Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-10-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-883-135-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-30
Bylos Nr.
1A-883-135-2014
Teisminio proceso Nr.
1-81-1-00600-2014-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Boleslovas Kalainis
Nuteistasis
D. K.
Kategorijos

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-883-135/2014;

Teisėja Daiva Šabanskienė Proceso Nr. 1-81-1-00600-2014-7;

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teisėjų Vaclovo Iždono ir Boleslovo Kalainio,sekretoriaujant Audronei Peleckienei,dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Kungiui,nuteistojo D. K. gynėjui adv. Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64¹ str., bausmė sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė paskirta 4 (ketveri) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2012-06-18 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2014-06-29 iki 2014-06-30.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, t. y. 2014 m. birželio 28 d., apie 22 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, R. miesto šventės metu, tyčia, asmeninio konflikto metu, turėdamas rankoje mobiliojo ryšio telefoną metė jį į veidą savo sugyventinei B. T. ir padarė ant kairiojo skruosto patinimą, kraujosruvą po akimi ir nedidelę žaizdelę nosies srityje, tuo sukėlė nukentėjusiajai B. T. fizinį skausmą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo jį išteisinti. Nurodo, kad įvykio dieną grįžęs iš darbo po naktinės pamainos ir atsikėlęs nerado namuose savo sugyventinės B. T., išėjo jos ieškoti, tuo metu vyko R. miesto šventė, sugyventinę jis sutiko neblaivią miesto parke, tarp jų kilo konfliktas dėl jų mažamečio vaiko priežiūros. Teigia, kad jis paprašė iš savo sugyventinės mobilaus ryšio telefono ir pajuokavo, jog skambins jos motinai, dėl ko sugyventinė supyko ir sudavė vieną smūgį jam į kaklą, norėjo atimti telefoną. Tada jis (nuteistasis), norėdamas jai grąžinti telefoną, metė telefoną link jos tikėdamas, jog ji pagaus, tačiau sugyventinė, būdama apsvaigus nuo alkoholio, nesureagavo ir telefono nepagavo. Nuteistojo teigimu, teismas netinkamai įvertino visas aplinkybes ir be pagrindo jį nuteisė už smurtą artimoje aplinkoje, kadangi sužaloti sugyventinės jis nenorėjo, o jo elgesį išprovokavo pati sugyventinė, kuri, prablaivėjusi, jam atleido ir prašė teismo jo neteisti. D. K. nuomone, policijos pareigūnai pasielgė neteisingai priimdami pareiškimą iš neblaivios sugyventinės, kuri, nuteistojo nuomone, neadekvačiai įvertino visas aplinkybes. Nuteistasis nurodo, kad yra dirbantis, išlaiko mažametį vaiką, o jo sugyventinė nedirba, todėl viena nepajėgs išlaikyti vaiko. Apelianto nuomone, šiuo atveju byla turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas

Įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus bei nuosprendžiu įvertintus įrodymus kolegija konstatuoja, kad D. K. pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo sugyventinei B. T. nuteistas pagrįstai.

Nuteistasis D. K., apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, LR BPK 20 str. nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl D. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teisme nagrinėjant bylą D. K. savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, jog konfliktuodamas su B. T. jis buvo labai susinervinęs ir supykęs metė mobilaus ryšio telefoną į ją, ar pataikė, nematė, tik matė nukritusį ant žemės telefoną, tada nusisuko ir nuėjo namo, pripažino, kad galėjo pataikyti į veidą ir padaryti kraujosruvą (158 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu D. K. nurodė, jog jo sugyventinė dėl to, kad jis paliko be priežiūros jų mažametį sūnų, pradėjo jam priekaištauti ir jį įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, tuo metu jis kalbėjo mobilaus ryšio telefonu, o pabaigęs pokalbį ir nebepakęsdamas sugyventinės įžeidinėjimų, jis metė telefoną į sugyventinę, ar pataikė į veidą, ar ne, jis nematė, nes apsisuko ir nuėjo, tačiau mano, kad galėjo pataikyti (34-35, 40 b. l.).

B. T. protokole – pareiškime policijos komisariatui nurodyta, jog įvykio metu kilus konfliktui tarp jos ir jos sugyventinio D. K., sugyventinis jai sudavė vieną kartą rankoje turėtu mobilaus ryšio telefonu į kairį žandą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, veide atsirado mėlynė ir ištino žandas (5 b. l.). Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, jog girtas sugyventinis D. K. mobilaus ryšio telefonu trenkė B. T. į žandą ir į nosį vieną smūgį, užfiksuota kraujosruva prie kairės akies (7-8 b. l.). Kraujosruva ties kairia akimi matyti ir byloje esančioje fotelentelėje (21 b. l.). B. T., apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog kilus konfliktui su sugyventiniu dėl jų mažamečio vaiko priežiūros, D. K., nieko nesakęs, sudavė jai vieną kartą rankoje turėtu mobilaus ryšio telefonu į kairį žandą, dėl ko jai pradėjo tekėti kraujas ir buvo sukeltas fizinis skausmas (12, 14 b. l.).

Tai, kad apeliantas skunde tvirtina, jog jis tikslo suduoti telefonu nukentėjusiajai neturėjo, o tik mesdamas telefoną sugyventinei siekė jį jai sugrąžinti, jo kaltės nepašalina. Atsakomybė dėl nukentėjusiojo sužalojimo smurtaujant kyla ir esant kaltininko netiesioginiai tyčiai. Pagrindo išvadai byloje, jog D. K. nustatytus veiksmus atliko išprovokuotos savo sugyventinės, t. y. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, taip pat nėra. Bylos įrodymai patvirtina, kad tarp nukentėjusiosios ir jos sugyventinio vyko žodinis konfliktas, kurio metu D. K. tyčia metė į ją rankoje turėtą mobilaus ryšio telefoną. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo adresu sakomi sugyventinės necenzūriniai žodžiai jį supykdė, o dėl galimai jam suduoto sugyventinės smūgio į kaklą jis fizinio skausmo nepajuto (40 b. l.). Esant nustatytoms įvykio aplinkybėms konstatuoti, kad veikos padarymą išprovokavo nukentėjusiosios elgesys, nėra pagrindo.

Dėl apelianto skundo teiginio, jog pranešimo apie smurtą policijai metu nukentėjusioji buvo apsvaigus nuo alkoholio, dėl ko neadekvačiai vertino įvykio aplinkybes, pažymėtina, jog B. T. apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ne tik iš kart po įvykio, kada jai buvo nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio, tačiau ir praėjus 8 dienom po įvykio, t.y. 2014-07-07. Šios apklausos metu nukentėjusioji iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir įvykio metu, todėl tvirtinti, jog dėl apsvaigimo nuo alkoholio ji neteisingai nurodė įvykio aplinkybes ir elgėsi neadekvačiai, pagrindo nėra.

Apeliantas skunde nurodo, kad baudžiamoji byla šiuo atveju turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (BPK XXX skyrius).

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, – savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Taigi, BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra specialusis subjektas – smurtą pavartojęs asmuo su nukentėjusiuoju turi būti siejamas artimos giminystės ar šeimyniniais santykiais. Šis požymis turi būti įrodytas baudžiamojoje byloje, o jo nesant – veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų nustatyta, jog 2014-06-28 D. K. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai B. T.. Vadovaujantis BK 248 straipsniu, pateikiančiu baudžiamuosiuose įstatymuose vartojamų sąvokų išaiškinimą, artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šeimos nariai – kartu su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos artimą aplinką apibrėžia kaip aplinką, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Taigi, asmenis turi sieti gyvenimas kartu bei bendro ūkio tvarkymas siekiant bendrų poreikių patenkinimo. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, D. K., nors ir nesusituokęs, tačiau gyvena kartu su B. T., kartu augina mažametį sūnų. Aukštesniojo teismo nuomone, šių duomenų pakanka padaryti išvadai apie nuteistojo D. K. ir nukentėjusiosios B. T. gyvenimą artimoje aplinkoje, todėl D. K. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 2 d., kuris nepatenka į BPK 407 str. išvardintų nusikalstamų veikų sąrašą, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka.

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Skirdamas nuteistajam D. K. bausmę už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK VIII skyriaus (Bausmės skyrimas) nuostatų nepažeidė ir apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo metu, neatlikęs laisvės atėmimo bausmės). Apylinkės teismas, skirdamas D. K. bausmę, atsižvelgė į nustatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, o taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kitus D. K. asmenį charakterizuojančius duomenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais skiriamos švelnios bausmės, kitų D. K. teisinę padėtį lengvinančių institutų taikymas, apeliantui poveikio nedarė – jis toliau pažeidinėja įstatymus. Visos paminėtos aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta sprendžiant dėl D. K. taikytinos baudžiamosios atsakomybės, rodo didesnį apelianto ir jo neteisėto elgesio pavojingumą, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui griežčiausią realią BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę – laisvės atėmimą, nes nagrinėjamu atveju manyti, jog bausmės tikslus pavyks pasiekti skyrus švelnesnę bausmę D. K., nėra pagrindo. Nuteistajam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra gerokai mažesnė už BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės rūšies vidurkį (1 metai 1 mėnuo 15 dienų) ir, kolegijos nuomone, nelaikytina aiškiai per griežta, yra tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamu nuosprendžiu D. K. pagal BK 140 str. 2 d. paskirtą bausmę nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Be to, atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas ir taip nuteistajam D. K., taikydamas BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatas, pagal BK 140 str. 2 d. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl dar labiau mažinti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

BK 63 str. ir 64 str. yra reglamentuotos bausmės skyrimo kaltininkui už kelias nusikalstamas veikas ar kai neatlikęs bausmės, pastarasis padaro naują nusikalstamą veiką, taisyklės. Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui D. K. galutinę subendrintą bausmę ir taikydamas BK 64 str. nuostatas, klaidos nepadarė ir bausmes subendrino tinkamai.

Skundu D. K., be kita ko, apeliuoja į jo šeimai reikalingą pagalbą buityje ir pan., tačiau tai savaime nepaneigia nei jo įvykdyto nusikaltimo fakto, nei jo kaltės nusikaltimo padaryme.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Bronius ZalagaTeisėjai Vaclovas IždonasBoleslovas Kalainis