- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-12-01
- Bylos Nr.
- I-247-428/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- L. M., R. M., D. L. P.
- Advokatai
- Giedrė Martinėnaitė, Albertas Trumpulis
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Markevičiaus ir Albinos Rimdeikaitės,
trečiųjų suinteresuotų asmenų R. M., D. L. P., L. M. atstovui advokatui Albertui Trumpuliui
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. V. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 03-3497 ir sprendimą Nr. 46-5351, bei Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 03-7788 ir sprendimą Nr. 46-5970, kuriais J. M. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja ir jos atstovė advokatė prašė skundą tenkinti. Nurodė, kad J. M. neteisėtai atkurta nuosavybės teisė į žemę natūra 6,97 ha (duomenys neskelbtini) bei už 1 ha kompensuojant pinigais, kadangi prieš žemės nusavinimą 1940 metais žemė nepriklausė M. P. ir P. P.. M. P. mirė 1936 m. gruodžio 11 d., todėl jos turėta žemė (13,5 ha) atiteko jos testamentiniams įpėdiniams: M. ir J. S. po 1,5 ha bei P., I. ir J. P. po 3,5 ha. M. S. žemės nacionalizacijos momentu turėjo 7,5 ha žemės. Kauno apskrities archyvo pateiktame 2000 m. lapkričio 16 d. archyvo pažymėjime Nr. S-33(2) nurodoma, kad Jonavos rajono Užusalių apylinkės LDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1949-1951 metų Šafarkos ūkinėje knygoje įrašytas S. M., I. ūkis. Knygos skiltyje „Žemė“ įrašyta „7,50“. Skiltyje „šeimos narių sąrašas“, be kita ko, įrašyta: S. M. – šeimos galva (T 1, b. l. 193; T 3, b. l. 20). M. S. mirė 1987 birželio 2 d. ir savo turtą testamentu paliko dukrai E. N.. E. N. mirė 1995 m. balandžio 16 d., testamentu savo turtą palikusi jai ir V. N.. Naujos redakcijos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. nustatyta testamentinių įpėdinių teisė atkurti nuosavybės teises į žemę. Todėl, skundžiami įsakymai ir sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės J. M. į M. P. ir P. P. valdytą žemę, yra naikintini. Ji kreipėsi į Užusalių sen. agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, tačiau jai buvo atsakyta, kad nuosavybės teisė atkurta J. M., todėl jos prašymas nebus patenkintas. Termino apskųsti įsakymams ir sprendimams nepraleido, nes apie juos sužinojo po kreipimosi į teismą, kai byloje buvo išduotas teismo liudijimas ginčijamiems įsakymams ir sprendimams gauti.
Atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1991 m. į Užusalių agrarinę tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi J. M.. 1998 metais nuosavybės teisės jai atkurtos vadovaujantis turimais dokumentais. 1991-1992 m. Užusalių agrarinės reformos tarnybos Turžėnų valsčiaus žemės parceliacijos plane nurodoma, kad M. P. valdė žemės sklypą Nr. 4. Dokumentų, patvirtinančių, kad buvo atlikti žemės sklypo perleidimai byloje, nebuvo. Pagal pretendentų pateikus papildomus archyvinius dokumentus buvo nustatyta, kad I. P. (M. P. sutuoktinis), perleido žemę R. D.. Nuosavybės teisės į 5,53 ha žemės buvo atkurtos H. D.. Į likusią žemę 7,97 ha nuosavybės teisės atkurtos J. M., grąžinant 6,97 ha žemės apaugusios mišku natūra, o už 1 ha atlyginant pinigais. Dokumentai apie paveldėjimus buvo pateikti teismui 2000 m. gegužės mėnesį, po skundžiamų sprendimų ir įsakymų priėmimo. M. P. mirus (1936 m.) galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvadas ir nuosavybė atsirasdavo nuo įrašymo į hipotekos knygą, todėl, jų nuomone, dėl paveldėjimo turi būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Testamentas pats savaime nuosavybės teisių nesukuria. A. V. dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laiku nesikreipė, nesikreipė taip pat ir pareiškėjos motina E. N.. Pripažino, kad po 2002 m. gegužės 30 d. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimo žemės nacionalizacijos momentu nustatyti du 13,5 ha žemės savininkai – M. S. ir R. D..
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. M. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas advokatas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsakovo nurodytais motyvais ir nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėja mano, kad ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės atkurtos ne į buvusių iki nacionalizacijos žemės savininkų žemę.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2000 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Jonavos rajono Užusalių agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. S. turėtą žemę (T 1, b. l. 144). Kaip nurodė pareiškėja, Užusalių agrarinės reformos tarnyboje sužinojusi, kad į žemę, valdyta nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos M. S. ir į kurią nuosavybes teises ketino atkurti pareiškėja, nuosavybės teisės atkurtos J. M. kaip į kitų žemės savininkų M. P. ir P. P. valdytą žemę, kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo (skundas gautas 2000 m. birželio 7 d.; T 1, b. l. 4). Prie skundo pareiškėja nebuvo pateikusi ginčijamų aktų. Pareiškėjos skundas neatitiko skundui keliamų reikalavimų, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2000 m. birželio 16 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Be to, pareiškėjos prašymu buvo išduotas liudijimas įrodymams gauti, įpareigojantis Kauno apskrities viršininko administraciją pateikti pareiškėjai skundžiamus įsakymus ir sprendimus. Kadangi ginčijami aktai buvo priimti ne pareiškėjos atžvilgiu, ginčijamus aktus pareiškėja gavo ir su jais susipažino pagal teismo išduotą liudijimą įrodymams gauti, t. y. po kreipimosi į teismą, todėl laikytina, kad A. V. nepraleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje nurodyto trisdešimties dienų termino skundui paduoti. Kitų įrodymų byloje nenustatyta ir atsakovas jų nepateikė.
Ginčijamais aktais nuosavybės teisės atkurtos J. M. į iki žemės nacionalizacijos M. P. nuosavybės teisėmis valdytą 7,97 žemės dalį – 6,97 ha (duomenys neskelbtini) ir M. P. ir P. P. nuosavybės teisėmis valdytą 15,94 ha žemės dalį – 1,5 ha (duomenys neskelbtini) . Pareiškėja ginčija tai, kad nacionalizacijos metu minėtos žemės savininkas buvo ne M. ir P. P., bet M. S., į kurios valdytą žemę atkurti nuosavybės teises ji yra padavusi prašymą.
1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 numatė, jog vadovaujantis šiais įstatymais nuosavybės teisė atkuriama asmenims, kuriems priklausęs nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tokiu būdu, sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamu atveju – žemę) klausimą būtina nustatyti, kas buvo neteisėtai nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas iki 1940 m. liepos 22 d., kuomet buvo pradėtas turto nusavinimo procesas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (pvz. administracinės bylos Nr. A8-918/2007, Nr. A3-232/2003 ir kt.)
Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad M. S. prieš žemės nacionalizaciją (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė žemės dalį, kurią ji paveldėjo po motinos M. P. mirties. M. P. mirė 1936 m. gruodžio 11 d. (T 1, b. l. 15), todėl negali būti laikoma žemės savininke 1940 m. liepos 22 d. nacionalizuojant žemę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktoje 1938 m. leidinio „Vyriausybės žinios“ Nr. 554 ištraukos kopijoje, nurodyta, kad „Kauno apskrities ipotekos įstaiga <...> skelbia, kad 1938 m. sausio 20 d. 11 val. bus svarstomi <...> M. S., J. S., Petro, Izidoriaus ir J. P. prašymai įrašyti į ipotekos knygas jų turtą Jonavos val., (duomenys neskelbtini) km., iš žemės skl. Nr. 4, ploto 13,5 ha su trob. Turtas įgytas po M. P. mirties pagal testamentą šiomis dalimis: M. S. teisės į 1,5 ha, J. S. į 1,5 ha, P., I. ir J. P. – į 10,5 ha bendrai lygiomis dalimis“ (T 3, b. l. 16). Taigi, po žemės savininkės M. P. mirties M. S. teko nuosavybėn 1,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Iš archyvinių dokumentų taip pat matyti, kad vienam iš buvusios žemės savininkės M. P. įpėdinių P. P. 1939 m. birželio 30 d. buvo leista pagal testamentą gautą žemės sklypo dalį – 3,5 ha perleisti kitiem įpėdiniams – I. ir J. P. (T 3, b. l. 17-18). Po šio perleidimo (1939 m. birželio 30 d. liudijimas) P. P. negalėjo nuosavybės teise valdyti pagal testamentą įgytą žemės sklypo dalį – 3,5 ha (T 1, b. l.18). Nurodyti duomenys nepatvirtino, kad P. P. ir M. P. žemės nacionalizacijos metu valdė nuosavybės teise kokią nors žemės dalį (duomenys neskelbtini) kaime.
Byloje esantys minėti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,5 ha žemės sklypą, paveldėtą iš motinos M. P.. Dėl M. S. valdytos žemės dydžio pagal pareiškėjos pateiktus archyvinius dokumentus šioje byloje nepasisakytina, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pažymėtina, kad žemės nacionalizacijos procesas pagal Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos M. P., mirusios 1936 m. gruodžio 11 d., kaip turto savininkės interesų negalėjo paliesti. Apie P. P. žemės nacionalizacijos metu turėtą žemę jokių neginčytinų įrodymų tiek byloje, tiek nuosavybės teisių atkūrimo bylose nenustatyta. J. M. prašymai atkurti nuosavybės teises į M. P. ir P. P. žemę buvo nepagrįsti nuosavybės teisę patvirtinančiais įrodymais. Todėl, teigtina, kad ginčijami sprendimai ir įsakymai yra neteisėti, nes juos priimant nebuvo teisingai nustatytas, žemės, esančios (duomenys neskelbtini) , savininkas buvęs 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos metu.
1997 m. liepos 1 d. priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, šio įstatymo 2 str. 1 d. nustatė, kad teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą nepaisant, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiam mirus - jų sutuoktiniui, tėvams, vaikams, vaikui mirus – šio sutuoktiniui, vaikams į mirusiajam tenkančią nekilnojamojo turto dalį. Analogiškai nuosavybės teises turinčių teisę atkurti piliečių sąrašą Įstatymas reglamentavo ir pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu ir dabar galiojanti Įstatymo redakcija (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1995 redakcija, galioja nuo 2000 m. spalio 25 d.). M. S. vienintelė testamentinė įpėdinė buvo N. E.. Šią aplinkybę patvirtino paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas išduotas 1987 m. gruodžio 15 d. Jonavos valstybinėje notarinėje kontoroje (T.1; b. l. 23). E. N. turtą po jos mirties lygiomis dalimis paveldėjo testamentiniai ir įstatyminiai įpėdiniai- dukra A. V. ir sūnus V. N. (Paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, išduotas 1995 m. spalio 16 d., T 1, b. l. 25; paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, išduotas 1997 m. gruodžio 19 d., T 2, b. l. 5). Pagal minėtas Įstatymo nuostatas, pareiškėjos motina E. N. buvo teisėta pretendentė į M. S. turėtą žemę, tačiau jai 1995 m. balandžio 16 d. mirus ir testamentu savo turtą palikus A. V. ir V. N., šiems įpėdiniams transformavosi teisė pretenduoti į žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pareiškėja, kaip nacionalizacijos metu buvusios žemės savininkės anūkė, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią M. S. žemės dalį.
J. M. 1991 m. spalio 25 d. prašyme grąžinti žemę (T 1, b. l. 147) žemės savininku nurodė senelę M. P., kitame jos prašyme žemės savininku nurodytas P. P. (T 1, b. l. 148). Kaip jau buvo minėta, M. P. mirė 1936 gruodžio 11 d. ir nacionalizacijos metu ji žemės savininke negalėjo būti, taip pat apie P. P. žemės nacionalizacijos metu turėtą žemę jokių įrodymų nėra. Todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ginčijami sprendimai priimti pagal jų priėmimo metu turėtus dokumentus. Akivaizdu, kad pateiktų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, nepakako.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises įgaliotai institucijai pateikė įstatymo nustatytu terminu, ji turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į nacionalizacijos metu buvusios žemės savininkės M. S. žemę, tuo tarpu ginčijamais aktais nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos J. M. ne į buvusių iki nacionalizacijos savininkų valdytą žemę, todėl ginčijami sprendimai yra neteisėti ir naikintini. Tačiau ginčijami įsakymai naikintini tik ginčo dalyse, t. y. tose dalyse, kuriose nuosavybės teisės buvo atkurtos J. M. (pagal atitinkamus priedus).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčijami Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 46-5351, 1998 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 03-3497 1.1 punktas, 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 46-5970 ir 1998 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 03-7788 3 punktas, naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 46-5351, 1998 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 03-3497 1.1 punktą, 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 46-5970 ir 1998 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 03-7788 3 punktą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.