- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-940-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00511-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Liuda Uckienė, Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- Uždarosios akcinės bendrovės „Mobilios visatos telekomunikacijos“
- Atsakovas
- Uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“
- Kategorijos
- 50.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Uždarosios akcinės bendrovės „Mobilios visatos telekomunikacijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Uždarosios akcinės bendrovės „Mobilios visatos telekomunikacijos“ ieškinį atsakovui Uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ dėl sutarties nuostatos pripažinimo negaliojančia ir pakeitimo sąžiningumo principus atitinkančia nuostata, pranešimo apie sutarties nutraukimą bei sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“ 2011-02-02 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 1 d. sutarties dėl prekybinių patalpų ir jose esančio turto naudojimo 6.6 punktą dalyje, kurioje numatoma, jog atsakovas UAB „Tele2“ turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, įspėjęs ieškovą prieš vieną mėnesį; pripažinti atsakovo UAB „Tele2“ 2010 m. lapkričio 5 d. įspėjimą dėl 2009 m. liepos 1 d. sutarties dėl prekybinių patalpų ir jose esančio turto naudojimo nutraukimo neteisėtu ir negaliojančiu, pripažinti šios sutarties nutraukimą neteisėtu; pakeisti 2009 m. liepos 1 d. sutarties dėl prekybinių patalpų ir jose esančio turto naudojimo 6.6 punktą, numatant, jog UAB „Tele2“ turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, įspėjęs ieškovą ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius.
Ieškovas nurodė, jog su atsakovu 2009 m. liepos 1 d. sudarė sutartį dėl prekybinių patalpų ir jose esančio turto naudojimo (toliau - subnuomos sutartis), pagal kurią atsakovas subnuomavo ieškovui patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sutartis buvo sudaryta ieškovui pagrįstai tikintis ilgalaikių šalių bendradarbiavimo santykių, tačiau atsakovas 2010 m. lapkričio 5 d. pranešimu informavo ieškovą, kad nutraukia nuomos sutartį nuo 2011 m. sausio 17 d.. Nuomos sutarties nutraukimas, įspėjus ieškovą prieš tokį trumpą terminą, pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus, teisingumo ir sąžiningumo principus, be to ieškovui gresia dideli nuostoliai. Tarp šalių 2006 m. lapkričio 16 d. buvo sudaryta paslaugų platinimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo veikti kaip atsakovo prekybos agentas. Kitos sutartys su atsakovu yra sudarytos pagrindinės sutarties rėmuose, siekiant kuo efektyviau vykdyti pagrindinėje sutartyje nurodytą veiklą. Subnuomos sutartimi nuomojamose patalpose ieškovas įsteigė atsakovo paslaugų ir prekių platinimo saloną, atsakovo vardu ieškojo klientų, sudarinėjo su jais sutartis ir t.t. Subnuomos sutarties 6.6 punktas prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.480 straipsnio nuostatai, pagal kurią neterminuota nekilnojamojo daikto nuomos sutartis gali būti nutraukta, įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius, o sutartimi galima nustatyti tik ilgesnius įspėjimo terminus. Minėtas sutarties punkto prieštaravimas imperatyviai įstatymo nuostatai lemia tai, kad šis punktas negalioja ab inito (CK 6.156 str. 4 d., 6.157 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Atsakovas sutartį galėjo nutraukti, tik įspėjęs ieškovą ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, todėl atsakovo 2010 m. lapkričio 5 d. įspėjimas dėl subnuomos sutarties nutraukimo yra neteisėtas ir negaliojantis. Subnuomos sutarties nutraukimas turi būti laikomas bei interpretuojamas tik kartu su pagrindine paslaugų platinimo sutartimi, o subnuomos sutarties nutraukimas turi būti laikomas ir kaip de facto pagrindinės sutarties nutraukimas dėl salono. Atsakovui perėmus patalpas ir jose veikiantį saloną, ieškovas netenka galimybės vykdyti ir pagrindinės sutarties. Pagrindinės paslaugų platinimo sutarties 9.2 punkte nustatyta, jog atsakovas vienašališku pareiškimu turi teisę nutraukti pagrindinę sutartį, įspėjęs ieškovą ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius, todėl toks pat įspėjimo terminas turėjo būti taikomas ir subnuomos sutarties nutraukimui. Atsakovui nutraukus subnuomos sutartį, lieka galioti pagrindinė sutartis, nors ieškovas objektyviai neturi galimybės tęsti jos vykdymo, o tokia situacija prieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams. CK 6.480 straipsnyje numatytas minimalus įspėjimo terminas yra per trumpas, atsižvelgiant į pagrindinius tarp šalių susiklosčiusius agentavimo ir jo vykdomos veiklos santykius, įtvirtintus pagrindinėje sutartyje. Subnuomos sutarties 6.6 punktas suteikia teisę atsakovui nutraukti šią sutartį įspėjus ieškovą prieš nepagrįstai trumpą laiką, todėl yra pagrindas taikyti CK 6.228 straipsnį, numatantį, jog šalis gali atsisakyti sutarties sąlygos, jeigu sutarties sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Tele2“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pagal subnuomos sutarties 6.6 punktą sutartis pasibaigė 2010 m. gruodžio 5 d. Pasibaigus sutarčiai, jos sąlygų keitimas yra neįmanomas. Ieškovas nepagrįstai tapatina subnuomos ir 2006 m. lapkričio 16 d. Tele2 paslaugų platinimo sutartį, kadangi šios sutartys pagal savo esmę yra skirtingos ir savarankiškos sutartys, kurios, pasirašant ir vykdant jų sąlygas, tarpusavyje niekada nebuvo siejamos, tarp sutarčių nėra jokių nuorodų ar sąlygų dėl jų tarpusavio taikymo. CK 6.480 straipsnio nuostatos yra dispozityvios ir subnuomos sutarties 6.6 punktas joms neprieštarauja. Ieškovas neįrodė nė vienos iš CK 6.228 straipsnio taikymo sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo sieti paslaugų platinimo ir subnuomos sutarties, nes šios sutartys nėra tiesiogiai susijusios, jomis susitarta dėl skirtingų sutartinių santykių. Atsižvelgęs į tai, kad pagal CK 6.480 straipsnį neterminuotai negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai nutraukti pakanka to, kad viena šalis įspėjo apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius ar sutartyje nurodytą ilgesnį terminą, o ieškovas ir atsakovas subnuomos sutartimi susitarė taikyti vieno mėnesio terminą, teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo nutraukti sutarties, įspėjęs kitą šalį mažiau kaip prieš tris mėnesius. Nurodęs, kad, jeigu šalis nesilaiko sutartyje ar teisės normose nustatytų įspėjimo terminų, tai sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto termino pabaiga, ir nustatęs, jog atsakovas savo valią vienašališkai nutraukti sutartį išreiškė 2010 m. lapkričio 5 d. pranešime, kurį ieškovas gavo tą pačią dieną, taip pat atsižvelgęs į CK 6.480 straipsnyje numatytą terminą, teismas konstatavo, kad sutartis pasibaigė 2011 m. vasario 5 d. Teismas taip pat nurodė, jog byloje nenustatytos CK 6.233 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos sutarčiai pakeisti teismo sprendimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad neterminuotą nuomos sutartį galima nutraukti bet kada, nenurodant priežasčių, kad šalių teisių apsauga užtikrinama CK 6.480 straipsnyje nustatytu trijų mėnesių įspėjimo terminu, padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas pakeisti subnuomos sutarties 6.6 punkto sąlygą, nustatant, jog atsakovas turi įspėti ieškovą prieš keturis mėnesius, yra nepagrįstas, nes tokiu būdu teismas nepagrįstai įsikištų į šalių tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo teismas atmetė ir dėl to, jog laikė, kad subnuomos sutartis pasibaigė 2011 m. vasario 5 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, jog teismas klaidingai aiškino ir taikė imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias sutarties vienašališko nutraukimo ypatumus ir pasekmes, neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusių santykių visumą, neteisėtai konstatavo, kad subnuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. vasario 5 d. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nekonstatavo aplinkybės, kad subnuomos sutarties 6.6 punktas prieštaravo imperatyviai CK 6.480 straipsnio nuostatai, todėl buvo negaliojantis ab initio. Teismas, padaręs išvadą, kad sutarties nutraukimas buvo teisėtas ir sutartis laikoma nutraukta nuo 2011 m. vasario 5 d., pažeidė imperatyvią CK 1.80 straipsnio 1 dalį, todėl tiek pranešimas apie planuojamą subnuomos sutarties nutraukimą pagal jos 6.6 punktą, tiek pats šios sutarties nutraukimas pagal šią nuostatą yra neteisėtas ir negaliojantis, o, pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, ji lieka šalims galioti. Teismo išvada, kad subnuomos sutartis nutraukta teisėtai, pažeidžia esminį teisės principą, kad iš neteisėtų veiksmų teisė atsirasti negali. Teismas neįvertino, kad, tik pripažinus subnuomos sutarties nutraukimą neteisėtu ir pakeitus šios ginčo sutarties negaliojantį 6.6 punktą taip, kad jis atitiktų CK 6.480 straipsnį, būtų atstatytas teisingumas, šalių teisių ir įsipareigojimų pusiausvyra, apginta pažeista ieškovo teisė. Teismas, remdamasis tik atsakovo paaiškinimais, nepagrįstai sprendė, kad subnuomos sutartis neturi jokio ryšio su paslaugų platinimo sutartimi, taip nukrypdamas nuo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų bei CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių. Tiek CK 6.480 straipsnyje, tiek subnuomos sutartyje numatyti įspėjimo apie sutarčių nutraukimą terminai yra per trumpi, atsižvelgiant į pagrindinius tarp šalių susiklosčiusius agentavimo ir ieškovo vykdomos veiklos santykius, įtvirtintus pagrindinėje paslaugų teikimo sutartyje, todėl subnuomos 6.6 punktas turi būti pakeistas, nustatant keturių mėnesių įspėjimo terminą. Teismas visiškai nepagrįstai netyrė ir nevertino subnuomos sutarties 6.6 punkto CK 6.228 straipsnio prasme. Subnuomos sutarties 6.6 punktas suteikia atsakovui teisę nutraukti sutartį įspėjus jį prieš nepagrįstai trumpą terminą, todėl yra pagrindas taikyti ir CK 6.228 straipsnį. Subnuomos sutarties 6.6 punktas suteikė atsakovui perdėtą pranašumą, kadangi leido atsakovui perimti patalpas ir jose veikiantį prekybos saloną iš jo, nesilaikant pagrindinės sutarties nuostatų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Tele2“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas tinkamai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą taisyklę, kad, jeigu šalis nesilaiko sutartyje ar teisės normose nustatytų įspėjimo terminų, tai sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto termino pabaiga, ir pagrįstai nusprendė subnuomos sutarties pasibaigimo diena laikyti 2011 m. vasario 5 d. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė esminį teisės principą - iš neteisėtų veiksmų teisė atsirasti negali, nes teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, subnuomos sutarčiai nutraukti taikė CK 6.480 straipsnį ir taip laikėsi įstatymo nustatytos specialiosios teisės normos dėl įspėjimo terminų apie neterminuotos nuomos sutarties nutraukimą. Teismo veiksmai yra visiškai pagristi ir atitinkantys galiojantį teisinį reguliavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Teismas tinkamai ir visapusiškai pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles ir teisėtai bei pagrįstai nurodė, jog subnuomos sutartis ir paslaugų sutartis yra dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausančios sutartys. Subnuomos sutartį teismas aiškino pagal tikrąją šalių valią, t.y. pagal ketinimą sudaryti sutartį, kurios dalykas yra patalpų naudotis suteikimas, teismas taip pat tinkamai atribojo sutartis, pritaikydamas sutarčių tikslų, kurie nagrinėjamu atveju yra visiškai skirtingi, aiškinimo metodą ir sisteminį sutarčių aiškinimo metodą, tinkamai vertino sutarčių šalių elgesį po sutarčių sudarymo. Ieškovas, pateikdamas savo argumentus dėl subnuomos ir paslaugų sutarčių ryšio, pažeidė CPK normas, kadangi subnuomos ir paslaugų platinimo sutartys yra savarankiškos ir nesusijusios, todėl ieškovo veiksmai, kuriais į ginčą dėl subnuomos sutarties jis bando įtraukti paslaugų platinimo sutartį, yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžiantys CPK 135 straipsnį. Be to ieškovas pažeidžia ir CPK 306 straipsnio 2 dalį, nes apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė ieškovo su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus: šalių susirašinėjimą nuo 2011-03-15 iki 2011-05-13; ieškovo užsakymus atsakovui; išrašą iš internetinio puslapio (b.l. 156-183).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 1 d. tarp UAB „Tele2” ir UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos” buvo sudaryta neterminuota Prekybinių patalpų ir jose esančio turto naudojimo sutartis (subnuomos sutartis), pagal kurią ieškovas UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“ subnuomavo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b.l. 8-11). Šios sutarties 6.6 punkte nustatyta, kad atsakovas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, nenurodant tokio nutraukimo priežasčių, įspėjus apie tai ieškovą raštu ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki numatomo nutraukimo dienos. Atsakovas UAB „Tele2“ 2010 m. lapkričio 5 d. pranešimu Nr.SD-10728 (b.l. 14) „Dėl sutarties dėl prekybinių patalpų ir jose esančio turto naudojimo nutraukimo“ pranešė atsakovui, jog, vadovaudamasis 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutartimi, prašo ieškovo nuo 2011 m. sausio 17 d. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priėmimo-perdavimo aktu perduoti UAB „Tele2“. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad šį pranešimą gavo 2010 m. lapkričio 5 d. (b.l. 141). Šis pranešimas laikytinas įspėjimu dėl subnuomos sutarties nutraukimo. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti šį įspėjimą neteisėtu bei negaliojančiu ir pripažinti subnuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, taip pat pripažinti 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutarties 6.6 punktą negaliojančiu dalyje, kurioje numatoma, kad atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, apie tai įspėjęs ieškovą prieš vieną mėnesį, ir šį sutarties punktą pakeisti, numatant, jog atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti subnuomos sutartį, apie tai įspėjęs ieškovą ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad subnuomos sutarties 6.6 punktas prieštarauja imperatyviai CK 6.480 straipsnio nuostatai, kad neterminuota nekilnojamojo daikto nuomos sutartis gali būti nutraukta įspėjus kitą šalį prieš tris mėnesius, ir kad šalių sutartimi galima nustatyti tik ilgesnius įspėjimo terminus, todėl šis subnuomos sutarties punktas negalioja ab initio ir juo atsakovas, siekdamas nutraukti subnuomos sutartį, negalėjo vadovautis. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas vienašališkai nutraukti subnuomos sutartį turi teisę taip pat, kaip ir šalių 2006 m. lapkričio 16 d. sudarytą Tele2 paslaugų platinimo, ieškovo traktuojamą pagrindine, sutartį, t.y. apie tai ieškovą įspėjęs prieš keturis mėnesius. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio netenkino. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašo sprendimą panaikinti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai konstatavo, kad 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. vasario 5 d. Apelianto teigimu, teismas neįvertino ir nekonstatavo aplinkybės, kad šios sutarties 6.6 punktas prieštaravo imperatyviai CK 6.480 straipsnio nuostatai, todėl buvo negaliojantis ab initio ir dėl šios priežasties atsakovas neturėjo teisės vadovautis šia nuostata, siekdamas nutraukti ginčo sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek šalių 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutarties 6.6 punkte numatytą vieno mėnesio įspėjimo terminą, tiek ir CK 6.480 straipsnyje įtvirtintą neterminuotos nuomos sutarties minimalų trijų mėnesių įspėjimo terminą, skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovas negalėjo nutraukti subnuomos sutarties, apie tai ieškovą įspėjęs mažiau kaip prieš tris mėnesius. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tokiu būdu iš esmės pripažino, kad 2009 m. liepos 1 d. sutarties 6.6 punkte nustatytas terminas neatitinka CK 6.480 straipsnio nuostatos. Nustatęs šį pažeidimą, teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir atitinkamai vertino subnuomos sutarties nutraukimo procesą: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-430/2008, nurodyta, jog teismas, nustatęs pažeidimą (minimalių dispozityviojoje normoje nustatytų terminų nesilaikymą), turi spręsti, ar toliau tęsiami tie sutartiniai santykiai, ar nustatoma kita sutarties pabaiga. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, kad atsakovas savo valią vienašališkai nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį išreiškė 2010 m. lapkričio 5 d. pranešimu, kurį ieškovas gavo tą pačią dieną, bei atsižvelgęs į tai, kad CK 6.480 straipsnyje nustatyta, jog neterminuotą sutartį vienašališkai galima nutraukti įspėjus ne mažiau kaip prieš tris mėnesius, taip pat jog neterminuotą sutartį galima nutraukti, nenurodant pagrindo, pagrįstai laikė, jog sutartis pasibaigė 2011 m. vasario 5 d. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados atitinka tiek įstatyminį neterminuotos nuomos sutarties nutraukimo reguliavimą, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ieškovo argumentai, jog teismas, 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutarties nutraukimą pripažinęs teisėtu, pažeidė esminį teisės principą, kad iš neteisėtų veiksmų teisė atsirasti negali, nėra teisingi, kadangi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutarčiai nutraukti taikė CK 6.480 straipsnį ir taip laikėsi įstatymo nustatytos specialiosios teisės normos dėl įspėjimo terminų apie neterminuotos nuomos sutarties nutraukimą. Tuo būdu teismas užtikrino ir abipusę šalių interesų apsaugą, nes neterminuotą sutartį galima nutraukti bet kada, šiuo atveju šalių teisių apsauga užtikrinama įspėjimo terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-430/2008).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutartis neturi jokio ryšio su 2006 m. lapkričio 16 d. paslaugų platinimo sutartimi, ir tokiu būdu nukrypo nuo sutarčių aiškinio taisyklių. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokio pagrindo sieti 2006 m. lapkričio 16 d. paslaugų platinimo ir 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutarčių. Iš abiejų sutarčių turinio matyti, kad jos nėra tiesiogiai susijusios, šios sutartys yra savarankiškos, jomis susitarta dėl skirtingų sutartinių santykių (2009 m. liepos 1 d. - dėl nuomos paslaugų teikimo, 2006 m. lapkričio 16 d. – dėl paslaugų platinimo), jomis prisiimtos skirtingos pareigos. Paslaugų platinimo sutartyje nėra susitarimų, susijusių su patalpų nuoma, kuriose bus platinamos atsakovo paslaugos, šios sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad paslaugų platinimą platintojas (ieškovas) atlieka specialiai tam skirtose patalpose – prekybos salonuose, kuriuos savo lėšomis įrengia bei išlaiko platintojas (ieškovas). Kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, šalys yra laisvos nustatyti sutartyse sąlygas, kuriomis susietų savarankiškų sutarčių vykdymą (CK 6.156 str. 1 d.), kaip ir nagrinėjamu atveju - tarp sutarčių nėra jokių nuorodų ar sąlygų dėl jų tarpusavio taikymo, šalių valia dėl jų susiejimo sutartyse nebuvo išreikšta ir užfiksuota. Apelianto pateikti nauji įrodymai (b.l. 156-183) tinkamo pirmosios instancijos teismo nurodytų šalių sutarčių tarpusavio nesąsajumo vertinimo nepaneigia, o tik įrodo faktą, ko šalys neginčija, jog ieškovas ir atsakovas yra verslo partneriai, kuriuos sieja ne vienas teisinis santykis. Pažymėtina, kad nutraukus 2009 m. liepos 1 d. sutartį, 2006 m. lapkričio 16 d. sutartis toliau galioja.
Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino subnuomos sutarties 6.6 punkto CK 6.228 straipsnio prasme, nes ieškovas turi teisę atsisakyti pirmiau nurodytos sutarties 6.6 punkte įtvirtintos sutarties sąlygos, kadangi šis sutarties punktas prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai. Tačiau CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-30106/2010).
Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jo priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra pelno siekiantys juridiniai asmenys, patyrę verslininkai, veikiantys savo rizika. Iš 2006 m. liepos 1 d. subnuomos sutarties matyti, jog analogiška 6.6 punktui sutarties nuostata dėl sutarties nutraukimo, numatant vieno mėnesio įspėjimo terminą, numatyta ir ieškovui (naudotojui) subnuomos sutarties 6.7 punkte. Jokių kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog yra esminė šalių teisių ir pareigų neatitiktis, ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-413/2006, pažymėjo, jog CK 6.228 straipsnis esminei sutarties šalių nelygybei pašalinti netaikomas, kai sutartis buvo nutraukta. Kadangi nagrinėjamu atveju subnuomos sutartis buvo nutraukta, CK 6.228 straipsnis negali būti taikomas.
Sudarydamos sutartį, šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Jeigu viena iš šalių inicijuoja sutarties sąlygų pakeitimą, o kita šalis tai padaryti atsisako, sutarties sąlygos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.233 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju ieškovo reikalavimas pakeisti 2009 m. liepos 1 d. subnuomos sutarties 6.6 punkto sąlygą, nustatant, jog atsakovas turi įspėti ieškovą pieš keturis mėnesius, t.y. teismo sprendimu nustatyti ilgesnį įspėjimo terminą, nei nustatyta CK 6.480 straipsnyje, yra nepagrįstas, nes tokiu būdu teismas nepagrįstai įsikištų į šalių tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.