- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-545/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Merata“, MERATA R.Strolienės individuali įmonė
- Atsakovas
- R. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Merata“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. galutinio sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-416-798/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Merata“ ieškinį atsakovui R. S. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovo UAB „Merata“ atstovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. S. IĮ 153 664,26 Lt skolą, 31 597,55 Lt palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Nurodė, jog UAB „Merata“ ir R. S. IĮ 2001 m. gegužės 2 d. pasirašė tiekimo sutartį Nr. 0998. 2006 m. spalio 2 d. buvo pasirašytas papildomas susitarimas, kuriuo pakeisti Tiekimo sutarties 6.1-6.4 punktai. Sutarties 6.4. punktu susitarta, kad R. S. IĮ per 14 d. negrąžinus jai laikinam naudojimui perduotos taros, UAB „Merata“ šią tarą parduoda R. S. IĮ už pirkimo-pardavimo dokumentuose nurodytą užstatinę kainą plius 18 procentų PVM. Ieškovas 2007 m. gruodžio 28 d. išrašė R. S. IĮ sąskaitą faktūrą MERV 0021452 dėl negrąžintų 11 837 vienetų dėžių apmokėjimo už 153 644,26 Lt sumą. Sąskaitą faktūrą priėmė atsakovo vyr. buhalterė A. J.. Sąskaitoje nurodytas apmokėjimo terminas iki 2008 m. sausio 11 d. Be to, šalys 2009 m. liepos 7 d. pasirašė skolų suderinimo aktą, pagal kurį atsakovas pripažino, kad nėra grąžinęs ir atsiskaitęs už 11 837 vienetus dėžių. Pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą iš atsakovo turi būti priteista 31 597,55 Lt palūkanų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 28 d. preliminariu sprendimu ieškovo UAB „Merata“ ieškinį patenkino. Atsakovas R. S. IĮ dėl preliminaraus teismo sprendimo pateikė prieštaravimus - prašė preliminarų sprendimą panaikinti bei ieškovo ieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 4 d. galutiniu sprendimu panaikino 2009 m. rugpjūčio 28 d. preliminarų sprendimą ir atmetė ieškovo UAB „Merata“ ieškinį. Teismas nurodė, kad 2001 m. gegužės 2 d. ieškovas UAB „Merata“ ir atsakovas R. S. IĮ sudarė Tiekimo sutartį Nr. 0998, kuria ieškovas įsipareigojo pateikti alų, alkoholinius gėrimus, mineralinį vandenį ir gaivinančius gėrimus, o atsakovas priimti prekes ir už jas sumokėti. Atsakovas taip pat įsipareigojo grąžinti ieškovui tarą (dėžes, europadėklus ir kt.) sekančiu prekių pateikimu, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prekių priėmimo dienos. Iš 2002 m. gruodžio 18 d. pranešimo matyti, kad Vilniaus apskrities VMI buvo pranešta apie R. S. IĮ 2002 m. rugsėjo 24 d. užfiksuotą taros vagystę - 15 117 vienetų BBH dėžių. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu nustatyta, jog nuo 2001 m. gruodžio mėnesio iki 2002 m. rugsėjo 24 d. iš R. S. IĮ buvo pavogtos BBH dėžės, tačiau įrodyti pavyko tik 3 200 vienetų taros vagystę. Ieškovui buvo priteista 35 200 Lt, už kuriuos UAB „Merata“ 2005 m. gruodžio 30 d. buvo grąžinta 3 280 vienetų dėžių. BBH dėžės, kurios buvo pateiktos atsakovui, negrąžintos ieškovui dėl vagystės 2001-2002 metais. Kaip numatė 2001 m. gegužės 2 d. Tiekimo sutarties Nr. 0998 6.2 punktas, tara turėjo būti grąžinama su sekančiu prekių pateikimu, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo prekių priėmimo dienos. Pirkėjui negrąžinus laikinam naudojimui perduotos taros per šiame punkte nurodytą terminą, tiekėjas šią tarą įvertina užstatine kaina, pridėdamas 18 procentų PVM bei išrašydamas pirkėjui PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovui buvo žinoma apie vagystę, kadangi baudžiamojoje byloje UAB „Merata“ direktorius bei kiti darbuotojai buvo apklausti kaip liudytojai. UAB „Merata“ nereiškė pretenzijų dėl negrąžinamos taros ir neišrašė PVM sąskaitos faktūros. To nebuvo padaryta ir paaiškėjus, kad tara pavogta ir nebus grąžinta. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalis numato, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas, t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. PVM sąskaitą faktūrą MERV 0021452 dėl negrąžintų 11 837 vienetų dėžių už 153 644,26 Lt sumą ieškovas išrašė tik 2007 m. gruodžio 28 d. Jos apmokėjimo terminas nustatytas iki 2008 m. sausio 11 d. UAB „Merata“ nurodė, kad šią sąskaitą priėmė vyr. buhalterė, todėl esą sąskaitoje nurodytą apmokėjimo terminą atsakovas akceptavo, tačiau iš ieškovo į bylą pateiktos tos pačios 2007 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitos faktūros MERV 0021452 matyti, kad ji R. S. IĮ buvo įteikta tik 2008 m. balandžio 16 d., t. y. pasibaigus apmokėjimo terminui. Tai, kad PVM sąskaita faktūra nebuvo atsakovui pateikta 2007 m. gruodžio 28 d. patvirtina ir byloje esanti R. S. IĮ Pirkimų žurnalo ataskaita už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. Iš jos matyti, jog minėta sąskaita nebuvo įtraukta į R. S. IĮ apskaitą. Teismo įsitikinimu, sąskaita Nr. MERV 0021452 nebuvo perduota ieškovui 2007 m. gruodžio mėnesį. Ji negalėjo būti išrašyta tą dieną, nes kitos UAB „Merata“ 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaitos numeris yra MERV 0013188. Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Merata“ PVM sąskaita faktūra MERV 0021452 surašyta taip, lyg prekės – 11 837 vienetai dėžių 2007 m. gruodžio 28 d. (sąskaitos išrašymo dieną), 13.54 val. būtų pakrautos ieškovo sandėlyje, automobiliu Škoda Fabia atvežtos ir perduotos R. S. IĮ, tačiau prekės, kaip nustatyta pagal 2007 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą MERV 0021452, R. S. IĮ nebuvo perduotos, todėl ja negalėjo būti įformintas prekių tiekimas ir šios sąskaitos pagrindu negalėjo atsirasti skola. UAB „Merata“ BBH dėžes buvo įsigijusi iš UAB „Švyturys-Utenos alus“. Iš jos pateiktų dokumentų apie minėtų dėžių, pradėtų naudoti 2001-2002 metais, stovį, matyti, jog jų nusidėvėjimo norma yra 5 metai, todėl sąskaitos R. S. IĮ pateikimo dieną šių dėžių likutinė vertė buvo nulinė. Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti UAB „Merata“ ieškinio, todėl panaikino preliminarų sprendimą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovo UAB „Merata“ atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš R. S. IĮ 153 644,26 Lt skolą, 31 597,55 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismo išvada, jog ieškovas pateikė į bylą PVM sąskaitą faktūrą MERV 0021452, kurioje įrašyta, kad R. S. IĮ vyr. buhalterė sąskaitą priėmė 2008 m. balandžio 16 d., nepagrįsta bylos medžiaga. Ieškovas pateikė nurodytos sąskaitos faktūros kopiją, kurioje yra įrašas „prekes gavau, vyr. buhalterė A. J. ir parašas“. Ieškovas pateikė pas jį buvusį sąskaitos faktūros originalą. Sąskaitos faktūros variantą, kuriame užrašyta gavimo data – 2008 m. balandžio 16 d., pateikė atsakovas.Ieškovas ir atsakovas 2001 m. gegužės 2 d. sudarė tiekimo sutartį, kurios 6.2 punkte numatyta atsakovo sutartinė prievolė sumokėti už jam pateiktą tarą užstatine kaina, jei tara būtų negrąžinta sutartu laiku. Sutartyje nėra nuorodų, kad šalių santykiai gali būti vertinami kaip žalos atlyginimo santykiai, nėra nuorodų į netesybas. Sutartis numato piniginę prievolę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Tokiems santykiams taikomi bendrieji ieškinio senaties terminai. 2007 m. gruodžio 28 d. atsakovas priėmė sąskaitą faktūrą MERV 0021452. Jos priėmimo faktas reiškia, kad atsakovas pripažino savo prievolę, kilusią 2002 metais. Byloje turėjo būti taikoma CK 1.130 straipsnio 2 dalis. Šios normos taikymas nepriklauso nuo to, kada sąskaita faktūra atsakovui buvo įteikta (2007 m. gruodžio 28 d. ar 2008 m. balandžio 16 d.). Prievolės pripažinimo faktas nutraukė ieškinio senatį. Teismas nevertino 2009 m. liepos 7 d. akto, kuriame R. S. IĮ pripažįsta savo prievolę dėl 11 837 BBH dėžių. Išrašant sąskaitą faktūrą dėl praeityje kilusios prievolės ieškovas formaliai pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo ir PVM įstatymo nuostatas, tačiau jų pažeidimai nekeičia fakto, kad priimdama sąskaitą faktūrą R. S. IĮ pripažino savo prievolę. Pasirašydama suderinimo aktą R. S. IĮ taip pat pripažino savo prievolę, todėl ji turi ją įvykdyti.Teismo nurodyta nusidėvėjimo norma susijusi tik su bendrove „Švyturys“. Tik ji gali nurašyti jai priklausančias dėžes kaip nusidėvėjusias. Byloje nėra įrodymų, kad „Švyturys“ padarė dėžių nurašymą. Priešingai, ieškovo paaiškinimais įrodyta, kad bendrovei „Švyturys“ už trūkstamas dėžes sumokėta užstatinė kaina.
Atsiliepimas
Atsakovas R. S. IĮ atsiliepimu prašo ieškovo UAB „Merata“ apeliacinį skundą atmesti, o teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad BBH dėžės dėl vagystės buvo prarastos ne 2007 m. pabaigoje, o vėliausiai 2002 m. rugsėjo 24 d. Apie tai buvo žinoma UAB „Merata“. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad BBH dėžės R. S. IĮ būtų perduotos 2007 metų pabaigoje. 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaita MERV0021452 R. S. IĮ buvo perduota tik 2008 m. balandžio 16 d. Atsakovas R. S. IĮ ieškovui grąžino visą žalos atlyginimą, kuri jai buvo priteista ir išieškota iš nusikaltimą padariusių asmenų baudžiamojoje byloje. Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realią dėžių kainą. R. S. IĮ nepripažino 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaitos MERV0021452, ji nebuvo įtraukta į įmonės apskaitą. Ieškovo reikalavimas skaičiuoti palūkanas nuo 2008 m. sausio 11 d. yra nepagrįstas, nes pati sąskaita pateikta tik 2008 m. balandžio 16 d. Šiuo atveju ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškinys siejamas su įsiskolinimo priteisimu už negrąžintas dėžes (tarą). 2001 m. gegužės 2 d. UAB „Merata“ (tiekėjas) ir R. S. IĮ (pirkėjas) sudarė tiekimo sutartį Nr. 0998. Šia sutartimi Tiekėjas įsipareigojo pagal pateiktas paraiškas sutarties terminais ir sąlygomis pateikti: alų, alkoholinius gėrimus, mineralinį vandenį ir gaivinančius gėrimus, o Pirkėjas įsipareigojo šias prekes priimti ir sumokėti už jas sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (1.1. p.). Užsakant produkciją, pirkėjas privalo informuoti apie planuojamą grąžinti tiekėjo tuščios taros kiekį (2.4 p.). Pirkėjas, priėmęs produkciją, įsipareigoja grąžinti tarą ir įforminti krovinio dokumentus ne ilgiau kaip per 1 valandą nuo Tiekėjo transporto atvykimo prekių pristatymo adresu (3.6 p.). Pirkėjas įsipareigoja tvarkingai ir pagal įstatymų reikalavimus įforminti grąžinamos taros dokumentaciją: prekių gabenimo važtaraščius bei PVM sąskaitas faktūras (3.7 p.) (5-7 b. l.) 2006 m. spalio 2 d. susitarimu prie Tiekimo sutarties buvo pakeistas tarp šalių sudarytos Tiekimo sutarties 6 straipsnis „Taros pateikimas ir grąžinimas“. Pakeistas 6.4. punktas numato, kad pirkėjas įsipareigoja grąžinti tarą, t. y. dėžes, europadėklus sekančiu prekių pateikimu, bet ne vėliau kaip per 14 dienų. Pirkėjui negrąžinus laikinam naudojimui perduotos taros, išskyrus stiklinius butelius, per 14 dienų po sutartyje numatyto termino, Tiekėjas šią tarą parduoda užstatine kaina, kuri yra nurodyta prekių gabenimo ir/ar pardavimo dokumentuose arba tiekėjo kainoraščiuose, plius 18 procentų PVM, pirkėjui išrašydamas sąskaitą-faktūrą. Pirkėjas šią sąskaitą faktūrą apmoka per 2 darbo dienas nuo sąskaitos faktūros pateikimo (8 b. l).
Sutartinė civilinė atsakomybė reiškia atsakomybę už sutartinės prievolės pažeidimą, kai šalis prieš padarant žalos jau siejo prievoliniai teisiniai santykiai. Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už netinkamą prievolės įvykdymą. Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius pagal bylos faktines aplinkybes visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Kaltės klausimas sprendžiant kylantį iš sutarties ginčą nėra teisiškai reikšmingas, kai skolininkas ir kreditorius yra verslo subjektai, kurių sutartyje neįtraukta išlyga dėl kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę turi būti tinkamai įgyvendintos sutartyje numatytos sąlygos.
Aiškinant ginčo šalių sudarytos Tiekimo sutarties nuostatas darytina išvada, kad kai pirkėjui pateikti gėrimai, jis turi pareigą grąžinti tarą, tačiau jeigu jis nevykdo šios savo pareigos, tiekėjas šią tarą parduoda užstatine kaina, nurodyta prekių gabenimo ir/ar pardavimo dokumentuose arba tiekėjo kainoraščiuose, plius 18 procentų PVM, pirkėjui išrašydamas sąskaitą faktūrą. Taigi tam atvejui, kad tiekėjas galėtų reikšti reikalavimą pirkėjui dėl įsiskolinimo, susijusio su negrąžinta tara, būtina įforminti negrąžintos taros pardavimą pirkėjui Tiekimo sutartyje nustatyta tvarka ir būtent dėl negrąžintos taros pardavimo išrašyti sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu būtų galima reikšti reikalavimą.
Civilinės bylos tinkamas išnagrinėjimas, taigi ir civilinio ginčo teisingas išsprendimas visų pirma priklauso nuo to, kaip tiksliai teismas nustatys ir kvalifikuos šalių materialinius teisinius santykius. Tikrųjų bylos faktinių aplinkybių nustatymas teismui tampa išeities tašku, leidžiančiu atsakyti į klausimą, buvo ar nebuvo pažeistos ieškovo teisės ir ar jas pažeidė atsakovas, ar ieškovas tinkamai realizuoja savo teisių gynybą ir yra pagrįstas pagrindas tenkinti ieškinį. Šie tikslai pasiekiami įrodinėjimo procese. Įstatymas įrodinėjimo tikslą apibrėžia kaip teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Į bylą pateikta UAB „Merata“ 2007 m. gruodžio 28 d. išrašyta sąskaita R. S. IĮ dėl 11 837 dėžių už 130 207 Lt sumą (be PVM). Nurodyta apmokėti sąskaitą iki 2008 m. sausio 11 d. Sąskaitoje pasirašė atsakovo vyr. buhalterė A. J.. Jos parašas yra sąskaitos skiltyje „Prekes gavau“. Tokį sąskaitos egzempliorių pateikė ieškovas (b. l. 9, 73 b. l.). Kitame 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaitos egzemplioriuje, kurį į bylą pateikė atsakovas R. S. IĮ, padarytas prierašas, kad sąskaita gauta 2008 m. balandžio 16 d. (63 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas, taip supainiojant skirtingas pagal savo turinį sąskaitas pateikusius asmenis, nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Aptariamoje sąskaitoje taip pat nurodyta: „Pakrovimo vieta sandėlis, Siesikų g. 14, Vilnius. Data 2007 12 28 d., Laikas 13:54, Iškrovimo vieta Ateities g. 21B, Vilnius, Data 2007 12 28 d.“; Laikas -, Automobilis Škoda Fabia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad galima teigti, jog dėžės, su kuriomis susijęs ieškovo reikalavimas, buvo atsakovui pateiktos dar 2001-2002 metais, o ne sąskaitoje nurodytą datą - 2007 m. gruodžio 28 d. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad 2007 m. gruodžio 28 d. jokios dėžės (tara) atsakovui nebuvo pateiktos. R. S. IĮ 2002 m. gruodžio 28 d. pranešimu, adresuotu Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui, pranešta, kad 2002 m. rugsėjo 24 d. buvo užfiksuota taros vagystė. Tara - BBH dėžės buvo gaunama iš UAB „Merata“ nuline kaina be PVM. Įmonėje užfiksuotas BBH dėžių trūkumas – 15 117 vienetai (16 b. l.). Kaltinamuoju aktu reikšti kaltinimai buvo siejami su 15 117 vienetų dėžių pagrobimu (37-46 b. l.). Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu nustatyta, kad S. O. ir R. K. veikdami kartu nuo 2001 m. gruodžio mėnesio iki 2002 m. rugsėjo 24 d. iš R. S. IĮ sandėlio slaptai pagrobė svetimą turtą – 600 dėžių BBH; V. K. ir R. K. veikdami kartu nuo 2002 m. balandžio mėnesio iki 2002 m. rugsėjo 24 d. iš R. S. IĮ sandėlio slaptai pagrobė svetimą turtą – 600 dėžių BBH; V. Ž. ir R. K. veikdami kartu nuo 2001 m. gruodžio mėnesio iki 2002 m. rugsėjo 24 d. iš R. S. IĮ sandėlio slaptai pagrobė svetimą turtą – 2 000 dėžių BBH (47-54 b. l.). Tokiu atveju apskųstame sprendime pagrįstai remtasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 2 dalies norma. Kita vertus, ši norma apskritai nepaneigia ieškovo reikalavimo teisės pagal ginčo šalių sudarytą Tiekimo sutartį, tačiau tokia teisė turi būti realizuojama tinkama tvarka.
Kaip nustatyta bylos medžiaga, ieškovas reikalavimą atsakovui grindžia 2007 m. gruodžio 28 d. išrašyta sąskaita. Sąskaitos turinys sudaro pagrindą teigti, jog ji išrašyta taip, tarsi tara (kaip prekė) – 11 837 vienetai dėžių 2007 m. gruodžio 28 d., 13.54 val. buvo pakrautos ieškovo sandėlyje ir automobiliu Škoda Fabia atvežtos bei perduotos gavėjui R. S. IĮ. Kaip pažymėta aukščiau, ginčo šalių sudarytos Tiekimo sutarties dalykas yra prekės - alus, alkoholiniai gėrimai ir mineralinis vanduo bei gaivinantys gėrimai. Taros tiekimas nėra sutarties dalykas. Tiekimo sutartimi sureglamentuota tik kartu su prekėmis perduotos taros grąžinimo tvarka (sutarties 6 straipsnio nuostatos). Tiekėjas, tuo atveju, jeigu pirkėjas negrąžino laikinam naudojimui perduotos taros, parduoda šią tarą užstatine kaina, kuri yra nurodyta prekių gabenimo ir/ar pardavimo dokumentuose arba tiekėjo kainoraščiuose, plius 18 procentų PVM, pirkėjui išrašydamas sąskaitą-faktūrą (6.4 p.). Tačiau toji sąskaita faktūra, kurios pagrindu ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovui, neatspindi realios faktinės situacijos, nes joje nurodyta, kad 2007 m. gruodžio 28 d. buvo pakrautos, tą pačią dieną atsakovui pateiktos ir iškrautos 11 837 dėžių, nors, kaip jau pažymėta, pagal Tiekimo sutartį jos dalykas yra ne dėžės (tara), o aukščiau nurodytos prekės – įvairūs gėrimai. Faktinių bylos aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pagal tokio turinio ieškovo 2007 m. gruodžio 28 d. išrašytą sąskaitą faktūrą, kurios pagrindu pareikštas ieškinys, dėžių pateikimas negalėjo būti įformintas ir tokios sąskaitos pagrindu įsiskolinimas negalėjo atsirasti. Pats ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad išrašant ir teikiant apmokėti nurodytą sąskaitą buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų nuostatos. Šiuo atveju sąskaita faktūra, kuria remiantis reiškiamas reikalavimas faktiškai dėl 2001-2002 m. perduotų dėžių nesugrąžinimo, yra ydinga, todėl jos pagrindu ieškovo reikalavimo tenkinti negalima.
Vien ta aplinkybė, kad atsakovas priėmė sąskaitą faktūra MERV0021452, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent pagal ją, joje nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis atsakovas priėmė iš ieškovo gautą tarą, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad sąskaitoje nurodytu laiku tara iš tikrųjų buvo pateikta. Abejonių kelia ir tai, kad sąskaitoje nurodytas dėžių kiekis - 11 837 vienetų buvo pristatytas automobiliu Škoda Fabia. Tokio dydžio automobiliu nurodytas dėžių kiekis turėtų būti pristatomas keletą dienų (http://new.skoda-auto.com/ltu/model/newfabiafl/faktai/Pages/facts.aspx). Nagrinėjamu atveju pagal ginčo dalyką reikia aiškiai atskirti įrodinėtinas aplinkybes tuo atveju, kai teigiama, jog atsakovas nėra įvykdęs sutartinių įsipareigojimų ir pagal Tiekimo sutarties 6 straipsnio nuostatas nėra grąžinęs taros, kuri jam buvo pateikta dar 2001-2002 m., bei ieškovo šioje byloje pateiktos sąskaitos faktūros MERV 0021452 pagrindu įrodinėjamas aplinkybes, esą ieškovas 2007 m. gruodžio 28 d. atsakovui pateikė tik tarą, nors Tiekimo sutarties dalykas yra gėrimų (kaip prekių) tiekimas. Be to, bylos medžiagos pagrindu labiau tikėtina, kad sąskaitos išrašymo dieną ieškovas apskritai atsakovui neteikė dėžių (taros). Atsakovo Pirkimų žurnalo ataskaitose už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 31 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 31 d., vasario 1 d. iki 28 d., kovo 1 iki 31 d. nėra nurodyta ieškovo 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaita faktūra MERV0021452 (58-61 b. l.)
Ieškovas savo reikalavimą grindė ir 2009 m. liepos 7 d. aktu dėl skolų suderinimo (b. l. 10). Šis dokumentas pagal turinį kelia tam tikrų abejonių, nors ir yra pasirašytas R. S. IĮ buhalterės. Iš akte pateiktos lentelės matyti, kad nurodytas BBH dėžių „Kreditas“ yra 11 837, tačiau lentelėje neįvardintas subjektas, kuris turi tokį kreditą. Lentelės eilutės „UAB „Merata““ skiltyje „Debetas“ paminėtas dėžių skaičius nėra įrašytas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima kategoriškai teigti, kad pagal šį aktą atsakovas iš tikrųjų pripažino savo prievolę dėl 11 837 vienetų BBH dėžių, tuo labiau - pagal ieškovo pateiktą 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaitą. Be to, kaip jau išdėstyta aukščiau, pagal Tiekimo sutarties sąlygas ketinant įvykdyti pardavimą dėžių, kurių pirkėjas negrąžina, ir po to reikšti reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo, tiekėjas turi parduoti negrąžintą tarą pirkėjui Tiekimo sutartyje nustatyta tvarka ir būtent dėl tokio pardavimo turi būti išrašoma sąskaita faktūra. Taigi tam, kad tiekėjas galėtų realizuoti savo teises į sutartinę atsakomybę, būtina pagal faktines aplinkybes tinkamai laikytis sutarties sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, ieškovas dėžes, su kuriomis siejamas kilęs ginčas, buvo įsigijęs iš UAB „Švyturys-Utenos alus“ (žr. 83-84, 132-133 b. l.). UAB „Švyturys – Utenos alus“ 2010 m. birželio 10 d. raštu informavo, kad 2001-2002 m. UAB „Merata“ pardavė 498 630 vienetų BBH dėžių. Dėžių nusidėvėjimo norma yra 5 metai (b. l. 87, 88). Galima teigti, kad 2007 m. gruodžio 28 d. sąskaitos pateikimo momentu tų dėžių likutinė vertė buvo lygi nuliui. Nors ieškovas apeliaciniame skunde ir teigia, esą yra įrodyta, jog bendrovei UAB „Švyturys – Utenos alus“ už trūkstamas dėžes buvo sumokėta užstatinė kaina, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų. Taigi ieškovas neįrodė, kad su UAB „Švyturys – Utenos alus“ jis yra atsiskaitęs už trūkstamas dėžes užstatine kaina, nors tokiomis aplinkybėmis irgi bandė grįsti savo reikalavimą (CPK 12, 178 straipsnių nuostatos).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, nebuvo siejamas su ieškinio senaties instituto taikymu, t. y. nespręstas klausimas, ar yra pagrindas atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.124 – 1.135 straipsnių nuostatos), todėl apelianto (ieškovo) motyvai dėl ieškinio senaties instituto neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, nes jo motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą.
Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, klausimas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų nespręstinas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nereiškė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.