Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Gyčio Večersko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam V. P. , jo gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, nukentėjusiajai G. P. , teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal LR BK 281 str. 1d., jam skirta bausmė teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Nukentėjusiajai G. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pagal LR BK 281 str. 1d. nuteistas už tai, kad jis 2005m. rugsėjo 3d. apie 14 val. Vytauto pr., Kaune, vairuodamas automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas antra eismo juosta nuo Bažnyčios g. Link Čiurlionio g., ties namu Nr. 9 pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 148, 269 punktų reikalavimus tuo, kad būdamas eismo dalyviu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, persirikiuodamas nedavė kelio pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam autobusui „Solaris Urbino“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) vairuojamam J. K. , kuris vengdamas susidūrimo staigiai stabdė, dėl to autobuso salone nugriuvo ir buvo nesunkiai sužalota keleivė G. P. . Po eismo įvykio, nepranešęs policijai, V. P. iš eismo įvykio vietos nuvažiavo.

Nukentėjusioji G. P. atsikirtimuose į skundą nurodo, kad nuteistasis neatsižvelgia į savo dukros parodymus, kuri patvirtino, kad tėvas suko į stovėjimo vietą iš antros juostos. Nukentėjusiosios teigimu, pats nuteistasis, būdamas pareigūnu, turėjo suprasti, kad po įvykio reikia laukti policijos pareigūnų. Teigia, kad nuteistasis pats pasisiūlė ją pavežti į gydymo įstaigą ir pats matė, kad nukentėjusioji kentė skausmą, negalėjo priminti kojos. Mano, kad nuosprendis teisingas ir prašo priteisti 3000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, teismo nuosprendį panaikinti.

Prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo nuosprendį palikti galioti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Nuteistojo V. P. kaltė įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 1d., įrodyta iš dalies paties nuteistojo parodymais, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas teisingai, išsamiai ir objektyviai įvertino surinktus įrodymus. Apylinkės teismas, nustatydamas nuteistojo kaltumą dėl įvykio, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios G. P. parodymais, liudytojų J. K. , S. V. parodymais, nes jie dėl esminių įvykio aplinkybių, o būtent dėl to, kad autobuso vairuotojas buvo priverstas staigiai stabdyti dėl automobilio Audi 100 vairuotojo, t.y. nuteistojo veiksmų, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, vienodi viso baudžiamojo proceso metu, tiek tiriant įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme.

Nors nuteistasis teigia objektyviai negalėjęs kliudyti autobuso vairuotojui judėti ir tvirtina, kad autobusas jo, t.y. nuteistojo manevro metu, stovėjo, tačiau šie parodymai nepatvirtinami jokiais kitais bylos duomenimis. Liudytojas J. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad automobilis Audi 100 staiga pasuko į jo, t.y. liudytojo, vairuojamo autobuso važiavimo juostą („staiga kirto“) ir dėl to jis buvo priverstas staiga stabdyti. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojo S. V. parodymai. Tiek nukentėjusioji, tiek ir paminėti liudytojai, pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad autobusas buvo pajudėjęs iš stotelės, kai jam kelią užtvėrė Audi 100. Nukentėjusioji G. P. nurodė, kad prieš stabdymą autobusas buvo jau įsivažiavęs, t.y. gerokai pajudėjęs, ir tai neprieštarauja liudytojo J. K. parodymams, kad jis nuo stotelės buvo pajudėjęs per vieno autobuso ilgį, t.y. apie 12-14 metrų. Šie liudytojų parodymai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, išsamūs, vienas kitą papildantys ir patvirtinantys, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo jais netikėti. Nors liudytoja V. P. nurodė, kad autobusas stovėjo, kai nuteistasis suko į stovėjimo aikštelę ir jis pradėjo važiuoti V. P. užsukus, tačiau šių jos parodymų byloje kiti duomenys nepatvirtina. Be to, V. P. parodymai apie šias aplinkybes prieštarauja liudytojų parodymams ir byloje esančiai įvykio schemai, pagal kurios nuotraukas matyti, kad autobusas po įvykio stovi jau gerokai pavažiavęs nuo autobuso stotelės sustojimo vietos ir privažiavęs automobilių stovėjimo aikštelės teritoriją, maždaug jos viduryje. Liudytojos V. P. parodymai taip pat prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes jei autobusas pajudėjo jiems jau užsukus, autobusui nebūtų buvę būtinybės staigiai stabdyti. Be to, šios liudytojos parodymai šioje dalyje vertinami kritiškai, nes pirmosios instancijos teismo metu liudytoja negalėjo pasakyti kokiu atstumu nuteistojo automobilis buvo nuo autobuso. Liudytoja V. P. taip pat nurodė, kad nuteistasis pamatęs laisvą stovėjimo vietą į ją suko iš antros važiavimo juostos, kas duoda pagrindą išvadai, jog posūkis buvo staigus ir atitinka liudytojo V. K. nurodytas aplinkybes, kad Audi 100 užsuko staiga, „kirto“ jam kelią.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad objektyviai pagal byloje esančią schemą jis negalėjo sutrukdyti autobusui ir priversti jį stabdyti, nes jis savo automobilį pastatė maždaug 29-30 metrų atstumu nuo autobusų sustojimo. Ši nuteistojo išvada prieštarauja jo paties nurodytoms aplinkybėms, neatitinka faktinėms byloje užfiksuotoms įvykio aplinkybėms ir turi būti atmesta. Iš byloje esančios įvykio vietos schemos (t.1. b.l. 7), darytos 2005-09-03, matyti, kad po įvykio autobuso priekis nuo kairiojo namo Vytauto pr.9 galo nutolęs 19 metrų atstumu. Remiantis byloje esančia schema, kurioje užfiksuota automobilių stovėjimo aikštelės schema (skaičiukais pažymėti kelių ženklai, kaip jie sunumeruoti kelių eismo taisyklėse) -(t.1. b.l. 62-65), matyti, kad jos ilgis yra 23.10 metrų; nuo namo pažymėto Vytauto pr. 9, kairiojo kampo aikštelė nutolusi per 7.6 metrus, o aikštelės pradžia nuo autobusų sustojimo ženklo-vietos nutolusi 15 metrų atstumu. Įvertinus tai, kad kaip nuteistasis aiškina, kad jis sustojo maždaug 28- 30 metrų atstumu nuo autobusų stotelės, o 2005-09-03 schemoje užfiksuota, jog autobuso sustojimo vieta po įvykio nutolusi 19 metrų nuo Vytauto pr. 9 namo priekinio kairio kampo, darytina išvada, kad autobuso sustojimo vieta po įvykio buvo maždaug 26,7 metrai nuo autobusų sustojimo ženklo. Kas rodo, kad tarp autobuso sustojimo po įvykio vietos ir Audi 100 pastatymo vietos(pagal nuteistojo aiškinimą) buvo maždaug trijų metrų atstumas ir šis atstumas yra labai mažas tarp transporto priemonių bei reikalingumui Audi daryti manevrą. Be to, ši aplinkybė neprieštarauja ir patvirtina 2005-09-03 schemoje užfiksuotą po įvykio autobuso sustojimo vietą, iš kurios matyti, kad autobusas sustojęs jau gerokai privažiavęs automobilių stovėjimo aikštelę. Ši aplinkybė taip pat patvirtina ir liudytojų parodymus, jog autobusas kai stabdė iš autobusų stotelės buvo jau gerokai pavažiavęs, nes autobuso po įvykio stovėjimo vieta, remiantis 2005-09-03 ir 2006-04-13 darytomis įvykio vetos schemomis, laikytina buvo nutolusi per 26, 7 metrus nuo autobusų sustojimo stotelės.

Apeliantas ginčija Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis ir teigia, kad jie nepatvirtina jo kaltės. Šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, todėl yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Specialisto išvadoje Nr. 11-3287 (06) duodama išvada, kad jeigu automobilio „Audi “ 100 vairuotojas, persirikiuodamas nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam autobusui „Solaris Urbino“, t.y. sudarė autobuso vairuotojui kliūtį, dėl ko autobuso vairuotojas buvo priverstas efektyviai stabdyti, šio eismo įvykio kilimą,- tai, kad nuo staigaus autobuso judėjimo režimo pasikeitimo, keleivė griuvo, sąlygojo automobilio „Audi 100“ vairuotojo V. P. minėti veiksmai. Vertinti liudytojų parodymus yra teismo kompetencija ir pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis, nustatė išvadoje minimą sąlygą, o būtent tai, kad automobilio „Audi 100“ vairuotojas nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam autobusui, sudarė jam kliūtį, dėl ko autobuso vairuotojas buvo priverstas staigiai stabdyti. Vertinti kokius kelių eismo taisyklių pažeidimus padarė ir ar buvo priežastinis ryšys tarp kilusių padarinių ir nuteistojo veiksmų, kas kaltas dėl įvykio yra teismo, o ne ekspertų ar specialistų kompetencija. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriuos Kelių eismo taisyklių punktus nuteistasis pažeidė, išdėstė pažeidimo esmę ir remdamasis teisminio bylos nagrinėjime surinktais, ištirtais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad, būtent, nuteistojo V. P. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis- t.y. būtent dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl šių aplinkybių nuteistojo skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo nuteistojo veiksmai, prieštaravę kelių eismo taisyklių reikalavimams, nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji susižaloti, t.y. susilaužyti gaktikaulį, galėjo ir po 2005-09-03 įvykio, tačiau šis apelianto argumentas nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, todėl yra atmestinas. Nors pagal pirmąją specialisto išvadą 2005-11-02 Nr. G4890/05/02 nukentėjusiajai G. P. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl galvos ir kairės šlaunies sumušimo, tačiau 2005-12-02 papildomoje specialisto išvadoje konstatuoti nauji sužalojimai- o būtent gaktikaulio lūžis be dislokacijos ir nustatyta, kad šis sužalojimas galimai buvo padarytas 2005-09-03 įvykio metu. Siekiant išsiaiškinti prieštaravimus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas skyrė ekspertizę. Ekspertizės akte Nr. EKG 20/06 (02) (t.1. b.l. 108) duodama išvada, kad G. P. 2005-09-03 buvo padaryti šie sužalojimai: kairio gaktikaulio lūžis ir minkštųjų audinių kraujosruvos kairio momens bei kairės alkūnės srityje. Kairio gaktikaulio lūžis sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš byloje esančių specialistų išvadų ir ekspertizės akto matyti, kad pirmoji specialisto išvada buvo duota tik remiantis ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės duomenimis. Tuo tarpu papildomoje 2005-12-02 specialisto išvadoje remiamasi gydymo stacionare istorijos Nr. CP-738039-8/205 duomenimis, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji dar kartą kreipėsi į gydytojus nepraėjus skausmams, buvo stacionarizuota nuo 2005-09-05 iki 2005-09-08 ir čia tik po ortopedo traumatologo tyrimo nustatytas kairio gaktikaulio lūžimas be dislokacijos. Be to, iš specialisto išvados Nr. G236-4890/05 (02) matyti, kad stacionarizavus nukentėjusiąją, kortelėje užfiksuotas būtent 2005-09-03 įvykis autobuse, t.y. darytina išvada, kad kitų galimų skausmų priežasčių nukentėjusioji nenurodė. Tai, kad paklaustas teismo posėdžio metu specialistas negalėjo kategoriškai konstatuoti, jog nukentėjusioji gaktikaulį susilaužė krisdama autobuse 2005-09-03, nepaneigia pačio fakto. Išvada, kad šis sužalojimas nukentėjusiajai padarytas būtent dėl jos griuvimo autobuse 2005-09-03, padaryta remiantis visų byloje esamų duomenų analize, t.y. pačios nukentėjusiosios parodymais, liudytojų parodymais, specialistų išvadose užfiksuotais duomenimis.Tai, kad nukentėjusioji susižalojo gaktikaulį būtent 2005-09-03, griūdama autobuse, patvirtina ir paties lūžio dislokacija- kairė pusė, nukentėjusioji skundėsi būtent kairiosios pusės skausmais tiek galvoje, tiek ir kojoje, tiek ir specialisto nustatytas sužalojimo mechanizmas-paveikus kietais, bukais daiktais. Be to, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti kitur.

Apeliantas skunde nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į prašymus nustatyti policijos pareigūnus mačiusius įvykį ir tai apribojo teisę teikti prašymus, kad būtų išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės ir jis nebūtų neteisingai nubaustas. Šis skundo argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Byloje esančiame protokole nėra užfiksuota, kad nuteistasis ar jo gynėja būtų išreiškę tokį prašymą, byloje nėra ir rašytinio prašymo. 2006-11-03 dienos protokole užfiksuota nuteistojo gynėjos pasisakymas, kad jie buvo išreiškę prašymą nustatyti patrulius, tačiau jie nebuvo nustatyti. Nepaisant to, teismas ėmėsi priemonių patruliams nustatyti, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad patruliai nebuvo nustatyti. Ta aplinkybė, kad nebuvo šie patruliai nustatyti neduoda pagrindo teigti, kad tai sudarė sąlygas neteisingam nuteistojo nuteisimui ar apribojo teisę teikti prašymus dėl bylos aplinkybių tyrimo. Byloje apklausti tiesiogiai įvykyje dalyvavę asmenys-nukentėjusioji, abiejų transporto priemonių vairuotojai, liudytojai važiavę tiek vienoje transporto priemonėje, tiek kitoje. Iš byloje esančio posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis ir jo gynėja viso teismo posėdžio metu turėjo galimybę teikti prašymus ir šia teise naudojosi, todėl išvadai, kad patrulių nenustatymas sutrukdė nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, nėra pagrindo. Juo labiau, kad nuteistojo minimi patruliai pačio įvykio aplinkybių nematė, o KET reikalauja po įvykio eismo dalyviams iš įvykio vietos nepasišalinti.

Nuteistasis skunde teigia, kad jis iš įvykio vietos pasišalino, nes su tuo sutiko vietoje buvę patruliai ir jam tai leido padaryti. Be to, jis nuvežė nukentėjusiąją savo transportu į gydymo įstaigą, todėl kelių eismo taisyklių 269 punkto nepažeidė. Šis apelianto argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Kelių eismo taisyklių 269.2.p. įpareigoja su eismo įvykiu susijusį vairuotoją, imtis reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti medicinos pagalbą, o jeigu to padaryti neįmanoma-pasirūpinti kad pakeliui važiuojančios transporto priemonės nugabentų nukentėjusiuosius į artimiausią gydymo įstaigą. KET 269.4.p. įpareigoja pasilikti eismo įvykio vietoje, imtis priemonių, kad būtų išsaugoti jo pėdsakai, užrašyti eismo įvykį mačiusių liudytojų pavardes ir adresus. Taigi, sisteminė šių nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad asmuo privalo pasirūpinti nukentėjusiaisiais, nepalikdamas įvykio vietos, t.y. arba pats vietoje suteikti reikalingą pagalbą arba iškvieti gydytojus arba pasirūpinti, kad pravažiuojantys asmenys nugabentų nukentėjusiuosius suteikti medicininę pagalbą. Pats asmuo gali nuvežti nukentėjusįjį pasišalindamas iš įvykio vietos tik eismo įvykiui įvykus ne gyvenvietėje ir tik jeigu neįmanoma iškviesti pagalbos arba nuvežti juos į gydymo įstaigą kitų transportu. Apie tai, kad buvo eismo įvykis nuteistasis suprato ir žinojo, apie tai jį informavo ir autobuso vairuotojas. Jis pats matė, jog įvykio, su kuriuo susijęs ir jis metu, susižalojo autobuso keleivė, todėl jis privalėjo pasirūpinti nukentėjusiąja nepalikdamas eismo įvykio vietos, tačiau to nepadarė. Ta aplinkybė, kad vietoje buvę patruliai sutiko, kad jis nuvežtų nukentėjusiąją, nesuteikė nuteistajam teisės pasišalinti iš įvykio vietos, nes įvykis tuo metu dar nebuvo įformintas, nebuvo nubraižytos schemos, vietoje buvę patruliai įvykio neformino. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis pažeidė kelių eismo taisyklių 269 str. reikalavimus.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p., 148 p. reikalavimus, t.y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, netrukdytų eismo, persirikiuodamas nedavė kelio pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam autobusui ir šis buvo priverstas staiga stabdyti, dėl ko autobuse nugriuvo ir buvo nesunkiai sužalota keleivė G. P. , pagrįsta. Nuteistojo veika pagal LR BK 281 str. 1d. kvalifikuota teisingai.

Nukentėjusioji savo atsiliepimuose teismui prašo iš nuteistojo priteisti 3000 litų neturinei žalai atlyginti. LR BPK 312 str. numatyta teisė apskųsti nuosprendį, o BPK 317 str. numatyta teisė paduoti atsikirtimus į apeliacinius skundus. Remiantis LR BPK 313 str. apeliacinis skundas gali būti paduodamas per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir skunde asmuo išdėsto argumentus dėl ko nesutinka su nuosprendžiu, nurodo savo argumentus ir nurodo savo reikalavimą. Tuo tarpu atsikirtimuose į kito asmens paduotą skundą asmuo gali nurodyti tik argumentus, dėl ko nesutinka su pareikštu skundu. Tačiau išdėstyti naujų reikalavimų, nesusijusių su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, paduodantis atsikirtimus į skundą asmuo negali, nes tai yra savarankiškas reikalavimas ir jis turi būti išdėstomas apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios atsikirtimuose į nuteistojo paduotą apeliacinį skundą išdėstytas reikalavimas priteisti 3000 litų neturtinei žalai atlyginti nenagrinėtinas.

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos įvykio, sudėties, nuteistojo kaltės, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Bausmė paskirta teisingai.

Nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinių pagrindų jį naikinti ar keisti skundo motyvais nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.