- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-03
- Bylos Nr.
- eA-3843-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03802-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Stasys Gagys, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja skunde nurodė, jog 2018 m. spalio 29 d. gavo Migracijos departamento Spendimą, kuriuo jai buvo nuspręsta panaikinti ilgalaikio gyventojo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ji 1990 m. rugpjūčio 18 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu B. L. ir su juo santuokoje gyvena iki šiol. Nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. iki šiol jos deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini). Būstas, kuriame gyvena ir yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, nuo 1992 m. rugpjūčio 24 d. priklauso jai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
3. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamentas, nors ir turėdamas neginčijamų duomenų apie tai, kad pareiškėja niekuomet nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, neleistinai ir plečiamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad reguliariai būna ir gyvena Lietuvos Respublikoje ir būtent čia yra jos ir jos sutuoktinio turimas bendras nekilnojamasis turtas. Jos sutuoktinis, kuris šiuo metu dėl ekonominių priežasčių dirba Rusijos Federacijoje, sulaukęs pensijos, ketina grįžti ir kartu gyventi su pareiškėja. Pareiškėja paskutinius 2 metus Lietuvos Respublikoje buvo šiais laikotarpiais: nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 15 d.; nuo 2017 m. liepos 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 19 d.; nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d.; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 13 d.; nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.; nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d., nuo 2018 m. spalio 27 d. iki skundo teismui pateikimo dienos, iš viso 177 dienas, todėl Migracijos departamento išvada, jog egzistuoja Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas, yra nepagrįsta ir neteisėta.
5. Pareiškėja nurodė, kad dėl šeimyninių aplinkybių daug keliauja ir daug laiko praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, kitose Europos Sąjungos valstybėse: Jungtinėje Karalystėje (kur gyvena jos dukra N. J., kuri yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio A. J., augina pareiškėjos anūką D. J., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) bei Bulgarijoje, kur atostogauja dukters šeima. Per paskutinius 2 metus Bulgarijoje buvo laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., iš viso 37 dienas. Kitą didžiąją dalį laiko praleidžia Rusijos Federacijoje, o ne Ukrainoje, lankydama ten dirbantį sutuoktinį ir tik mažąją laiko dalį praleidžia lankydama gimines Ukrainoje.
6. Apibendrindama minėtas aplinkybes pareiškėja nurodė, jog per paskutinius 2 metus 214 dienų praleido Europos Sąjungoje, o vien per einamuosius 2018 m. prašymo padavimo dieną Europos Sąjungoje yra išgyvenusi 117 dienų ir toliau čia gyvena. Sudėjus dienų skaičių ne Europos Sąjungos šalyse (Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje) praleidžia kiek daugiau laiko nei Lietuvos Respublikoje, kiekvienoje jų atskirai būna trumpiau nei Lietuvos Respublikoje.
7. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendime minima metinė jos pajamų už 2016 m. deklaracija negali būti vertinama kaip išvykimo iš Lietuvos Respublikos įrodymas migracijos prasme ir negali būti taikoma. Jos oficialų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje sudaro iš Ukrainos gaunama pensija ir Visagino savivaldybės administracijos jai išmokama šalpos senatvės pensija.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Visagino grupė (toliau – ir Utenos AVPK Visagino grupė) pareiškėjai išdavė Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), galiojusį iki 2018 m. gruodžio 16 d. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Visagino grupę dėl konsultacijos apie jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2018 m. vasario 2 d. Utenos AVPK buvo gauta informacija, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje nurodė galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo už 2016 m. mokestinį laikotarpį (nurodyta išvykimo data 2016 m. sausio 1 d.). Nesant informacijos apie tai, į kokią užsienio valstybę yra išvykusi pareiškėja, Utenos AVPK Visagino grupė, tęsdama patikrinimą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos nustatymo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Visagino skyriui 2018 m. vasario 2 d. išsiuntė paklausimą, siekdama išsiaiškinti ar pareiškėjai Lietuvos Respublikoje yra mokama senatvės pensija. Utenos AVPK Visagino grupės 2018 m. kovo 20 d. atlikto papildomo patikrinimo metu, apklausus pareiškėjos kaimynus J. V., A. G. ir A. G., nustatyta, kad pareiškėja deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena. 2018 m. rugsėjo 14 d. Utenos AVPK Visagino grupėje gautas pareiškėjos paaiškinimas, kuriame pareiškėja nurodė, kad pastaruosius 10 metų ji po 2–3 mėnesius būna Lietuvoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Ukrainoje turi būstą, gauna senatvės pensiją, į Rusijos Federaciją vyksta pas sutuoktinį, kuris ten dirba apie 8 metus. Lietuvos Respublikoje per paskutinius 10 metų būna kartu su sutuoktiniu per šventes ir atostogas, iš viso per metus iki 3 mėn. Visagine turi butą, sutuoktiniui išėjus į pensiją, ketina apsigyventi Lietuvoje.
10. Atsakovas pažymėjo, kad jo duomenimis pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. deklaruota (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas neturi duomenų apie pareiškėjos esamas darbovietes ar kitą oficialų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje. Remiantis pareiškėjos Ukrainos paso duomenimis ir Migracijos departamento 2018 m. spalio 15 d. duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėja per pastaruosius 12 mėn. iki sprendimo priėmimo į Lietuvos Respubliką atvyksta trumpam, buvimo Lietuvos Respublikoje trukmė per pastaruosius 12 mėn. yra ne daugiau kaip 3 mėn.
11. Atsakovas akcentavo, kad prieš skundžiamo Sprendimo priėmimą pareiškėjai buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje būna iki 3 mėn. mėnesių per metus, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje. Savo paaiškinimuose kitų užsienio valstybių pareiškėja nenurodė.
12. Atsakovas vertino, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Utenos AVPK Visagino grupė pareiškėjai išdavė leidimą nuolat gyventi, galiojusį iki 2018 m. gruodžio 16 d. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Utenos AVPK Visagino grupę dėl konsultacijos apie jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2018 m. vasario 2 d. Utenos apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo gauta informacija, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje nurodė galutinai išvykstančio iš Lietuvos nuolatinio Lietuvos gyventojo už 2016 m. mokestinį laikotarpį (nurodyta išvykimo data 2016 m. sausio 1 d.). Nesant informacijos apie tai, į kokią užsienio valstybę yra išvykusi pareiškėja, Utenos AVPK Visagino grupė, tęsdama patikrinimą dėl užsienietės gyvenamosios vietos nustatymo, VSDFV Visagino skyriui ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio apskr. VMI) Visagino poskyriui išsiuntė paklausimą, siekdama išsiaiškinti pareiškėjos gyvenamąją vietą ir ar jai Lietuvos Respublikoje yra mokama senatvės pensija. Visagino grupė, 2018 m. kovo 20 d. atlikto papildomo patikrinimo metu, apklausė pareiškėjos kaimynus J. V., A. G. ir A. G., nustatė, kad pareiškėja deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena: kaimyninių butų gyventojai pareiškėjos nėra matę (apklausiamiems asmenims buvo parodyta užsienietės nuotrauka), o jos vyras B. L., jų teigimu, gyvena užsienyje, o į Lietuvos Respubliką atvyksta maždaug kartą į metus su tikslu sumokėti mokesčius. VSDFV duomenimis, B. L. 2008 m. gegužės 30 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini), o duomenų apie pareiškėjos gaunamą senatvės pensiją ar darbą Lietuvos Respublikoje nėra. 2018 m. rugsėjo 14 d. Utenos AVPK Visagino grupėje gautas pareiškėjos paaiškinimas, kuriame pareiškėja nurodė, kad pastaruosius 10 metų ji po 2–3 mėnesius būna Lietuvos Respublikoje, Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje. Ukrainoje turi būstą, gauna senatvės pensiją, į Rusijos Federaciją vyksta pas sutuoktinį, kuris ten dirba apie 8 metus. Lietuvos Respublikoje per paskutinius 10 metų būna kartu su sutuoktiniu per šventes ir atostogas, iš viso per metus iki 3 mėn. Visagine, turi butą, sutuoktiniui išėjus į pensiją, ketina apsigyventi Lietuvos Respublikoje.
15. Teismas nurodė, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
16. Teismas iš byloje pateiktos informacijos apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimą ir jos paso duomenų nustatė, jog pareiškėja per paskutinius 12 mėnesių, skaičiuojant laikotarpį nuo skundžiamo Sprendimo priėmimo dienos kirto Lietuvos Respublikos sieną: 2017 m. spalio 26 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2017 m. lapkričio 15 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2017 m. gruodžio 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2018 m. sausio 13 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2018 m. birželio 30 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2018 m. rugpjūčio 16 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, 2018 m. rugsėjo 6 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2018 m. rugsėjo 27 d išvyko iš Lietuvos Respublikos; 2018 m. spalio 27 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir buvo joje iki 2018 m. lapkričio 9 d. (skundo teismui pateikimo dienos), iš viso per paskutinius 12 mėn. Lietuvos Respublikoje buvo 117 dienų.
17. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Iš šio teisinio reglamentavimo teismas darė išvadą, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta sietina ne tik su asmens teisiniu santykiu valstybėje ar jos teritorijos dalimi, savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ar išreikštu ketinimu, be kita ko, asmeniui faktiškai būti Lietuvos Respublikoje, tačiau ši nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti reali, o ne formali.
18. Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėja VMI metinėje pajamų deklaracijoje pateikė galutinai iš Lietuvos Respublikos išvykstančio nuolatinio gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje pareiškėja 2016 m. sausio 1 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, jai Lietuvos Respublikoje nėra mokama pensinė išmoka, tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirba, nuolat negyvena deklaruotos vietos adresu, taip pat įvertinęs 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjos paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėja būna Lietuvos Respublikoje iki 3 mėn. per metus, darė išvadą, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, su Lietuvos Respublika jos nesieja asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai interesai. Be to, pati pareiškėja 2018 m. rugsėjo 14 d. paaiškinimuose Migracijos departamentui patvirtino, jog į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi ketina sugrįžti jos sutuoktiniui sulaukus senatvės pensijos.
19. Teismas vertino, kad pareiškėjos trumpalaikiai atvykimai į Lietuvos Respubliką negali būti laikomi nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje, asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neatitinka nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, kuri susieta su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
20. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje savaime pareiškėjai neužkerta kelio atvykti į Lietuvos Respubliką su galiojančia viza.
21. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir panaikinti skundu ginčijamą Sprendimą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai įvertinus bylos faktines aplinkybes ir pažeidus materialinės teisės normas bei nukrypus nuo teismų praktikos. Pareiškėja nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
23.1. tiek Migracijos departamentas, tiek teismas imperatyvią Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą aiškino neleistinai plečiamai, nes atvejo, kad pareiškėja negyventų Lietuvos Respublikoje 12 mėnesių iš eilės nebuvo nuo 2013 metų. Ginčijamas sprendimas, kuris vertintinas ir kaip atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi buvo priimtas, kai pareiškėja kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo besibaigiant senojo leidimo galiojimui, yra itin griežta administracinio poveikio priemonė;
23.2. teismas netinkamai vertino įrodymus ir faktines aplinkybes, todėl neteisingai konstatavo, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena tik formaliai ir kad Lietuvos Respublika nėra pareiškėjos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad leidimas nuolat gyventi buvo gautas šeimos susijungimo pagrindu, kadangi yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, kurio buvimo Rusijos Federacijos interesai yra vien ekonominio pobūdžio ir kuris per atostogas ir šventes grįžta į Lietuvos Respubliką ir išėjęs į pensiją ketina gyventi išimtinai Lietuvos Respublikoje, bei į tai, kad Lietuvos Respubliką ji laiko vieninteliais savo namais. Nuo 1999 m. rugpjūčio 23 d. iki šiol pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje. Šis butas nuo 1992 m. rugpjūčio 24 d. priklauso pareiškėjai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jis pareiškėjos išvykimo metu į kitas šalis kaip svečiui nėra nuomojamas, pareiškėjos prižiūrimas, remontuojamas, mokami komunaliniai mokesčiai;
23.3. teismas neatsižvelgė į tai jog, nežiūrint to, jog bendrai sudėjus dienų skaičių ne Europos Sąjungos šalyse (Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje) pareiškėja praleidžia daug laiko, vis dėl to kiekvienoje jų atskirai būna trumpiau nei Lietuvos Respublikoje. Taip yra būtent dėl to, kad Lietuva yra pareiškėjos pagrindinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta, o kitose šalyse ji tik lanko savo sutuoktinį, dukterį su anūku ir kitas gimines. Skundo padavimo dieną pareiškėja Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. Leidimo nuolat gyventi panaikinimas, kuris prilyginamas išsiuntimui iš šalies, pažeis jos teises palaikyti asmeninius ir socialinius ryšius su sutuoktiniu, o taip pat neužtikrins jos teisės naudotis nuosavybe. Teismo nurodytas galimas atvykimas su viza neužtikrintų pareiškėjos teisių į pagarbą šeimos gyvenimui ir būsto neliečiamybę, nes būtų apribotas atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas;
23.4. teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje nemokama senatvės pensija, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai mokama socialinė pašalpa;
23.5. Migracijos departamento atliktas tyrimas, apklausiant kaimynus, šališkas, neišsamus. Tyrimo metu nebuvo apklausti kaimynai, kurie pažįsta pareiškėją ir su kuriais ji palaiko ryšį;
23.6. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertino pareiškėjos deklaraciją už 2016 m. mokestinį laikotarpį, o ginčijamas Sprendimas priimtas 2018 m. Šis dokumentas negali būti laikomas įrodymu, nes įstatymas, reguliuojantis mokestinių rezidentų klausimus, siekia visai kitų tikslų, atitinkamai numato visai kitokius terminus, kuomet asmuo laikomas ar nelaikomas Lietuvos mokestiniu rezidentu. Be to, per 2016 metus pareiškėja ne vieną kartą buvo atvykusi ir gyveno Lietuvos Respublikoje bei 2017 ir 2018 m. buvo Lietuvos Respublikos rezidente, ne tik Įstatymo, bet ir mokestine prasme.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, palaikydamas poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:
24.1. Įstatyme „gyvenimo“ sąvoka nėra tiesiogiai apibrėžta, tačiau pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Tai reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat. Sutinkamai su Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka aiškintina atsižvelgiant į CK 2.12 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį;
24.2. vadovaujantis Įstatymo 17 straipsniu, užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje iki 12 mėnesių;
24.3. ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje yra užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą patvirtinantis dokumentas, todėl svarbu skirti buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąvokas;
24.4. ginčijamas Sprendimas nėra administracinio poveikio priemonė, o individualus teisės aktas. Nustačius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas aplinkybes, Įstatymas nenumatė jokių alternatyvų ginčijamam Sprendimui;
24.5. 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjos duoti paaiškinimai patvirtina, kad Lietuvos Respublika nėra pareiškėjos socialinių ir ekonominių interesų centras. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu ir deklaruotos gyvenamos vietos, neįrodo pareiškėjos nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje;
24.6. pareiškėjos Lietuvos Respublikoje gaunama socialinė pašalpa nėra pareiškėjos pagrindinis pajamų šaltinis, todėl Lietuvos Respublika nėra pareiškėjos ekonominių interesų centras;
24.7. pareiškėjos kaimynai patvirtino, kad nėra pareiškėjos matę, kas įrodo, kad pareiškėja jos deklaruotu adresu nuolat negyvena. Apklausų duomenys nebuvo renkami šališkai, buvo apklausiami pareiškėjos kaimynai, kurie galėjo pareiškėją pažinoti, jeigu pareiškėja būtų nuolat gyvenusi Lietuvos Respublikoje, buvo fiksuojami visi surinkti duomenys, o ne tik pareiškėjai nepalankūs. Apklaustųjų asmenų paaiškinimai buvo įvertinti duomenų visumoje su pareiškėjos paaiškinimais ir kitais dokumentais;
24.8. ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgus į iki ginčijamo Sprendimo surinktus duomenis, todėl su apeliaciniu skundu pareiškėjos teikiami ir Migracijos departamento neištirti duomenis negali būti vertinami šios bylos nagrinėjimo kontekste. Be to, pareiškėjos su apeliaciniu skundu teikiami paaiškinimai prieštarauja pareiškėjos paaiškinimams, kad ji Lietuvoje būna iki 3 mėnesių per metus;
24.9. pareiškėjos deklaracija už 2016 m. mokestinį laikotarpį buvo pateikta migracijos klausimų sprendimo tikslu ir buvo gauta 2018 metais ir vertinta turimų duomenų visumoje;
24.10. pareiškėjos akcentuojamos jos turimas Lietuvos Respublikos rezidentės statusas nevertinamas migracijos tikslais, jis reikšmingas mokestine prasme;
24.11. Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo argumentų nepateikė. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Atsakovas leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai panaikino remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindu, kai užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
5. Pagal minėtą teisinį reguliavimą sprendimo priėmimui dėl leidimo panaikinimo yra reikšminga nustatyti gyvenimo vietą, trukmę ir gyvenimo tam tikroje vietoje pastovumą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šiam ginčui reikšmingą faktinę aplinkybę, t. y. pareiškėja per paskutinius 12 mėnesių Lietuvos Respublikoje gyveno 117 dienų, o kitą laiką gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje. Tai reiškia, kad pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje mažiau nei 12 mėnesių ir ne iš eilės, todėl jai išduotas leidimas negalėjo būti panaikintas remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
7. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatyta teisės norma dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo yra imperatyvi ir nesuteikia atsakovui diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų aplinkybių, kuriomis šiuo atveju grindžiamas skundžiamas sprendimas, bei nesuteikia atsakovui teisės, esant Įstatymo 54 straipsnyje 1 dalies 4 punktu nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne.
8. Nustačius šias aplinkybes, yra pagrindas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ kaip neteisėta iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktui (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
9. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovo sprendimą teisėtu, neteisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normą, t. y. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl šiuo pagrindu pirmosios instancijos tesimo sprendimas naikintinas (ABTĮ 147 straipsnis). Panaikinus teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas ir apeliacinis skundas tenkintini.
10. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tenkindama apeliacinį skundą ir priimdama naują sprendimą, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
11. Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo 350 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 34,25 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina AB „Lietuvos paštas“ 2018 m. lapkričio 8 d ir 2019 m. vasario 12 d. mokėjimo kvitai, 2019 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra Serija 2019F Nr. 012, 2019 m. kovo 12 d. kasos pajamų orderis Serija 2008K Nr. 127.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų dydį už advokato teisinę pagalbą, vertina, kad pareiškėjos prašoma priteisti 350 Eur teisinės pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato teisinę pagalbą dydžių. Todėl pareiškėjai iš atsakovo priteistina 350 Eur už pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pareiškėjai suteiktas teisines paslaugas ir 34,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Patenkinti pareiškėjos L. P. skundą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-75 „Dėl Ukrainos pilietės L. P. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“.
Priteisti pareiškėjai L. P. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 350 Eur (trys šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų ir 34,25 Eur (trisdešimt keturis eurus, 25 ct) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.