Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr.1A-725-133/2011

2011 m. lapkričio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Reginos Majauskienės, A. P., sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-08-22 nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta pagal LR BK 233 str. 1 d. ir paskirta 30 (trisdešimties) minimalių gyvenimo lygių (bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių), t. y. 3900 (trijų tūkstančių devynių šimtų ) litų bauda. Nustatant, kad bauda turi būti sumokėta per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų Ministerijos sąskaitą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. už tai, kad 2010 m. kovo 22 dieną, įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) kaime, Marijampolės sav., S. S. priklausančiame automobilyje VW „Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) turėdama tikslą, jog nukentėjusioji R. P. duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 64-1-00749-09, kurioje D. S. sūnus S. S. įtariamas nepilnametės išžaginimu, įkalbinėjo nukentėjusiąją R. P. duoti melagingus parodymus D. S. sūnaus naudai bei šio įkalbinėjimo paveikta nukentėjusioji R. P. parašė melagingą prašymą, kurio tekstą padiktavo D. S., Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrai, nurodydama, jog prašo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00749-09, kadangi ikiteisminis tyrimas dėl jos išžaginimo buvo pradėtas vadovaujantis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais melagingais parodymais, jog ji buvo išžaginta, jog parodymus davė verčiama močiutės O. N., kuri liepė sakyti, kad ją išžagino ir bus galima gauti pinigų bei šį melagingą prašymą R. P. tą pačią dieną, D. S. nurodymu, išsiuntė į prokuratūrą. Toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką D. S. 2010 m. balandžio 2 dieną, įrodymų tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, Marijampolės mieste, R. S. priklausančiame automobilyje VW „Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) turėdama tikslą, jog liudytoja ir nepilnametės nukentėjusiosios R. P. įstatyminė atstovė O. N. duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 64-1-00749-09, kurioje D. S. sūnus S. S. įtariamas nepilnametės R. P. išžaginimu, įkalbinėjo O. N. duoti melagingus parodymus D. S. sūnaus naudai bei šio įkalbinėjimo paveikta liudytoja ir nepilnametės R. P. įstatyminė atstovė O. N. parašė melagingą prašymą, kurio tekstą padiktavo D. S., Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrai, nurodydama, jog prašo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00749-09, kadangi tuo metu, kai kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl anūkės išžaginimo buvo išsigandusi, pasimetusi bei R. P. jai pasakė, kad jos niekas nežagino bei jie niekam pretenzijų neturi bei šį melagingą prašymą tą pačią dieną, D. S. nurodymu, išsiuntė į prokuratūrą jos dukra R. S..

Nuteistosios teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė ją teisinančiais įrodymais, nebuvo objektyvus. Nuteistoji nurodė, kad ji nusikalstamos veikos nepadarė ir įrodymų, kad ji padarė šį nusikaltimą, byloje nesurinkta, todėl teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas ir neobjektyvus. Duomenų, kad ji bandė paveikti nukentėjusiąją ir liudytoją, nenustatyta, įtarimas nesuprantamas, kadangi jame nenurodytas tikslus laikas 2010-03-22m, kada ji tariamai įkalbinėjusi nukentėjusiąją R. P. duoti melagingus parodymus ir nėra nei vieno įrodymo tai patvirtinančio. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad jos S. S. nežagino, o teismas nesiaiškino aplinkybės ar nukentėjusiąją parodymus duoti vertė močiutė O. N.. Nuteistoji nurodė, kad ji nesiekė, kad O. N. duotų melagingus parodymus ir jokio teksto surašyti prokurorui nediktavo.

Nuteistosios nuomone, O. N. apylinkės teismo posėdyje buvo apklausiama šališkai, darant jai psichologinį spaudimą, todėl ją būtina apklausti nagrinėjant skundą. O. N. nematė, kad būtų išžaginta jos anūkė, be to, nenurodė, kad ji buvo įkalbinėjama keisti parodymus. Nukentėjusioji R. P. patvirtino faktą, kad jos atžvilgiu ji jokio nusikaltimo nepadarė, laišką prokurorui surašė savo noru, o S. S. jos nežagino, kad močiutei būtų diktuojama kaip surašyti laišką, negirdėjo. Teisme ji buvo apklausiamas šališkai ir nebuvo jai leista apsinaudoti advokato paslaugomis. Nuteistoji nurodė, kad jos kaltės liudytojai A. N., R. S., B. B. nepatvirtino. Teismas jos kaltę grindė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-03-31 nuosprendžiu, kuriuo nuteistas S. S., tačiau šiuo metu byla Aukščiausiame teisme ir galutinis sprendimas dar nepriimtas. Teismas kaltę taip pat grindžia nukentėjusiųjų parodymais, tačiau jie vertintini kritiškai, nes nenuoseklūs ir prieštaringi, be to, nepilnai padaryta kaltinamojo akto analizė, nekreipiant dėmesio į įrodymų visetą, o nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Nuteistosios nuomone, teismas, bylos nagrinėjimo metu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo šališkas ir neobjektyvus, kas sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją, prašiusią apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo D. S. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.

Nuteistoji D. S. prašė išteisinti dėl BK 233 str. 1 d., nurodė, kad teismas, pripažindamas ją kalta, nesivadovavo ją teisinančiais įrodymais.

Kolegija atmeta tokį skundo teiginį, kadangi byloje neginčytinai nustatyta ir pilnai įrodyta, jog D. S. siekė paveikti nukentėjusiąsias, kad jos duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje dėl R. P. išžaginimo. Jos veika pagal LR BK 233 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai ir pilnai atitinka šio nusikaltimo požymius.

Nukentėjusiosios O. N. parodymais nustatyta, kad jai žinoma, jog dėl anūkės R. P. išžaginimo kaltinamas be kitų asmenų ir D. S. sūnus S.. D. S. buvo ne kartą atėjusi pas juos į namus, kad dėl to dovanotų. 2010 m. balandžio 2 d. S. buvo pas ją namuose, gynė savo vaiką, prašė, kad parašytų, jog dovanoja, D. S. verkė, kad jos vaiko nepasodintų. Po to R. S. vairuojama mašina atvažiavo į Marijampolę ir automobilyje, prie Žemės ūkio banko, D. S. diktuojant ji savo ranka parašė, kad neteisybė, jog R. P. išžaginta, kad už tai dovanoja, pasirašė šį prašymą, nors iš tikrųjų R. P. buvo išžaginta. Pati būtų nesugalvojusi rašyti tokio prašymo, D. S. paprašė, todėl ir surašė. Už tokio prašymo surašymą D. S. nieko nežadėjo, negrasino. Supranta, kad prašyme surašė netiesą. Kad ir R. P. parašiusio tokį patį prašymą, ji sužinojo tik iš tyrėjo, pati R. P. apie nieko nepasakojo.

N. R. P. parodymais nustatyta, kad rašė laišką prokurorui Š. savo noru, bet padėjo jį surašyti D. S.. Rašė prokurorui, kad S. jos nežagino, kad močiutė nori pinigų. Prašyme melavo, kad močiutei reikia pinigų, o tiesa, kad S. S. nežagino. Prieš tai su S. S. susitiko prie parduotuvės, ją nusivežė į (duomenys neskelbtini) km., sustojo prie kažkokios moters namo, atėjo D. S., davė popierių rašymui, taip pat mintį, kad rašyti prašymą davė D. S., norėjo, kad sūnaus nenuteistų. Ji automobilyje rašė laišką, kad neturi pretenzijų S. S., kad pinigų močiutė prašo iš S.. Kad prieš S. pretenzijų neturi- padiktavo D. S.. Paprašė, kad parašytą laišką išsiųstų R. S., nes jai neišėjo. Taip pat D. S. prašė, kad ji ir močiutė važiuotų į Marijampolę. Kaip močiutei buvo diktuojamas laiškas, ji negirdėjo, tuo metu su R. S. buvo nuėję į parduotuvę. Močiutė sakė, kad rašė laišką, kad užsibaigtų teismas, kam rašė- nesakė.

Pirmosios instancijos teismas, kadangi nukentėjusiosios parodymai teisiamojo posėdžio metu skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, buvo LR BPK 276 str. 4 d. pagrindu perskaitė nukentėjusiosios R. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, aiškinosi jų prieštaringumo priežastis.

2010-03-22 R. P. prašymu, adresuotame Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorui G. Š. nustatyta, jog ji prašo nutraukti tyrimą, kadangi ji pati važiavo savo noru, po įvykio močiutė liepė važiuoti duoti parodymus ir ji išsigandusi, bijodama, kad neišvytų iš namų, močiutės verčiama davė melagingus parodymus, kad buvo išžaginta, nors niekas jos nežagino, jai močiutė liepė sakyti, kad kaltintų juos, nes gaus pinigų. Jokių pretenzijų neturi nei moralinių nei finansinių ir ateityje neturės. Šis prašymas Marijampolės rajono apylinkės prokuratūroje gautas 2010-03-23.

Nuteistosios parodymai nuosprendyje įvertinti įrodymų visete, t.y. atsižvelgiant į įsiteisėjusį Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-03-31 nuosprendį, kurio duomenimis, A. V., A. Ž., S. S. pripažinti kaltais pagal LR BK 149 str. 3 d., 233 str. 1 d. dėl nepilnametės R. P. išžaginimo 2009 m. birželio 28-29 d. bei dėl siekimo paveikti nukentėjusiąją R. P., kad ji ikiteisminio tyrimo byloje dėl išžaginimo pakeistų ir duotų melagingus parodymus, jog jie R. P. 2009 m. birželio 28-29 d. naktį nežagino. Šiuo nuosprendžiu pagrįstai vadovautasi, nes juo buvo nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusiajai R. P. ir O. N. buvo daromas poveikis, kad pakeistų parodymus, O. N. taip pat nurodžiusi, kad, D. S. diktuojant, ji automobilyje, Marijampolėje parašė pareiškimą prokurorui, kad byla būtų nutraukta, o taip pat ir R. P. nurodžiusi, kad ir S. S. motina jai darė poveikį, kurio įtakoje ji buvo parašiusi prokuratūrai pareiškimą, kad jos kaltinamieji nežagino.

Nuteistoji D. S. savo kaltę, tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė, tačiau, atsižvelgiant į kitų nuosprendyje aptartų įrodymų visetą, netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo.

BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Šioje byloje teismas rėmėsi duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, ir kurie abejonių apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekelia.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu.

Įvertinusi visas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliantės nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios D. S. apeliacinį skundą atmesti.