžiami vietos savivaldos savarankiškumo ir laisvės, teisėtumo, įstatymų viršenybės, subsidiarumo, deleguotos kompetencijos, bendradarbiavimo ir kitais principais. Šių principų realizavimas reikalauja garantuoti, kad egzistuotų vietos valdžia, galinti pakankamai savarankiškai prisiimti įsipareigojimus ir pasirinkti jų vykdymo būdus, priemones ir šaltinius jiems įgyvendinti (Europos vietos savivaldos chartijos preambulė) (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-617/2010).

Nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais.

Savivaldybės taryba, kaip vietos savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, jos kompetencijai priskirtas funkcijas vykdo bei savivaldybėms priskirtą kompetenciją įgyvendina vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio nustatytais vietos savivaldos principais, tokiais kaip atsakingumo savivaldybės bendruomenei, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, pagal kurį savivaldybės institucijos sudaro sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Be to, pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Kaip minėta šiuo atveju, sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai. Todėl, savo veiklos teritorijoje užtikrindama šios savarankiškos funkcijos vykdymą, savivaldybė privalo nustatyti atitinkamą teisinį režimą bei imtis konkrečių priemonių šiam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodytų Teritorijų planavimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatų analizė, leidžia daryti išvadą, kad Taisyklės reglamentuoja iš esmės skirtingus teisinius santykius nei Teritorijų planavimo įstatymas. Taisyklių tikslas iš esmės yra užtikrinti švarą ir tvarką, o ne priimti sprendimą dėl daugiabučių namų užimamų sklypų suformavimo. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Taisyklėse įtvirtinus sąvoką „faktiškai naudojama teritorija“ tai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad sąvokos „faktiškai naudojama teritorija“ apibrėžimas apima ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodytus dokumentus. Tai, kad švaros ir tvarkos užtikrinimo tikslu įtvirtinta pareiga tvarkyti ir faktiškai naudojamą teritoriją, kuri nėra suformuota teritorijų planavimo dokumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėta nuostata prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, kadangi, kaip minėta, šių teisės normų tikslas yra iš esmės skirtingas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė teisės normų, kurios įpareigoja valomai teritorijai patvirtinti teritorijų planavimo dokumentus.

Kaip minėta, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai. Vertinant ginčijamos Sprendimo dalies galimą prieštaravimą Žemės įstatymui, pažymėtina, jog Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. 14 dalyje apibrėžta žemės sklypo sąvoka – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos žemės naudotojo sąvoka, aiškinant ją lingvistiškai, suponuoja, jog žemės naudotojas įvairiais įstatymų nustatytais pagrindais gali naudoti žemę, tačiau nebūtinai tik išimtinai žemės sklypą, kaip tai apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje.

Kauno apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į atsakovo atsiliepimo argumentą, jog Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžta sąvoka „žemės naudotojas“, kuris gali naudoti žemę, kurios ribos ir kadastriniai duomenys nebūtinai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegijos nuomone, šis atsakovo atsiliepimo ir apeliacinio skundo argumentas vertintinas, kaip pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, namui priskirtina tvarkyti teritorija nebūtinai turi atitikti žemės sklypo sąvoką ir būti įregistruota nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju daugiabučių namų savininkų bendrijoms teritorija priskirta administraciniu aktu – ginčijamu Sprendimu. Kaip minėta, šis priskyrimas, negali būti tapatinamas su žemės sklypo suformavimu, kadangi teritorija priskiriama tik tvarkymo tikslais, nesukuriant kitų, nei apibrėžta Miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse, teisių ir pareigų.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teigti, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta) faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų.“ prieštarauja išvardintų teisės aktų nuostatoms, nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas dalyje, kurioje konstatuota, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta) faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas atitinkamai keičiamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n utaria

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje skundą atmesti.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusDainius RaižysDalia Višinskienė