Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-01-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-193-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-09
Bylos Nr.
1A-8-193-2013
Teisminio proceso Nr.
1-50-9-00044-2010-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
Kaltinamasis
L. L.
Advokatai
Valentinas Baltrūnas
Kategorijos
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-193/2013

Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00044-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant:prokurorui Edgarui Baltrimavičiui,išteisintajai L. L.,gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro E. Baltrimavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 nuosprendžio, kuriuo L. L. išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 198 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

L. L. buvo kaltinama tuo, kad ji 2010 m. rugsėjo 10 d. apie 13.55 val., UAB (duomenys neskelbtini) salone, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, iš UAB (duomenys neskelbtini) duomenų bazės, kurioje kaupiama informacija apie asmenų telefoninius ryšius, neteisėtai įgijo neviešus elektroninius duomenis – A. B. priklausančio mobilaus ryšio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) skambučių ir SMS žinučių suvestines ir, atspausdinusi jas popieriuje, paskleidė šiuos neviešus elektroninius duomenis, perduodama juos nenustatytam asmeniui.

Šalies argumentai

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 nuosprendį ir L. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teigia, kad teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl šis nuosprendis yra nepagrįstas. Mano, kad teismas tendencingai analizavo bei netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžių metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant L. L. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 198 str. 1 d. Prokuroras nesutinka su nuosprendyje išdėstytais išteisinimo motyvais ir teigia, kad UAB (duomenys neskelbtini) patalpos, kuriose dirba L. L. ir jos kolegos, nėra laisvai prieinama vieša vieta, į kurią laisvai gali patekti ir kurioje laisvai, nekontroliuojamai gali veikti bet kuris praeivis, o tuo labiau netrukdomas naudotis L. L. darbiniu kompiuteriu be jos žinios, leidimo ir sutikimo. Teismas savo sprendimą nepagrįstai motyvuoja tuo, kad L. L., jos pačios teigimu, nemokėjo dirbti su „Labas“ klientų sistema, nes jos tiesioginis darbas yra susijęs su verslo klientais. Prokuroras teigia, kad vertinant tokią teismo motyvaciją būtina atsižvelgti į tai, kad realiai joks asmuo negali teigti apie kito asmens kokių nors „nemokėjimų“ nebuvimą, nes tokia aplinkybė yra techniškai nepatikrinama, ypač kai suinteresuotas asmuo sąmoningai slepia patį „mokėjimo“ kažką atlikti faktą. Teismas savo sprendimą taip pat nepagrįstai motyvavo tuo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pas L. L. į kabinetą ateidavo I. R., kuri su L. L. leidimu prisėsdavo prie jos kompiuterio bei pati atsispausdindavo savo vyro telefono abonentų, kurių jis turėjo ne mažiau kaip penkis, sąskaitas. Tokia aplinkybė nėra pagrindas teigti, kad A. B. telefono skambučių išklotines paėmė ne L. L., o kitas asmuo. Teismas savo sprendimą taip pat motyvuoja tuo, kad kaltinamoji ir liudytoja E. G. patvirtino aplinkybę, kad I. R. vėliau buvo atėjusi į saloną ir atsiprašė L. L. už tai, kad „pridarė jai bėdos“. Vertinant šią aplinkybę būtina atsižvelgti į tai, kad pati I. R. kategoriškai neigė tokias kaltinamosios ir liudytojos nurodytas aplinkybes, kurios šioje situacijoje yra vertintinos kaip kaltinamosios pateikta versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad dalis A. B. telefono skambučių išklotinių buvo paimtos iš sistemos, prisijungimas prie kurios nėra kaip nors fiksuojamas, todėl nesant galimybei nustatyti konkretaus prie sistemos prisijungusio asmens šioje dalyje L. L. ir nebuvo kaltinama. Antra dalis A. B. telefono skambučių išklotinių buvo paimtos iš UAB (duomenys neskelbtini) duomenų bazės, prisijungimui prie kurios yra reikalingas prisijungimo kodas. Pati L. L. paneigė faktą, kad ji būtų kam nors pasakiusi ar nurodžiusi savo prisijungimo prie sistemos slaptažodžius, todėl darytina pagrįsta išvada, kad tik ji pati ir niekas kitas pasinaudojusi savo prisijungimo prie sistemos (duomenų bazės) slaptažodžiu galėjo prisijungti prie duomenų bazes ir paimti A. B. telefono skambučių išklotines bei atspausdinusi jas ant popieriaus vėliau perduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Aplinkybė, kad L. L. nepažįsta paties A. B., nepaneigia fakto, kad ji galėjo padaryti aukščiau paminėtus nusikalstamus veiksmus kieno nors prašymu. Prokuroro manymu, L. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 198 str. 1 d., yra pilnai ir neginčytinai įrodyta kaltinamajame akte nurodytomis įvykio aplinkybėmis bei surinktais įrodymais.

Išteisintoji L. L. atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą nesutinka su skundo motyvais ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, paliekant galioti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-04-19 nuosprendį. Mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas. Teigia, kad byloje yra tik duomenys, patvirtinantys, jog telefono pokalbių išklotinė buvo ištraukta pasinaudojant jos darbe naudojamo kompiuterio prisijungimo duomenimis, tačiau ta aplinkybė neįrodo, jog tai padarė būtent ji, kadangi, kaip teisme patvirtino liudytojai A. J., R. V., A. A., A. G., T. G., E. G. – nukopijuoti ekrano turinį ir atspausdinti informaciją trunka 5 sekundes ir, kad šį veiksmą gali atlikti bet kuris prie įjungto kompiuterio prisėdęs asmuo, mokantis dirbti su šia sistema. Išteisintosios teigimu, neginčijamai įrodyta, jog vykdydama savo tiesiogines funkcijas ji dirbo tik su verslo klientais, su „Labas“ klientų sistema jai dirbti nepriklausė, ir ji nedirbo, be to, su šia sistema dirbti nemokėjo ir nemoka. Byloje taip pat nustatyta, kad ji nepažinojo nei vieno iš asmenų – A. B., D. F., M. R., G. K., su jais nėra bendravusi, niekas jos neprašė ištraukti A. B. priklausančio mobilaus ryšio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) skambučių ir SMS žinučių suvestines, ir ji to nedarė. L. L. teigia galinti tik numanyti, kad tai padarė buvusi UAB (duomenys neskelbtini) salono darbuotoja I. R., nes būtent ji dirbo su (duomenys neskelbtini) klientų sistema, tuo metu lankėsi salone, o iš bylos medžiagos matyti, kad jos vyras M. R. bendravo su D. F., kuris prašė M. R. gauti A. B. priklausančio telefono numerio skambučių ir SMS suvestines ir šis jas gavo. Be to, I. R. jos atsiprašė, todėl ne kas kitas, o tik I. R. galėjo tai padaryti.

Išteisintoji atsikirtime be kita ko pastebi, kad jai suformuluotame kaltinime net nebuvo nurodoma, kokį įstatymą, poįstatyminį aktą, įmonės vidaus darbo tvarkos taisyklių ar instrukcijos punktą ji pažeidė. Teigia, kad jai suformuluotas kaltinimas ne tik, kad nepagrįstas faktiniais bylos duomenimis, tačiau tuo pačiu jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad ji pažeidė LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio (asmens duomenys), 5 straipsnio (asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai), 6 straipsnio (asmens duomenų teikimo būdai) bei 7 straipsnio (asmens kodo naudojimas) reikalavimus.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. To paties straipsnio 5 dalis nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, savo daromas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 str. 3 d. reikalavimų, nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, nurodyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai bei teismo išvados dėl L. L. išteisinimo.

Pagrindiniai prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl jo nuomone, nepagrįsto L. L. išteisinimo yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino su inkriminuota nusikalstama veika susijusius įrodymus, t.y., kad išteisintosios darbo vieta nėra viešai prieinama, nusikalstama veika buvo padaryta pasinaudojus būtent L. L. prisijungimo slaptažodžiu ir kad byloje esantys duomenys nepaneigia aplinkybės, kad ji mokėjo naudotis (duomenys neskelbtini) vartotojų sistema iš kur aptariami duomenys ir buvo gauti, o vėliau paskleisti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį L. L. atžvilgiu, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – pačios kaltinamosios, liudytojų A. J., R. V., A. A., A. G., T. G., E. G., T. M., I. R., M. R. parodymus, rašytinę bylos medžiagą ir pagrįstai išteisino L. L., neįrodžius, kad ji dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Byloje esančiais objektyviais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 9 d. apie 13.55 val., (duomenys neskelbtini) salone, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, iš UAB (duomenys neskelbtini) duomenų bazės, kurioje kaupiama informacija apie asmenų telefoninius ryšius, buvo neteisėtai įgyti nevieši elektroniniai duomenys – A. B. priklausančio mobilaus ryšio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) skambučių ir SMS žinučių suvestinės, atspausdinus šiuos duomenis popieriuje ir perdavus juos nenustatytam asmeniui, buvo paskleisti nevieši elektroniniai duomenys.

Išteisintoji L. L. savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nuosekliai neigė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teikdama paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad kaltinime nurodomų veiksmų objektyviai dėl savo darbo specifikos (ji dirba su verslo klientais, o ne su (duomenys neskelbtini) klientais) atlikti negalėjo, kadangi neturi jokių įgūdžių dirbti su (duomenys neskelbtini) sistema, iš kurios duomenų bazės ir buvo įgyti bei paskleisti aukščiau aptarti nevieši elektroniniai duomenys. Ji parodė, kad 2010 spalio mėnesio pabaigoje ar lapkričio mėnesio pradžioje iš savo vadovo sužinojo, kad jos darbinio kompiuterio pagalba iš sistemos (duomenys neskelbtini) buvo ištraukta jai nežinomo asmens išklotinė. Kadangi ji dirbti su šia sistema nemoka, nes dirba su ryšių operatoriaus UAB (duomenys neskelbtini) verslo klientais ir to niekada nėra dariusi, bendraudama su kolegėmis prisiminė, kad 2010-09-09 pas ją į kabinetą buvo užėjusi buvusi kolegė I. R., kuri trumpam buvo palikta jos kabinete prie jos darbo kompiuterio ir turėjo visas galimybes atlikti jai inkriminuojamus veiksmus, nes ji iki atleidimo iš UAB (duomenys neskelbtini) dirbo su aptariama sistema. Be to, I. R. ateidavo į saloną ir savarankiškai išsitraukdavo iš minėtos sistemos savo sutuoktinio išklotines. L. L. patvirtino, kad telefoninio pokalbio su I. R. metu, pastaroji prisipažino atlikusi neteisėtus veiksmus, tačiau užtikrino, kad tai nieko blogo ir esant reikalui ji savo kaltę pripažins. Dar po dviejų savaičių I. R. užėjusi į (duomenys neskelbtini) saloną jos atsiprašė. Šiuos L. L. parodymus patvirtino viename kabinete su ja sėdinti E. G., nurodydama, kad ji, kaip ir išteisintoji dirba su verslo klientais ir nemoka dirbti su (duomenys neskelbtini) sistema, skirta fizinių asmenų aptarnavimui. Liudytoja pažymėjo, kad ji matė, kaip L. L. išėjus padaryti kavos, buvusi jų salono darbuotoja I. R. buvo prisėdusi prie išteisintosios darbo stalo, nors kokius konkrečius veiksmus pastaroji atliko ji negalėjo nurodyti, tačiau pripažino girdėjusi kaip L. L. vieno telefoninio pokalbio su I. R. metu šiai priekaištavo dėl poelgio neteisėtai pasinaudojus jos kompiuteryje esančia duomenų baze, o dar po dviejų savaičių užėjusi į saloną I. R. girdint liudytojai atsiprašė, kaip ji suprato už tai, kad neteisėtai ištraukė iš L. L. kompiuterio tam tikrus duomenis.

Pažymėtina, kad be L. L. ir E. G. aplinkybę, kad pagal L. L. darbo specifiką ji nesinaudoja (duomenys neskelbtini) sistema ir nemoka atlikti veiksmų, kurie jai inkriminuoti patvirtino ir liudytojai R. V., A. A. ir A. G.. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad aplinkybė, kad L. L. nemoka dirbti su (duomenys neskelbtini) vartotojų sistema yra realiai techniškai nepatikrinama, tačiau pagal byloje surinktus duomenis, teismas negali nei paneigti, nei patvirtinti tokios aplinkybės ir tuo labiau prielaidomis dėl išteisintosios galimybių ir įgūdžių naudotis aptariama sistema, grįsti išvadas dėl jos kaltės.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad L. L. darbo vieta, kur ir buvo atlikta nusikalstama veika yra ne viešai prieinama, kad bet kuris praeivis galėtų pasinaudojęs L. L. prisijungimo kodu, naudotis jos kompiuteriu. Tačiau šie skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems duomenims, t.y. kad L. L. jos nurodomą asmenį kaip galimai ir atlikusį neteisėtus veiksmus ir kuris kaip nurodė liudytojas T. M. betarpiškai buvo suinteresuotas tuos duomenis gauti ne tik dirbo šiame salone, bet ir nesukėlė jokių įtarimų, nes nuolat čia lankydavosi. Pažymėtina, kad I. R. pati pripažino, kad nors ir nebedirbo UAB (duomenys neskelbtini), tačiau jai būdavo leista išsitraukti savo ir savo mobilaus ryšio abonentų išklotines. Šios aplinkybės neneigia nei pati L. L., nei I. R., nei kiti byloje apklausti liudytojais UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Kaip nurodo L. L. ir E. G., kompiuterio prisijungimo kodas įvedamas ne kaskart įeinant į sistemą, o vieną kartą darbo dienos pradžioje, vėliau nebedirbant su kompiuteriu sistema pareikalauja po 15 min. - 30 min. pakartotinai įvesti kodą. Įvertinus tai, kad kaip ir yra konstatavęs pirmosios instancijos teismas, kaltinime nurodytų veiksmų, susijusių su duomenų gavimu, atlikimui pakako vos kelių sekundžių, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šių veiksmų atlikimui buvo būtina iš naujo įvesti prisijungimo kodą.

Pripažintina, kad tokie L. L. veiksmai, kai pašaliniam asmeniui, leidžiama naudotis darbinei veiklai skirtu kompiuteriu galėtų būti vertinti darbdavio drausmine tvarka, tačiau jokiais būdais negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Akcentuotina, kad L. L. inkriminuota nusikalstama veika yra priskirtina tyčinių nusikaltimų grupei ir jį galima padaryti tik veikimu ir tik tiesiogine tyčia. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl galimai L. L. tiesiog atsainaus ar nerūpestingo požiūrio į jos naudojamame kompiuteryje esančių duomenų apsaugą, nesudaro pagrindo jos veiksmus vertinti kaip nusikalstamus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, pirmos instancijos teismo išvadomis, kurios yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuroro apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, iš esmės nepagrindžiant jų jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis nenusveria aukščiau išdėstytų argumentų. Prokuroras nei apeliaciniame skunde nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepateikė jokių naujų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingas išvadas, negu iš esamų duomenų ir įrodymų padarė pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje. Vien prokuroro nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu teismo nuosprendyje nėra pagrindas tvirtinti, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar buvus baudžiamojo proceso pažeidimams.

Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamojo kodekso apibrėžtos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tokia nuomonė formuojama ir teismų praktikoje. Nagrinėjamoje byloje šis baudžiamajai atsakomybei kilti būtino nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios L. L. veikoje egzistavimas neįrodytas – niekuo nepaneigti jos parodymai ir nėra jokių įrodymų, kad būtent L. L. įgijo neviešus elektroninius duomenis – A. B. priklausančio mobilaus ryšio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) skambučių ir SMS žinučių suvestines ir juos paskleidė, taip pat nepaneigus tokių išteisintosios parodymų jokiais ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog L. L. dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 198 str. 1 d.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos 2012-04-19 nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai: Sigitas BagdonavičiusAlgirdas Gaputis