Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Mildos Vainienės, Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Jonui Zaronskiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Mambo Gedimino“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Mambo Gedimino“ padavė teismui skundą (I tomo b. l. 1–12), kuriame prašo panaikinti: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2011-07-19 sprendimą Nr. 69-175; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-07-19 sprendimą Nr. (21.26)-256-194 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jai nurodyta sumokėti 20 598 Lt PVM, 2 484,86 Lt PVM delspinigių ir 6 179 Lt PVM baudos.

Skunde paaiškina, kad mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, jog bendrovė negalėjo taikyti 50–90 proc. nuolaidų nuo klientams suteiktų paslaugų ir parduotų prekių. Pažymi, kad mokesčių administratorius gali nustatyti mokesčių bazę netiesioginiu būdu tik nustatęs tam pagrindą ir įrodęs, jog mokesčio neįmanoma apskaičiuoti tiesioginiu būdu. Patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nepakanka, kad galima būtų padaryti išvadą, kad bendrovė klientams atitinkamų nuolaidų netaikė, t. y. mokesčių administratorius nenustatė VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punkte apibrėžtų faktų ir aplinkybių (Taisyklių 6.1 p.). Todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 str. ir nustatyti bendrovei mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Nurodo, kad apskaičiuodamas bendrovei mokesčius, mokesčių administratorius remiasi tik prielaidomis, todėl skundžiami sprendimai negali būti laikomi pagrįstais. Vienintelis akcininkas UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo, poveikio pajamoms, nes jis neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimu. 2009-03-27 įsakymu patvirtinta bendrovės valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Visos nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo perduotas bendrovei ir jos administracijai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 str. visi akcininkai turi teisę susipažinti su dokumentais, susijusiais su akcininkų susirinkimais, metinėmis finansinėmis ataskaitomis, kitais pagal įstatymą viešais dokumentais, tačiau susipažinimui su konkrečiais dokumentais gali būti taikomi ribojimai, susiję su komercine paslaptimi bei konfidencialios informacijos neskleidimu. Akcininkas neturi pareigos tikrinti ir domėtis kiekvienu įmonės priimamu sprendimu, susijusiu su jos vykdoma ūkine veikla, t. y. neprivalo kontroliuoti visų įmonės atliekamų mokėjimų, sudaromų sandorių ir pan. Bendrovės darbuotojai taip pat negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, nes už jos taikymą bendrovės direktorės įsakymu buvo atsakinga bendrovės administratorė.

Pabrėžia, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog realus pinigų kiekis nesutampa su kasos aparatu, nes, vertindamas subjekto konkretų veiksmą kaip reikalingą ar nereikalingą jo ūkinėje veikloje, atlieka jo kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Bendrovės nuolaidų sistemos taikymas yra verslo prasme logiškas – reikėjo išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujų, išlikti konkurencinga rinkoje ir uždirbti daugiau pajamų.

Kadangi mokesčių administratorius nustatė, kad bendrovė, sudarydama ir vykdydama sandorius su UAB „Foodmaster“, buvo nesąžininga, todėl ji praranda teisę į PVM atskaitą. Tačiau bendrovė viso ginčo nagrinėjimo metu teigė, jog kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinių sunkumų. Tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, mokesčių administratorius turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą. Nenustačius mokėtojo veiksmuose minėtų aplinkybių egzistavimo ar kitų neteisėtų veikų PVM prievolių vykdymo srityje, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama ir išlieka. Bendrovė iš sandorių gavo tiesioginę naudą – įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Daro išvadą, kad teisė į atskaitą gali būti paneigta tik nustačius nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą. Bendrovė neneigia sąsajų su UAB „Foodmaster“, tačiau, mano, kad tokia sąsaja negali paneigti jos teisės į PVM atskaitą, kadangi ji yra įvykdžiusi visas sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o jos nesąžiningumas nėra įrodytas. Be to, bendrovė nėra atsakinga už kito juridinio asmens galimus sunkumus, vykdant savo prievoles, ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, nes sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2009-12-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1365/2009, 2010-09-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-830/2010, 2010-10-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1018/2010, 2004-10-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2010-08-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-721/2010; ETT praktika: 2004-03-03 sprendimu byloje Nr. C-395/02, 2000-06-08 sprendimu byloje Nr. C98/98, 2003-11-27 sprendimu byloje Nr. C-491/01, 2006-05-11 sprendimu byloje Nr. C-384/04.

Teismo posėdyje ir rašytiniuose paaiškinimuose (IV tomo b. l. 7–12) pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remiantis skunde nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad mokesčių administratorius iki šiol nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl neatsižvelgė į bendrovės pateiktus dokumentus ir nenurodė, kokiais dar įrodymais ji turėtų ir galėtų pagrįsti nuolaidų faktinį taikymą. Pažymi, kad visas 50–90 proc. nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo reglamentuotas ir įgyvendintas, laikantis atitinkamos tvarkos, t. y. bendrovė sukūrė atitinkamą nuolaidų sistemą, ją reglamentavo, pritaikė ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Teigia, kad mokesčių administratorius, negalėdamas remtis bendrovės darbuotojų paaiškinimais, kuriais patvirtinamas nuolaidų sistemos egzistavimas, rėmėsi anonimiškai gautais paaiškinimais ir kitų mokesčių mokėtojų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis. Bendrovė, įvesdama 90 ir 50 proc. nuolaidas, iš anksto paskaičiavo, jog vieną kartą žmogui apsilankius restorane ir gavus kuponą, bei apsilankius kitą kartą, 50 proc. nuolaidos atveju žmogus realiai gauna 25 proc., 90 proc. – 45 proc. bendrą nuolaidą. Pažymėjo, kad nuolaidos buvo apskaitomos su administratoriaus kortele siekiant išvengti darbuotojų piktnaudžiavimo.

Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I tomo b. l. 84–91) paaiškina, kad bendrovė, apskaičiuodama mokesčius, į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, t. y. fiksavo tariamai taikytas klientams 50 ir 90 proc. nuolaidas, nors realiai jos nebuvo taikytos, todėl patikrinimo metu už 2009 m. kovo–rugpjūčio mėn. bendrovės mokesčių bazė buvo apskaičiuota MAĮ 70 str. 1 d. ir Taisyklių nustatyta tvarka. Be to, bendrovė neturi teisės atskaityti 2 277 Lt PVM pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes ji buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jos kontrahentas nuo ginčo ūkinių operacijų pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų sąmoningai, t. y. vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų ūkio naujai įsteigtus subjektus veiksmai, į bendrovę perėjo iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, ji ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose, buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri ėmė dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro Food“, pareiškėja perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsiskolinimus. Tai patvirtina, kad bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M. Foodmaster“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Tokie pareiškėjos veiksmai vertinti kaip piktnaudžiavimas ir sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl to ji negali būti laikoma sąžininga.

Nurodo, kad bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad apskaitos dokumentuose nurodomų PVM sumų jos kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų. Jokių veiksmų, kurie rodytų jo siekimą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta, priešingai, buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi.

Atkreipia dėmesį į tai, kad MAĮ 70 str. yra numatytas specialus mokesčių administratoriaus taikomas mokesčių apskaičiavimo būdas, kai mokestinio patikrinimo metu yra nustatyta, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių mokesčių administratorius neturi galimybės apskaičiuoti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, t. y. pagal apskaitos dokumentus. Fiksuojant tariamas klientams nuolaidas, kurios realiai nebuvo taikomos, bendrovėje neįtraukiamos į apskaitą visos realiai gautos pajamos, t. y. bendrovė į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipdama tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, todėl dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dėl šios priežasties yra pagrindas bendrovės mokesčių bazę apskaičiuoti taikant specialų mokesčių apskaičiavimo būdą – pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Pabrėžia, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas bendrovės vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009-03-27 sprendimas, kuriame yra patvirtinta bendrovės valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Tačiau UAB „Makrogrupė“ direktorius ir akcininkas A. P. negalėjo nurodyti kriterijų, kuriais remdamasis nusprendė taikyti 50 ir 90 proc. nuolaidų kuponus. 2009-04-27 tarp visų viešojo maitinimo tinklo įmonių sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl bendros nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo. Susitarimu patvirtintos nuolaidų kortelių formos (pasinaudojant jomis taikomos nuolaidos) ir dovanų kuponų pavyzdinės formos, t. y. šiame susitarime nėra patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, bei su šiuo kuponu taikomos nuolaidos. Todėl akivaizdu, kad visų tinklui priklausančių įmonių pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje dėl bendros nuolaidų sistemos nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (50–90 proc.) įvedimo ar jų taikymo. Nuolaidų kuponai su 90 proc. nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009-07-15 UAB „GG7“ sukurtą maketą. Kortelės su 90 proc. nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 proc. nuolaida minėta bendrovė nėra gaminusi, kas pagamino minėtuosius kuponus, bendrovė mokestinio patikrinimo metu nenurodė.

Mano, kad apie tai, jog kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 ar 50 proc. nuolaida, nebuvo realiai dalijami, galima spręsti ir iš bendrovės darbuotojų pateikiamų paaiškinimų. Pagal bendrovės direktorės įsakymu patvirtintiną nuolaidų kuponų dalijimo tvarką, tokius kuponus galėjo dalyti tik direktorė ar administratorė ir tik tvarkoje nurodytiems asmenims. Nuolaidų kuponai, kurių pavyzdžiai nurodomi bendrovės 2009 m. balandžio mėn. dokumentuose ir kurie suteikė teisę pasinaudoti nuolaidomis, buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos mėn. Duomenų apie tai, kas atspausdino nuolaidų kuponus, pagal kurios tariamai buvo suteikiamos 50 proc. nuolaidos, nėra. Iš bendrovės darbuotojų pateiktų paaiškinimų matyti, kad mokestinio patikrinimo metu pateiktas įsakymas dėl nuolaidų kuponų taikymo realiai nebuvo vykdomas, nes darbuotojai negalėjo įvardyti kriterijų, kuriais remiantis buvo atrenkami klientai, nurodė, kad kuponų patys nedalijo, nors pagal direktorės paaiškinimą lojalius klientus atrinkdavo padavėjos. Nėra pagrindo teigti, kad bendrovė neva taikydama 90 arba 50 proc. nuolaidas, siekė reklamai būdingų tikslų, nes pareiškėja turėjo pakankamai rinkodaros priemonių, kuriomis galėjo skatinti ir skatino savo paslaugų teikimą. Be to, tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynaisiais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža. Šių aplinkybių bendrovė neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms, atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių nuostatų, kad tokio dydžio nuolaidos būtų taikomos tik tokiu būdu atsiskaitantiems klientams. Teigia, kad iš pirkėjo buvo paimama visa mokėtina suma, o EKA apskaitomi tik 10 arba 50 proc. gautų grynų pinigų priklausomai nuo atvaizduotos taikytos nuolaidos dydžio. Inspekcija atliko vertinimą, t. y. neįtrauktų į apskaitą bendrovės pajamų bazę, nuo kurios skaičiavo PVM, apskaičiavo bendrovės pajamas padidindama 90 proc. (50 proc. „akcija“) tariamai taikytų nuolaidų suma ir nustatė bendrovės pajamų dalį (mokesčių bazę), kuri nebuvo įtraukta į apskaitą. Tokiu būdu nuo nustatytų nedeklaruotų 113 381 Lt pajamų apskaičiavo 18 103 Lt PVM.

Remiasi PVM įstatymo 64 str., MAĮ 70 str. 1 d., Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str., 12 str., 4 d., Taisyklių 4.1, 6.1, 6.2, 6.3 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2004-10-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, 2010-03-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-404/2010, 2009-06-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-695/2009, 2009-10-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1163/2009, 2010-09-13 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-973/2010, 2010-02-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-230/2010, 2011-04-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1385/2011.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskr. VMI atsiliepime (III tomo b. l. 198) į pareiškėjos skundą nurodė, kad palaiko atsakovės atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo.

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė 2 357 pirkimo PVM, ar pareiškėjos apskaitoje fiksuotos 50 ir 90 proc. nuolaidos realiai buvo taikomos, ir atsižvelgiant į taikytas nuolaidas papildomai apskaičiuoto 18 103 Lt pardavimo PVM (I tomo b. l. 14–38, 94–106, 41–54, 128–141, 175–188, 192–198).

Nustatyta, kad pareiškėja 2009 m. kovo–balandžio mėnesiais į PVM atskaitą įtraukė 2 357 PVM pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „M. Foodmaster“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėn. deklaravo 319 783 Lt pardavimo PVM, 202 219 Lt pirkimo PVM ir 117 564 Lt mokėtino PVM, tačiau jo į biudžetą nesumokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėn. bendrovė PVM deklaracijų neteikė (2009-08-13 mokesčių administratoriaus iniciatyva išregistruota iš PVM mokėtojų registro). Patikrinimo metu mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai ir atlikdama ūkines operacijas prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo, nes turėjo galimybę žinoti, kad pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įsigytas prekes PVM nebus sumokėtas.

Sprendžiant teisės į PVM atskaitą klausimą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, 2004-10-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–355/2004 konstatavo, kad įstatyme įtvirtinta prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti (prekės įsigijimo ir realizavimo veiksmai) išreiškia visą pridėtinės vertės mokesčio sistemos esmę – su įsigyta preke sukūrus pridėtinę vertę ir ją realizavus sumokamas pridėtinės vertės mokestis, o mokestis, kurį mokesčio mokėtojas sumokėjo įsigydamas prekes ar paslaugas, reikalingas pridėtinei vertei sukurti, gali būti atskaitomas. Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją jis elgiasi nesąžiningai. Teismas konstatavo, kad mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėja žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie UAB „M. Foodmaster“ veiklos neteisėtumą.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp pareiškėjos ir UAB „M. Foodmaster“, realumo.

Byloje esanti medžiaga (III tomo b. l. 165–175) patvirtina, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų, nes ūkinių operacijų vykdymo metu 100 proc. UAB „M. Foodmaster“ akcijų priklausė A. P.; pareiškėjos steigėja yra UAB „R Star“; pagal 2009 m. vasario 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 70 proc. akcijų nupirko UAB „Makrogrupė“, kuri yra vienintelė akcininkė; pagal UAB „Makrogrupė“ pateiktos ataskaitos duomenis 99 proc. šios įmonės akcijų priklauso A. P.; nuo 2009 m. kovo mėn. UAB „M. Foodmaster“ veiklos vykdymo vietose veiklą vykdo naujai įregistruotos įmonės (tarp jų ir pareiškėja); įmonėse dirba buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai; pareiškėja iš UAB „M. Foodmaster“ perėmė sutartinius įsipareigojimus; pareiškėjos buhalterinę apskaitą tvarko UAB „Makro food“, kurios 100 proc. akcijų priklauso UAB „Makrogrupė“; pareiškėjos direktore dirba V. S., kuri anksčiau dirbo UAB „M. Foodmaster“. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką, todėl pareiškėja žinojo apie UAB „M. Foodmaster“ finansinius įsipareigojimus, taip pat ir tai, kad UAB „M. Foodmaster“ mokėtino PVM į biudžetą nesumokės. Be to, pati pareiškėja neneigia sąsajų su UAB „Foodmaster“, tačiau tvirtina, kad tokia sąsaja negali paneigti pareiškėjos teisės į PVM atskaitą. Tačiau byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „M. Foodmaster“ buvo vykdytos sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus, kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai, į UAB „Mambo Gedimino“ perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, pareiškėjos buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri pradėjo dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro food“, pareiškėja perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsipareigojimus. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nesąžininga mokesčių mokėtoja ir nepripažino jai teisės į PVM atskaitą.

Pareiškėja skunde iš esmės nesutinka su Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio taikymu.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Tokia tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai nustato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

Pagrindu taikyti MAĮ 70 str. nuostatas mokesčių administratoriui buvo iškilusi abejonė dėl pareiškėjos taikytų 50 ir 90 proc. nuolaidų, t. y. mokesčių administratorius nustatė, kad į apskaitą nebuvo įtrauktos visos iš pirkėjų gautos sumos, o nuolaidos klientams realiai nebuvo taikomos.

Mokestinio patikrinimo metu pareiškėja pateikė pareiškėjos vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009-03-27 sprendimą (II tomo b. l. 41), kuriame yra patvirtinta bendrovėje taikomų nuolaidų sistema. Pareiškėjos direktorės 2009-03-27 įsakymu Nr. 09-03-27/2 buvo patvirtintos picerijos „Mambo pizza“ nuolaidų kuponų taikymo taisyklės (II tomo b. l. 52–54), kurios reguliavo 50 ir 90 proc. nuolaidų pritaikymą tik picerijos lankytojams pateikusiems atitinkamus nuolaidos kuponus (II tomo b. l. 28, 30). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) generalinės paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nuolaidų kuponus gaudavo iš UAB „Makro food“ (II tomo b. l. 31–36), kuriai nuolaidų kuponus gamino UAB „GG7“. Taip pat nustatyta, kad nuolaidų kuponai su 90 proc. nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009-07-15 UAB „GG7“ sukurtą maketą (2009-07-17 PVM sąskaita faktūra GG Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. buvo atspausdinti 4 blokai po 32 vienetus kortelių su 90 proc. nuolaida, viso 128 vnt. (II tomo b. l. 90–91, 92–95). Kortelėse jų galiojimo laikas nebuvo nurodytas, jos buvo pagamintos vieną kartą, o toks maketas su 90 proc. nuolaida anksčiau nebuvo gaminamas. Nuolaidų kuponų su 50 proc. nuolaida UAB „GG7“ nėra gaminusi, kas pagamino minėtuosius kuponus pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nenurodė.

Byloje nustatyta, kad klientams, kurie atsiskaitydavo banko kortele 50 proc. „akcija“ ir 90 proc. dydžio nuolaida bendrai sąskaitai nebuvo taikoma, taip pat nebuvo taikoma 50 proc. „akcija“ ir 90 proc. nuolaida bendrai sąskaitai lankytojams, kuriems KKA fiskaliniuose čekiuose apskaičiuota grąža. 50 proc. dydžio nuolaida pavadinimu „akcija“ ir 90 proc. dydžio nuolaida buvo taikoma tik klientams, kurie atsiskaitydavo grynaisiais pinigais be grąžos (II tomo b. l. 84). Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2009-08-31 pareiškėjos „R Keeper“ programoje užfiksuota bendra apyvarta sudaro 540 021 Lt, pritaikytų nuolaidų (nuo 10 iki 90 proc.) suma 146 625 Lt, iš jų pritaikyta 90 proc. – 96 582 Lt, kas sudaro 65,80 proc. nuo bendros nuolaidų sumos ir 50 proc. „akcija“ pritaikyta nuolaida – 16 799 Lt, kas sudaro 11,4 proc. nuo bendros nuolaidų sumos (II tomo b. l. 125, 126). Pagal pareiškėjos pateiktas „R Keeper“ ataskaitas nustatyta, kad 90 proc. nuolaida (iki 2009-07-31) buvo pritaikyta 1832 kartus, o 50 proc. „akcija“ nuolaida (nuo 2009-08-01) buvo pritaikyta 1519 kartų.

Iš patikrinimo metu apklaustų 2010 m. vasario–balandžio mėn. bendrovėje dirbusių darbuotojų paaiškinimų (II tomo b. l. 182–185, III tomo b. l. 176–196) nustatyta, kad padavėjos negalėjo nuosekliai paaiškinti apie 90 proc. nuolaidos pritaikymą, nes tokių nuolaidų nėra taikiusios ir dalinusios. Pagrįstų abejonių dėl tokių nuolaidų buvimo kelia ir tai, kad nuolaidos buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynais pinigais be grąžos. Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas UAB „Makro food“ darbuotojas M. E. parodė, kad 50 ir 90 proc. nuolaidos buvo taikomos, siekiant prisivilioti daugiau klientų. Dėl atsiskaitymų nurodė, kad atsiskaitant kortele pareiškėja turi papildomų banko išlaidų. Kaip liudytoja apklausta padavėja E. K. parodė, kad 90 proc. nuolaida buvo taikoma su administratorės patvirtinimu. Iš kur ir kokie klientai gaudavo tokias nuolaidas ji negalėjo nurodyti. Nuolaida buvo taikoma atsiskaitant grynais pinigais, kuriuos padavėjai įnešdavo į kasą, klientams pateikdavo fiskalinius čekius, t. y. pre-čekius pateikdavo, kai atnešdavo sąskaitą, kai atsiskaitydavo – spausdindavo čekį. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja buvusi pareiškėjos direktorė S. V. parodė, kad iki 2010-01-14 dirbo UAB „Mambo Gedimino“, nuolaidų kuponai buvo dalinami pastoviems klientams, akcininkams per įvairius renginius, juos dalindavo ir maisto pristatymo į namus kuperiai, siekdami pritraukti klientų. Ginčo nuolaidos buvo taikomos visos sąskaitos apmokėjimui. Taip pat parodė, kad klientai galėjo ir negauti fiskalinių čekių, o tik pre-čekį, nes nuolaidą turėjo patvirtinti administratorė. Klientai turėjo atsiskaityti grynais, kad pareiškėja nepatirtų papildomų sąnaudų atsiskaitant bankine kortele. Jei administratorės nebuvo tuo metu, kai klientai atsiskaitydavo, stalas nebuvo uždaromas iki administratorė sutvarkydavo nuolaidas ir uždarydavo stalą. Šių liudytojų parodymai nepatvirtina bendrovėje taikytų nuolaidų realumo, nes nėra adekvatūs rašytiniams įrodymams.

Pareiškėjo atstovo teiginiai, kad faktiškai buvo taikoma atitinkamai 45 ir 25 proc. nuolaida, nes pirmą sąskaitą klientai apmokėdavo 100 proc., nėra pagrįsti, nes nagrinėjamu atveju nuolaidų kuponai nebuvo vardiniai, kita vertus, be taikomos nuolaidos klientai galėjo užsisakyti patiekalų ir gėrimų už žymiai mažesnę sumą nei naudodamiesi teikiama nuolaida, t.y. apmokėdami sąskaitą patiekalų ir gėrimų užsisakyti pvz., už 100 Lt, o naudodamiesi nuolaida – už 500 Lt. Be to, nebuvo ribojama sąskaita kokia nors suma, kuriai galėjo būti taikoma 50 ar 90 proc. nuolaida.

Remiantis pateiktų elektroninių kasos aparatų (EKA) kontrolinių juostų ir čekių duomenimis, byloje nustatyta, kad stalai, kuriems buvo taikomos ginčo nuolaidos buvo „neuždaromi“ ilgą laiko tarpą, į vieną sąskaitą buvo įtrauktas didelis kiekis patiekalų ir gėrimų, atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamų sumą, taip pat darbuotojų patvirtinimais, kad nuolaidos buvo taikomas tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, galima daryti pagrįstą išvadą, kad klientams ginčijamos nuolaidos realiai nebuvo taikomos, o jos buvo skirtos sumažinti traukiamos į apskaitą pareiškėjos apmokestinamąsias pajamas.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad dalis kuponų buvo perimta iš UAB „Ultrapramogos“ (II tomo b. l. 132–160), bet pagal kokius dokumentus minimi kuponai buvo perimti, nenurodė. Mokestinio ginčo byloje nėra pateikta jokių kitų nuolaidų kuponų maketų pavyzdžių, išskyrus tuos, kurie nurodomi pareiškėjos direktorės (duomenys neskelbtini) priede prie įsakymo dėl nuolaidų kuponų taikymo (II tomo b. l. 28, 30). Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad UAB „Makro food“ negalėjo bendrovei perduoti jos nurodyto kiekio 90 proc. nuolaidų kuponų, nes jie buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos mėnesį, jų kiekis yra gerokai mažesnis, negu nurodoma perduota pareiškėjai. Kuponų maketai užsakyti tik tada, kai mokesčių administratorius viešojo maitinimo tinklo įmonėse pradėjo atlikinėti operatyvius patikrinimus.

Įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovė pagrįstai konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina, jog 50 ir 90 proc. nuolaidos pareiškėjos klientams realiai nebuvo taikomos. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir mokesčių administratorius, padidinęs pareiškėjos apmokestinamąsias pajamas jos tariamai taikytų nuolaidų (50 ir 90 proc.) suma, pagrįstai nustatė pareiškėjos neįtrauktų į apskaitą pajamų dalį, nuo kurios papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM. Tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiami sprendimai (I tomo b. l. 14–38, 94–106, 41–54, 128–141, 175–188, 192–198) paliekami nepakeisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos UAB „Mambo Gedimino“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.