- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-140-348-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 20-2-00536-09
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Emilija Akelienė
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Vida Kabečienė
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-140-348/2011
2011 m. vasario 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Emilijos Akelienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, gynėjai advokatei Vidai Kabečienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą dėl 2010 m. lapkričio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 182 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Iš V. Ž. priteista Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 14 255, 70 Lt turtinės žalos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. nuteista už tai, kad laikotarpyje nuo 2004-06-25 iki 2005-02-02 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus 2004-06-25 VĮ Kauno Medicinos Universiteto klinikos I kardiologijos skyriaus išrašą iš ligos istorijos Nr. KP-935861-1/2004, apie tai, kad ji laikotarpiu nuo 2004-06-15 iki 2004-06-25 gydėsi stacionariai, apgaule, turėdama tikslą neteisėtai gauti netekto darbingumo pensiją, 2005-02-02 (duomenys neskelbtini), pateikė šeimos gydytojos J. A. asistentei E. M. šį žinomai suklastotą išrašą, kurio pagrindu jai buvo išrašytas siuntimas į Medicininę socialinės ekspertizės komisiją, bei gautą siuntimą su žinomai suklastotu 2004-06-25 išrašu, 2005-02-03 (duomenys neskelbtini), ji pateikė Kauno I Medicininės socialinės ekspertizės komisijai, kur vertinant jos darbingumo lygį, jai neteisėtai buvo nustatyta 2-ra invalidumo grupė ir laikotarpiu nuo 2005-02-03 iki 2006-02-28 Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyrius neteisėtai jai išmokėjo 4222,25 lt. netekto darbingumo pensiją, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydama VSDFV Kauno skyriui 4222,25 lt. turtinę žalą.
Be to, tęsdama savo nusikalstamą veiką, laikotarpyje nuo 2005-10-07 iki 2006-01-31 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus 2005-10-07 VĮ Kauno Apskrities Reumatologijos skyriaus išrašą iš ligos istorijos Nr.05-87359, apie tai, kad ji laikotarpiu nuo 2005-09-26 iki 2005-10-07 gydėsi stacionariai, bei 2005-11-02 J. M. įm. „Medikus" ambulatorinės reabilitacijos klinikos išrašą iš medicininių dokumentų Nr. 326, jog V. Ž. laikotarpiu nuo 2005-10-13 iki 2005-11-02 gydėsi šioje klinikoje, apgaule, turėdama tikslą neteisėtai gauti netekto darbingumo pensiją, 2006-01-31 (duomenys neskelbtini), pateikė šeimos gydytojos J. A. asistentei E. M. šiuos žinomai suklastotus išrašus, kurių pagrindu jai buvo išrašytas siuntimas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą,: bei gautą siutimą ir žinomai suklastotus 2005-10-07 ir 2005-11-02 išrašus, 2006-02-06 (duomenys neskelbtini), ji pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos II teritoriniam skyriuj kur vertinant jos darbingumo lygį, pateiktų dokumentų pagrindu jai neteisėtai buvo nustatytas 30% darbingumo lygis ir laikotarpiu nuo 2006-02-06 iki 2008-02-29 Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyrius jai neteisėtai išmokėjo 10 033,45 lt. netekto darbingumo pensiją, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydama VSDFV Kauno skyriui 10033,45 lt., viso VSDFV Kauno skyriui padarydama 14 255,70 lt. turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistoji V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-11-30 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde, nurodo apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, nes teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. nuostatas, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nesivadovavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis.
Apeliantės nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kad ji pateikdama suklastotus dokumentus būtų žinojusi, jog jie apskritai yra suklastoti. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kas suklastojo 2004-06-25 VĮ Kauno Medicinos Universiteto klinikos I Kardiologijos skyriaus išrašą iš ligos istorijos Nr. KP -935861-1/2004, apie tai, kad ji laikotarpiu nuo 2004-06-15 iki 2004-06-25 gydėsi stacionariai, bei 2005-10-07 VĮ Kauno Apskrities Reumatologijos skyriaus išrašą iš ligos istorijos Nr. 05-87359, apie tai, kad ji laikotarpiu nuo 2005-09-26 iki 2005-10-07 gydėsi stacionariai, bei 2005-11-02 J. M. ambulatorinės reabilitacijos klinikos išrašą iš medicininių dokumentų Nr. 326, jog ji laikotarpiu nuo 2005-10-13 iki 2005-11-02 gydėsi šioje klinikoje. Teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojomis gydytojos J. A. bei E. M. negalėjo pakomentuoti iš kur ji gavo suklastotus dokumentus, kurių pagrindu gydytojos padarė atitinkamus išrašus. Minėti suklastoti dokumentai buvo padaryti pasinaudojant liudytojų G. K. bei A. V. dokumentais. Tačiau šios liudytojos nurodė, jog jos nepažįsta todėl jis neturėjo galimybių ir netgi nežinojo kokie dokumentai būtų reikalingi siekiant apgaule gauti nedarbingumo pensiją.
Šalies argumentai
Apeliantė pažymi, jog gydytoja E. M. buvo nurodžiusi, kad pagal jos sveikatos stovį galima gauti invalidumą, kad ji viską sutvarkys, parengs dokumentus. Minėta gydytoja pati jai padavė dokumentus, skirtus nunešti į Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybą. Dokumentai buvo užklijuotame voke, kurių ji nežiūrėjo ir neskaitė. Ji buvau įsitikinusi, kad dėl bendros prastos savijautos, trūkusio skrandžio ir stuburo skausmų bei pažeidimų jai buvo metams suteikta 2 invalidumo grupė. Taip pat 2006 metais gydytoja E. M. ir vėl jai padavė dokumentus, reikalingus pateikti Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybai.
Anot apeliantės, ji neturėjo jokios galimybės prieiti prie pacientų medicininių išrašų, ar kortelių, dėl ko negalėjo suklastoti medicininių dokumentų ir jų pateikti gydytojai. Visa tai rodo, jog byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad ji būtų iš anksto turėjusi ketinimų pasisavinti neįgalumo pensijos pinigus. Priešingai, bylos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad buvo suklastoti medicininiai dokumentai, prie kurių priėjimą turi gydytojai, A. V., gydėsi pas gydytoją E. M., dėl ko pastaroji turėjo visas galimybes prieiti prie A. V. išrašų, medicininių duomenų, bei žinodama kokius dokumentus klastoti, juos ir pagaminti. Tačiau šių aplinkybių teismas apskritai nevertino, nenustatė, kas suklastojo medicininius dokumentus, nors priėjimas prie tokių dokumentų yra pakankamai ribotas, t. y. šiuos dokumentus gali gauti tik pacientą gydantis gydytojas. Todėl teismas įrodymus įvertino pažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, dėl ko padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šioje byloje įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais. Todėl sprendimas byloje paremtas spėjimais bei prielaidomis ir, tokiu būdu, pažeisti BPK 305 str. 3 d. 3, 4 punktų reikalavimai.
Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl kvalifikuojant veiką būtina įrodyti kaltininko tyčią. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, yra vien tik faktas, kad asmuo Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybai pateikė suklastotus medicininius dokumentus pats to nežinodamas, nenustačius jo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą, negali būti konstatuota, kad jis turėjo tikslą apgaule įgyti svetimą turtą.
Taip pat apeliantė nesutina su teismo išvada dėl jos neprisipažinimo bei jos pateiktos versijos - kad medicininius dokumentus ji pateikė komisijai jų nežiūrėjusi ir nežinodama, jog jie suklastoti. Skundo autorės įsitikinimu teismas neatliko išsamios įrodymų analizės, atskleidžiant nusikaltimo sudėties subjektyviosios ir objektyviosios pusės turinį bei nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad jį priimdamas vadovaujasi liudytojų parodymais, specialisto išvada, neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada, medicininiais dokumentais, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Tačiau neįvertino tai, kad buvo suklastoti medicininiai dokumentai, pasinaudojant svetimų asmenų duomenimis, ir tokie duomenys galėjo būti prieinami tik gydytojams. Gydytoja E. M. gydė ir liudytoją A. V., kurios duomenys ir buvo panaudoti klastojant medicininius dokumentus. Dėl to gydytojų E. M. ir J. A. paaiškinimai teismo turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi suklastoti dokumentus šiuo atveju galėjo tik gydytojos.
Apeliantė pabrėžia, kad liudytojos G. K. bei A. V. jos nepažįsta ir jos niekuomet nebuvo bendravę, todėl akivaizdu, jog ji neturėjo galimybės gauti jų medicininių dokumentų. Taip pat teismas neįvertino bei neaptarė ir tos aplinkybės, jog jis apie suklastotus dokumentus nieko nežinojo. Todėl ji nekalta, nes nežinodama, jog pateikia suklastotus dokumentus, nesuvokė pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio, nenumatė pavojingų jos padarinių ir jų nesiekė.
Be to, skunde nurodoma, jog nei vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad matė ar žino, kad jis suklastojo medicininius dokumentus, ar, kad būtų žinojusi, jog jie yra suklastoti. Teismas nepagrįstai vadovavosi gydytojų parodymais, kadangi šioje situacijoje jos galimai siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, suklastotų dokumentų pagrindu išrašinėjo kitus dokumentus, bei jų parodymai nepatvirtinti objektyviais duomenimis. BPK 44 str. 5 d. numato kaltinamojo teisę į teisingą, nepriklausomą ir nešališką teismą. Tačiau ši įstatymo nuostata apylinkės teisme buvo pažeista, nes teismas nemotyvuotai atmetė jos paaiškinimus, nenurodė, kodėl vadovaujasi liudytojų - gydytojų parodymais, kurie šiuo atveju galimai buvo duodami siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliantė pažymi, kad teismas nuosprendį priėmė remiantis vien tik liudytojų parodymais, tačiau tinkamai nepatikrino parodymų patikimumo bei juos netinkamai vertino. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnyje nustatyta, kad teismas nuosprendyje nurodo įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir įrodymų vertinimo motyvus. Tai reiškia, kad vertinant įrodymus atsižvelgiama į visas aplinkybes ir vadovaujamasi tuo, kad nuosprendis gali būti pagrįstas tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, teismo išvados turi atitikti aplinkybes, nustatytas teisiamajame posėdyje, kad nuosprendis turi būti pagrįstas faktais, o ne prielaidomis. Teismo išvada, jog jos kaltė įrodyta liudytojų parodymais, nepagrįsta įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir neatitinka faktiškai nustatytų aplinkybių. Išvadoje dėstomų įrodymų turinys neatitinka nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų faktų, nes liudytojai teismo posėdžio metu negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybių dėl jai pareikštų kaltinimų.
Taip pat apeliantės nuomone teismas rašydamas nuosprendį nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" nuostatomis. Teismo nuosprendžio aprašomoji dalis prieštarauja išvadoms bei motyvams. Dėl to nuosprendis nelogiškas. Teismo išvados dėl jos kaltės suklastojus dokumentus ir juos panaudojus nėra pagrįstos jokiais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Teismas tik aprašė byloje surinktus duomenis, įrodymus, bei padarė išvadas, kurios nėra niekaip susiję su aprašytais įrodymais. Todėl teismo nuosprendyje nurodyti įrodymai nebuvo nagrinėjami kartu su visais kitais bylos duomenimis. Teismų praktikoje atvejai, kai teismai neištiria teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalina prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, vertinami kaip LR BPK 20 str. 5 d. pažeidimas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios V. Ž. gynėja advokatė Vida Kabečienė prašė V. Ž. apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.
Prokurorė prašė nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstai pripažino V. Ž. kalta padarius LR BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistosios atžvilgiu pritaikytas tinkamai.
Nors V. Ž. neigia pateikusi suklastotus medicininius dokumentus turint tikslą apgaule neteisėtai gauti netekto darbingumo pensiją, tačiau teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog kaltinamoji V. Ž. nenustatytam asmeniui suklastojus medicininius dokumentus, apgaule, turėdama tikslą neteisėtai gauti netekto darbingumo pensiją, 2005-02-02 juos pateikė šeimos gydytojo J. A. asistentei E. M., kurių pagrindu jai buvo išrašytas siuntimas į Medicininę socialinės ekspertizės komisiją, bei gautą siuntimą su žinomai suklastotu 2004-06-25 išrašu, 2005-02-03 pareikė Kauno I Medicininės socialinės ekspertizės komisijai, kur jai neteisėtai buvo nustatyta antra invalidumo grupė ir neteisėtai išmokėta netekto nedarbingumo pensija, tokiu būdu kaltinamoji savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydama VSDFV Kauno skyriui 4222,25 Lt žalą. Be to, tęsdama savo nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus 2005-10-07 Kauno apskrities ligoninės ir 2005-11-02 J. M. įmonės „Medikus“ medicininius dokumentus, kaltinamoji apgaule, turėdama tikslą neteisėtai gauti netekto darbingumo pensiją, 2006-01-31 pateikė šeimos gydytojos J. A. asistentei E. M., kurių pagrindu jai buvo išrašytas siuntimas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Kaltinamoji gautą siuntimą ir žinomai suklastotus išrašus iš medicininių dokumentų, 2006-02-06 pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos II teritoriniam skyriui, kur vertinant jos darbingumo lygį, pateiktų dokumentų pagrindu neteisėtai buvo nustatytas 30 % darbingumo lygis ir laikotarpiu nuo 2006-02-06 iki 2008-02-29 Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyrius jai neteisėtai išmokėjo 10033,45 Lt netekto nedarbingumo pensiją. Taip kaltinamoji savo naudai įgijo svetimą turtą, padarydama VSDFV Kauno skyriui 10033,45 Lt žalą, viso padaryta žala yra 14255,70 Lt.
Apeliantė iš esmės neigdama savo kaltę ir tvirtindama, jos apie suklastotus išrašus iš medicininių dokumentų nieko nežinojusi, juos tarnyboms pateikdavo vokuose, kuriuos jai duodavo šeimos gydytoja kolegijos nuomone, tai daro norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir siekdamas suklaidinti teismą. Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams bei jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms. Pažymima tai, jog V. Ž. nėra pripažinta kalta ir nuteista dėl išrašų iš medicininių dokumentų klastojimą, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nepavyko nustatyti, kas tai padarė, tačiau kaip matyti dėl to yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-299-08.
Pagal LR BK 182 str. 1 d. sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu.
Skirtingai nei teigia apeliantė, byloje nustatyta, kad būtent V. Ž. pateiktų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų suklastotų išrašų iš medicininių dokumentų pagrindu tiek 2005-02-02, tiek 2006-01-31 buvo surašyti siuntimai į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ir minėtų dokumentų pagrindu V. Ž. buvo nustatytas invalidumas bei jo pagrindu neteisėtai išmokėta netekto darbingumo pensija. Specialisto A. U. paaiškinimais nustatyta, jog kaltinamosios pateikti suklastoti 2004-06-25 ir 2005-10-07 išrašai iš medicininių dokumentų turėjo įtakos vertinant jos darbingumo lygį. Neesant šių išrašų iš medicininių dokumentų V. Ž. darbingumo lygis nebūtų nustatytas.
Nors kaltinamoji nurodė, jog apie suklastotus išrašus iš medicininių dokumentų nieko nežino, nes gydytoja jai paduodavo voką su dokumentais pristatyti į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, o kas voke ji nežinojusi. Tačiau šį kaltinamosios aiškinimą paneigia tiek specialisto A. U. paaiškinimai, liudytojų J. A., E. M., L. J. parodymai.
Specialisto A. U. paaiškinimais nustatyta, jog suklastoti išrašai iš medicininių dokumentų buvo pateikti ir gydančioms ją gydytojoms, nes minėtuose suklastotuose medicininiuose dokumentuose nurodyti duomenys apie V. Ž. ligas buvo įrašyti iš į siuntimus Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybai.
Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybos išvada, jog būtent suklastoti išrašai iš medicininių dokumentų buvo pagrindimas ir patvirtinimas tiek 2005-02-02 siuntime Nr. 650, tiek 2006-01-32 siuntime Nr. 887 nurodytoms diagnozėms, pagal kurias V. Ž. atitinkamai buvo nustatyta II invalidumo grupės bei 30 % darbingumo lygtis.
Nei specialistas A. U., nei liudytojos L. J., J. A. bei E. M. nepatvirtino tai, jog šeimos gydytojas, siuntimą ir medicininius dokumentus skirtus Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybai, pacientui įteikia užantspauduotuose vokuose. Iš specialisto A. U. paaiškinimo matyti, jog nukreiptas gydančio gydytojo siuntimu į tarnybą asmuo registruojasi registratūroje. Asmuo, registruodamasis turi pateikti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją, gyvenamosios vietos deklaracijos kopiją, gydančio gydytojo siuntimą darbingumo lygiui nustatyti ir turimus medicininius dokumentus apie savo sveikatos būklę. Tiesiogiai į komisiją iš karto šie ligoniai nepatenka. Šių asmenų pateikti registratūroje dokumentai yra įregistruojami kompiuteryje bei užvedama darbingumo vertinimo byla. Į ją dokumentai tvarkingai registratorės būna susegami ir pateikiami komisijai. Tik susipažinus su pateiktais dokumentais asmuo yra pakviečiamas apžiūrai, pokalbiui. Kartais asmuo atvykęs pokalbiui, apžiūrai pateikia ir papildomai atsineštą kokį nors jam atliktą tyrimą ar konsultacijos išrašą.
V. Ž. aiškinimus, jog ji nežinojusi apie į siuntimus surašytas jos ligas, kurių pagrindu buvo nustatytas invalidumas ir darbingumas paneigia liudytojos L. J. parodymai. Minėtos liudytojos parodymais nustatyta, jog pati V. Ž. dalyvavo neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybos komisijoje. Kai pats žmogus dalyvauja komisijoje, jo klausiama kuo jis skundžiasi ir tai fiksuojama įvertinimo akte. Iš to seka, jog V. Ž. žinojo apie jos medicininiuose dokumentuose nurodytas ligas. Visa tai, rodo, jog apylinkės teismas pagrįstai jos parodymus vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes aukščiau aptarti duomenys paneigia V. Ž. iškeltą versiją, jog ji apie suklastotus dokumentus nieko nežinojo, kad nežinodama, jog pateikia suklastotus dokumentus, nesuvokė nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė pavojingų jos padarinių ir jų nesiekė.
Taigi, apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad V. Ž. turėdama tikslą neteisėtai gauti netekto darbingumo pensiją šeimos gydytojos asistentei pateikė žinomai suklastotus išrašus iš medicininių dokumentų, kurių pagrindu buvo surašyti siuntimai Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybai ir juos pateikė Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybai, kuri minėtų suklastotų dokumentų pagrindu V. Ž. pirmu atveju nustatė 2 grupės invalidumą, antru atveju 30 % darbingumą, dėl ko V. Ž. neteisėtai buvo išmokėta pensija. Taigi dėl V. Ž. sąmoningų veiksmų buvo suklaidinta Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnybai. Taip V. Ž. apgaule savo nuosavybėn įgijo svetimą turtą.
Nors apeliantė skunde nurodė, jog teismas priimdamas nuosprendį nepagrįstai vadovavosi vien tik gydytojų J. A. bei E. M. parodymais, tačiau šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavos ne vien tik minėtų liudytojų parodymais, o įrodymų visuma, kuriuos teisminio nagrinėjimo metu kruopščiai patikrino.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas priimdamas nuosprendį pažeidė LR BPK 305 str. reikalavimus. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Ši norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistosios V. Ž. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kaltinamosios V. Ž. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais liudytojų parodymais bei kitais teisme ištirtais bylos duomenimis.
Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistosios V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.