Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjų L. V. ir V. V. atstovui advokatui P. Vinkleriui, atsakovės atstovei Gabrielei Vazniokaitei, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. R., jos įgaliotam atstovui Ramūnui Ragauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. V. ir V. V. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. R. dėl statybos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai L. V. ir V. V. su skundu (b. l. 5-13) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007-11-28 išduotą statybos leidimą Nr. GR/1309/06-1039 (toliau – Leidimas) bei priteisti visas, su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas pareiškėjų naudai iš atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens.

Paaiškino, kad pareiškėjai yra žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai. Nurodė, kad nuo 2006 m. vasaros žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), jo savininkė, tretysis suinteresuotas asmuo T. R., vykdo savavališką dviejų aukštų namo rekonstrukciją į trijų aukštų daugiabutį (9 butų) gyvenamąjį namą, t. y. vietoje dviejų aukštų vienbučio gyvenamojo namo su mansarda, po rekonstrukcijos pastatas taps trijų aukštų gyvenamuoju namu su įrengta palėpės patalpa ketvirtajame aukšte. Savavališka pastato rekonstrukcija vyko ir tebevyksta iki šiol. Mano, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai išdavė T. R. Leidimą rekonstrukcijos projekte numatytiems darbams atlikti. Leidimas rekonstrukcijos darbams atlikti buvo išduotas pažeidus statybos leidimo išdavimo tvarką reglamentuojančio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ nuostatas, LR statybos įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Leidimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Leidimą Nuolatinės statybos komisijos (toliau – Komisija) pritarimu išdavė atsakovė, tačiau prieš pritardama statybos darbams atlikti T. R. priklausančiame gyvenamajame name, Komisija neįvertinto atsakovės turimos medžiagos (dokumentų), susijusios su namo rekonstrukcijos vykdymu, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento surašyto Savavališkos statybos akto, Administracinio teisės pažeidimo protokolo, Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo T. R. buvo skirta administracinė nuobauda – vieno tūkstančio litų dydžio piniginė bauda, kurios ji neginčijo ir jai skirtą baudą sumokėjo. Pažymėjo, kad antstolis V. Č. 2007-08-07 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatavo, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra trijų aukštų; kad name įrengtos trys laiptinės; kiekvienoje iš laiptinių yra po trejetą durų, vedančių į patalpas; prie kiekvienų pirmojo aukšto laiptinės durų įrengti skambučiai, visos durys užrakintos. Tai įrodo, kad objekte (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrengti devyni butai (po tris kiekviename aukšte, su atskiru įėjimu). Taip pat pažymėjo, kad sulyginus 2006-11-17 gyvenamojo namo kadastrinių matavimų duomenis su šio namo 2003-02-10 kadastrinių matavimų duomenimis, matyti, jog per tą laikotarpį (faktiškai per 2006 m. ir 2007 m. I pusmetį) padaryti esminiai namo tiek vidinio, tiek išorinio išplanavimo pakeitimai. Palyginus šio namo pagrindinio pastato ir dalių kadastro duomenis, kurie buvo užfiksuoti 2003-02-10 ir 2006-11-14 matyti ir tai, kad pagrindinio pastato bendras plotas ir tūris vykdant rekonstrukciją, faktiškai išliko nepakitę, t.y. 422,91 kv.m. ir 420,85 kv.m., bet vieno iš ginčo objektų – trečiame aukšte buvusios mansardos plotas ženkliai padidėjo nuo 144,04 kv.m. iki 225,46 kv.m., t.y. daugiau nei du kartus. Akivaizdu, kad T. R. vienbutį gyvenamąjį namą rekonstravo į devynių butų gyvenamąjį namą. Atkreipė dėmesį, kad sistemiškai vertinant teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias statybos leidimo išdavimą, darytina išvada, kad atsakovė privalėjo ne tik įsitikinti, ar planuojami atlikti statybos darbai atitinka teritorinių planavimo dokumentų ir projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus, bet ir išsiaiškinti, ar išdavus leidimą statybos (rekonstrukcijos) darbams atlikti, nebus pažeistos kitų suinteresuotų asmenų teisės bei jų teisėti interesai. Taigi T. R., pažeisdama statybos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, t. y., jeigu T. R. pavyktų pabaigti įrengti 9 butus ir juos parduoti rinkos kaina, jos gyvenamojo namo gyventojų skaičius ženkliai padidėtų – nuo 2 asmenų, kurie gyveno 2006 metais, iki 30-40 asmenų namą visiškai apgyvendinus. Tokiu būdu pareiškėjų, kaip artimiausiųjų kaimynų, gyvenimo ir būties sąlygos labai pablogėtų: namo gyventojų asmeninių lengvųjų automobilių skaičius sudarys apie 15 -20 vienetų (T. R. sklypo teritorija yra 1900 kv. m.), padidės triukšmas ir t. t. Tiek Komisija, tiek atsakovė, pažeisdamos LR statybos įstatymo nuostatas, šių aplinkybių neanalizavo ir jų nevertino, neatsižvelgė į pareiškėjų teisėtą interesą turėti jų gyvenamojoje vietoje ramią ir sveiką aplinką. Be to, pagal Vilniaus miesto teritorijos bendrąjį planą, šioje kadastrinėje vietovėje numatyta tik vienbučių gyvenamųjų namų statyba. Pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą, smarkiai kris aplinkinių žemės sklypų ir juose pastatytų gyvenamųjų namų rinkos kaina, o tai labai svarbu vertinant teisėtus aplinkinių namų savininkų interesus. Nurodė ir tai, kad T. R. iki šiol tebevykdo savavališką statybą be suderinto projekto. Atsakovė, išduodama Leidimą trečiajam suinteresuotam asmeniui, pažeidė LR viešojo administravimo įstatymo 4 str. nuostatas, įpareigojančias veikloje, t.y. priimant atitinkamus sprendimus, vadovautis objektyvumo ir nešališkumo principais ir užtikrinti trečiųjų asmenų teisėtų interesų apsaugą.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų V. V. ir V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 86-87) vertina, kad pareiškėjai ginčydami Leidimą neteisingai priskiria tariamus T. R. statybos darbų atlikimo pažeidimus atsakovei. Nurodė, kad teismas, vertindamas Leidimo teisėtumą, turi įvertinti, ar ginčo atveju yra LR administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. numatyti pagrindai skundžiamo akto panaikinimui. Mano, kad pareiškėjai neskiria dviejų skirtingų procedūrų, t.y. statybos leidimo išdavimo procedūros ir statybos darbų atlikimo valstybinės priežiūros. Nors skundo dalykas yra Leidimo teisėtumas, tačiau pareiškėjai savo skunde kalba apie neva neteisėtas statybas, rekonstrukciją, apie pasikeitusius pastato tūrio ir dydžio parametrus, butų skaičių ir t.t. Šie teiginiai nėra šios bylos ginčo dalykas, nes

Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla pagal tų pačių pareiškėjų (ieškovo) ieškinį analogiškiems bylos dalyviams dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad statybos leidimo išdavimo procedūra neapima statybos darbų teisėtumo vertinimo ir jų atitikimo įstatymams. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir patys pareiškėjai, nes nuolat mini Vilniaus apskrities viršininko administracijos surašytus Savavališkos statybos aktus, kurie nesusijęs su statybos leidimo išdavimo teisėtumu. Niekuo nepagrįsti yra ir pareiškėjų teiginiai dėl labai padidėjusio užterštumo ir gyventojų skaičiaus padaugėjimo rekonstruojamame pastate, kurie turės įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-l 240/06 yra pasisakęs, kad pareiškėjų norai, kad šalia jų gyvenamųjų namų nebūtų statomi nauji daugiabučiai pastatai, kad nepagausėtų gyventojų ir automobilių jų gyvenamojoje aplinkoje, kad nepadaugėtų triukšmo, kad aplink būtų statomi jų skonį ir pageidavimus atitinkantys pastatai ir pan., yra suprantami ir logiški buitine prasme, tačiau šių pareiškėjų interesų negarantuoja ir negina įstatymas. Taigi pareiškėjų nurodyti argumentai dėl neva padidėjusio pastato aukštingumo yra nepagrįsti, nes pastatas kaip ir prieš rekonstrukciją buvo 2 aukštų su mansarda, taip ir po rekonstrukcijos išlieka toks pat, nes mansardos rekonstrukcija nesukuria naujo aukšto. Daugiau pagrįstų argumentų, kodėl būtent ginčijamas Leidimas prieštarauja įstatymams pareiškėjai nepateikia, o kiti skunde nurodyti motyvai yra susiję su statybos darbų atlikimo arba pastato pripažinimo tinkamo naudotis procedūromis, o tai nesąlygoja statybos leidimo teisėtumo ir nėra susiję su šios bylos dalyku.

Tretysis suinteresuotas asmuo T. R. atsiliepimo į pareiškėjų L. V. ir V. V. skundą nepateikė.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu jos įgaliotas atstovas teismui paaiškino, kad jam teko dalyvauti statybos leidimo išdavimo procese. 2006 m. namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Iki tol buvo rekonstruotas, po to buvo atliekami vidaus darbai, kuriems nereikia statybos leidimo. Kadastriniai matavimai rodo, kad vyko statybos darbai. 2006 m. pabaigoje antstolio V. Č. konstatavimas buvo neteisėtas, nes atvyko be jokių leidimų į privačią nuosavybę, bei konstatavo, kad ant langų pakabintos užuolaidos, kad gyvena žmonės. Kurį laiką name gyveno statybininkai ir dirbo. Komisijai buvo pateiktas statybos leidimas, projektas, kadastro matavimai. Pareiškėjai teigia, kad nebuvo ilgai išduotas statybos leidimas. Leidimas nebuvo išduotas, nes pareiškėjai pastoviai teikė skundus ir kol vyko skundų svarstymas, leidimo išdavimas buvo atidėtas. Leidimas ir visi su juo susiję veiksmai turi būti palikti galioti. Statybos leidimas išduotas dviems butams. Pagal projektą yra 2 butai. Internete niekas nedraudžia paduoti skelbimą dėl siekiamo suformuoti buto, be to, niekas nedraudžia sudaryti išankstinius sandorius. Buvo paduotas skelbimas dėl būsimų butų pardavimo. Numatoma, kad po rekonstrukcijos bus 9 butai. Namas buvo rekonstruotas 2003 m. Statybos leidimas rekonstrukcijai buvo. 2007 metais taip pat buvo gautas statybos leidimas ir atitinkantis galiojančius įstatymus (žr. teismo posėdžio protokolą).

Kolegija, išnagrinėjusi skundo ir atsiliepimo motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas netenkintinas.

Pareiškėjai kelia ginčą dėl 2007-11-28 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos T. R. išduoto statybos leidimo Nr. GR/1309/06-1039 teisėtumo ir pagrįstumo (I t., b. l. 89). Statybos leidimas išduotas dvibučio gyvenamojo namo rekonstrukcijai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- LR ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Dėl reikalavimo teisės

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Tačiau teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi, jei teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių. Todėl asmens teisių gynyba teisme turi būti efektyvi. Nepakanka tik formaliai garantuoti asmens teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas), o Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo 1997 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Hornsby v. Graikija).

Remiantis LR ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nurodytos LR ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, jog asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tai yra pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, tai yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš LR ABTĮ 88 straipsnio 2 - 4 punktuose numatytu būdu, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) LR ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Pagal šių teisės normų prasmę, siekdami apginti viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme.

Reziumuojant aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjai neturi reikalavimo teisės ginant viešąjį interesą, tačiau jie taip pat mano, kad ginčijamu aktu buvo pažeistos ir jų asmeninės subjektyviosios teisės, todėl teismas ginčą spręs tik toje dalyje, kuri pareiškėjų manymu apima jų subjektyviųjų teisių pažeidimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-09-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A 5 -665/2005 pasisakė, kad administracinis aktas, suteikiantis atitinkamas teises jo adresatui, gali sukelti tam tikrų teisinių pasekmių ir tretiesiems asmenims, kuriems aktas nėra skirtas. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai ar neveikimas, - būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovės (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) darbuotojai, atlikdami pareiškėjų nurodomus veiksmus – statybos leidimo išdavimą, veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Statybos teisinius santykius reglamentuoja specialus teisės aktas, tai yra Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – Įstatymas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. A 11 - 807/2004 konstatavo, kad iš Statybos įstatymo 23 straipsnio matyti, kad statybos leidimo galiojimas gali būti nutrauktas teismo sprendimu (18d.). Tačiau nei šioje įstatymo normoje, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra išvardyti ar kitaip nurodyti atvejai, kai leidimo galiojimas gali būti nutrauktas teismine tvarka. Dėl to, sprendžiant statybos leidimo panaikinimo (jo galiojimo nutraukimo) klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išsiaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybes tuo aspektu, ar prašyme panaikinti (jau išduotą)statybos leidimą nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti leidimo galiojimą ir tolimesnį statybos vykdymą. Atlikdamas tokį įvertinimą, nesant įstatymo nustatytų leidimo panaikinimo kriterijų, teismas turi vadovautis bendraisiais Statybos įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 5 d.).

Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 73 dalimi, statinio naudotojas yra statinio savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja statinį (jo dalį) Lietuvos Respublikos įstatymų, administracinių aktų, sutarčių ar teismo sprendimų pagrindu.

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 2 punktą, kad gautų statybos (išskyrus griovimą) leidimą, statytojas (užsakovas) savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) net ir tuo atveju, kai šį leidimą išduoda apskrities viršininko administracija (išskyrus statinio, skirto krašto apsaugos reikmėms, statybos leidimą), turi pateikti dokumentus, nurodytus šio Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir statinio bendrosios nuosavybės bendraturčių sutikimą, kai statinys rekonstruojamas arba kapitališkai remontuojamas (...). Analogiška nuostata įtvirtinta ir LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – Reglamentas) 15.3 punkte.

Pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat žemės sklypo bendraturčių sutikimą, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise. Šių dokumentų nereikia, kai statybą numatoma vykdyti savivaldybės valdomoje patikėjimo teise teritorijoje (kai statytojas yra savivaldybė arba kitas juridinis ar fizinis asmuo, kuris statybą šioje teritorijoje vykdys pagal statinio projektavimo sąlygų sąvadą). Kitus atvejus, kai nereikia šiame punkte nurodytų dokumentų, nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Analogiška nuostata įtvirtinta ir LR aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – Reglamentas) 15.2 punkte.

Bylos rašytinais įrodymais nustatyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui T. R. 2006-05-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 1092 dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius rekonstravimui (I tomas, b. l. 16-18). Tretysis suinteresuotas asmuo T. R. 2007-11-09 pakartotiniu prašymu dėl statybos leidimo išdavimo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (I tomas, b. l. 97). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisija 2007-11-14-11-15 posėdžio protokolu Nr. 1-46 nusprendė, kad statinio projektas atitinka projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, todėl rekomendavo išduoti statybos leidimą (1 tomas, b. l. 90). Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė T. R. 2007-11-28 statybos leidimą Nr. GR/1309/06-1039 (toliau – Leidimas) (I tomas, b. l. 89).

Iš 2003-06-15 ir 2003-06-23 pažymėjimų apie Nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre matyti, kad gyvenamasis namas, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje nuosavybės teise priklauso T. R. (I tomas, b. l. 19-21).

Pareiškėjai prašo panaikinti skundžiamą Leidimą, ir kaip pagrindinį skundo argumentą nurodo, kad šiuo Leidimu yra pažeidžiamos jų kaip gretimo sklypo savininkų teisės, nes atliekant statinio rekonstrukciją buvo fiksuota savavališka statyba, trečiajam suinteresuotam asmeniui T. R. buvo surašytas savavališkos statybos aktas. Bei nurodo, kad buvo pakeistas rekonstruojamo pastato aukštingumas didinant aukštų skaičių, atsakovė neįvertino savavališkos statybos 2007-02-27 akto Nr. (101)11.11-25 ir 2007-05-11 savavališkos statybos akto Nr. (101)-11.11-54; pastato trečiame aukšte įrengtos perdangos konstrukcijos, virš perdangos įrengtos papildomos patalpos bei palyginus Nekilnojamojo turto 2003-02-10 ir 2006-11-17 kadastrinių matavimų duomenis, pareiškėjų manymu matyti, kad padaryti esminiai namo vidinio ir išorinio išplanavimo pakeitimai.

Pareiškėjai konkrečių atsakovės norminių-procedūrinių pažeidimų, išduodant statybos leidimą trečiajam suinteresuotam asmeniui T. R. nenurodė.

Teismas atkreipia pareiškėjų dėmesį į tai, kad pagal Statybos įstatymo 27 str. 1-2 d. statybos valstybinę priežiūrą apskrities lygiu atlieka apskrities viršininko administracija; valstybės lygiu - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos institucijos.

Pareiškėjų skunde dėstomi argumentai priskirtini valstybinę statybų priežiūrą atliekančių institucijų kompetencijai, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjams joks teisės aktas tokios teisės nesuteikia bei visiškai neaišku, kokiu būdu pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai paminėtų argumentų pagrindu.

Pareiškėjai skunde taip pat nurodo, kad jeigu trečiajam suinteresuotam asmeniui pavyktų pabaigti įrengti devynis butus ir juos parduoti rinkos kaina, gyvenamojo namo gyventojų skaičius ženkliai išaugtų t. y. 30-40 asmenų, tokiu būdu, jų kaip artimiausių kaimynų gyvenimo ir buities sąlygos labai pablogėtų, padaugėtų asmeninių lengvųjų automobilių, padaugėtų triukšmo, be to, jų manymu sumažės aplinkinių žemės sklypų ir gyvenamųjų namų kaina. Pareiškėjai nurodo, kad šių jų argumentų atsakovė visiškai nevertino.

Pareiškėjai savo teisių pažeidimu laiko turimo turto vertės sumažėjimą atlikus kaimyninio namo rekonstrukciją, kuriai išduotas ginčijamas statybos leidimas, tačiau byloje nepateikti jokie objektyvūs įrodymai apie jų turimo turto vertės sumažėjimą atlikus T. R. priklausančio namo rekonstrukciją. Šiuo atveju pareiškėjų teisių pažeidimo faktas turėtų būti kildinamas iš ginčijamo statybos leidimo įgyvendinimo.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjų teisės būtų buvę objektyviai pažeistos, atsakovei išduodant skundžiamą Leidimą, nes pareiškėjai nėra rekonstruojamo pastato bendrasavininkiai ar jo naudotojai, jų pateikti argumentai dėl jų subjektyviųjų teisių pažeidimo yra nepagrįsti ir neobjektyvūs, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas LR ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismui atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, jų prašymas priteisti iš atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens visas, su bylos nagrinėjimu susijusias, išlaidas pareiškėjų naudai taip pat netenkintinas.

Kolegija pažymi, kad yra nepagrįstas atsakovės atstovės teiginys, jog pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi praleidę įstatymo nustatytą apskundimo terminą. LR ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą teismas išsprendė 2008-04-16 nutartimi, minėtą terminą atnaujindamas, todėl atsakovės atstovės argumentai dėl šios bylos nutraukimo praleidus skundo padavimo terminą, atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendė:

Pareiškėjų L. V. ir V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.