- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-11
- Bylos Nr.
- 2-887-567/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Ieškovas
- D. L.
- Atsakovas
- BAB bankui SNORAS
- Trečiasis asmuo
- VĮ Indėlių
- Kategorijos
- 2.1.2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui BAB bankui SNORAS, trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir draudimo išmokos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-7), prašydama:
1) pripažinti negaliojančia 2011-05-16 Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110516L990009, sudarytą tarp ieškovės ir AB bankas SNORAS;
2) taikyti restituciją ir pripažinti 8687,44 EUR (29996,01 Lt) sumą ieškovės indėlio lėšomis mokėjimo sąskaitoje bei taikyti įstatyme numatytą draudiminę apsaugą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2011-05-16 įsigijo BAB bankas SNORAS 390 vnt. obligacijų, kurių vienos obligacijos nominali vertė 29 EUR (100 Lt), bendra obligacijų vertė sudarė 8687,44 EUR (29996,01 Lt) sumą. Ieškovė pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9932857. Taip pat su atsakovu buvo sudaryta Klientų aptarnavimo sutartis. Ieškovė nurodė, kad, nuvykusi į BAB bankas SNORAS, darbuotojai pasakė, kad nori pasidėti pinigus terminuotam indėliui ir paklausė, kokius procentus moka bankas. Klaipėdos miesto SNORO banko darbuotoja pasiūlė ieškovei įsigyti obligacijas, pagal kurias mokami patys didžiausi procentai. Ieškovei buvo paaiškinta, kad obligacijos ir indėlis yra tas pats, tik skiriasi procentų dydžiai. Ieškovei pateiktuose dokumentuose buvo parodytas sakinys, kad investuojami pinigai bus apdrausti. Atsakovo darbuotoja patikino, kad pinigai yra draudžiami, kaip ir visuose kituose bankuose. Ieškovė neturėjo pagrindo abejoti ar nepatikėti banko darbuotoja, kadangi galvojo atėjusi į rimtą kredito įstaigą. Ieškovė, sužinojusi, kad atsakovas bankrutuoja, nuvyko į jo centrinę būstinę ir ten jai buvo pranešta, kad neatgaus pinigų už obligacijas, kadangi jos nebuvo draustos. Ieškovė suprato, kad buvo apgauta ir suklaidinta, nes, sudarant sutartį buvo patikinta, kad investuojami pinigai bus apdrausti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas tokiais veiksmais pažeidė jos interesus. Nurodė, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nei VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, nei bankas nepaaiškino ieškovei, kad šis punktas nesuteikia jokių garantijų, jokios draudiminės apsaugos, tokiu būdu suklaidindamas ieškovę, paskatindamas pirkti obligacijas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesuteikė visos reikiamos ir teisingos informacijos apie obligacijas. Pažymėjo, kad ieškovė yra vyresnio amžiaus, neturi jokio specialaus finansinio ar teisinio išsilavinimo, nėra baigusi aukštojo mokslo su bankine pakraipa. Nurodė, kad AB bankas SNORAS nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, veikė nesąžiningai, nesuteikė išsamios ir teisingos informacijos apie obligacijas (LR CK 1.80 str., 1.90 str., 6.145 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė atsiliepimą į ieškinį (b.l. 34-43), prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą. 2011-05-16 ieškovė su atsakovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9932857, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių. Vykdant Aptarnavimo sutartį, 2011-05-16 ieškovė su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110516L990009, pagal kurią ieškovė už 8687,44 EUR (29996,01 Lt) įsigijo 300 vnt. nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 % metine palūkanų norma. Obligacijų išpirkimo data 2012-06-01. Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB bankui SNORAS išduotą banko licenciją ir nustatė, kad minėtas sprendimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį iškelti AB bankui SNORAS bankroto bylą ir paskirs administratorių. 2012-01-07 ieškovė pateikė atsakovui kreditorinį reikalavimą dėl 8687,44 EUR (29996,01 Lt) grąžinimo. Kreditoriniame reikalavime buvo nurodyta, jog reikalavimas kyla iš ieškovės turėtų atsakovo obligacijų. Remdamasis ieškovės reikalavimu bei savo finansinės apskaitos duomenimis, atsakovas patikslino ir patvirtino ieškovės grąžintiną 8870,47 EUR (30627,95 Lt) sumą. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino ieškovės ketvirtos eilės reikalavimą. Atsakovas nurodė, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. 2011-05-16 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis. Vykdant minėtą sutartį, šalys sudarė ginčijamą sandorį. Ginčijamo sandorio 1.22 punkte šalia investuotojo parašo yra nurodyta, jog, pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Vadovaudamasis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 punktu, atsakovas iš anksto pateikė ieškovei, kaip neprofesionaliam klientui, šių taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovė raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Ši informacija ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com. Atsakovas pažymėjo, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Ieškovė, bandydama įrodyti, kad atsakovas ją suklaidino arba apgavo, nurodė Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punktą, kuris numato, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Atsakovas pažymėjo, jog „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra bendrojo pobūdžio Aptarnavimo sutarties, sudaromos pieš įsigyjant bet kokį investicinį produktą, dalis. Tai nėra ginčijamo sandorio priedas ar sudedamoji dalis. Aptarnavimo sutartis tiesiogiai nesukėlė ieškovei pareigos investuoti į vertybinius popierius. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos ir ieškovė nesuklydo. Atsakovas nurodė, jog ieškovės pasirašyta Aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas atsakovas teikė ieškovei kaip savo klientui bei kokio pobūdžio sutartys buvo papildomai sudarytos vėliau. Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punkte buvo numatyta, kad klientas gali gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko interneto puslapyje www.snoras.com. Aptarnavimo sutartyje ieškovė raštu patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Ieškovė teigė, kad atsakovas, prieš sudarydamas ginčijamą sandorį, nesurinko įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, investavimo tikslus ir patirtį. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui LR finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 7 d. nurodytą informaciją, patvirtindama, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Ieškovė, atsisakydama pateikti atsakovui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., ieškovė nutarė, jog yra pajėgi savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Atsakovas nurodė, kad ieškovė iki ieškinio pateikimo pateikė atsakovui savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuriuose nurodė, kad yra sudariusi obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje. Faktą, kad ieškovė patvirtino ginčijamą sandorį, liudija ir tai, kad atsakovo bankroto byloje teismui patvirtinus ieškovės kreditorinį reikalavimą, į kurį buvo įtrauktos ir palūkanos už įsigytas obligacijas. Ieškovė šios nutarties neskundė, atitinkamai pripažino, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas kildinamas iš ginčijamo sandorio (LR CK 1.5 str., 1.78 str., 1.79 str., 1.80 str., 1.90 str., 1.91 str., 6.145 str. – 6.153 str., 6.154 str., 6.193 str.).
Trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas pateikė atsiliepimą į ieškinį (b.l. 103-119, 132-148), prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo sutartimi įsigyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti suklydusi. Tai, kad banko išleidžiamos obligacijos nėra draudimo objektas, yra įtvirtinta teisės aktuose, kurių nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovės valios trūkumą, sudarant ginčo sutartį. Kadangi ieškovės ginčo sutartimi įsigytas skolos vertybinis popierius nėra draudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, ieškovės teiginiai apie tai, kad atsakovas ją suklaidino, yra atmestini. Įstatymo nežinojimas negali būti prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi sutarčių pripažinimui negaliojančiomis. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarties sudarymo ji teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Be to, obligacijoms netaikomas indėlių draudimas pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą yra nepakankama priežastis ieškovės suklydimui konstatuoti, nes LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas numato garantijas ne tik indėlininkams, bet ir investuotojams. Banko pareigos, susijusios su jo išleistais skolos vertybiniais popieriais, yra įsipareigojimų investuotojams (ne indėlių) draudimo objektas. LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovei priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovės valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovei dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis atsakovas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Vadovaujantis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1 K-22, ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos 59 p., finansų maklerio įmonė (atsakovas), prieš pradėdama teikti investicines paslaugas neprofesionaliesiems klientams, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio įmonės teisės ir pareigos. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, o taip pat atitinkamai ir visos jos nuostatos bei susiję dokumentai turėjo būti žinomi ieškovei. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta teisės aktais. Atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Minėta sutartis buvo visiškai atskiras (savarankiškas) banko ir ieškovės sandoris, skirtas ne tik obligacijų įsigijimo sandoriui, bet ir ieškovės bei banko galimiems investiciniams sandoriams ateityje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. yra tik referuojama į indėlių draudimą, kaip indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įmonę, ir nurodoma, kad piniginės lėšos ir įsipareigojimai investuotojams yra draudžiami įstatymų numatyta tvarka. Minėtoje sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia todėl, kad konkrečiu atveju ieškovė neturi teisės gauti atitinkamos indėlių draudimo išmokos. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Nurodė, kad kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovė nepagrįstai ginčija sutartį, motyvuodama savo suklydimu. Ieškovė neįrodė, jog ginčijamą sutartį sudarė dėl suklydimo, todėl ieškinys atmestinas. Tikrieji šio ieškinio pareiškimo teismui motyvai yra siekti dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą. Trečiasis asmuo nurodė, kad kredito įstaigų platinami skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) yra saugi investicija, kadangi šia finansine priemone yra garantuotas investuotos sumos grąžinimas (nėra rizikos, kad vertybiniai popieriai nuvertės), tai garantuoja emitento (banko) turtas. Atsakovo nemokumo niekas negalėjo numatyti. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamas finansines priemones, jeigu jis nėra profesionalus investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko bankroto riziką. Ieškovė nurodė, kad nebuvo supažindinta su bendrosiomis sutarties sąlygomis (prospektu ir galutinėmis sąlygomis) ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedais. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Taip pat visi ginčo sutartyje nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje. Ieškovė sutartyje patvirtino, kad sutinka su sutarties sąlygomis ir jos jai suprantamos, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, patvirtino, kad jos išreiškia jos valią ir ieškovė yra susipažinusi su prospektu, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Ieškovė, pasirašydama ginčijamą sutartį, tikrai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas. Tuo atveju, jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovei, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Ieškovė prašė sutarties pripažinimo negaliojančia atveju taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtus pagal sutartį pinigus ieškovės lėšomis jos banko sąskaitoje. Toks prašomas taikyti restitucijos būdas atmestinas. LR Įmonių bankroto įstatymo ir LR Bankų įstatymo normos įtvirtina absoliutų draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Net ir patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucija nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma. Ieškovės lėšų grąžinimas į terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą banko sąskaitą banke reikštų ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo modifikavimą teismo sprendimu, nesant tokio pareikšto reikalavimo, teismas perkvalifikuotų sutarties šalių prievoles ir atkurtų terminuoto indėlio sutarties galiojimą (LR CK 1.5 str. 1 d., 1.63 str. 1 d., 1.90 str., 1.91 str., 1.95 str., 1.103 str., 1.138 str., 6.145 str., 6.147 str., 6.186 str., 6.719 str., LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str., 9 str., 10 str., 11 str., 12 str., LR Banko įstatymo 87 str. 4 d.).
Trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas pateikė rašytinius paaiškinimus (b.l. 165-165), prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, įgydama obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jai priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovei, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Trečiasis asmuo nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesuvokė obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikos laipsnio ir šis sandoris turi ieškovės valios trūkumų. Ieškovės ieškinio reikalavimai dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia turėtų būti atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės:
2011-05-16 buvo sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110516L990009 tarp D. L. ir BAB bankas SNORAS, atstovaujamo Klaipėdos filialo Taupomojo skyriaus vadybininkės I. B. (b.l. 8).
2011-05-16 buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis Nr. L9932857 (specialioji dalis) tarp D. L. ir BAB bankas SNORAS, atstovaujamo Klaipėdos filialo Taupomojo skyriaus vadybininkės I. B. (b.l. 9-10, 44-45).
2011-05-16 buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis Nr. L9932857 (bendroji dalis) tarp D. L. ir BAB bankas SNORAS, atstovaujamos Klaipėdos filialo Taupomojo skyriaus vadybininkės I. B. (b.l. 11-18, 46-53).
2012-02-07 ieškovė D. L. pateikė atsakovui AB bankas SNORAS Kreditorių reikalavimų pateikimo formą dėl 8687,44 EUR (29996,01 Lt) reikalavimo (b.l. 54-56).
2014-04-22 kreditoriaus reikalavimų ataskaita, pateikta ieškove D. L. (b.l. 56A) dėl 8870,47 EUR (30627,95 Lt) patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio.
Pateiktame ieškinyje ieškovė nurodė ir teismo posėdžio metu tvirtino, jog ginčijamą sutartį pasirašė iš esmės suklydusi, t. y. manydama, kad šioms finansinėms priemonėms galioja indėlių draudimas. Pasak ieškovės, valią sudaryti ginčijamą sutartį lėmė ir banko darbuotojos apgaulingi veiksmai, suklaidinus dėl investavimo produktams taikomos draudiminės apsaugos. Ieškovė akcentavo aplinkybę, jog ji neturėjo investavimo produktams suprasti būtino išsilavinimo ir patirties, o atsakovas (veikdamas per banko darbuotoją) neatliko Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) nurodytos pareigos informuoti klientus apie galimas rizikas, supažindinti su siūlomu investavimo produktu, ir tai lėmė neteisingą ginčijamo sandorio esmės sumokimą ir valios neatitinkančio sandorio sudarymą.
Dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia
Ieškovė pateiktame ieškinyje įvardintą ginčijamą sutartį prašė pripažinti negaliojančia LR CK 1.90 straipsnyje nurodytais pagrindais, nurodydama, kad atsakovo (banko) ir jo darbuotojos tyčinių veiksmų įtakoje buvo suklaidinta dėl ginčijamo sandorio esmės. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, teigdama, jog jei žinotų, kad obligacijos nėra apdraustos, nebūtų sudariusi ginčijamos sutarties. Be to, ieškovės nuomone, neatskleidęs rizikų, susijusių su ginčo obligacijų įsigijimu, bankas pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Ieškovė su atsakovu AB banku SNORAS sudarytą sutartį ginčija, nurodydama, kad ji suklydo dėl esminių sudaromo sandorio sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti aplinkybes dėl to, ar buvo esminio suklydimo ir suklaidinimo faktai dėl sudaromo sandorio esmės, kaip sandorio negaliojimą lemiančio teisinio pagrindo, kvalifikavimo požymius, sudarant finansinių priemonių įgijimo sandorį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog aptariamu atveju analizuotina, ar atsakovas BAB bankas SNORAS ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. parduodamas ieškovei banko išleistas obligacijas, tinkamai supažindino ją su įsigyjamu finansiniu produktu bei su juo susijusiomis rizikomis. Taip pat vertintina, ar ieškovei suteikta informacija, lėmusi ginčo finansinio produkto įsigijimą, nebuvo klaidinanti dėl obligacijoms taikomos draudiminės apsaugos. Tuo atveju, jeigu nurodyta informacija buvo klaidinanti, vertintina, ar nurodyta aplinkybė lėmė ieškovės valios neatitinkančių sandorių sudarymą.
Teismas pažymi, jog būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas, konstatavo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas (tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos: asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema; turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Dėl šios priežasties vadovaujantis nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais konstatuotina, kad atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, toje direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nagrinėjamo ginčo atveju nemokėtina. Esant tokiems kasacinio teismo išaiškinimams dėl obligacijoms taikytinos draudiminės apsaugos ir sąlygų, teismas neturi pagrindo analizuoti, ar už obligacijų įsigijimą sumokėtos lėšos turi būti vertinamos kaip indėlis, kuriam taikoma IĮIDĮ nustatyta draudiminė apsauga.
Ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, tvirtindama, kad buvo suklaidinta aktyviais banko veiksmais, nes jai buvo pateikta klaidinga informacija, kad platinamos obligacijos yra draudimo objektas. Ieškovės tvirtinimu, tiek nurodyti aktyvūs banko veiksmai, tiek specialiajame akte (FPRĮ) numatytų pareigų nevykdymas lėmė situaciją, jog ieškovė sudarė jos valios neatitinkantį sandorį.
Teismas konstatuoja, kad ieškovė nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas (bankas) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovės apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis). Ieškovės argumentai, jog sudarytos sutarties nuostatos buvo neaiškios, tam tikros – netgi viena kitai prieštaraujančios (pvz., obligacijų pasirašymo sutartyje nebuvo nuostatos dėl draudiminės apsaugos, o neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui apdrausti įstatymų nustatyta tvarka), o banko darbuotojai esą sąmoningai galėjo nutylėti ginčo objekto nedraudžiamumo faktą, nėra pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, ir patys savaime nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą banko apgaulės ar ieškovės suklydimo įtakoje.
Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi jį sudariusios šalies valios trūkumų, nes ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo.
Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Nagrinėjant investicinių paslaugų teikimą, būtina spręsti, ar investuotojas buvo suklaidintas, ir yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką.
Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotoja, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.
Teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas AB bankas SNORAS neįteikė ieškovei obligacijų emisijos prospekto ir galutinių sąlygų, nes ieškovės parašas dėl nurodytų dokumentų (popieriniu variantu) įteikimo ieškovei nėra nuginčytas. Teismas konstatuoja, kad banko nemokumo rizika ir šios aplinkybės sąlygojama obligacijų neišpirkimo galimybė ieškovei buvo tinkamai atskleista kituose dokumentuose – Aprašyme ir Santraukoje, kurie ieškovei buvo įteikti pasirašytinai. Šių dokumentų įteikimas laikytinas tinkamu finansų maklerio pareigos informuoti apie siūlomo investavimo produkto rizikas įvykdymu. Tai, jog tą pačią dieną (t. y. Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo metu) sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, o ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje nuostatos apie draudimo apsaugos netaikymą nėra, nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.
FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti MiFID įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė buvo tinkamai supažindinta su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, teismas pažymi, kad apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovei įteiktuose Aprašyme ir Santraukoje. Ieškovė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino gavusi šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovė, pernelyg pasitikėdama atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nesidomėjo obligacijų pasirašymo sutarties sąlygomis. Todėl ir neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka ieškovei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pažymėta, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
Vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą. Šiam faktui nustatyti neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, dirba notaro padėjėja (b.l. 19), turi du vaikus (b.l. 22,23) ir turi skaudžią gyvenimišką patirtį dėl vyro mirties 2009 m. (b.l. 21).
Vertinant ieškovės gyvenimišką patirtį, būtina atsižvelgti, kad po ieškovės vyro mirties buvo praėję du metai iki ginčijamo sandorio sudarymo, todėl ieškovės elgesį negalima laikyti spontanišku ir nepamatuotu. Teismo vertinimu, ieškovė, kaip našlė, turėjo pakankamai laiko įgyti dalykinės patirties dėl sandorių sudarymo ir jų esmės, savarankiškai po vyro mirties tvarkant turtinius klausimus. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad jai žinomos indėlių sudarymo sąlygos, kad, sudarydama ginčijamą sandorį, ji siekė didesnių palūkanų.
Teismas pažymi, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas praėjus dvejiems metams po artimo asmens netekties, tačiau ginčijamo sandorio sudarymas nebuvo būtinas ar neatidėliotinas. Ieškovė, būdama išsilavinusi, suvokdama, kad ir po dviejų metų patirta vyro netektis trukdo atlikti sudėtingus, atsakomybės, koncentracijos reikalaujančius veiksmus, sprendimo dėl ginčijamo sandorio sudarymo priėmimą galėjo atidėti vėlesniam laikui arba visiškai susilaikyti nuo tokio pobūdžio sandorio sudarymo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo santykiuose ieškovė yra neprofesionali investuotoja, be to, nėra duomenų apie jos investavimo patirtį. Tačiau įgytas aukštasis išsilavinimas ir gyvenimiška patirtis neabejotinai leido ieškovei suvokti galimas pasekmes to, jog sutartis sudaroma nesigilinant į jos sąlygas. Be to, ieškovės gyvenimiška patirtis yra pakankama tam, kad skirti investavimą nuo taupymo, indėlį nuo obligacijos ir įvertinti kitas svarbias aplinkybes. Todėl suvokiant, kad yra siūlomas ne taupymo produktas, tokių asmeninių savybių klientas, jeigu jam būtų svarbi draudimo sąlyga ir jos ribos, neabejotinai turėjo tokias abejones išsklaidyti, kreipdamasis konsultacijos į teisininką.
Teismas daro išvadą, kad, sudarant obligacijų pasirašymo sutartį, ieškovei dėl amžiaus, socialinės padėties, išsilavinimo ir įgytos patirties buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovė buvo įvardijama ne indėlininke, o investuotoja. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Ieškovė patvirtino, jog tokio pobūdžio sandorį buvo siūloma sudaryti dėl aiškiai didesnio pelningumo – aukštesnės palūkanų normos. Ieškovė nurodė, kad ginčo sutartį pasirinko dėl jai aktualios savybės – didesnių palūkanų, todėl ši aplinkybė patvirtina ieškovės teisingą obligacijų, kaip investavimo produkto, suvokimą ir skirtingo lygio rizikos diversifikavimą. Darytina išvada, kad ieškovė, suvokdama esminį šio sandorio (sutarties) skirtumą, neturėjo pagrindo tikėtis, kad obligacijoms visa apimtimi turėtų būti taikoma indėlių draudiminė apsauga, juolab, kad tokios nuostatos nebuvo ginčijamo sandorio sąlygose. Suvokdama, kad yra siūlomas ne taupymo produktas, ieškovė, turėdamas nurodytą patirtį, jeigu jai būtų svarbi draudimo sąlyga ir jos ribos, neabejotinai turėjo galimybę atsisakyti sudaryti ginčijamą sandorį arba konsultuotis su teisininku.
Aplinkybės, kad ieškovė yra našlė (b.l. 21) ir turi du vaikus (b.l. 22,23), savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių tyčinius nesąžiningus BAB bankas SNORAS veiksmus. Teismas pažymi, kad 2011-05-16, sudarant ginčijamą sutartį, nesibaigė jokia su atsakovu sudaryta terminuoto indėlio sutartis, nes ieškovė obligacijas įsigijo už 299996,01 Lt (b.l. 180)
Teismas pažymi, kad 2011-05-16 sudarytos Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110516L990009 1.22 p. prieš pat šalies parašą yra nurodyta, kad, pasirašydama šią sutartį, investuotoja patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojos valią, kad yra susipažinusi su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, kad investuotoja buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Taip pat Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento pareiškimai ir parvirtinimai“ 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo eilę dokumentų, apibendrintą finansinėms priemonėms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientų finansinių priemonių bei piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, susipažino su jų sąlygomis ir sutinka jų laikytis. Dėl ieškovės akcentuojamos ir klaidinančia įvardijamos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintos sąlygos teismas pažymi, kad, ją įvertinęs, kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
Vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys sudaro teisinį pagrindą daryti išvadą, kad ieškovei esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta, tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, todėl teismas konstatuoja, kad draudimo sąlygų aspektas ieškovei nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas. Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką informacija apie obligacijų įsigijimo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą turėjo ieškovei, priimant sprendimą dėl ginčijamos sutarties sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovės apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Teismo vertinimu, ieškovei ši aplinkybė nebuvo esminė, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos detaliai neaptarus, ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauta, dėl ko esant kitoms aplinkybėms ji nebūtų sudariusi analogiškos sutarties. Tokią išvadą pagrindžia keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių:
- ieškovė ginčijamą sutartį sudarė, būdama tikra dėl savo ketinimų, nes 2011-05-16, sudarant ginčijamą sutartį, nesibaigė jokia su atsakovu sudaryta terminuoto indėlio sutartis, ir ieškovė obligacijas įsigijo už 299996,01 Lt (b.l. 180);
- nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms dviejose tą pačią dieną sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovo nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovė ėmėsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti, o netgi priešingai –visiškai nesigilinant į sutarties sąlygas, ką teismo posėdžio metu patvirtino ieškovė, duodama parodymus;
- ieškovė atsisakė pateikti informaciją atsakovui apie turimą investavimo patirtį, investavimo tikslus. Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovo) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovė visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo nebuvo pareikšti operatyviai (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu. Todėl vertinant ginčijamos sutarties teisėtumą nurodytų sandorio negaliojimo požymių kontekste, teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovė, suvokdama tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudariusi.
Ta aplinkybė, kad ieškovė atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, savaime nereiškia, kad bankas privalėjo įvertinti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei, nes finansų tarpininko pareiga veikti geriausiais investuotojui interesais apima ne tik informacijos klientui teikimą, bet ir informacijos iš kliento surinkimą tam, kad investuotojui galima būtų pasiūlyti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau nepanaikina neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.). Šiuo atveju pati ieškovė prisiėmė neapgalvotą ir nepasvertą investavimo į vertybinius popierius – obligacijas riziką, todėl, nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė būtų buvusi suklaidinta dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriui taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sutarties sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, teismas neturi pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančiomis ieškovės nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo arba apgaulės.
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą:
1) pripažinti negaliojančia 2011-05-16 Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110516L990009, sudarytą tarp ieškovės ir AB bankas SNORAS;
2) taikyti restituciją ir pripažinti 8687,44 EUR (29996,01 Lt) sumą ieškovės indėlio lėšomis mokėjimo sąskaitoje bei taikyti įstatyme numatytą draudiminę apsaugą, nes ieškovė pateikė ieškinį, ginčydama sandorį formaliais pagrindais, nepagrįstai remdamasis suklydimu. Nagrinėjamoje byloje netenkinus ieškinio reikalavimų dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo taikyti restitucijos, nes ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nevertina kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.5 str., 1.137 str., 1.90 str., 1.91 str., 6.6 str., 6.154 str., 6.156 str., 6.158 str.; CPK 5 str. 7 str., 177 str. - 179 str., 185 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį atmetus, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė neįgijo pareigos atlyginti atsakovui BAB bankas SNORAS ir trečiajam asmeniui VĮ Indėlių ir investicijų draudimas bylinėjimosi išlaidas, nes teismui nepateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 88 str., 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.