Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Magirnis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio mėn. 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo RUAB „SGS Projektai“ ieškinį atsakovui UAB „Magirnis“ dėl vienašališko įskaitymo sandorio panaikinimo, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2015-02-10 atsakovo atliktą vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir taikyti restituciją, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovo 26 255,40 Eur skolą, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2014-10-17 nutartimi iškėlė ieškovui restruktūrizavimo bylą, ši nutartis įsiteisėjo 2014-10-24. Apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą ieškovui atsakovas buvo informuotas 2014-11-06 raštu. Kauno apygardos teismo 2015-04-17 nutartimi buvo patvirtintas ieškovo restruktūrizavimo planas.

Ieškovas 2013-2014 m. su atsakovu buvo sudaręs statybos rangos sutartis: Nr. MAG 13/26, Nr. MAG 13/126, Nr. MAG 13/126A, Nr. MAG 13/126B ir Nr. MAG 13/141. 2015-02-20 tarp šalių buvo pasirašytas gautinų/mokėtinų sumų patvirtinamo raštas, kuriuo šalys patvirtino, kad atsakovo skola ieškovui 2014-12-31 buvo 46 782,15 Eur (161 529,41 Lt), o ieškovo skola atsakovui – 30 748,09 Eur (106 167,00 Lt). Atsakovas 2015-02-10 raštu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“ informavo ieškovą, kad atliko vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą 26 255,54 Eur (90 655,13 Lt) sumai. Atsakovo atliktas vienašališkas įskaitymas yra neteisėtas, kadangi pažeidžia imperatyvias ĮRĮ 8 str. 1 d. 1 p. nuostatas, pagal kurias nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą patvirtinimo dienos draudžiama įskaityti reikalavimus.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad įskaitymas buvo atliktas anksčiau, nei nurodė ieškovas, be to, įskaitymas buvo atliktas ne atsakovo vienašališkai, o abiejų šalių valia ir net paties ieškovo iniciatyva. Iš 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto matyti, kad ieškovas elektroniniu paštu atsiuntė atsakovui ieškovo pasirašytą 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kurį atsakovas pasirašė ir grąžino ieškovui. Minėtu aktu šalys suderino tarpusavio atsiskaitymus 2014-12-31, nurodydamos, kad atsakovo skola ieškovui šią datą yra 16 034,06 Eur (55 362,41 Lt), kas patvirtina, kad paties ieškovo iniciatyva šalys tarpusavio skolas ir atsiskaitymus suderino dar 2014-12-31, ir po šios datos atsakovo skola ieškovui buvo tik 16 034,06 Eur (55 362,41 Lt). Šių aplinkybių pagrindu atsakovas teigia, kad šalių priešpriešiniai reikalavimai abiejų šalių valia realiai buvo įskaityti dar iki 2014-12-31, ir toks dvišalis įskaitymo sandoris yra teisėtas ir galiojantis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-11-09 sprendimu ieškinį visiškai patenkino:

1) pripažino negaliojančiu atsakovo vienašališkai 2015-02-10 atliktą ieškovo ir atsakovo tarpusavio reikalavimų įskaitymą 26 255,40 Eur sumai, apie kurį atsakovas pranešė ieškovui 2015-02-10 raštu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“;

2) taikė dvišalę restituciją, nustatydamas, kad ieškovas skolingas atsakovui 26 255,40 Eur, ir kad atsakovas skolingas ieškovui 26 255,40 Eur;

3) priteisė ieškovui iš atsakovo 26 255,40 Eur skolą ir 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 26 255,40 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-10) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

4) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Iš byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaromos statybos rangos sutartys, kurių pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo atsirado tarpusavio priešpriešiniai piniginiai reikalavimai. Kauno apygardos teismas 2014-10-17 nutartimi ieškovui iškėlė restruktūrizavimo bylą, ši nutartis įsiteisėjo 2014-10-25. Kauno apygardos teismo 2015-04-17 nutartimi buvo patvirtintas ieškovo restruktūrizavimo planas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal ĮRĮ 8 str. 3 p. įtvirtintą imperatyviąją teisės normą laikotarpiu nuo 2014-10-24 iki 2015-05-17 buvo draudžiami bet kokie ieškovo reikalavimų įskaitymai.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo teiginius, kad ieškovo reikalavimų įskaitymas buvo atliktas ne 2015-02-10, kai atsakovas raštu Nr.53 „Pranešimas apie įskaitymą“ pranešė ieškovui apie vienašališką įskaitymą, o iki 2014-12-31, ką, atsakovo teigimu, patvirtina šalių pasirašytas 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, pažymėjo, kad CK 6.131 str. 2 d. įtvirtinta, jog įskaitymas atliekamas pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Nors atsakovas ir teigė, kad įskaitymas abipuse šalių valia įvyko iki 2014-12-31, tačiau atsakovas nepateikė šį jo teiginį patvirtinančių įrodymų, t.y., nenurodė konkrečios datos, kada iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo atliktas įskaitymas, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių įskaitymo sandorio sudarymo faktą iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad 2015-02-10 raštu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“ atsakovas vienašališkai pranešė ieškovui, jog įskaito ieškovo 2014-12-31 turėtus reikalavimus atsakovui į atsakovo turėtus reikalavimus ieškovui, iš viso 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur). Tokiu būdu atsakovas atliko vienašališką reikalavimų įskaitymą laikotarpiu, kai buvo įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą ir dar nebuvo priimta teismo nutartis patvirtinti ieškovo restruktūrizavimo planą. Šį įskaitymą pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviai teisės normai, įtvirtintai ĮRĮ 8 str. 3 p.

Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nesusijusius su byloje vykstančiu ginču atsakovo argumentus, jog jis nebegalės būti įtrauktas į ieškovo kreditorių sąrašą su finansiniu reikalavimu, nurodydamas, kad pastarąjį klausimą sprendžia ieškovo restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas (ĮRĮ 23 str.).

Patenkinęs ieškinio reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas patenkino reikalavimą dėl dvišalės restitucijos taikymo – ieškovui grąžino reikalavimo teisę į atsakovą 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) sumai, o atsakovui grąžino reikalavimo teisė į ieškovą 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) sumai, taip pat tenkino ieškinio reikalavimą priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) skolą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl tarpusavio įsiskolinimų (kurie buvo įskaityti niekiniu įskaitymo sandoriu) fakto bei dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-09 sprendimo, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė nei dėl paties ieškovo išreikštos iniciatyvos atlikti tarpusavio reikalavimų įskaitymą, pasirašant ir išsiunčiant atsakovui 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodyti šalių tarpusavio įsipareigojimai, buvę 2014-12-31, nei dėl šio akto turinio, kad 2014-12-31 atsakovas nebuvo skolingas ieškovui ieškiniu prašomą priteisti sumą. Būtent šiuo 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu atsakovas grindė nesutikimą su ieškiniu, t.y. aplinkybę, kad šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymas buvo atliktas ieškovo iniciatyva, be to, atliktas dar iki 2014-12-31.

2. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs dvišalę restituciją ir grąžinęs abiem šalims 26 255,54 Eur reikalavimo teisę, iš karto priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 26 255,54 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovo argumentų dėl negalimumo taikyti restituciją, nes ieškovo restruktūrizavimo byloje nebegalės būti išspręstas atsakovo reikalavimas dėl 26 255,54 Eur ieškovo skolos atsakovui, kadangi dėl šio ginčo nagrinėjimo atsakovas yra praleidęs ĮRĮ 23 str. 1 d. nustatytą terminą pateikti ieškovo restruktūrizavimo administratoriui savo kreditorinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neturėjo ne tik pagrindo nusišalinti nuo atsakovo argumentų dėl negalimumo taikyti restituciją vertinimo, bet privalėjo vadovautis CK 6.145 str. 2 d., suteikiančia teismui teisę pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

3) Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo valstybės naudai priteisė 1 576 Eur žyminį mokestį, nors pagal CPK 80 str. 1 d. 1 p. nuostatas priteistinas žyminis mokestis turėjo būti 1 338,98 Eur.

Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.

1) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino, kad 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas gali būti laikomas įrodymu apie šalių atliktą abipusį įskaitymą dar iki restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimą, t.y. prieš 2014-10-24, nes šis aktas buvo sudarytas 2015-02-10, t.y. jau po restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimo, be to, akte nurodyta, kad suderinamas likutis 2014-12-32, t.y. vėl jau po restruktūrizavimo bylos ieškovui iškėlimo.

2) Net ir pripažinus, kad 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas buvo pasirašytas abiejų šalių, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės, nes ĮRĮ 8 str. 3 p. įtvirtintas draudimas atlikti restruktūrizuojamos įmonės reikalavimų įskaitymą yra imperatyvus, nepriklausomai nuo to, kuri šalis įskaitymą atlieka. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad įskaitymas buvo atliktas iki įsiteisėjo nutartis iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą, t.y. iki 2014-10-24).

3) Pagal ĮRĮ 23 str. 7 d. nuostatas kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų pakeitimai, susiję su restruktūrizavimu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti restruktūrizavimo bylą. Ieškovo restruktūrizavimo byla nėra nei baigta, nei nutraukta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad klausimas dėl atsakovo įtraukimo į ieškovo kreditorių sąrašą turi būti sprendžiamas ieškovo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiame teisme, ir pagrįstai taikė restituciją.

4) Pirmosios instancijos teismas teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje nurodė, kad iš atsakovo priteisiamas 1 339 Eur žyminis mokestis. Todėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas 1 576 Eur žyminis mokestis laikytinas rašymo apsirikimu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

ĮRĮ 8 str. 3 p. nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą patvirtinimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas ĮRĮ 8 str. 3 p. susijęs su reikalavimų įskaitymo pagal vykdomuosius dokumentus stabdymu vykdymo procese, todėl šio ginčo atveju taikytinas ĮRĮ 8 str. 1 p. Taigi, esminę reikšmę įskaitymo galiojimui turi jo atlikimo momentas, jeigu įskaitymas atliktas po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, toks įskaitymas yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

Iš byloje esančių įrodymų ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas 2014-10-17 nutartimi ieškovui iškėlė restruktūrizavimo bylą, ši nutartis įsiteisėjo 2014-10-24. Kauno apygardos teismas 2015-04-17 nutartimi patvirtino ieškovo restruktūrizavimo planą.

Šioje byloje kilo ginčas, kada buvo atliktas ieškovo ir atsakovo 26 255,40 Eur tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Atsakovas teigia, kad įskaitymas buvo atliktas ieškovo iniciatyva iki 2014-12-31, šalims pasirašant 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Ieškovas teigia, kad įskaitymas buvo atliktas atsakovo vienašališkai 2015-02-10 raštu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“.

CK 6.131 str. 1 d. nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo, svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo.

Iš 2015-02-20 gautinų/mokėtinų sumų patvirtinimo matyti, kad 2014-12-31 atsakovo skola ieškovui buvo 46 782,15 Eur (161 529,41 Lt), o ieškovo skola atsakovui – 30 748,09 Eur (106 167,00 Lt). 2015-02-10 raštu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“ atsakovas pranešė ieškovui, kad įskaito tarpusavio reikalavimus 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) sumai pagal pridedamuose aktuose nurodytas sąskaitas. Byloje taip pat yra šalių pasirašytas 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame nurodyta, kad 2014-12-31 atsakovo skola ieškovui buvo 70 874,28 Lt, o ieškovo skola atsakovui – 15 511,87 Lt, t.y. skola nurodyta be įskaitytos 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) sumos.

Net jei pripažinti, kad 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) sumos įskaitymas buvo atliktas šalims pasirašant 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, o ne atsakovui vienašališkai pareiškiant apie įskaitymą 2015-02-10 raštu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“, abu šie veiksmai buvo atlikti tą pačią dieną, t.y. 2015-02-10. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šalys iki nutarties iškelti ieškovui restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo, t.y. iki 2014-10-24, bendra valia susitarė dėl įskaitymo ar toks įskaitymas buvo atliktas vienos iš šalių valia ir apie tai pranešta kitai šaliai. Tai, kad 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte šalių skola nurodyta 2014-12-31, nereiškia, kad įskaitymas buvo atliktas 2014-12-31 ar ankščiau, o reiškia laikotarpį, šiuo atveju 2014-12-31 (finansinių metų pabaigą), kuriam fiksuojama šalių skola. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad po 2014-12-31 šalys viena kitos atžvilgiu nebeprisiėmė naujų įsipareigojimų ir nebevykdė prievolių.

Atsakovas 2015-02-10 rastu Nr. 53 „Pranešimas apie įskaitymą“ ir prie jo pridėtais 2014-12-31 tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktais pripažino, kad atsakovas turi 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) reikalavimą į ieškovą, o ieškovas turi 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) reikalavimą į atsakovą, kuriuos atsakovas šiuo raštu įskaitė. 2015-02-10 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte atsakovo debeto ir kredito eilutės sumos nurodytos jau be šių įskaitytų sumų, t.y. nurodyta atitinkamai 15 511,87 Lt ir 70 874,28 Lt. Įvertinus įskaitytas 90 655,13 Lt (26 255,54 Eur) sumas, šios eilutės būtų atitinkamai 106 167 Lt ir 161 529,41 Lt, kas atitinka šalių tarpusavio įsipareigojimus (be įskaitymo) 2014-12-31, nurodytus 2015-02-20 gautinų/mokėtinų sumų patvirtinime. Tačiau tai nekeičia aplinkybės, kad valia atlikti įskaitymą buvo išreikšta 2015-02-10. Kadangi įskaitymas buvo atliktas po ieškovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, toks įskaitymas yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

CK 1.80 str. 2 d. nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiu 26 255,54 Eur šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, pagrįstai taikė restituciją ir grąžino šalims reikalavimo teises į 26 255,54 Eur.

Pagal CK 6.145 str. 2 išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Tačiau byloje nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pakeisti restitucijos būdą ar jos netaikyti. Šiuo atveju atsakovas turi teisę į 26 255,54 Eur reikalavimo ieškovui patenkinimą ĮRĮ 12 str., 23 str. nustatyta tvarka. Nors pagal ĮRĮ 23 str. 3 d. teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, atsiradusius iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kurie buvo pateikti praleidus ĮRĮ 23 str. 1 d. nustatytą terminą, tik iki nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą priėmimo dienos, o ieškovo restruktūrizavimo planas jau yra patvirtintas 2015-04-17 nutartimi, teismų praktikoje pripažįstama galimybė patikslinti kreditorių sąrašą tais atvejais, kai savarankiškose civilinėse bylose priimami teismo sprendimai, patvirtinantys reikalavimo teisę, įsiteisėja po nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos, t.y. pasibaigus įstatyme nustatytam naikinamajam terminui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr.2-1273/2016). Taip pat pažymėtina, kad restitucijos netaikymas šioje byloje sudarytų situaciją, kai faktiškai liktų (būtų patvirtintos) imperatyviais įstatymo normai prieštaraujančio sandorio pasekmės.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo matyti, kad iš atsakovo valstybės naudai nuo 52 511,08 Eur ieškinio sumos buvo apskaičiuotas ir priteistas 1 339 Eur žyminis mokestis. Tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl aiškaus rašymo apsirikimo iš atsakovo valstybės naudai buvo priteistas 1 576 Eur žyminis mokestis. Todėl ši sprendimo dalis patikslintina, nurodant, kad iš atsakovo valstybės naudai priteisiamas 1 339 Eur žyminis mokestis.

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovo ieškovo naudai priteisiamos 400 Eur išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo į valstybės biudžetą, nurodant, kad iš atsakovo UAB „Magirnis“ į valstybės biudžetą priteisiamas 1 339 Eur žyminis mokestis.

Priteisti iš atsakovo UAB „Magirnis“ ieškovo RUAB „SGS Projektai“ naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.