Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

2013-02-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1-6-849/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-02-14
Bylos Nr.
1-6-849/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Diana Atajeva
Nukentėjusysis
D. P. K.
Civilinis atsakovas
AB „Lietuvos draudimo“
Kaltinamasis
V. S.
Advokatai
Vidutė Tiškuvienė
Baudžiamoji byla Nr. 1-6-849/2013Procesinio sprendimo kategorijos : 1.2.25.4.5.;2.3.6.4.4 (S)
NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 14 d.Alytus
Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Diana Atajeva,sekretoriaujant Rasai Naruševičienei ir Danguolei Sabaitienei,

dalyvaujant prokurorams Laurai Mačiulytei – Valaitei, Jaunučiui Vailioniui ir Renaldai Kučinskaitei,

kaltinamojo gynėjui advokatui V. P.,nukentėjusiųjų D. P. K. ir D. K. atstovei advokatei Vidutei Tiškuvienei,nedalyvaujant civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimo“ atstovui G. T.,

viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

V. S., a.k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) LR pilietis, vedęs, pensininkas, neįgalus, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) pradinio išsilavinimo, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d.,Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d., t.y. tuo, kad jis 2011-02-22 apie 11.10 val., Alytaus r., Krokialaukio sen., Santaikos km., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus – privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų asmenų ar jų turto saugumui, 134 punkto reikalavimus- atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, vairuodamas automobilį Audi 100, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, ta pačia kryptimi ėjusią pėsčiąją D. K., kurią mirtinai sužalojo.

Kaltinamasis V. S. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino. Parodė, kad jis važiavo snieguoto kelio vėžėmis, ir jam važiuojant paskui priešais jį 10-15 metrų atstumu važiuojantį sunkvežimį, moteris, stovėjusi šalikelėje, pravažiavus sunkvežimiui, staigiai prieš pat jį iššoko į važiuojamą kelio dalį, kad nebuvo įmanoma sustabdyti: pamatęs moterį, jis pirmiausia norėjo išsukti į kairį šoną, tačiau dėl slidumo neišsuko mašinos iš keliavėžių, kuriose buvo ledo - mašina čiuožė provėžose esančiu ledu ir neišlipo iš provėžų, todėl jis negalėjo aplenkti staiga įėjusios į važiuojamąją dalį– į provėžas, moters, dėl ko jis kabino moterį dešiniu veidrodėliu ir moteris galva trenkėsi į jo automobilio stiklą. Po susidūrimo jis dar pavažiavo penkis metrus . Važiuodamas dešimt metrų paskui kitą mašiną jis net negalėjo pagalvoti, kad moteris išeisi į kelią.

Nukentėjusysis D. K. parodė, kad paties įvykio jis nematė. Kad įvykyje žuvo jo motina, jam pranešė draugas iš Lietuvos, nes pats jis gyvena Anglijoje.

Liudytojas M. K. parodė , kad įvykio dieną jis važiavo automobiliu Renault Lagūna pro Santaikos kaimą, jam iš priekio važiavo didelis sunkvežimis, kuris, apvažiuodamas moterį, metėsi į vidurio kelią, paskui grįžo atgal. Iš paskos gal 5 metrų atstumu (tiksliai negali įvertinti) važiavo Audi ir numušė tą moterį. Jis pats važiavo priešpriešais. Einančią moterį jis pamatė tik tuomet, kaip ją aplenkė sunkvežimis- ji ėjo gana sparčiai. Įvykio dieną buvo žiema, ant kelio prisnigta, pats kelias buvo neplatus, su asfalto provėžomis, kurios buvo slidžios, o šalikelės plačios. Kelkraštis nuo provėžos buvo gal metro atstumu, pusnių nebuvo, tik truputį pasnigta ir buvo galima eiti kelkraščiu, tačiau moteris sparčiai ėjo provėža, kuria važiuoja vienas mašinos ratas, ir buvo jam iš kairės. Pravažiavus sunkvežimiui, ji toliau ėjo provėža. Jis pats važiavo 50 km/h greičiu, kaltinamasis irgi panašiai. Automobilis Audi su moterimi susidūrė dešiniu šonu. Jis sekė visą situaciją ir mano, kad jei kaltinamasis būtų norėjęs aplenkti moterį siekiant išvengti susidūrimo su ja, jis buvo pasiruošęs ir spėjęs savo automobiliu pasitraukti į šoną, kad prasilenkti su kaltinamuoju, tačiau jis nematė jokios kaltinamojo reakcijos į susidariusią situaciją - automobilis Audi važiavo lygiai, normaliai. Parodė, kad moteriai buvo galimybė pasitraukti į šoną, nes kelkraštis buvo gana platus, todėl jam buvo keista, kad moteris ėjo važiuojamąja dalimi. Nurodė, kad paskui jį važiavo lengvasis automobilis, ne sunkvežimis. Ar prieš jį važiavo koks automobilis, pasakyti negali.

Liudytoja O. B. parodė, kad įvykio dieną gyvenviete ji ėjo link autobusų stotelės. Kadangi šaligatvio nėra, ji ėjo kelkraščiu, kuris buvo apie 2 metrų pločio ir buvo nuvalytas, ar buvo slidus asfaltas- ji nežino, nes juo nėjo. Važiuojamoji kelio dalis buvo su trimis provėžomis. Ji susitiko su prieš ją einančia D. K., kuri ėjo važiuojamąją kelio dalimi- kraštine provėža, su ja prasilenkė. Tuomet išgirdo trenksmą ir atsisukus pamatė, kad D. K. nublokšta.Tuo metu, kai ji susitiko su D. K., paskui ją važiavo fura ir lengva mašina, tačiau D. K. nesitraukė nuo kelio ir net neatsisuko pasižiūrėti. Kai važiavo fura, D. K. susimėtė, susvyravo. Ji matė, kaip fura šią aplenkė, tačiau D. K. ir toliau ėjo tiesiai, neatrodė, kad mėtytųsi į šonus. Lenkiant D. K., fura buvo išvažiavusi į priešingą eismo juostą, nes norint ją aplenkti, reikėjo išvažiuoti į priešingą eismo juostą`. Ji triukšmą užgirdo tuo metu, kai pro ją pravažiavo lengvoji mašina ir jos jau buvo prasilenkusios. Nurodė, kad prieš trenksmą negirdėjo garso signalo ar stabdžių cypimo. Koks atstumas tarp furos ir lengvosios, ji nežino. Kita juosta važiavo mašinos, kokios- ji nekreipė dėmesio, bet judėjimas buvo. D. K. ėjo ramiai ir lėtai, neskubėjo. Nurodė, kad tokioje situacijoje jei kaltinamasis būtų lenkęs D. K., jis būtų susidūręs su iš priešais važiuojančia mašina.

Liudytojas R. K. parodė, kad jis kaip pareigūnas buvo nuvykęs į įvykio vietą, kurią apžiūrėjęs mano, kad moteris ėjo ne šaligatviu. Kelyje buvo gal trys provėžos, o kelio danga slidi, kelkraštis buvo nuvalytas, tad moteris galėjo eiti juo. Jei nukentėjusioji ėjo dešiniu kelkraščiu, ji pažeidė eismo taisykles, nes turėjo eiti prieš judėjimo kryptį, kad matytų atvažiuojančias mašinas arba kuo dešiniau, ne provėžomis. Įvykio vietoje slydimo požymių nematė. Jo nuomone, jei buvo stabdomas automobilis, slydimo žymių nebus, nes dabar tokia technika, o automobilis Audi 100 turėjo turėti antiblokavimo sistemą, bet to, esant slidžiai kelio dangai, gali ir nesimatyti stabdymo požymių, o ir pravažiuojančios fūros gali greitai nutrinti slydimo žymes.

Liudytojas D. B. parodė, kad vykdydamas darbines funkcijas, buvo nuvykęs pagal pranešimą į įvykio vietą. Buvo žiemos metas, slidu, padarytos keltyje provėžos, kelias nebarstytas. Įvykio vietoje kaltinamasis jam paaiškino, kad pamatęs moterį, norėjo ją apvažiuoti, tačiau pamatė automobilį ir nespėjo sustabdyti, todėl kliudė moterį. Neatsimena, ar kaltinamasis jam sakė, kad bandė stabdyti.

2011-02-22 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota apžiūrėta eismo įvykio vieta, esanti Alytaus r., Krokialaukio sen., Santaikos km.(b.l 6-11 ).

Specialisto išvadoje Nr. M 62/11 (06) konstatuota, kad D. K. mirtis įvyko nuo dėl galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų dangalais, galvos traumos pasekoje, kad jos lavono kraujyje rasta 2,06 promilės etilo alkoholio.( b.l. 27-30).

Specialisto išvada Nr. T-A 1428/11(01) nustatyta, kad V. S. kraujyje etilo alkoholio nerasta (b.l.23).

Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Ikiteisminio tyrimo metu V. S. veika buvo kvalifikuota pagal LR BK 281 str. 5 d.

Kaltinamajam buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis 2011-02-22 apie 11.10 val., Alytaus r., Krokialaukio sen., Santaikos km., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus – privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų asmenų ar jų turto saugumui, 134 punkto reikalavimus- atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, vairuodamas automobilį Audi 100 partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, ta pačia kryptimi ėjusią pėsčiąją D. K., kurią mirtinai sužalojo.

Inkriminuodami kaltinamajam V. S. šią veiką, ikiteisminio tyrimo pareigūnai rėmėsi duomenimis, fiksuotais liudytojų parodymais apklausos protokoluose, apžiūros protokole, specialisto išvadoje.

Ištyrus teismui pateiktus duomenis, kuriais įrodinėjama kaltinamojo kaltė, nustatyta, kad nėra neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių V. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad pėsčioji D. K., būdama neblaivi (nustatytas 2,06 promilių girtumas), ėjusi važiuojamąją kelio dalimi, taip sudarydama kliūtį artėjančiam kaltinamojo automobiliui, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9 ir 43 punktų reikalavimus, nes privalėjo eiti kelkraščiu ir nesudaryti kliūties, netrukdyti važiuojamąja dalimi judančiam transportui, ko pasekoje pati žuvo. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu nurodė kaltinamasis, jas taip pat patvirtina ir apklausti teismo posėdyje liudytojai M. K. ir O. B., tiesiogiai matę ėjusią pėsčiąją, taip pat ir liudytojais apklausti pareigūnai, kurie tai nustatė, apžiūrėję įvykio vietą, bei ekspertizės akto išvados.

Pagal Ekspertizės išvadą, būtent tokie pėsčiosios veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

Sprendžiant klausimą dėl vairuotojo kaltės, svarbu įvertinti objektyvias eismo įvykio aplinkybes, tai yra eismo įvykio metu buvusias meteorologines sąlygas, taip pat kokiu greičiu asmuo važiavo, koks buvo pageidautinas elgesys toje situacijoje, kitų eismo dalyvių veiksmus, techninę galimybę išvengti įvykio.

Ekspertizės akto išvadoje nurodoma, kad automobilio Audi 100 vairuotojas V. S., pastebėjęs jam sudarytą kliūtį, jo eismo juosta ta pačia kryptimi einančią pėsčiąją D. K., privalėjo stabdyti savo vairuojamą priemonę. Išvadoje taip pat nurodoma, kad jeigu jis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo ir laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir partrenkė pėsčiąją, tai tokie jo veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo kilimą, tačiau jei jis neturėjo tokios techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo, tai jo veiksmai neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu.

Todėl šiuo atveju įrodinėjant V. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, turi būti nustatinėjama, ar kaltinamasis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo ir laiku sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę.

Pažymėtina, kad kaltinimas dėl V. S. inkriminuojamos veikos iš esmės buvo grindžiamas tik vienintelio liudytojo M. K., tiesiogiai mačiusio įvykį parodymais, nes liudytoja O. B., nors ir buvo įvykio vietoje, paties įvykio mechanizmo nematė.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. K. parodė, kad jam iš priekio važiavo didelis sunkvežimis, kuris, aplenkė einančią moterį, o iš paskos gal 5 metrų atstumu važiavo Audi ir numušė tą moterį. Sparčiai einančią moterį jis pamatė tik tuomet, kai ją aplenkė sunkvežimis, kuri ir toliau ėjo provėža. Nnurodė, kad jis sekė visą situaciją ir jo nuomone, kaltinamasis galėjo aplenkti moterį siekiant išvengti susidūrimo, nes jis buvo pasiruošęs ir spėjęs savo automobiliu pasitraukti į šoną, kad prasilenkti su kaltinamuoju, tačiau jokios kaltinamojo reakcijos į susidariusią situaciją jis nematė - jo teigimu, automobilis važiavo kaip ir važiavęs.

Tačiau tokie liudytojo parodymai kelia teismui abejonių, nes vairuojantis asmuo, važiuojantis priešpriešine juosta ir privalantis stebėti kelią prieš save, negali tuo pačiu metu betarpiškai „sekti visą situaciją“ ir, nebūdamas specialistu, gerai matyti ir įvertinti visas autoįvykio kilimo ir susidarymo aplinkybes.

Taip pat šis liudytojas teigia, kad kaltinamasis jo nuomone, nestabdė, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, važiuojamoji kelio danga buvo provėžuota, o provėžos buvo slidžios, ką patvirtino visi apklausti teismo posėdyje liudytojai, ir tokiu atveju, kaip patvirtino liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. K., pagal savo atliekamo darbo pobūdį turintis profesinių įgūdžių tirti įvykio aplinkybes, kad esant tokiai slidžiai kelio dangai, jei ir automobilis stabdomas, slydimo ir stabdymo žymių gali ir nesimatyti.

Be to, liudytojo M. K. parodymai, kad pėsčioji ėjo sparčiai ir tiesiai provėža, skiriasi nuo liudytojos O. B. parodymų, kuri parodė, kad pėsčioji ėjo ramiai ir lėtai, tačiau pravažiuojant furai, metėsi į šoną. Taip pat liudytojas M. K. nurodė, kad kaltinamasis turėjo galimybę aplenkti pėsčiąją, nes jis, jei kaltinamasis būtų ją lenkęs, būtų spėjęs pasitraukit, tuo tarpu liudytoja O. B. parodė, kad jei kaltinamasis būtų lenkęs pėsčiąją, jis būtų susidūręs su priešais atvažiuojančia mašina.

Tokie liudytojo M. K., kaip įvykio stebėtojo, parodymai yra tik vertinamojo pobūdžio ir negali objektyviai patvirtinti, kad kaltinamasis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja, todėl tokiais jo parodymais grįsti kaltinamojo kaltę teismas neturi jokio pagrindo.

Kita įvykio vietoje buvusi liudytoja O. B. paties įvykio mechanizmo nematė, nes kaltinamojo automobilis partrenkė pėsčiąją jai už nugaros. Ji negalėjo taip pat nurodyti, koks atstumas buvo tarp furos ir lengvosios, todėl jos parodymai esminės reikšmės įrodinėjant kaltinamojo kaltę šioje byloje neturi.

Kitų liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, byloje nėra.

Tuo tarpu kaltinamasis V. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę ir teigė, kad jis ėmėsi visų reikiamų priemonių išvengti susidūrimo su žuvusia pėsčiąja, paaiškindamas, kad jis važiavo slidžia kelio danga, ir jam važiuojant paskui priešais jį 10-15 metrų atstumu važiuojantį sunkvežimį, moteris staigiai prieš pat jį iššoko į važiuojamą kelio dalį, kai jau nebuvo įmanoma sustabdyti: pamatęs moterį, jis pirmiausia norėjo išsukti į kairį šoną, tačiau dėl slidumo neišsuko mašinos iš keliavėžių, kuriose buvo ledo, - mašina čiuožė provėžose esančiu ledu ir neišlipo iš provėžų, todėl jis negalėjo aplenkti staiga įėjusios į važiuojamąją dalį– į provėžas, kad važiuodamas dešimt metrų paskui kitą mašiną jis net negalėjo pagalvoti, kad moteris išeis į kelią.

Nors kaltinamojo paaiškinimai dalinai skiriasi nuo jo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vertinant tai, kad kaltinamasis yra senyvo amžiaus ir buvo atsidūręs sudėtingoje, stresą iššaukiančioje avarinėje situacijoje, kuomet per labai trumpą laiką labai sunku tiksliai ir detaliai įvardinti bei apibūdinti savo veiksmus, ir atsižvelgiant į tai, kad nuo įvykio padarymo iki bylos nagrinėjimo teisme praėjęs nemažas laiko tarpas, tokie jo parodymų netikslumai yra neesminiai ir nevertintini kaip prieštaringi parodymai.

Pažymėtina, kad teismas vertina ne pavienius įrodymus, o bendrą jų visumą.

Šiuo nagrinėjamu atveju, sistemiškai vertinant kitus bylos esančius duomenis, iš kaltinamojo paaiškinimų matyti jo vieninga pozicija, kad jis reagavo į susidariusią situaciją ir ėmėsi priemonių išvengti susidūrimo.

Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina kaltinamojo nurodomas aplinkybes, kad jis stengėsi išvengti susidūrimo su pėsčiąja, bet atsižvelgiant į objektyvias eismo aplinkybes, jis neturėjo tokių galimybių.

Liudytojas D. B. parodė, kad vykdydamas darbines funkcijas, įvykio vietoje kaltinamasis jam paaiškino, kad pamatęs moterį, norėjo ją apvažiuoti, tačiau pamatė automobilį, bandė stabdyti ar nespėjo sustabdyti, todėl kliudė moterį, o tai iš esmės patvirtina kaltinamo paaiškinimus, kad jis ėmėsi priemonių išvengti susidūrimo.

Be to, iš bylos duomenų matyti, kad kelio provėžos, kuriomis važiavo kaltinamojo automobilis, buvo slidžios, prieš jį nedideliu atstumu – pagal kaltinamojo ir liudytojo M. K. parodymus, apie 5-10 metrų važiavo didelis automobilis – sunkvežimis, kuris ribojo kaltinamajam matomumą ir pėsčiąją kaltinamasis pamatė tik tuomet, kai ją aplenkė sunkvežimis. Nors liudytojas M. K. parodė, kad moteris visą laiką ėjo provėža, tačiau esant tokiomis aplinkybėmis visiškai suprantamas kaltinamo susidariusios situacijos suvokimas ir vertinimas, jam paaiškinant, kad moteris staigiai iššoko prieš pat jį į važiuojamą dalį. Be to, ir liudytoja O. B. patvirtino, kad pravažiuojant furai, pėsčioji susimėtė, susvyravo.

Atsižvelgiant į tokią situaciją, yra pagrindas tikėti kaltinamojo parodymais, kad jis neturėjo galimybių išvengti susidūrimo su pėsčiąją.

Be to, ekspertizės akte nurodoma, kad V. S. važiuodamas 50 km/h greičiu, turėjo galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo laiku sustabdydamas savo automobilį, jeigu turėjo objektyvią galimybę pastebėti pėsčiąją būdamas ne mažesniu kaip 45,5 atstumu iki jos pratrenkimo vietos, važiuodamas 40 km/h greičiu- ne mažesniu kaip 32,0m. atstumu, važiuodamas 35 km/h greičiu- ne mažesniu kaip 26,1 atstumu.

Jei vadovautis vien tik kaltinamojo ir susidūrimą mačiusio liudytojo M. K. vertinamaisiais parodymais, kad V. S. važiavo 50 km/h greičiu, o atstumas tarp sunkvežimio ir V. S. vairuojamo autobilio galėjo būti nuo 5 iki 10 metrų, yra pagrindas manyti, kad ir pėsčiąją V. S. galėjo pamatyti panašiu atstumu. Tokiu atveju pagal ekspertizės išvadas, V. S. neturėjo objektyvios galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo laiku sustabdant savo automobilį, todėl jo veiksmai neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

Tokiu atveju net jeigu ir kaltinamojo V. S. paaiškinimai būtų vertinami kritiškai, valstybinis kaltintojas turėjo pateikti neginčijamus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius kaltinamojo kaltę. Tuo tarpu, kaip jau buvo ankščiau minėta, kaltinamojo kaltė buvo grindžiama vieninteliais tik vertinamojo pobūdžio liudytojų M. K. ir O. B. parodymais.

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Tam, kad įrodyti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką, visi įrodymai įrodomąja prasme turi būti stiprūs, neginčijami bei nekeliantys abejonių. Įrodymai turi pilnai pagrįsti kaltinamojo padarytą veiką, papildyti vienas kitą ir būti sistemoje, o ne būti tik nepagrįstų faktų, teismui pateiktų kaip įrodymai, kratinys.

Tokiu būdu, ištyrus teisme ir įvertinus byloje esančių visumą įrodymų, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, nustatyta, kad šie įrodymai yra abejotini ir neįrodantys kaltinamojo padarytos veikos, pagrįsti tik prielaidomis, nors šioje byloje valstybinis kaltintojas teismui turėjo pateikti neginčijamus kaltumo įrodymus.

Be to, kaip matyti iš ekspertizės akto, tam, kad neginčijamai nustatyti V. S. kaltę ir aplinkybes, ar jis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios patrenkimo ir laiku sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę, būtina nustatyti, nustatyti V. S. vairuojamo automobilio greitį ir kokiu atstumu V. S. turėjo objektyvią galimybę pamatyti jam sudaromą kliūtį (ta pačia kryptimi einančią pėsčiąją), tačiau tokių patikimų duomenų byloje nėra.

Ekspertizės akte nurodoma, jog nors eismo įvykis ir įvyko teisiame kelio ruože šviesiu paros metu, tačiau automobilio vairuotojui einančią pėsčiąją užstojo priekyje važiavęs krovininis automobilis, todėl negalima nustatyti, kokiu atstumu V. S. turėjo objektyvią galimybę pamatyti jam sudaromą kliūtį (ta pačia kryptimi einančią pėsčiąją), taip pat negalima nustatyti ir automobilio judėjimo greičio, todėl vienareikšmiškai nustatyti ar V. S. laiku stabdydamas savo vairuojamą automibnilį turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, negalima.

Tokiu būdu, nesant neginčijamų ir tikslių duomenų, kokiu greičiu važiavo kaltinamasis, koks buvo tikslu atstumas tarp jo vairuojamo automobilio ir pėsčiosios, teismui nėra galimybės nustatyti, ar kaltinamasis turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo.

Kadangi prielaidomis nuosprendis grindžiamas būti negali, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Taigi, nesant byloje neginčijamų įrodymų, įrodančių V. S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, jis pagal LR BK 281 str. 5 d. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1p.).

Dėl civilinio ieškinio.

Byloje civiliniams atsakovams V. S. ir draudimo bendrovei „Lietuvos draudimas“ yra pareikštas nukentėjusiųjų D. P. K. ir D. K. civilinis ieškinys, kuriuo prašo iš bendrovės „Lietuvos draudimas“ priteisti jų naudai 2.904, 05 Lt. turtinės žalos ir 8.632,00 Lt. neturtinės žalos atlyginimo, o iš kaltinamojo V. S.- kiekvienam po 50 000 Lt. neturtinės žalos atlyginimo (t.1, b.l. 103-105, 61-63).

Pagal BPK 109 str. turtinė ir neturtinė žala atlyginam tik tuo atveju, jeigu ji padaryta nusikalstama asmens veika. Kadangi V. S. nekaltas dėl eismo įvykio, nes šį eismo įvykį sąlygojo D. K. neteisėti veiksmai, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys atmestinas.

Taip pat savo civiliniu ieškiniu nukentėjusieji prašo priteisti ir advokato atstovavimo išlaidas. Pagal BPK 106 str. nukentėjusiųjų turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti turi teisę priteisti kaltinamąjį asmenį pripažinus kaltu. Kadangi kaltinamasis yra nekaltas, šios nukentėjusiųjų patirtos išlaidos taip pat nepriteistinos (BPK 106 str. 2d.).

Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo.

2012-04-05 Kauno apygardos teismo nutartimi V. S. jo atžvilgiu buvo taikytos laikinas nuosavybės teisių apribojimas, t.y. laikinai, kol bus išnagrinėta byla, apribotos V. S. nuosavybės tesiės į nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, o jo nesant, į pinigines lėšas, 100.000 litų uždraudžiant disponuoti šiuo turtu.

Išteisinus V. S., laikinas nuosavybės teisių apribojimas naikintinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 304-307 str.,

nusprendžia:

V. S. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 281 str. 7d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo požymių.

V. S. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykit, panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nukentėjusiųjų D. P. K. ir D. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos bei išlaidų, turėtų už advokato pagalbą, atlyginimo atmesti.

Panaikinti 2012-04-05 Kauno apygardos teismo nutartimi V. S. taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą.

Teisėja Diana Atajeva