Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo R. Z. gynėjos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria R. Z. , kaltinamam padarius nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. 1-180 redakcija), kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2010 m. balandžio 27 d.

Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjos skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. kaltinamas, kad dėl žemų paskatų, veikdamas organizuota grupe su E. A. , A. V. L. , kuriam 2009-10-23 ikiteisminis tyrimas nutrauktas LR BPK 3 str. 1 d. 7 p. dėl mirties, V. S. , V. V. , R. K. , dalyvavo E. A. organizuotame E. B. nužudyme, o būtent:

2000 m. vasaros – rudens laikotarpiu E. A. , gavęs duomenų, kad jo namuose Šilelio kaime, Raudondvario sen., Kauno rajone, pagalbiniu darbuotoju dirbantis E. B. netinkamai elgiasi su sūnumi, susisiekė su A. V. L. ir perdavė šiam nurodymą organizuoti E. B. nužudymą, pasitelkiant jį, t. y. R. Z. , taip pat V. S. , V. V. ir R. K. . A. V. L. , vykdydamas E. A. nurodymą, restorano-pramogų ir poilsio komplekso „Villula“ („Vilija“) patalpose, esančiose Kauno mieste, Varnių g. 41, pasikvietė V. S. ir perdavė šiam E. A. nurodymą nužudyti E. B. , pasitelkiant jį – R. Z. , V. V. ir R. K. . Jis, t. y. R. Z. , taip pat V. S. , V. V. ir R. K. , vykdydami E. A. ir A. L. nurodymą, dėl žemų paskatų, norėdami įtikti E. A. ir A. V. L. , 2000 m. vasaros – rudens laikotarpiu, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, susitiko Raudondvario plente, po kelio Kaunas-Marijampolė viaduku, Kauno mieste, kur aptarė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė vaidmenis. Apvažiavę Raudondvario seniūnijoje esančius miškus, jis (R. Z. ), V. S. , V. V. ir R. K. parinko vietą Kulautuvos girininkijos miške, prie Kulautuvos gyvenvietės, Kauno rajone, tinkamą E. B. nužudymui ir jo lavono paslėpimui. Pagal susitarimą jis (R. Z. ), turėjęs įvilioti E. B. į pasalą, atvežti šį tariamam krovinio iškrovimui į sutartą vietą miške, nuvažiavo parsivežti E. B. , o V. S. , V. V. ir R. K. liko laukti sutartoje vietoje miške, iškasdami duobę. Jis (R. Z. ) automobiliu atvežė E. B. į Kulautuvos girininkijos mišką, išlaipino ir nuvažiavo prie kelio stebėti aplinką, o pagal susitarimą veikę V. S. , V. V. ir R. K. nuvedė E. B. giliau į mišką prie tariamos krovinio iškrovimo vietos. Einant V. S. užmetė nukentėjusiajam ant kaklo virvę ir kartu su R. K. bei V. V. parvertė E. B. ant žemės bei pasmaugė, kol V. V. ir R. K. laikė E. B. , kad šis nesipriešintų. Po to V. S. ir V. V. apvyniojo nužudytojo E. B. galvą lipnia izoliacine juosta, kartu su R. K. nutempė lavoną į duobę ir joje užkasė nukentėjusiojo kūną. Atėjus prie automobilio, kuriame stebėjęs aplinką laukė jis – R. Z. , V. S. , V. V. ir R. K. sėdo į automobilį ir kartu su juo (R. Z. ) pasišalino iš įvykio vietos. Tokiu būdu R. Z. , dėl žemų paskatų, norėdamas įtikti E. A. , veikdamas organizuotoje grupėje su E. A. , iš keršto organizavusiu nužudymą, taip pat V. S. , V. V. ir R. K. nužudė E. B. , t. y. šiais veiksmais R. Z. kaltinamas padaręs 1961 m. LR BK 104 str. (1993-06-10 įstatymo Nr. 1-180 redakcija) numatytą nusikaltimą.

R. Z. 2009-01-29 buvo sulaikytas, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-01-30 nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams. Vėlesnėmis nutartimis kardomosios priemonės terminas buvo pratęstas iki 2010-01-27.

Apygardos teismas, spręsdamas ilgą laiką besitęsiančio suėmimo termino pratęsimo klausimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad EŽTT ne kartą savo sprendimuose akcentavo, jog ilgainiui net ir pagrįsto įtarimo (kaltinimo) paties savaime nebeužtenka pratęsti paskirtos kardomosios priemonės terminą, o inkriminuojamos veikos sunkumas negali būti laikomas pakankamu suėmimo (ar jo termino) pratęsimo pagrindu (EŽTT sprendimai Iljikov prieš Bulgariją; Latellier prieš Prancūziją, Clooth prieš Belgiją, Bykov prieš Rusiją ir kt.). Gynėjos įsitikinimu, apygardos teismas nesivadovavo EŽTT suformuluotais išaiškinimais, nurodančiais, jog kuo ilgiau asmuo laikomas suėmime, tuo atidžiau turi būti tikrinami konkretūs faktai, įrodantys būtinybę toliau taikyti suėmimą, o niekuo nepagrįsti formalūs teiginiai, jog asmuo gali pasislėpti nuo teismo ar trukdyti teisingumo vykdymui, nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą. Tad skunde apygardos teismo nutartis įvertinama kaip iš esmės prieštaraujanti LR BPK nuostatoms ir EŽTT jurisprudencijai.

Toliau nurodoma, jog LR BPK 122 str. įsakmiai reikalauja, jog konstatuojant bet kurį iš šiame straipsnyje numatytų suėmimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindų, būtų nustatytas objektyvus pagrindas išvadai, kad kaltinamasis atliks atitinkamus veiksmus, galinčius sutrukdyti teisminio nagrinėjimo procesą, t. y. įvardinti objektyvius faktus, leidžiančius pagrįstai prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo arba kitokiu būdu trukdys procesui. Akivaizdžiai nepagrįstu vadina teismo argumentą, jog gresiančios bausmės griežtumo pakanka konstatuojant LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. numatytus pagrindus. Gynėja tvirtina, jog teismas skundžiamoje nutartyje nenurodęs jokių konkrečių faktų ir aplinkybių, be to, neįvertinęs kaltinamajam taikomo suėmimo trukmės, o tik deklaratyviai pažymėdamas esant neišnykusius LR BPK 122 str. 1 d. 1 p., 3 p. numatytus pagrindus, akivaizdžiai formaliai išsprendė esminių žmogaus teisių suvaržymo klausimą. Skunde nurodoma teismą neįvertinus, kad jos ginamasis turi šeimą, nepilnametį sūnų, nuolatinę gyvenamąją vietą. Tokių aplinkybių neįvertinimas tik patvirtina, kad skundžiamas procesinis sprendimas buvo priimtas pažeidžiant bendrąsias kardomųjų priemonių skyrimo nuostatas bei suėmimo skyrimo sąlygas.

Toliau aptariama Konvencijos 5 str. 3 d. nuostatos, garantuojančios kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijoms, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui, o, vadovaujantis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principu, turi būti taikoma visiems toje pačioje byloje kaltinamiems asmenims, kaltinant juos tų pačių nusikalstamų veikų padarymu.

Toliau atsikertama į tam tikrus skundžiamos nutarties teiginius: dėl R. Z. teistumo (paskutinį kartą teistas 1991 m., teistumas išnykęs); nedirba (iki 2007 m. turėjo darbo vietą, o sulaikymo metu nedirbo dėl objektyvių priežasčių, kurias paaiškino teisme); iki sulaikymo slapstėsi (nėra jokių duomenų, kad jos ginamasis žinojo, jog prieš jį inicijuotas baudžiamasis procesas, kuris, beje, pradėtas tik 2009-01-08); turi ryšių užsienyje (byloje nėra tai pagrindžiančių objektyvių duomenų). Tad nurodyti teismo motyvai nesudaro pagrindo taikyti kaltinamajam R. Z. pačią griežčiausią kardomąją priemonę bei teigti, kad jis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei darys naujas nusikalstamas veikas, numatytas LR BPK 122 str. 4 d. Be to, kitiems šioje byloje kaltinamiems asmenims, kaltinamiems to paties nusikaltimo padarymu, yra pritaikytos žymiai švelnesnės kardomosios priemonės. Tuo tarpu jos ginamajam per visą suėmimo laikotarpį nė karto iš esmės nesvarstytas klausimas dėl švelnesnės kardomosios priemonės taikymo. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, gynėja prašo panaikinti apygardos teismo nutartį, paleidžiant jos ginamąjį iš suėmimo.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo R. Z. gynėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. Z. gynėjos skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi kaltinamajam R. Z. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę, LR BPK 121 str., 122 str., 127 str. reikalavimų nepažeidė.

Vilniaus apygardos teismas kaltinamajam R. Z. kardomąją priemonę – suėmimą pratęsė nustatęs tam pagrindus, numatytus LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., t. y. bėgs (slėpsis) nuo teismo bei darys naujus nusikaltimus, numatytus LR BPK 122 str. 4 d. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su išvada, jog R. Z. bėgs (slėpsis) nuo teismo. Jis kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą (1961 m. LR BK 8¹ str.), už kurį numatyta griežčiausia laisvės atėmimo bausmė iki 12 metų. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų aplinkybių. Minėto pagrindo buvimą patvirtina ir tai, kad kaltinamasis iki sulaikymo slapstėsi, dėl ko Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo pradėta paieškos byla, taip pat turi ryšių užsienyje. Gynėja akcentuoja, jog nėra duomenų apie kaltinamojo ryšius užsienyje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad R. Z. , būdamas užsienyje, t. y. Estijos Respublikoje, įvykdė nusikalstamą veiką. Nusikaltimą R. Z. padarė ne pavieniui, o veikdamas kartu su kitais asmenimis, susibūrusiems bendram nusikalstamam tikslui, kas leidžia pagrįstai teigti, jog kaltinamasis išties turi ryšių užsienyje.

Pagrįstu laikytinas ir teismo manymas, jog R. Z. , būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus LR BPK 122 str. 4 d. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš LR BPK 122 str. 4 d. nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kaltinamas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. Šiuo atveju R. Z. kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BPK 122 str. 4 d. padarymu, nusikalstama veika, kaip pagrįstai manytina, įvykdyta veikiant organizuota grupe, kurios vienu iš narių buvo ir R. Z. . Be to, jis praeityje teistas, nors teistumas už 1981 m., 1990 m. įvykdytus nusikaltimus ir išnykęs, tačiau jis 2007 m. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Estijos Respublikoje, dėl ko apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgė į R. Z. teistumą. Pažymėtina, kad gynėja skunde, teigdama esant išnykusį R. Z. teistumą, apie 2007 m. įvykdytą nusikaltimą apskritai neužsimena. Kaltinamojo gynėja teigia esą R. Z. iki 2007 m. gegužės mėn. dirbo, tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, kad iki sulaikymo, t. y. 2009 m. sausio 29 d., kaltinamasis nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Be to, R. Z. asmenybės polinkį nusikalsti patvirtina ir tai, kad prieš jį šiuo metu dar atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl eilės inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Tad šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog būdamas laisvėje kaltinamasis R. Z. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus LR BPK 122 str. 4 d.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, aukštesnės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta gynėjos teiginius, jog suėmimo terminas pratęstas, motyvuojant vieninteliu argumentu – nusikaltimo sunkumu bei numatoma griežta laisvės atėmimo bausme. Ši aplinkybė yra tik viena iš argumentų, pagrindžiančių LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatyto pagrindo buvimą, kuris motyvuotas dar ir kitomis išvardintomis aplinkybėmis, tuo tarpu dėl kito pagrindo, kuriuo pratęstas suėmimas, gynėja atskirai jokių argumentų neišdėstė. Apygardos teismas nutartyje motyvavo savo sprendimą pratęsti kaltinamajam suėmimo terminą, išvardino aplinkybes, įrodančias LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. numatytų pagrindų buvimą, todėl kaip deklaratyvus atmetamas skundo teiginys, jog sprendimas dėl kardomosios priemonės termino pratęsimo priimtas nurodant tik formalius motyvus. Skunde gynėjos akcentuojama aplinkybė, kad kaltinamasis suėmime laikomas daugiau nei 15 mėnesių, niekaip nepaneigia tokio sprendimo pagrįstumo. Suėmimo termino pratęsimą pagrindžia motyvuotai išdėstyti pagrindai. Šiuo metu byla perduota teismui, priimta nutartis dėl jos nagrinėjimo, paskirtas teismo posėdis (t. 10, b. l. 133).

Nors gynėja skunde atkreipia dėmesį, jog kitiems kaltinamiesiems, kuriems pateikti kaltinimai dėl analogiškos nusikalstamos veikos kaip ir jos ginamajam, nėra suimti, jiems pritaikytos žymiai švelnesnės kardomosios priemonės, tačiau ta aplinkybė, kad R. Z. bei kitiems asmenims yra pareikšti tokie patys kaltinimai, nereiškia, kad jų teisinė situacija, kalbant apie kardomosios priemonės skyrimo pagrindus ir sąlygas, yra vienoda. Vien to, kad asmenys kaltinami tų pačių nusikaltimų padarymu, neužtenka konstatuoti, kad jiems turi būti skiriamos vienodos kardomosios priemonės. Aplinkybė, kad ne visiems nusikalstamų veikų padarymu kaltinamiems asmenims šioje byloje yra taikomas suėmimas, nėra pagrindas netaikyti griežčiausiosios kardomosios priemonės R. Z. , kadangi kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamam (arba įtariamam) asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į LR BPK 121 str. 4 d. nurodytas aplinkybes.

Skunde nemaža dalis argumentų skiriama tarptautinių aktų, taip pat baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su įtariamojo (kaltinamojo) teisių suvaržymu, minimalių asmens teisių ir laisvių garantijų užtikrinimu ir t.t., aptarimui. Neginčytina, kad taikant kardomąją priemonę – suėmimą yra suvaržoma viena pagrindinių asmens teisių – teisė į laisvę, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad be analizuojamos teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti LR BPK numatytų tikslų. Aukštesnės instancijos teismas mano, jog kaltinamojo R. Z. teisės suvaržytos griežtai laikantis baudžiamojo proceso statymo reikalavimų ir toks teisių suvaržymas yra pateisinamas. Priimdamas sprendimą pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą, apygardos teismas Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių apsaugos kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų, nu­ro­dan­čių, kad nie­kam negali bū­ti at­im­ta laisvė ki­taip kaip to­kiais pagrindais ir pagal to­kias procedū­ras, kokias yra nusta­tęs įstatymas, nepažeidė. Skundžiama nutartis atitinka ir LAT senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimus.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų, todėl nėra teisinių argumentų naikinti nutartį.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kaltinamojo R. Z. gynėjos skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.