Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. K. (toliau – Pažeidėjas) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-11-23 nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Institucija) vyriausiasis specialistas V. D. 2016-09-29 nutarimu nubaudė Pažeidėją pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 142⁸ str. 5 d., 142⁸ str. 6 d., 145 str. 3 d., 145 str. 4 d., 145 str. 6 d., skirdamas galutinę 650 Eur dydžio baudą.Skundžiama Panevėžio miesto apylinės teismo 2016-11-23 nutartimi Pažeidėjo skundas buvo netenkintas ir Institucijos 2016-09-29 nutarimas paliktas nepakeistas.Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą nutartį bei minėtą Institucijos nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 142⁸ str. 5, 6 d., ATPK 145 str. 3, 4 ir 6 d., jo atžvilgiu nutraukti.Nesutikdamas su skundžiamoje nutartyje išdėstytais teismo motyvais, Pažeidėjas cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., ATPK 249 str., 300 str., taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika dėl viešo ir teisingo bylų nagrinėjimo nepriklausomo ir nešališko teismo. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, Pažeidėjas išskiria esminį skundo argumentą, jog jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį, tvirtindamas, jog negavo teismo šaukimo. Teigia, jog tuo atveju, jei būtų susipažinęs su byla iš esmės bei dalyvavęs posėdyje, teismas nebūtų buvęs šališkas, atvirkščiai, išklausęs jo bei Pažeidėjo kviestų liudytojų parodymų, taip pat ištyręs kitus byloje esančius įrodymus, būtų konstatavęs jo nekaltumą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o Pažeidėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas netenkinamas.ATPK 302¹¹ str. 1 d. nustatė, o nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 652 str. 1 d. taip pat įtvirtina, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės nusižengimo (pažeidimo) byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šis apeliacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi.Kaip matyti iš apeliacinio skundo, Pažeidėjas, nepripažindamas savo kaltės dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, pirmiausia tvirtina, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį. Tačiau su tokiu skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Galiojusio ATPK 257¹ str. reglamentavo teismo šaukimų ir kitų dokumentų įteikimo administracinių teisės pažeidimų bylų procese dalyvaujantiems asmenims tvarką. Šaukimai ir kiti procesiniai dokumentai administracinio teisės pažeidimo bylos procese dalyvaujančiam asmeniui siunčiami į oficialiai deklaruotą asmens gyvenamąją vietą arba jo darbovietę registruotu laišku. Šaukimai ir kiti procesiniai dokumentai įteikiami asmeniškai, jeigu administracinio teisės pažeidimo bylos procese dalyvaujančio asmens įteikimo metu nėra, – kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, o darbovietėje – asmeniui, atsakingam už korespondencijos priėmimą. Iš byloje esančio pranešimo apie teismo šaukimo įteikimą matyti, kad 2016-10-27 šaukimas buvo įteiktas Pažeidėjo sutuoktinei A. K. (b.l. 8), tokiu būdu, laikytina, kad ATPK 257¹ str. nurodyta procesinių dokumentų įteikimo tvarka nebuvo pažeista ir šaukimas atvykti į 2016-11-21 teismo posėdį buvo įteiktas tinkamai, t. y. Pažeidėjas buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Nors jis tvirtina, kad įteikto šaukimo negavo, tačiau toks skundo argumentas yra visiškai neįtikinamas. Pranešimo apie įteikimą taisyklės numato, jog šaukimą priėmęs už laikinai išvykusį adresatą asmuo privalo jį perduoti adresatui šiam sugrįžus. Kita vertus, abejoti, kad sutuoktinė neįteikė teismo šaukimo, nėra jokio pagrindo, juolab, kad ir Pažeidėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl ko šaukimas galėjo jam būti neįteiktas. Dar daugiau, 2016-11-19 teismo siųstą atsiliepimą Pažeidėjas gavo asmeniškai, o tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog jam turėjo būti žinoma apie numatytą teismo posėdį. Galiausiai atkreiptinas Pažeidėjo dėmesys, kad teismo posėdžių tvarkaraščiai yra viešai skelbiami ir prieinami pirmosios instancijos teismo bei Nacionalinės teismų administracijos internetinėse svetainėse. Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo į teismo posėdį neatvyko, jokių svarbių neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, o kitų procesinių kliūčių pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš esmės nebuvo, darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai bylą išnagrinėjo Pažeidėjui nedalyvaujant.Pažeidėjas, ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų tvirtina, kad vežamos medienos kiekis, aukštis ir svoris neviršijo teisės aktais leistinų ribų, tačiau šie skundo argumentai yra paneigti byloje esančiais objektyviais duomenimis, todėl laikytini visiškai nepagrįstais. Teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu galiojusio ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Nagrinėjamu atveju matyti, kad 2016-09-15 administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. VKTIP-71818815-16 buvo užfiksuoti 5 (penki) administraciniai teisės pažeidimai, kuriuos padarė Pažeidėjas, transporto priemone gabendamas medieną. Tuo pagrindu 2016-09-29 Pažeidėjui buvo surašytas nutarimas Nr. VKTIN-73236307-16 ir taikant ATPK 33 str., paskirta nuobauda, atitinkanti sankcijos, nustatytos už sunkiausiąjį iš padarytų administracinių teisės pažeidimų, ribose (Nr. ROIK 16061532202, b. l. 1-3, 4-5). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Pažeidėjui surašytame nutarime pažeidimai suformuluoti konkrečiai, aiškiai ir nedviprasmiškai, tinkamai atskleista jų esmė bei nustatytos pažeidimo aplinkybės. Skunde Pažeidėjas nurodo, kad vežamo krovinio (medienos) kiekis, aukštis ir svoris neviršijo teisės aktais leistinų ribų, tačiau tokie jo skundo argumentai vertintini kritiškai, nes jie neatitinka objektyvios įvykio situacijos. Administracinio teisės pažeidimo byloje esantys duomenys (administracinio teisės pažeidimo protokolas, leidimas Nr. 000396, tachografo registracijos lapo kopija, svėrimo aktas Nr. K-029187, krovinio važtaraščio kopija Nr. 150916.01, svėrimo kvitas Nr. 216, Pažeidėjo paaiškinimas ir kt.), bei Institucijos atstovo parodymai teisme neabejotinai patvirtina, kad Pažeidėjas padarė jam inkriminuotus administracinės teisės pažeidimus. Nors Pažeidėjas mano, kad kaltinimas dėl padarytų administracinės teisės pažeidimų grindžiamas prielaidomis, tačiau tokie Pažeidėjo teiginiai vertintini tiesiog kaip pasirinktas jo gynybos būdas. Kita vertus, deklaruodamas tokius teiginius, Pažeidėjas kartu su skundu nepateikė jokių, tokius jo skundo argumentus pagrindžiančių duomenų. Vien tai, kad jis nutarimo surašymo metu pateikė pastabą, jog, jo manymu, Institucijos pareigūnai svėrimą atliko netiksliai, jo atsakomybės už padarytus administracinės teisės pažeidimus, nešalina, nes pažeidimai nėra susiję vien tik su transporto priemonės ir krovinio svorio viršijimu. Kita vertus, pažymėtina, kad Institucijos pareigūnų, tiek tiesiogiai tikrinusio Pažeidėją, tiek atstovo suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog pareigūnai gali būti šališki nėra, todėl pripažįstama, kad netikėti jų padarytomis išvadomis, pagrįstomis specialiomis žiniomis, kurių, beje, Pažeidėjas neturi, bei prietaisais, nėra jokių priežasčių.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog kiekvienas visuomenės narys, naudodamasis visuomenės sukurtus teisinius gėrius transporto, kelių ūkio bei ryšių srityje, privalo laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų bendrų pareigų (kasacinė nutartis Nr. 2AT-15-2014). Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 17 str. 3 d. nustatyta, kad naudotis keliais galima tik tokiomis transporto priemonėmis ar jų junginiais, kurios neviršija įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus susisiekimo ministro patvirtintų didžiausiųjų leidžiamų naudojantis keliais transporto priemonių ar jų junginių techninių parametrų. Jeigu transporto priemonės ar jų junginių techniniai parametrai su kroviniu ar be jo yra didesni už didžiausiuosius leidžiamus, tai naudotis keliais tokiomis transporto priemonėmis ar jų junginiais galima šio įstatymo 20 str. nustatyta tvarka, t. y. gavus leidimą.ATPK 145 str. 3 d. ir 4 d. numatyta atsakomybė tam, kas važiuoja be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, bei važiavimą be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus. 145 str. 6 d. nustatyta, kad krovinių pateikimas ar pakrovimas vežti kelių transporto priemone (jų junginiu), kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) didžiausioji leidžiamoji masė arba viršijami leidžiami kelių transporto priemonės (jų junginio) matmenys, neįsitikinus, kad gautas leidimas vežti tokius krovinius, užtraukia baudą krovinius vežti pateikusių įmonių vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims (siuntėjams) arba pakrovimo darbus atliekančių įmonių vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, arba pakrovėjams. Šių normų tikslas yra kelių bei juose esančių įrenginių apsauga nuo sugadinimų, ribojant didesnio nei bendrai leidžiama, svorio krovinių gabenimą (kasacinė nutartis Nr. 2AT-23-2014). Atsakomybė nurodytiems subjektams taikoma nepaisant įmonės rūšies ir vykdomos veiklos, nes visi nurodyti subjektai savo veiksmais gali užkirsti kelią draudžiamam krovinių vežimui viršijant didžiausius leidžiamus dydžius. Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, kad konkreti subjekto teisė gabenti krovinį atsiranda tik įvykdžius įstatyme keliamas sąlygas. Įstatyme įtvirtinta subjektų teisių ir pareigų visuma atskleidžia įstatymo turinį ir tikslus bei teisinio reguliavimo esmę. Svarbu tai, kad Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas bei Kelių įstatymas yra skirtas kelių plėtros, priežiūros ir naudojimosi jais teisiniams pagrindams nustatyti, priežiūros šaltiniams numatyti, todėl savaime suprantama, jog sunkiasvorių krovinių gabenimas turi būti ribojamas, nes jis labiau gadina kelius. Įstatymo tikslas yra ne tik sudaryti sąlygas kelio naudotojams gabenti krovinius, bet ir apsaugoti valstybinės bei vietinės reikšmės kelius nuo sugadinimų, sudaryti finansavimo šaltinius keliams remontuoti ir atstatyti. Šiuo atveju objektyviais duomenimis vienareikšmiškai nustatyta, kad Pažeidėjas neįsitikino ir neužtikrino, kad vežamas krovinys neviršytų nustatytų matmenų, ką visiškai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Akivaizdu, kad Pažeidėjui tereikėjo į transporto priemonę krauti tiek, kad varančiųjų ašių masė, apkrova bei krovinio aukštis, neviršytų leistinų parametrų. Kita vertus, nėra ir leidimo pervežti sunkesnį nei leista krovinį, o tokio leidimo neturėjimas akivaizdžiai pažeidžia Kelių įstatymo 20 str. nuostatas bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 3-66, 21.4 punktą, Leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo, administravimo ir kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-04-23 įsakymu Nr. 3-289 „Dėl leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo aprašo“ 4 punkto reikalavimus. Nėra abejonių, kad tokiais veiksmais A. K. pažeidė to paties įsakymo „Dėl leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo ir mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais tokiomis transporto priemonėmis mokėjimo, administravimo ir kontrolės tvarkos aprašo“ 30 punkto reikalavimus bei 2004-04-27 Susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-183 „Dėl medienos vežimo kelių transportu reikalavimo patvirtinimo“ 12 punktą, kadangi, kaip nustatyta, jis pakrovė vežti sunkiasvorį krovinį, kai viršijama ne tik didžiausia leistina varančiųjų ašių masė, apkrova, tačiau ir pakrovė medienos krovinį aukščiau nei 1,6 m nuo stratramščių apačios. Šiuo atveju bylos duomenimis vienareikšmiškai nustatyta, jog nebuvo laikytasi minėtų teisės aktų reikalavimų, todėl ne subjektyvus samprotavimas apie Institucijos pareigūnų netikslų svėrimą, o krovinį gabenančio ir už jį atsakingo Pažeidėjo neapdairumas ir pareigų nevykdymas lėmė pažeidimų padarymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Pažeidėjas padarė ATPK 145 str. 3, 4 ir 6 dalyse numatytų pažeidimų sudėties požymius atitinkančias veikas.ATPK 142⁸ str. reglamentuoja keleivių ar krovinių vežimą kelių transporto priemonėmis vidaus ir (ar) tarptautiniais maršrutais su neįrengtu, neveikiančiu ar neatitinkančiu nustatytų reikalavimų tachografu, šio prietaiso rodmenų ir registracijos lapų arba vairuotojo kortelės netinkamą naudojimą ir klastojimą, kitų vairavimo ir poilsio režimo reikalavimų pažeidimą. Šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismas taip pat neabejoja pirmosios instancijos teismo išvada dėl Pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinių teisės pažeidimus, numatytus ATPK 142⁸ str. 5 ir 6 d., kadangi objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad Pažeidėjas nesilaikė nustatytos tvarkos, kuri numatyta 2014-02-04 Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 165/2014 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų, kuriuo panaikintas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonėse naudojamų tachografų ir iš dalies keistas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo, ir tokiu būdu pažeidė 34 str. 1 d. ir 36 str. 1 d. nuostatas.Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Pažeidėjas padarė jam inkriminuotus administracinės teisės pažeidimus. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nutartį. Papildomai patikrinus bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas, taip pat nenustatė, todėl sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-1869) 5 straipsnio 4 dalimi ir ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu., teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-11-23 nutartį palikti nepakeistą ir A. K. skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.