Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisėjas E.J.Grigaravičius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.1.; 1.2.7.2.; 1.2.7.4. (S)

2005 m. rugsėjo 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. M. , A. B. ir nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 21 nuosprendžio, kuriuo:

J. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 150 str. 2 d., 149 str. 2 d., 135 str. 1 d., ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d.– laisvės atėmimu 3 metams 5 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK149 str. 2 d., 135 str. 1 d., ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams 5 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 metams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d., 149 str. 2 d., 135 str. 1 d., ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 3 metams 4 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 11 d. nuosprendį ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas 6 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. Č. , D. Š. ir O. Š. , tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Nukentėjusiosios L. D. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš J. M. , A. B. ir V. M. tenkinti pilnai bei iš nuteistųjų J. M. , A. B. ir V. M. priteista po 3500 Lt L. D. .

Nukentėjusiosios L. D. civilinis ieškinys 3500 Lt sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš A. Č. atmestas Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p.

Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl L. D. gydymo išlaidų tenkintinas pilnai ir iš J. M. , A. B. bei V. M. solidariai priteista 7907 Lt.

Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas 3345 Lt civilinis ieškinys dėl A. B. ekstradicijos išlaidų iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės atmestas.

Iš J. M. , A. B. , V. M. , A. Č. , D. Š. ir O. Š. priteista po 50 Lt valstybės naudai už suteiktas gynėjo paslaugas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. , A. B. , V. M. nuteisti už tai, kad nuo 2003 m. vasario 13 d., 21 val. 30 min. iki 2003 m. vasario 14 d. 6 val. 30 min., A. B. gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, būdami neblaivūs, panaudodami fizinį smurtą, tyčia kumščiu sudavus nukentėjusiajai L. D. ne mažiau kaip vieną kartą į galvą bei pagrasinus sumušti ir išmesti per balkoną iš ketvirto aukšto, jeigu ji netenkins visiems lytinės aistros oraliniu būdu, A. B. pagrasinus nukentėjusiąją sužaloti žirklėmis ir tokiu būdu palaužus jos pasipriešinimą, J. M. tyčia kumščiu sudavęs ne mažiau tris kartus nukentėjusiajai į veidą, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios L. D. valią oraliniu būdu bei ją išžagino, A. B. tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios L. D. valią oraliniu būdu bei ją išžagino, taip pat V. M. nukentėjusiąją išžagino, fiziniu smurtu padarydami nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

J. M. , A. B. , V. M. taip pat nuteisti už tai, kad nuo 2003 m. vasario 13 d., 21 val. 30 min. iki 2003 m. vasario 14 d. 6 val. 30 min., A. B. gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, būdami neblaivūs, prieš nukentėjusiąją L. D. panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus bei tokiu būdu palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą, J. M. prieš nukentėjusiosios valią oraliniu būdu patenkinus savo aistrą bei ją išžaginus, A. B. prieš nukentėjusiosios valią oraliniu būdu patenkinus savo aistrą bei ją išžaginus, V. M. nukentėjusiąją išžaginus, šių nusikaltimų, t.y. išžaginimų ir seksualinių prievartavimų pasekoje, nukentėjusiajai išsivysčius vidutinio sunkumo depresiniam epizodui, adaptaciniam sutrikimui, bendrais J. M. , A. B. ir V. M. veiksmais nukentėjusiajai L. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendį, jo atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas. Neigia savo kaltę ir tvirtina, jog gailisi tik dėlto, kad savo pažįstamiems nurodė nukentėjusiosios L. D. gyvenamąją vietą bei dalyvavo pakviečiant ją atšvęsti šv. Valentino dieną, tačiau pabrėžia negalėjęs numatyti kilsiančių pasekmių. Apeliantas teigia, kad be nukentėjusiosios jie ketino pakvieti dar dvi merginas, t.y. Žaną, kurios jie nerado namie, bei nukentėjusiosios iniciatyva – jos kaimynę Neringą, kuri norėjo važiuoti kartu su jais, tačiau negalėjo, nes prižiūrėjo mažą vaiką. Pažymi, kad L. D. į savo kambarį juos įsileido geranoriškai, o ne iš baimės ar apgaulės įtakoje. Nurodo, kad nukentėjusiosios teiginys, jog ji, vedama iš bendrabučio, šaukėsi pagalbos, yra nepagrįstas, kadangi niekas šauksmo negirdėjo, neiškvietė policijos pareigūnų, o, be to, pati nukentėjusioji šį savo teiginį paneigė teisme. Apelianto tvirtinimu, nukentėjusioji L. D. , eidama į A. B. butą, nesišaukė jokios pagalbos ir nepabėgo, nors tokią galimybę ir turėjo, o atvykusi pas A. B. pati nusirengė ir kartu su jais gėrė alų. Nurodo, jog šios aplinkybės kategoriškai paneigia, jog nukentėjusioji prieš jos valią buvo nuvežta į A. B. priklausantį butą Domeikavoje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nukentėjusiosios L. D. parodymus turėjo vertinti kritiškai, kaip prieštaringus, nenuoseklius ir neteisingus. Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad pirmas ją seksualiai prievartavo M. P. , po to jis, t.y. apeliantas, o galiausiai A. B. , tuo tarpu teisme L. D. jau teigė, kad ne visi vaikinai ją žagino ir seksualiai prievartavo, o kurie tai darė, ji neatsimena. Be to, pabrėžia, kad nukentėjusioji teismui davė ir kitus melagingus parodymus, teikdama iki įvykio neturėjusi lytinių santykių, nors teismo medicinos ekspertas akte pateikė išvadą, jog jos mergystės plėvė buvo plyšusi dar prieš metus iki įvykio. Be to, L. D. teismui tvirtino neturėjusi epilepsijos priepuolių, nors bylos medžiagoje yra užfiksuoti priešingi duomenys, taip pat 2005 m. vasario 14 d. apklausiama teisme ji teigė namo grįžusi automobiliu, o 2005 m. vasario 19 d. vykusioje apklausoje, kad ją bronzinės spalvos automobiliu parvežė tie patys vaikinai. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi tokiais nukentėjusiosios parodymais kaip vieninteliu įrodymu, jokie kiti įrodymai nepatvirtina šių prieštaringų nukentėjusiosios L. D. parodymų. Pabrėžia, jog jo spermos nerasta nei nukentėjusiosios makštyje, nei ant drabužių, patalynės ir tt. Jokie faktiniai duomenys nepatvirtino, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo lytiniai santykiai, išskyrus liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurių metu jis nurodė apeliantą pirmą nuėjus su L. D. į kambarį, o kai grįžo pasakius, kad su ja turėjo lytinius santykius ir net pakvietus kitus pasekti jo pavyzdžiu. Tačiau skunde pabrėžiama, kad liudytojas R. Š. teisme šių parodymų atsisakė ir pareiškė apeliantą apkalbėjęs tyčia. Be to, pats apeliantas teigia ikiteisminio tyrimo metu taip pat melagingai nurodė santykiavęs su L. D. , kadangi tikėjosi būti paleistas iš suėmimo.

Pažymi, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji, iki įvykio pažinodama tik jį ir M. P. , būtent jiems ir priskyrė didžiąją dalį įvykdytų nusikalstamų veiksmų. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusiosios elgesys rodo, kad ji siekia jam atkeršyti. Nurodo, jog jo motinai O. Š. ir seseriai D. Š. nuvykus pas nukentėjusiąją išsiaiškinti jo kaltės laipsnio, o, reikalui esant, ir atsiprašyti bei nors iš dalies atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, L. D. atsisakė su jomis bendrauti ir sudarė sąlygas patraukti jas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesijautė patyrusi neturtinę žalą ir tik baigiamojoje proceso stadijoje pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, jog anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, registruotas darbo biržoje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d., 149 str. 2 d., 135 str. 1 d., panaikinti nuosprendžio dalį, kuria teismas patenkino nukentėjusiosios L. D. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo 3500 Lt sumai bei pradėti ikiteisminį tyrimą nukentėjusiosios L. D. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. dėl melagingų parodymų davimo. Kategoriškai neigia savo kaltę ir tvirtina, jog remiantis melagingais nukentėjusiosios parodymais jis buvo nekaltai nuteistas. Skunde apeliantas cituoja nukentėjusiosios L. D. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ir pabrėžia, kad jie yra melagingi. Pažymi, kad L. D. 2003-02-14 protokole – pareiškime, 2003-02-19 liudytojo apklausos metu duoti parodymai bei parodymai teismo posėdžio metu nesutampa, prieštarauja vieni kitiems. Teigia, jog 2003-02-14 nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kokia eilės tvarka vaikinai ją žagino bei prievartavo, tačiau jau 2003-02-19 liudytojo apklausos metu ji jau tvirtino, kad pirmasis su ja santykiavo Mindaugas, antrasis – Jonas, teismo posėdžio metu ji pabrėžė, kad agresyviausiai su ja elgėsi jis, t.y. apeliantas. 2003-02-27 asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji neatpažino įvykio metu kartu su kitais vaikinais bute buvusio R. Š. , nors pati tvirtino, kad ją žagino 6 asmenys, kuriuos ji gerai įsidėmėjo. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja ir teismo medicinos ekspertizės išvadoms. 2003-02-14 protokole – pareiškime ji nurodė iki įvykio neturėjusi lytinių santykių, 2003-02-19 liudytojo apklausos metu ji nurodė, kad ją žaginę bei prievartavę vaikinai nesinaudojo prezervatyvais, spermijus suleido į lytinius organus ir burną. Tačiau teismo medicinos ekspertai pateikė išvadas, kad nukentėjusiosios L. D. mergystės plėvės plyšimas padarytas daugiau nei prieš metus, o tiriamojoje medžiagoje, paimtoje iš makšties bei tiesiosios žarnos, jo spermijų nerasta.

Apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojo R. Š. parodymus ir teigia, kad minėtas liudytojas nė karto nenurodė matęs, kad jis (apeliantas) lytiškai santykiavo su L. D. , jis tik minėjo matęs, kaip apeliantas kartu su nukentėjusiąja nuėjo į kambarį, iš kurio girdėjo L. D. prašant parvežti namo. Pabrėžia, jog teismo posėdžio metu R. Š. prisipažino, jog, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, iš pykčio ir keršto apkalbėjo vaikinus, kadangi ir pats buvo apkalbėtas. Į užduotą klausimą, ar jis matė, kad apeliantas prieš nukentėjusiosios valią santykiautų su L. D. , atsakė neigiamai. Taip pat pažymi, kad teismo medicinos ekspertizės akte, nenustatyta, jog jo spermijai butų susimaišę su nukentėjusiosios krauju, seilėmis ar kt. Neneigia, jog jam priklausančiame bute, ant skuduro galėjo būti rasti jo spermijai, kadangi jis iki 2003-02-13 ir vėliau (iki poėmio padarymo) turėjo lytinių santykių su kitomis merginomis. Nesutinka su nukentėjusiosios L. D. parodymais, kad jis jai grasino peiliu ir žirklėmis, pabrėžia, jog prie baudžiamosios bylos medžiagos kaip daiktinių įrodymų nėra nei peilio, nei žirklių.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendį bei V. M. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas nepagrįstai V. M. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., 135 str. 1 d. Tvirtina, jog, priešingai nei numato Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d., šis teismo nuosprendis yra pagrįstas tik nukentėjusiosios L. D. parodymais, kurie yra nenuoseklūs bei prieštaraujantys vieni kitiems. Gynėjo manymu, apygardos teismas subjektyviai vertino nukentėjusiosios parodymus, išskirdamas iš jų tik tuos argumentus, kurie teismo nuomone, patvirtina nuteistųjų kaltę. Skunde atkreipiamas dėmesys į nuosprendžio 13-ąjį lapą, kuriame konstatuojama kad L. D. gerai įsidėmėjo vaikinus, kurie ją žagino bei oraliniu būdu prievartavo. Tuo tarpu 2003-10-16 ir 2004-05-25 asmens parodymų atpažinti metu nukentėjusioji jo ginamojo neatpažino. Gynėjas pabrėžia, kad V. M. pats prisipažino lytiškai santykiavęs su L. D. , todėl aplinkybę, kad nukentėjusioji V. M. neatpažino, galima vertinti kaip bandymą nuslėpti, jog su šiuo nuteistuoju ji santykiavo savo noru.

Toliau skunde gynėjas cituoja pirmosios instancijos nuosprendžio 11-ame lape nurodytas aplinkybes ir tvirtina, jog įvertinant tai, kad V. M. buvo kaltinamas tik L. D. išžaginimu, akivaizdu, kad teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad V. M. nedalyvavo prievartiniuose L. D. išžaginimo bei seksualinio prievartavimo veiksmuose. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jo ginamasis neneigė lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, tačiau kategoriškai neigė vartojęs prievartą pastarosios atžvilgiu. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 149 str. dispozicija išžaginimą apibrėžia kaip lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią naudojant fizinį smurtą ar grasinant jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teigia, jog V. M. nė vieno iš šių išvardintų veiksmų neatliko. Skunde gynėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ nuostatas, nurodydamas, kad L. D. sutikimas lytiškai santykiauti, nesipriešinimas, lytinio akto poza (nukentėjusiajai sėdint ant V. M. , šiam gulint ant nugaros) patvirtina tą faktą, jog lytinis santykiavimas tarp nukentėjusiosios L. D. ir jo ginamojo V. M. vyko abipusiu sutikimu. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis spėjimais, nepagrįstai V. M. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Bk 149 str. 2 d., 135 str. 1 d., todėl prašo panaikinti šį apygardos teismo nuosprendį, priimant išteisinamąjį nuosprendį jo ginamojo V. M. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Prokurorė prašė visų trijų apeliantų skundus atmesti, o nuteistojo J. M. gynėja prašė patenkinti J. M. skundą, nuteistojo V. M. gynėja prašė patenkinti paduotą šio nuteistojo gynėjo skundą.

Nuteistųjų J. M. , A. B. ir nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Nukentėjusiosios L. D. parodymais nustatyti, kad ji iš buto buvo išvesta jėga, jai buvo grasinama - J. M. peiliu dūrė į sieną, ketino per langą išmesti spintelę, o stalą, kuris stovėjo koridoriuje, išmetė į laiptinę, todėl išsigandusi atidarė duris. Tokius parodymus ji davė ir ikiteisminiame tyrime (t. 2, b.l. 1-5, 6-7) ir teisme (t. 6, b.l. 133-134). Esant tokiems nukentėjusiosios parodymams paneigiamas apelianto J. M. skundo teiginys, jog ji važiavo savo noru. Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog L. D. teisme pati paneigė, kad išvedama iš buto šaukėsi pagalbos: teisiamajame posėdyje nukentėjusioji kategoriškai patvirtino, jog bendrabutyje ji šaukėsi pagalbos, tačiau niekas nepadėjo, nes kaimynystėje gyvena asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu (t. 6, b.l. 134; 141).

Viso proceso metu L. D. tvirtino, jog atvežta pas A. B. , vaikinų buvo nurengta per prievartą ir suplėšyta liemenėlė, ką patvirtino trasologinės ekspertizės aktas (t. 1, b.l. 37-38, kurios išvadose konstatuojama, jog liemenėlė buvo nuplėšta.

Šie argumentai paneigia J. M. tvirtinimą, kad A. B. bute nukentėjusioji nusirengė pati.

Negalima sutikti ir su šio skundo teiginiu, jog L. D. kartu su vaikinais bute gėrė alų, nes šią aplinkybę ji pati neigė nuo pat pirmos apklausos, o nuteistųjų parodymai atmetami, nes jie pastoviai buvo keičiami.

Priešingai, nei skunde teigia J. M. , L. D. parodymus negalima vertinti kaip prieštaringus, nenuoseklius ir neteisingus, nes esminėse detalėse jos parodymai buvo konkretūs ir nuoseklūs viso proceso metu, esminių prieštaravimų nėra, o tai, kad ji negalėjo įsidėmėti ir neatsiminti eiliškumo, kaip nuteistieji su ja atliko prievartinius lytinius santykius ir seksualiai prievartavo, negali būti pagrindas laikyti jos parodymus nepatikimu įrodymų šaltiniu.

Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad įvykio metu ji buvo labai išsigandusi, su ja prievartiniai lytiniai santykiai buvo atliekami ir ji seksualiai buvo prievartaujama visą naktį, jos atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas ir jai buvo grasinama, o teisme ji buvo apklausta praėjus dviems metams, todėl visų įvykio detalių galėjo ir neatsiminti, todėl ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje (t. 6. b.l. 134).

Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išžaginimų ir seksualinių prievartavimų pasekoje L. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata - išsivystė vidutinio sunkumo depresinis epizodas, adaptacinis sutrikimas, todėl ji neviską gali prisiminti: nukentėjusioji teisme pati paaiškino, jog naudojo daug vaistų, todėl sutriko jos atmintis.

Esant tokiems bylos duomenims, atmetamas J. M. skundo argumentas, jog L. D. teismui davė melagingus parodymus. Ta aplinkybė, jog nukentėjusioji iš pradžių teigė neturėjusi lytinių santykių, o atlikus teismo medicininę ekspertizę paaiškėjo, jog ji turėjusi lytinius santykius daugiau nei prieš metus, neduoda pagrindo teigti, jog jos parodymais negalima tikėti.

Tos aplinkybės, jog prokurorė protokole-pareiškime 2003 02 14 iš L. D. žodžių užrašė, jog po išžaginimo ji į namus grįžo mikroautobusu, o vėliau teigė, jog parvežė nuteistieji, taip pat tai, kad neigė turėjusi epileptinius priepuolius, negalima laikyti, kad nukentėjusiosios parodymai yra melagingi.

Kolegija nesutinka su J. M. skundo teiginiu, kad L. D. parodymai buvo prieštaringi. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme ji davė išsamius parodymus apie visą įvykių eigą, konkrečiai nurodė, jog jai nesutikus su J. M. lytiškai santykiauti, jis tris kartus kumščiu smogė į veidą, iš nosies bėgo kraujas ir oraliniu būdu ją žagino 20 minučių, o po to, paguldęs ant grindų, atliko prievartinius lytinius santykius į makštį (t. 2, b.l. 1-5). Šie parodymai buvo pagarsinti teisme (6 t. b.l. 133-134).

Kad J. M. su L. D. atliko prievartinius lytinius santykius ir seksualiai ją prievartavo, patvirtino ne tik L. D. , bet ir liudytojo R. Š. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 18-19; 27-29; 30-31), kuomet jis nurodė, jog grįžęs į virtuvę J. M. pasakė, jog lytiškai santykiavo su L. D. ir ją mušė. Tai jis patvirtino ir akistatos su J. M. metu (t. 2, b.l. 33-34). Tačiau teisme liudytojas nemotyvuotai parodymus pakeitė ir pradėjo tvirtinti, jog visus nuteistuosius apkalbėjo. Teismas pagrįstai šiais jo parodymais nepatikėjo ir atmetė, o rėmėsi ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, kurie atitiko nukentėjusiosios parodymus.

Be to, J. M. kaltė yra grindžiama ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais - tai teismo medicinos ekspertizės aktas (t. 1, b.l. 32-33), kuriame konstatuojama, jog L. D. lytiniuose organuose rasti nubrozdijimai, kas rodo, jog su ja buvo atliekami prievartiniai lytiniai santykiai, iš asmenų parodymo atpažinti protokolo matyti, kad L. D. atpažino J. M. kaip ją išžaginusį asmenį (t. 1. b.l. 139-140); akistatos su J. M. metu L. D. patvirtino, jog J. M. ją mušė, atliko lytinį aktą ir į burną, ir į makštį (2 t. b.l. 10-11).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats J. M. apklaustas tris kartus ikiteisminio tyrimo metu - liudytoju (t. 2. b.l. 136-138), įtariamuoju (t. 2, b.l. 139), kaltinamuoju (t. 2, b.l. 143) prisipažino, jog tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu, tačiau tai nukentėjusioji dariusi savo noru. Duomenų apie tai, kad apeliantas tokius parodymus davė tikėdamasis, jog bus paleistas iš suėmimo, nenustatyta.

J. M. skundo teiginys, kad nukentėjusioji davė jį įkaltinančius parodymus todėl, jog jį pažinojo, yra neįtikinamas ir atmetamas. Net pats apeliantas skunde nenurodo priežasčių, dėl ko nukentėjusioji siekė jam atkeršyti. Kaip matosi iš L. D. parodymų, ji J. M. buvo mačiusi tik vieną kartą, t.y. tuomet, kai jis prieš 2 savaites su jos pažįstama Žana buvo atvažiavęs į bendrabutį ir žinojo tik jo vardą, tad keršyti apeliantui, kurį matė tik kartą, neturėjo jokio pagrindo.

Nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir nuosekliai aptarta, jog apelianto sesuo D. Š. ir motina O. Š. keletą kartų vyko pas L. D. tikslu paveikti ją, kad neduotų J. M. įkaltinančių parodymų, abi siūlė pinigus ne už tai, kad atlyginti neturtinę žalą, bet kad pakeistų parodymus apelianto naudai.

J. M. skundo motyvas, jog sesuo su motina vyko pas nukentėjusiąją išsiaiškinti bei atsiprašyti, atmetamas kaip nepasitvirtinęs, nes faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad jos abi siekė, jog už pinigus L. D. duotų melagingus parodymus. Tą aplinkybę, kad nukentėjusioji neduotų parodymų ant brolio, pripažino pati nuteistoji D. Š. .

Tai, kad L. D. civilinį ieškinį pareiškė ne ikiteisminio tyrimo metu, o teisme, sprendžiant J. M. kaltumo klausimą, jokios reikšmės neturi, ji tokią teisę turėjo ir šia teise pasinaudojo (BPK 109 str., 110 str.).

Įstatymas J. M. padarytai veikai pritaikytas tinkamai ir jis kaltu pagal BK 150 str. 2 d., 149 str. 2 d. bei 135 str. 1 d. nubaustas pagrįstai, jį išteisinti, kaip prašoma apeliaciniame skunde nėra jokio pagrindo.

Apelianto A. B. skundo motyvas, jog jis nuteistas nepagrįstai, o tuo pačiu prašymas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo L. D. už melagingų parodymų davimą, atmetamas kaip nepagrįstas.

A. B. kaltumas atlikus su L. D. prievartinius lytinius santykius, tenkinus lytinę aistrą su ja prieš nukentėjusiosios valią oraliniu būdu panaudojus fizinį smurtą ir grasinimus ir taip palaužus jos pasipriešinimą, o taip pat kad po šių veiksmų jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, neginčijamai įrodyta byloje surinktais, teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nukentėjusios parodymų patikimumu teismas neturėjo pagrindo abejoti, nes iki įvykio ji A. B. nepažinojo ir tikslo jį apkalbėti neturėjo.

Kaip jau anksčiau buvo paminėta, L. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o tai, kad teisme, praėjus 2 metams po įvykio ji negalėjo konkretizuoti ją išžaginusių ir seksualiai prievartavusių vaikinų eiliškumo ir kas kokius veiksmus atliko, dar neduoda pagrindo tvirtinti, kad jos parodymai yra prieštaringi. Protokole pareiškime, surašytame 2003 02 14 (t. 1. b.l. 6-7), ji nurodė, jog vienas asmuo grasino žirklėmis, kiti mušė, o po to visi išžagino ir seksualiai prievartavo. 2003 02 19 apklausta liudytoja L. D. taip pat nurodė, jog vienas vaikinas, kuris ją išžagino trečias, grasino žirklėmis, o vėliau pasitvirtino, jog tai ir buvo A. B. . Tai, kad įvykio vietos apžiūros metu nebuvo surastos ir paimtos žirklės. L. D. parodymais nėra pagrindo netikėti (t. 2, b.l. 1-5). Be to, juk pati nukentėjusioji dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ją išžaginusių vaikinų eiliškumo gerai neatsimena, nes buvo labai išsigandusi, bijojo, kad ją nenužudytų, be to kambaryje buvo tamsu - degė tik žvakė (t. 2, b.l. 1-5). Tas aplinkybes, kad A. B. su L. D. atliko prievartinius lytinius santykius, seksualiai ją prievartavo ir grasino sužaloti žirklėmis, patvirtina akistatos su A. B. metu duoti nukentėjusiosios paaiškinimai (t. 5, b.l. 133-134), ji atpažino A. B. ir pagal nuotraukas (t. 5. b.l. 135-136), ir parodžius jį patį (t/ 5, b.l. 137-138).

Kolegija nesutinka ir su A. B. skunde nurodytu teiginiu, jog nukentėjusiosios parodymai prieštarauja teismo medicinos ekspertizės išvadoms. Nors kreipdamasi į prokuratūrą nukentėjusioji nurodė anksčiau neturėjusi lytinių santykių, o teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 728 išvadoje (t. 1 b.l. 32-33) konstatuojama, kad ji pirminius lytinius santykius turėjusi daugiau nei prieš metus, neduoda pagrindo teigti, kad L. D. parodymai prieštaringi. Vėlesnėse apklausose ji paaiškino, jog ji pirmą kartą buvo išžaginta daugiau nei prieš metus, ir, norėdama tai nuslėpti, pasakė neturėjusi lytinių santykių.

Nors L. D. ir parodė, jog jos manymu kai kurie iš žagintojų spermą suleido jai į lytinius organus, o teismo medicinos ekspertizės akto išvadose nurodyta, jog tiriamojoje medžiagoje iš makšties spermijų nerasta (t. 1 b.l. 32-33), tai dar nereiškia, jog nesurinkta A. B. kaltę patvirtinančių įrodymų.

A. B. kaltumas padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodytas ne tik L. D. parodymais, bet ir teismo medicinos biologinės ekspertizės akto išvadomis, kuriose konstatuota, jog ant dviejų skudurų, rastų ir paimtų įvykio vietos apžiūros metu paties A. B. bute 2003 02 18, rasta jo sperma (t. 1 b.l. 53-69).

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėto akto išvadose yra nurodyta, jog ant užtiesalo, paklodės, skuduro, pirštinės, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, bei L. D. palaidinės, rastos mišrios kraujo ir pavienių spermijų dėmės - kraujas priklauso L. D. , o kam priklauso spermijai, nenustatyta, nes negautas DNR reakcijos produktas (t. 1, b.l. 53-69).

Teismas pagrįstai A. B. kaltumą apkaltinamajame nuosprendyje grindė liudytojo R. Š. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime (t. 2, b.l. 18-19; 27-29; 30-31), kuomet jis triskart apklaustas patvirtino, jog kambaryje matė nuogą nukentėjusiąją, su kuria lytiškai santykiavo ir A. B. . Šis, kaip ir kiti, vėliau gyrėsi, jog davė jai ,,strėlių", t.y. mušė ir santykiavo, nors L. D. prašėsi parvežama į namus, tačiau nuteistieji, tame tarpe ir A. B. , nepaklausė. Teismas atmetė liudytojo R. Š. pakeistus parodymus teisme, nes jis, nors ir teigė, jog nuteistuosius apkalbėjo, tačiau nenustatyta, kad tam jis turėjo pagrindą.

Teismas, tinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visumą, A. B. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 150 str. 2 d., 149 str. 2 d. bei 135 str. 1 d. Kaip anksčiau buvo paminėta, neginčijamai nustatyta, jog dėl patirto fizinio smurto, išžaginimo ir seksualinio prievartavimo L. D. susirgo psichine liga - nustatytas vidutinio sunkumo depresinis epizodas, kuris progresavo ir truko ilgiau nei tris mėnesius po įvykio, todėl jai konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.l. 105-106).

V. M. gynėjo skundo argumentas, jog teismo nuosprendis yra pagrįstas tik nukentėjusiosios parodymais, atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Viso proceso metu duoti L. D. parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes, kurias patvirtino ir kiti bylos duomenys. Teisiamojo posėdžio metu buvo betarpiškai ištirti įrodymai, surinkti ikiteisminiame tyrime, šalinami netikslumai, atsiradę tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiosios ir liudytojo apklausose pagarsinant jų ankstesnius parodymus ir aiškinantis, kodėl buvo keičiami parodymai. Teismas, visa tai įvertinęs, priėjo prie pagrįstos išvados, jog V. M. taip pat atliko prievartinius lytinius santykius su L. D. , ir to pasekoje jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Visa tai leidžia teigti, jog teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismas, vertindamas įrodymus, BPK 301 str. nuostatų nepažeidė, o statusas, numatytas BPK 301 str. 2 d. nebuvo taikytas nei nukentėjusiajai, nei liudytojoms,

L. D. parodymai esminėse detalėse sutapo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme. Tiriant bylą ji detaliau įvardijo kiekvieno ją išžaginusio ar seksualiai prievartavusio vaikino veiksmus, o teisiamajame posėdyje apklausta po dviejų metų, tiksliai visa tai negalėjo atsiminti, todėl jos parodymai buvo pagarsinti ir ji tai patvirtino (t. 6. b.l. 133-134; 141-142).

Gynėjas neteisus tvirtindamas, jog teismas subjektyviai vertino nukentėjusiosios parodymus išskirdamas iš jų tik nuteistųjų kaltę patvirtinančius parodymus, nes kaip anksčiau buvo paminėta, teismas ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek V. M. teisinančios, tiek ir jį kaltinančios aplinkybės ir įrodymai įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis.

Nors apeliantas ir nurodo, jog nuosprendžio 13-me lape yra užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji gerai įsidėmėjo vaikinus, kurie ją žagino, bei oraliniu būdu prievartavo, tačiau minėtame nuosprendžio lape tokie parodymai išdėstyti vertinant A. Č. veiksmus.

Nors L. D. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas (t. 4. b.l. 112) ir paties atpažinimo metu (t. 4, b.l. 114-116), V. M. neatpažino, tačiau dar ikiteisminiame tyrime apklausiama ji nurodė, jog V. M. ją taip pat išžagino, o vaikinų sumušta buvo dar iki išžaginimo, kai nesutiko su jais lytiškai santykiauti ir tenkinti jų lytinę aistrą oraliniu būdu. Vadinasi, jos pasipriešinimas buvo palaužtas dar iki prievartinių lytinių santykių atlikimo momento. V. M. kaltė yra grindžiama ne tik nukentėjusiosios, bet ir kito bendravykdytojo, t.y. A. B. bei liudytojo R. Š. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. patvirtino, jog V. M. su L. D. lytiškai santykiavo trečias, nukentėjusioji buvo sumušta, matėsi ant veido kraujosruvos, ją grasino išmesti per balkoną. Liudytojas R. Š. ikiteisminiame tyrime apklaustas ne vieną kartą (t. 2, b.l. 18-19, 27-31) taip pat patvirtino, jog L. D. išžagino ir ,,Č", t.y. V. M. , kuris, kaip ir kiti gyrėsi, jog nukentėjusiąją ir mušė, ir išžagino.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats V. M. ikiteisminiame tyrime apklaustas įtariamuoju (t. 3, b.l. 68-70) pripažino, jog su L. D. atliko lytinius santykius trečias, t.y. po to, kai J. M. , grįžęs iš kambario, kur buvo nukentėjusioji, pasakė, jog atliko su ja reikalą, t.y. lytiškai santykiavo ir pasiūlė visiems pasantykiauti su nukentėjusiąja. V. M. pripažino, jog L. D. gulėjo nuoga ant grindų ir jis vieną kartą lytiškai santykiavo su ja be prezervatyvo. Galvojo, kad nukentėjusioji su juo santykiavo savo noru, nors kai parvežė ją į namus, tuo suabejojęs paklausė, ar ši nerašys pareiškimo policijai.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad V. M. pirminiai parodymai, kaip ir kitų bendrininkų bei liudytojo R. Š. , iš esmės atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes, o V. M. teiginys apie tai, kad nukentėjusioji su juo santykiavo savo noru, atmetamas kaip prieštaraujantis bylos duomenims: iš teismo medicinos ekspertizės akto (t. 1 b.l. 32-33) matyti, kad jai buvo nustatyti poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje, abiejų dilbių srityse, kairio žasto srityje, dešinio kelio sąnario srityje, dešinio žando bei dešinės smilkininės srities sumušimai. Poodine kraujosruva dešinio kelio sąnario srities vidinėje pusėje galėjo susidaryti dėl spaudimo pirštu, prievarta skečiant kojas, o poodinės kraujosruvos abiejų žastų srityse galėjo susidaryti tiek suduodant smūgius, tiek ir spaudžiant rankomis. Be to, L. D. nustatytas paviršinis odos nubrozdinimas lytiniuose organuose. Visos aptartos aplinkybės nurodo, jog su nukentėjusiąja išties buvo lytiškai santykiauta prieš jos valią panaudojant fizinį smurtą, tuo pačiu atmetamas V. M. gynėjo skundo argumentas, jog su nukentėjusiąja jo ginamasis santykiavo abipusiu sutikimu.

Nors V. M. gynėjas savo skunde ir cituoja 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose" nuostatas, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismo nuosprendis ir jose padarytos išvados neprieštarauja minėto senato išaiškinimui. Priešingai, nei skunde teigiama, faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad V. M. taip pat buvo išžaginimo vykdytojas, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajai, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su ja. Neginčytinai nustatyta, jog visi nuteistieji veikė bendrininkų grupe: J. M. tyčia, kumščiu sudavė ne mažiau tris smūgius nukentėjusiajai į veidą, A. B. grasino ją sužaloti žirklėmis ir taip palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą bei J. M. pasiūlius visiems išžaginti nukentėjusiąją, V. M. su ja taip pat lytiškai santykiavo prieš jos valią. Vadinasi, teismas, padaręs tokias išvadas teisingai vadovavosi šio Senato išaiškinimu.

Kolegija nesutinka su V. M. gynėjo skundo teiginiu, kad lytinio akto poza patvirtino faktą, jog nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti su V. M. . Pirma, išvis nebuvo nustatyta, kokiu būdu V. M. lytiškai santykiavo su L. D. , tačiau pasitvirtino tik tas faktas, jog tuos veiksmus jis atliko prieš nukentėjusiosios valią. Antra, net ir pats nuteistasis ikiteisminiame tyrime nenurodė, kokia poza jis santykiavo su L. D. . Trečia, tai, kokią pozą nuteistasis pasirinko atlikdamas prievartinius lytinius santykius su nukentėjusiąja, neturi jokios reikšmės nei sprendžiant jo kaltumo klausimą, nei jo atliktos nusikalstamos veikos juridiniam įvertinimui.

Neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms V. M. gynėjo skundo teiginys, jog pati nukentėjusioji nesipriešino atliekant minėtus veiksmus. Jau anksčiau aptarti nuteistųjų, nukentėjusiosios, liudytojo R. Š. parodymai, o taip pat teismo medicinos ekspertizės akto išvados apie kūno sužalojimų padarymą L. D. patvirtina, jog su ja buvo išties santykiauta prieš jos valią panaudojant fizinį smurtą, grasinant ją išmesti per balkoną iš ketvirto aukšto bei grasinant sužaloti žirklėmis.

Priešingai, nei teigia gynėjas, V. M. kaltė padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 149 str. 2 d. bei 135 str. 1 d. yra pagrįsta ne spėjimais, o faktiniais bylos duomenimis ir teismas, remdamasis jų visetu, teisingai jam pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisinti V. M. , nėra jokio įstatyminio pagrindo. Jau aptariant J. M. ir A. B. kaltumą buvo akcentuota, jog po prievartinių lytinių santykių su nukentėjusiąja ir jos seksualinio prievartavimo ji susirgo psichine liga - depresija, po to išsivystė vidutinio sunkumo depresinis epizodas ir taip buvo sunkiai sutrikdyta L. D. sveikata (ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės aktas - t. 1, b.l. 105-106).

Civiliniai ieškiniai iš nuteistųjų priteisti pagrįstai ir kolegija sutinka su ieškinių patenkinimo motyvais, nurodytais nuosprendyje. Priteistas iš nuteistųjų neturtinės žalos dydis - po 3 500 Lt iš kiekvieno atitinka protingumo kriterijui ir CK 6.250 str. nuostatoms.

Skiriant nuteistiesiems bausmes, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 str., įvertino jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę - girtumą nusikalstamų veikų padarymo metu, kuri neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, į jų aktyvų vaidmenį bei A. B. ir V. M. neigiamas asmenybių charakteristikas. Kolegija, įvertinusi visus šiuos duomenis, atsižvelgusi į nusikaltimo pasekmes - jauna mergina susirgo sunkia psichine liga - padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį - visi J. M. , V. M. ir A. B. padaryti nusikaltimai priskirti prie sunkių, mano, jog jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų J. M. , A. B. ir nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.