Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-278/2012

Procesinė kategorija : 1.1.7.2.7.; 1.2.4.1.; 2.3.6.4.5.; 2.4. (S)

2012 m. kovo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 135 str. 1 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 29 d., apie 14.00 val., būdamas buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kambaryje, konflikto su nukentėjusiuoju J. R. metu, nuo stalo paėmęs peilį, sudavė juo vieną smūgį J. R. į pilvą, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo sienos pakrūtinio srities žaizdą, kuri vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu dėl kiauryminio pilvo sienos pažeidimo, ir taip jį sunkiai sužalojo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino apelianto ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad prieš nuteistajam smogiant peiliu, nukentėjusysis smūgiavo ketaus keptuve jam į galvą. Šių aplinkybių nepatvirtino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai A. M. ir I. R. (t. 1, b. l. 57, 59, 185-186, 203-204). Be to, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, nes kiekvienas jų nurodo skirtingą keptuve suduotų smūgių skaičių, versiją, kad po smūgio keptuve prarado sąmonę, nuteistasis iškėlė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Keptuvė, kuria neva buvo suduoti smūgiai, nebuvo rasta, taip pat nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad būtų matę įvykio vietoje ketaus keptuvę. Dėl to nuteistojo skunde nurodyta įvykio aplinkybių versija, skundą nagrinėjančios kolegijos nuomone, laikytina nepagrįsta.

Nepagrįstas ir apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jis galbūt peržengęs būtinosios ginties ribas, o tam įtakos galėjo turėti jo sveikatos būklė. Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 str. nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju sunkaus sveikatos sutrikdymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Nepasitvirtinus nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytoms įvykio aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo akivaizdus ir realus bei pavojingas kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, gyvybę ar kitas teises. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nei apeliaciniame skunde neteigė, kad įvykio metu jo gyvybei ar sveikatai buvo kilęs pavojus. Net tikint nuteistuoju, jog konflikto metu nukentėjusysis vieną kartą sudavė jam keptuve per galvą (nors tą nurodo tik pats nuteistasis ir su tam tikrais prieštaravimais nukentėjusysis, šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys), tokio smurto panaudojimo negalima laikyti akivaizdžiu nukentėjusiojo kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, juo labiau, kad po to sekusį pastarojo atsakomąjį veiksmą (dūrį peiliu) pagal jo paties parodymus lėmė ne noras apsiginti, bet noras pagąsdinti nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 69, 183). Taip pat pažymėtina ir tai, kad 2011 m. kovo 1 d. specialisto išvadoje Nr. G 582/11 (t. 1, b. l. 42-43) yra nurodyta, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas nėra priskiriamas sužalojimams, galėjusiems atsirasti savigynos metu. Nuteistajam nenustatyti jokie sužalojimai, o nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai rodo, kad net pagal nuteistojo versiją, nukentėjusiojo kėsinimasis nebuvo pavojingas, dėl to nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, jog tai buvo dviejų stipriai apsvaigusių nuo alkoholio asmenų buitinis konfliktas. Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę, diagnozė - psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, gydėsi VŠĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, abstinencijos būklė su delyru, tačiau 2011 m. kovo 17 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nėra tikslinga skirti K. K. teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 1, b. l. 99-104). Dėl to darytina išvada, kad įvykio metu nuteistojo sveikatos būklė nusikalstamos veikos padarymui neturėjo jokios reikšmės.

Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio siekia valstybė, nustatydama ir taikydama bausmes. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatskiriamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra viena svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi, teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kiti nutarimai). Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Kadangi skundžiamame nuosprendyje dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltės formos ir rūšies nebuvo pasisakyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikslina, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, t. y. siekiant pagąsdinti nukentėjusįjį bei galint numatyti, kad grasinimas peiliu gali baigtis sunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu. Nors pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino K. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.), nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėjo būti nustatyta ir nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad nuo pat pirmos apklausos nuteistasis pripažino savo kaltę ir dėl padarytos veikos nuoširdžiai galisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tai, teismo nuomone, patvirtina ne tik prisipažinimas, bet ir nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. užsiregistravimas darbo biržoje, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programoje su tikslu įgyti specialybę ir įsidarbinti. Minėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis padarė išvadas ir stengiasi pasitaisyti. Taip pat nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytinas ir nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent jis pradėjo ginčą, kuris baigėsi nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Sprendžiant bausmės skyrimo K. K. klausimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į nuteistojo sveikatos būklę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis serga sunkia liga (virusinė kepenų cirozė), turi eilę kitų sveikatos negalavimų, yra antros grupės invalidas, jam būtina gydytojų priežiūra ir privalomas reguliarus vaistų vartojimas.

Taip pat akcentuotina, kad nuteistasis K. K. administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 34). Nors nuteistasis yra anksčiau teistas, tačiau jo teistumai seniai išnykę, nuteistasis rūpinosi nukentėjusiuoju jam gydantis ambulatoriškai, tarp pastarųjų šiuo metu yra draugiški santykiai, nukentėjusysis nuteistajam atleido, dėl patirto sužalojimo neturėjo ir neturi pretenzijų, nuteistasis dėl įvykio labai gailisi, turi nepilnametį sunkiai sergantį vaiką, kuriuo rūpinasi. Šios aplinkybės neabejotinai teigiamai apibūdina nuteistąjį ir į jas privaloma atsižvelgti skiriant bausmę nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad nors nukentėjusiajam ir buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau vėliau jam neatsirado jokių sunkių sveikatos padarinių, jis visiškai pasveiko, neprarado darbingumo. Dėl to nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis neabejotinai sumažėjo. Šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, formalus įstatymo taikymas ir laisvės atėmimo bausmės skyrimas nuteistajam, kuris sunkiai serga, šiuo metu dalyvauja socialinės reabilitacijos programoje, su nukentėjusiuoju susitaikė, siekia pakeisti savo gyvenimo būdą, įsidarbinti bei nusikalstamai veikai nesukėlus sunkių padarinių, pažeistų teisingumo principo reikalavimus ir bausmės skyrimo tikslus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. ir neskiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka ir pirminę prokuratūros poziciją, kadangi prokurorė pirmosios instancijos teisme taip pat prašė skirti nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, atlyginti padarytą žalą, nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ir gydytis nuo alkoholizmo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. 5 p., 49 str., 54 str. 3 d., Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 d. 2 p.,

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti.

K. K., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., paskirti bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, pradėti gydytis nuo alkoholizmo, vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, išskyrus švenčių dienas,.

Į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinėjame sulaikyme nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. (dvi dienas), kad atitinka keturias laisvės apribojimo dienas ir šia dalimi sumažinti paskirtos laisvės apribojimo bausmės dalį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeista.