Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant J. Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui M. Ausčiui, atsakovo atstovei I. Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde, taip pat, nurodoma, kad nagrinėjamu atveju yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, kadangi, pareiškėjo teigimu, bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (Civilinio kodekso 6.273 straipsnis). Iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui A. B. nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Atkreipė dėmesį, kad pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Dėl pareiškėjo A. B. prašomos priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio sumos paaiškino, kad A. B. prašo priteisti 484,42 Lt už 2008 metus, tačiau pagal suvestinio atsiskaitymo lapelio Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, 2008 metais pagal 394 kodą (70 procentų ribojimas) pareiškėjui buvo nuskaičiuota 261,19 Lt suma, kuri buvo grąžinta už 2006 metus dirbtus viršvalandžius. Kadangi į teismą A. B. kreipėsi tik 2010 metais, skundo reikalavimui už 2006 metus jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui A. B. neišmokėta darbo užmokesčio dalis (484,42 Lt), kuri susidarė laikotarpiu nuo 2007-03-01 iki 2008-12-31, kai atsakovas Vilniaus AVPK taikė 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad A. B. laikotarpiu nuo 2007-03-01 iki 2008-12-31 dirbo Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės Raitojoje kuopoje, todėl jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, apskaičiuojant darbo užmokestį yra taikomos VTĮ VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (VTĮ 4 str.).

Vadovaujantis Vilniaus AVPK pažymų (suvestiniai atsiskaitymo lapeliai už 2006 m. Nr. 10-(duomenys neskelbtini), už 2007 m. Nr. (duomenys neskelbtini), už 2008 m. Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenimis (b. l. 27-32), nustatyta, kad atsakovas Vilniaus AVPK dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. B. už 2006 m. 1-ą ketvirtį neišmokėjo 261,19 Lt (pagal suvestinį atsiskaitymo lapelį Nr. (duomenys neskelbtini) šios sumos išskaičiuotos 2008 m. rugsėjo mėnesį, b. l. 31), 2007 m. už balandžio mėn. neišmokėjo 142,86 Lt, už liepos mėn. 44,76 Lt, už rugsėjo mėn. 23,37 Lt (b. l. 29), iš viso – 472,18 Lt (o ne 484,42 Lt kaip nurodo pareiškėjas) darbo užmokesčio.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.

VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo A. B. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. B. į tarnybą priėmė Vilniaus AVPK vadovybė, todėl būtent Vilniaus AVPK, kaip darbdaviui, kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už jo atliktą darbą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo išvadomis, Vilniaus AVPK vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas A. B. atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau ginčo laikotarpiu jam nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo A. B. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Pareiškėjas A. B. skunde be Vilniaus AVPK, atsakove taip pat nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau teismas daro išvadą, kad A. B. tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Vilniaus AVPK, t.y. subjektu, privalančiu mokėti jam darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Kadangi nagrinėjamoje byloje A. B. prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo A. B. darbdavys, t.y. Vilniaus AVPK.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas A. B. praleido ieškinio senaties terminą skundo dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (261,19 Lt) nepriemokos priteisimo, nes į teismą su skundu kreipėsi tik 2010 metais, o minėta suma iš pareiškėjo darbo užmokesčio 2008 metais išskaičiuota už 2006 metų 1-ą ketvirtį.

Nustatyta, kad A. B. į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-01-25. Suvestinių atsiskaitymo lapelių duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis (261,19 Lt) 2008 metais buvo išskaičiuota už 2006 metų 1-ą ketvirtį dirbtus viršvalandžius, todėl, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.127 straipsnį, kuris nustato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, ieškininio senaties pradžios terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada pareiškėjas faktiškai gavo mažesnį nei priklauso darbo užmokestį (LVAT administracinė byla Nr. A-63-805/2008), t.y. nuo 2008 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šioje pareiškėjo A. B. reikalavimo dalyje, trejų metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus A. B. priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-03-01 iki 2008-12-31, taip pat į byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį, teismas daro išvadą, kad A. B. priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų, todėl priteistina.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Vadovaujantis byloje pateiktais Vilniaus AVPK suvestiniais atsiskaitymo lapeliais, nustatyta, kad A. B. laikotarpiu nuo 2007-03-01 iki 2008-12-31 neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 472,18 Lt, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam 484,42 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-03-01 iki 2008-12-31 tenkintinas iš dalies, priteisiant 472,18 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

A. B. skunde atsakove nurodo ir Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo A. B. ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo A. B. darbo organizavimą. Todėl A. B. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p.., 127 str., 129 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 472,18 Lt (keturis šimtus septyniasdešimt du litus 18 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.