Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Gailevičienė, sekretoriaujant Renatai Garuolienei, dalyvaujant pareiškėjui V. B., jo atstovams V. P. ir advokato padėjėjai R. K., suinteresuoto asmens T. K. atstovui advokatui R. P., suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės atstovui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, Klaipėdos miesto savivaldybei, T. K., P. A. ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl valdymo fakto patvirtinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas, jo atstovai pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad nori įsiteisinti patalpas, kuriomis naudojasi. Patalpas pareiškėjas įsirengė ir jose gyvena. Klaipėdos miesto savivaldybė yra ne savininkas ginčo patalpų, o bendraturtis. Ši palėpė yra nesuformuotas butas, todėl prašė teismo kritiškai žiūrėti į patalpų perdavimo aktą. Patalpos neįregistruotos, į jas gali pretenduoti visi bendraturčiai, tačiau pareiškėjas turi jų sutikimus, naudotis tomis patalpomis

Suinteresuotas asmuo T. K. atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Nurodė, kad jai nuosavybe teise priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini). Patalpos į kurias pareiškėjas prašo patvirtinti valdymo faktą, yra įregistruotos kaip negyvenamosios patalpos, įrašų apie nuosavybės teisę, juridinius faktus, daiktines teises į šias patalpas nėra. Nurodė, kad pats pareiškėjas nurodė, jog palėpės patalpas įrengė nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t.y. užvaldė neteisėtai. Nurodė, kad T. K. davė 2000 metais sutikimą, tačiau 2010 m. rugsėjį informavo suinteresuotus asmenis (tame tarpe pareiškėją), jog ji atšaukia ir prašo laikyti negaliojančiu 2000-10-05 sutikimą. T. K. duotas 2000-10-05 sutikimas iki naujojo CK įsigaliojimo nebuvo realizuotas, o nuo 2001-07-01 įsigaliojusio CK 4.82 str. nustatė, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos ir tokios nuosavybės dalis yra lygi nuosavybes teise priklausančių patalpų naudingo ploto ir gyvenamojo namo naudingo ploto santykiui. Taigi T. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise iki šiol priklauso dalis palėpės, kurioje pareiškėjas neteisėtai įsirengė gyvenamąsias patalpas. T. K. jai priklausančios bendrojo naudojimo patalpos dalies – palėpės – kitiems asmenims perleisti neketina, pareiškėjas tokiu klausimu į T. K. nesikreipė, todėl pareiškėjo reikalavimas patvirtinti neteisėto valdymo faktą į visą patalpą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, pareiškėjo reikalavimas prieštarauja ir 4.27 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda tik nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Mano, kad pareiškimas netenkintinas ir dėl to, jog prašomas nustatyti faktas pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių, nes tokio fakto patvirtinimas teisme negali būti prilyginamas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui. Pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę į gyvenamąsias patalpas, kurias jis įrengė palėpėje. Kalba eina apie statybos būdu sukurtą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąsias patalpas, todėl pareiškėjas turėtų šį ginčą spręsti vadovaujantis ne tik bendrosiomis nuosavybės teisę, bendraturčių tarpusavio santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, bet ir specialiomis teisės normomis, kurios reglamentuoja statybos teisinius santykius. Juolab, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys nurodė, kad būtinas bendraturčių susitarimas dėl atstovavimo arba dalyvavimo projektavimo procese, o ne patvirtinimas dėl valdymo fakto.

Bylos nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad su pareiškimu nesutinka. Jų pozicija suformavo turima informacija. Tačiau paaiškėjo, kad savivaldybė yra perėmusi turtą ir tai pakeitė situaciją. Nesant ginčo objekto registracijos, yra pagrindas konstatuoti, kad savivaldybė jį valdo patikėjimo teise. Mano, kad yra kilęs ginčas dėl ginčo objekto nuosavybės, jau vien dėl to pareiškimas negali būti tenkinamas. Tuo atveju jei pretenduoji į ginčo patalpas, reikia ginčyti priėmimo – perdavimo aktus. Bet koks teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje nesukels jokių pasekmių. Kultūros paveldas reikalauja bendraturčių susitarimo dėl patalpų valdymo, ne dėl savininko nustatymo. Iškilusius klausimus reikia spręsti pagal galiojančius teisės aktus. Per valdymo fakto nustatymą projekto, statybos leidimo gavimas negali būti sprendžiamas.

Bylos nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovas atsiliepimą palaikė bei papildomai nurodė, kad ginčo patalpoms yra suteiktas atskiras objekto numeris. Suinteresuoti asmenys ginčo objekto neprivatizavo, todėl tas turtas teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduotas Klaipėdos miesto savivaldybei. Minėtas ginčo patalpų priėmimo – perdavimo aktas nėra nuginčytas. Nėra draudimo perduoti neįregistruotas patalpas. Negalima tenkinti pareiškimo, nes šiuo atveju ginčo klausimas turi būti sprendžiamas per ginčo objekto privatizaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms ginčo objekto valdymo faktas negali būti konstatuotas.

Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime nurodė, kad pastatas, adresu (duomenys neskelbtini) nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Pastatas yra valstybės saugomoje kultūros paveldo vietovėje – miesto istorinėje dalyje. Kadangi pats pastatas nėra kultūros vertybė, o pareiškėjo atlikti vidaus patalpų statybos darbai, palieka teismui spręsti pareiškėjo pateikto prašymo pagrįstumą.

Liudytoja V. P. paaiškino, kad su sutuoktiniu pirko pirmo aukšto pirmą butą ir kai pradėjo jį remontuoti, pamatė, ką nupirko, t.y. per lubas teka išmatos, srutos. Tą butą savivaldybė jiems davė kaip keitimą į kitą butą. Kai reikėjo įsiteisinti tą butą, sudaryti sutartį su „Klaipėdos energija“ sužinojo, kad tas butas nebeegzistuoja, yra išbrauktas, nes buvo avarinis. Tą butą liudytoja su vyru sutvarkė, išnešė daugybę šiukšlių. Tas patalpas iš šiandien nuomoja iš savivaldybės. Patalpų numeris yra 5. Buto nuomininkė buvo ir 2000-06-10 (b.l.135).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2000 m. pabaigoje atliko statybinius darbus, kurių metu apjungė negyvenamas patalpas (nekilnojamojo turto registro duomenimis patalpos paskirtis – gyvenamoji) su buto Nr.4 ir buto Nr.1 patalpomis, tokiu būdu suformavo naują daiktą – butą. Nekilnojamojo turto registre duomenų apie atliktą patalpų rekonstrukciją ir naujų kadastro duomenų surinkimą nėra. Patalpai, kuriai pareiškėjas prašo nustatyti valdymo faktą, yra surinkti tik kadastro duomenys, t.y. 2002-11-22 atlikti kadastriniai matavimai, kurių metu nustatyta, kad patalpos paskirtis – gyvenamoji, pavadinimas – butas, bendras plotas – 39,39 kv.m (b.l.103-106). Patalpos kadastro duomenų surinkimas atliktas Klaipėdos miesto savivaldybės 2002-10-09 prašymu. Minėta patalpa, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas nesuformuotas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruota. 2003-01-16 (b.l.71) ir 2009-04-06 (b.l.72) Klaipėdos miesto savivaldybė kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą su prašymu, įregistruoti butą, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto savivaldybės vardu. Prašymo įgyvendinimui buvo pateiktas 2002-12-30 perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo LR Vyriausybės įgaliotas asmuo, Klaipėdos apskrities viršininkė V. L., vadovaudamasi LT Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr.870, perdavė butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn (b.l.73-74). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakė įvykdyti prašymą, nes nebuvo pateikti statinio suformavimo teisėtumą patvirtinantys dokumentai (b.l.90-92).

Dėl valdymo fakto.

LR CK 4.22 str. 1 d. nustatyta, kad daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai (LR CK 4.23 str. 2 d.). Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (LR CK 4.26 str. 2 d.). Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (LR CK 4.26 str. 3 d.). Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą (LR CK 4.26 str. 4 d.).

Kasacinio Teismo praktikoje yra konstatuota, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti teisėtu, sąžiningu ir atviru (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis, civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas įstatymines nuostatas, teismų praktiką, įvertinus rašytinę bylos medžiagą, šalių ir liudytojų paaiškinimus teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, pareiškėjo sąžiningą ir nepertraukimą patalpos faktinį valdymą, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl valdymo fakto patvirtinimo kaip nepagrįstas atmestinas.

Tokią išvadą visų pirmą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad 2002-12-30 priėmimo – perdavimo aktu ginčo patalpos yra perduotos Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn, t.y. šis aktas patvirtina Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės teises į ginčo patalpas ir tuo pačiu paneigia valdymo faktą pareiškėjo vardu. Nesant ginčo patalpų registracijos, yra pagrindas konstatuoti, kad Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo patalpas valdo patikėjimo teise, ką pagrįstai nurodė ir suinteresuoto asmens T. K. atstovas. Šis priėmimo – perdavimo aktas yra nenuginčytas, galiojantis, jo teisėtumo klausimas nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas, todėl teismas neturi pagrindo jį vertinti kritiškai. Yra kilęs ginčas dėl ginčo objekto nuosavybės (pareiškėjas su minėtu priėmimo – pardavimo aktu nesutinka), todėl jau ir dėl šios aplinkybės, teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškimo, ką pagrįstai nurodė ir suinteresuoto asmens T. K. atstovas. Juolab, kad pareiškėjas kaip ir kiti suinteresuoti asmenys turi galimybę per ginčo patalpų privatizaciją išspręsti iškilusius klausimus.

Antra, patalpai, kuriai pareiškėjas prašo nustatyti valdymo faktą, yra surinkti tik kadastro duomenys. Minėta patalpa, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas nesuformuotas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruota, todėl yra pagrindas teigti, kad prašomas pareiškėjo nustatyti valdymo faktas, nesukels jam teisinių pasekmių, nes pareiškėjas valdymo fakto negalės įregistruoti viešame registre (CK 4.37 str. 2 d.), ką pagrįstai nurodė tiek Klaipėdos miesto savivaldybės, tiek T. K. atstovai.

Trečia, nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, kad jis turėjo visų bendraturčių sutikimus užvaldyti ginčo patalpas 2000 metų pabaigoje. Liudytoja V. P. nuo 2000 m. birželio nuomojasi iš Klaipėdos miesto savivaldybės butą Nr.5, esantį tame pačiame name kaip ir ginčo patalpos, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Klaipėdos miesto savivaldybė kaip bendraturtis būtų davusi pareiškėjui sutikimą užvaldyti ginčo patalpas, todėl yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas ginčo patalpas užvaldė neteisėtai. Juolab, kad pareiškėjas turimų dalies bendraturčių sutikimo iki naujojo civilinio kodekso įsigaliojimo nerealizavo ir ankstesnis dalies bendraturčių susitikimas neatitinka šių dienų realijų.

Ketvirta, pareiškėjas ginčo patalpas įrengė nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, t.y. neturėdamas techninio projekto ir statybos leidimo, todėl taip pat yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas ginčo patalpas užvaldė neteisėtai.

Penkta, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinus nurodė, kad būtinas bendraturčių susitarimas dėl atstovavimo arba dalyvavimo projektavimo procese, o ne patvirtinimas dėl valdymo fakto, t.y. bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę į ginčo patalpas, o ne vien pašalinti savavališkos statybos padarinius. Juolab, kad savavališkos statybos padarinių pašalinimas (techninio projekto, statybos leidimo gavimo klausimas) negali būti sprendžiamas per valdymo fakto nustatymą. Pareiškėjas šiuo atveju turi vadovautis ne tik bendrosiomis nuosavybės teisę, bendraturčių tarpusavio santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, bet ir ginčo sprendimo metu galiojančiomis specialiosiomis teisės normomis, kurios reglamentuoja statybos teisinius santykius, ką pagrįstai nurodė ir suinteresuoto asmens T. K. atstovas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 137 Lt žyminis mokestis (b.l.6, 40) ir 600 Lt (b.l.134) išlaidų už advokato padėjėjos paslaugas, iš viso 737 Lt. Pareiškimą atmetus, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Pareiškėja T. K. turėjo 1500 Lt išlaidų už advokato paslaugas (b.l.56, 136). Šios išlaidos yra pagrįstos, neviršija maksimalaus rekomenduojamo dydžio, todėl tuo pagrindu nemažintinos. Atsižvelgiant į tai, pareiškimas atmestas, taip pat į tai, kad suinteresuotas asmuo T. K. su pareiškimu nesutiko, t.y. jos ir pareiškėjo suinteresuotumas bylos baigtimi skirtingas, iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui T. K. priteistinas 1500 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (LR CPK 443 str. 6 d.).

Iš pareiškėjo valstybei nepriteistinos 8,25 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes jos yra mažesnės už nustatytą minimalią priteistiną sumą (CPK 92 str., 2011-11-07 LR teisingumo ministro ir LR finansų ministro įsakymas Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 str., teismas

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Iš pareiškėjo V. B. suinteresuotam asmeniui T. K. priteisti 1500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų 00 ct.) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.