Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-312-232/2018 pagal ieškovės G. D. ieškinį atsakovams G. D., R. J. dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Panevėžio keliai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

19.4. Ieškovės prašymas dėl žodinio proceso nemotyvuotas, nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

22. Ieškovė G. D. apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese. Kolegijos vertinimu, apeliantė nenurodė svarių argumentų, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė žodinio proceso būtinumą grindžia tuo, jog žodine proceso forma siekiama visapusiško ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neatima apeliantei galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismas juos įvertino, ar ne. Be to, būtina akcentuoti ir tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, šalims aktyviai realizuojant procesines teises, o šalių argumentai dėl ginčo esmės grindžiami išsamiais procesiniais dokumentais bei rašytiniais įrodymais. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jo nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarką apeliantės procesinės teisės nebus suvaržytos, todėl jos prašymas netenkinamas.

Dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo vertinimo

24. Tarp šalių kilo ginčas dėl santuokos metu įgyto turto - akcijų perleidimo sandorio teisėtumo, kai tokį sandorį sudarė tik vienas sutuoktinis, neturėjęs kito sutuoktinio rašytinio sutikimo. 1996 m. spalio 2 d. buvo sudaryta AB „Panevėžio keliai“ 209 842 paprastųjų vardinių akcijų, kurių nominali vertė 209 842 Lt (60 744,44 Eur), pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu G. D. pardavė, o atsakovas R. J. pirko minėtas akcijas už 10 Lt (2,90 Eur).

25. Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio SŠK 21 straipsnyje nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek galiojusiame SŠK, tiek ir galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Santuokos metu įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pirkimo – pardavimo sandorio objektu buvo ieškovės G. D. ir atsakovo G. D. santuokos metu įgytos akcijos.

26. SŠK 21 straipsnyje taip pat nustatyta, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Toks reguliavimas iš esmės atitinka ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, įtvirtintą CK (CK 3.92 straipsnis).

28. Pirmosios instancijos teismas iš trečiojo asmens procesiniame dokumente nurodytų duomenų nustatė, kad 1997 m. balandžio 18 d. dovanojimo sutartimi 129 804 vienetus paprastųjų vardinių AB „Panevėžio keliai“ akcijų perleido A. D., kuri 1998 m. gruodžio 30 d. šias akcijas dovanojimo sutartimi perleido (grąžino) atsakovui G. D.. Taip pat nustatė, kad 2002 m. gruodžio 3 d. sutartimi atsakovas G. D. suteikė teisę ieškovei balsuoti AB „Panevėžio keliai“ visuotiniame akcininkų susirinkime. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes (jog ieškovė su sutuoktiniu tarpusavyje sudarinėjo sandorius, kuomet akcijos buvo dovanojamos sutuoktiniui ir vėliau tokiu pačiu sandoriu grąžintos pastarajam, jog šalys sudarė balsavimo teisių perleidimo sutartį), pripažino patvirtinančiomis sutuoktinių pripažinimą, kad G. D. vardu registruotos akcijos valdomos ir priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad pačių sutuoktinių elgesys valdant akcijas pirkėjui, kaip verslo partneriui, leido manyti, kad G. D. veikia kaip vienasmenis akcijų savininkas.

29. Apeliantė, nesutikdama su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde nurodė, jog nepagrįstas teismo išvadas, esą AB „Panevėžio keliai“ akcijos atsakovui G. D. priklausė asmeninės nuosavybės teise, lėmė netinkamai interpretuotos bylos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu. Nors į bylą nebuvo pateiktos pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos akcijų dovanojimo sutartys, pateikti duomenys apie akcijų perleidimą patvirtina, jog apeliantė nebuvo nurodytų dovanojimo sandorių šalimi. Šiuos sandorius su atsakovu G. D. sudarė A. D., kurį pagal šalių paaiškinimus yra atsakovo motina. Šią aplinkybę nurodžius apeliaciniame skunde, atsakovai ir trečiasis asmuo, ją (šią aplinkybę) pripažino (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai lemia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad AB „Panevėžio keliai“ akcijos atsakovui G. D. priklausė asmeninės nuosavybės teise, suformuluota klaidingai vertinant faktines aplinkybes, t. y. padarius akivaizdžią įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidą. Tokio vertinimo kontekste, nebuvo pagrindo daryti išvadą dėl asmeninės nuosavybės ir dėl balsavimo teisių perleidimo sandorio sudarymo reikšmės. Pagal SŠK 21 straipsnio nuostatą, turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Todėl nei ta aplinkybė, jog akcijos buvo apskaitomos atsakovo G. D. vardu, nei ta aplinkybė, kad pastarasis apeliantei perleido akcijų suteikiamas balsavimo teises, neturi reikšmės sprendžiant dėl šio turto nuosavybės formos. Priešingai, ta aplinkybė, jog akcijos buvo apskaitomis tik vieno iš sutuoktinių vardu, objektyviai reikalavo kito sutuoktinio teisės (pavedimo) dalyvauti bendrovės akcininkų susirinkime įforminimo.

30. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė aplinkybę dėl 1997 m. balandžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 30 d. akcijų dovanojimo sandorių turinio, todėl teismo motyvai, jog šiuos sandorius sudarė sutuoktiniai G. D. ir G. D., šalintini.

31. Pagal SŠK 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu.

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-458/1999, išaiškina, kad vertybinių popierių registravimą reglamentuojantys teisės aktai (LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas) nustatė, kad emitentas privalo registruoti vertybinius popierius vertybinių popierių komisijoje, jeigu yra bent viena iš dviejų alternatyvių sąlygų. Vienu iš tokių atveju nurodomas atvejis, jei emitentas yra akcinė bendrovė. Tik uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kaip vertybiniai popieriai nėra registruojami. Teisėjų kolegija šio aiškinimo kontekste, įvertinusi aplinkybę, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistos privalomai registruojamos akcinės bendrovės akcijos, nenustačiusi prielaidų pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl akcijų priklausymo atsakovui asmeninės nuosavybės teise, sprendžia, kad ginčijamam sandoriui sudaryti buvo būtinas apeliantės rašytinis sutikimas. Rašytinio sutikimo nebuvimas suponuoja ginčijamo sandorio neteisėtumo prielaidą.

Dėl ieškinio senaties taikymo

33. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą atsakovų sudarytai akcijų pirkimo – pardavimo sutarčiai ginčyti, nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti, todėl tenkino atsakovo R. J. prašymą taikyti ieškinio senatį, o ieškovės ieškinį atmetė ir šiuo savarankišku pagrindu. Teismo vertinimu, ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo vėliausiai sužinoti, kai jai 2002 m. gruodžio 3 d. sutartimi buvo perleistos sutuoktinio balsavimo teisės.

34. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ieškinio senaties klausimu. Nurodė 2002 m. gruodžio 3 d. (sudarant sutartį dėl balsavimo teisės perleidimo) neturėjusi pagrindo įtarti jos teises pažeidžiančio ginčijamo sandorio sudarymo tarp atsakovų. Akcentavo aplinkybę, jog 1995 m. gruodžio 20 d. jos sutuoktiniui priklausė 339 646 vienetai bendrovės akcijų, o 2002 m. gruodžio 3 d. akcijų skaičius siekė 530 861 (t. y. daugiau). Be to, jai nebuvo pateiktas vertybinių popierių sąskaitos išrašas. Apeliantės teigimu, ginčijamo sandorio sudarymo faktas jai tapo žinomas tik 2017 m. kovo 23 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia apeliantės pozicija.

35. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl šalių ginčo kvalifikavimo, aktualaus ieškinio senaties termino trukmės. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi tuo atveju, jeigu senaties terminas prasidėjo įsigaliojus CK. Nagrinėjamu atveju taikytini CK nustatyti ieškinio senaties terminai, nepriklausimai nuo to, kurios šalies pozicijai ieškinio senaties termino eigos klausimu būtų pritarta: ar ieškovės – kai ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2017 m. kovo 23 d., ar atsakovo R. J. – kai ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2002 m. gruodžio 3 d.

36. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį. Taigi ginčo santykiams taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

37. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

38. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pa­čiu as­me­niu, kon­kre­ti die­na, ka­da as­muo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to asmens nu­ro­dy­mą ir sa­vo teigi­niams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pateik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straips­nis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiškinimu ir tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­nės tei­sės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, kad bu­vo prie­šin­gai ir jo nu­ro­dy­tas ko­kias nors ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esan­čių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieški­nio senaties ter­mi­no ei­gos pra­džios su­sie­ji­mas su mo­men­tu, ka­da as­muo tu­rė­jo sužino­ti apie tei­sės pažei­di­mą, paaiškintinas įsta­ty­mo lei­dė­jo ke­ti­ni­mu ko­kiu nors bū­du ieš­ki­nio sena­ties termi­no ei­gos pra­džią apibrėž­ti ob­jek­ty­ves­niais kri­te­ri­jais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėji­mo sužino­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą mo­men­tas (skir­tin­gai nei re­a­laus sužinojimo) sie­ti­nas la­biau su objek­ty­viais įvy­kiais ir sa­vy­bė­mis, nei su sub­jek­ty­viais, nu­kreip­tais vien į ieš­ko­vo as­me­nį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).

40. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovei apie atsakovų sudarytą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį turėjo tapti žinoma vėliausiai 2002 m. gruodžio 3 d. sudarius su sutuoktiniu balsavimo teisių perleidimo sutartį, kurioje yra aiški nuoroda į vertybinių popierių sąskaitos išrašą. Būtent šiame dokumente buvo nurodyti visi atsakovo G. D. akcijų įgijimo, perleidimo pagrindai, datos, turimų akcijų skaičiaus dinamika. Todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, sudarydama balsavimo teisių perleidimo sutartį apeliantė buvo susipažinusi arba turėjo teisę ir pareigą susipažinti su vertybinių popierių sąskaitos išrašu, kaip pasirašomos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepaneigti lieka ir trečiojo asmens paaiškinimai, jog balsavimo teisių perleidimo sutartis galėjo būti realizuota tik pateikus vertybinių popierių sąskaitos išrašą. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė ne vieną kartą realizavo balsavimo teisių perleidimo sutarties jai suteikiamas teises, aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje. Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad apeliantė ilgą laiką (2005-2015 metų laikotarpiu) buvo bendrovės valdybos narė. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog balsavimo teisių perleidimo sutartį, kurioje buvo aiški nuoroda į vertybinių popierių sąskaitos išrašą, sudariusi, jos pagrindu visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvavusi, ilgą laiką ėjusi bendrovės valdybos narės pareigas apeliantė nežinojo tikslaus sutuoktinio priklausančių akcijų skaičiaus, jo (skaičiaus) dinamikos, sutuoktinio sudarytų akcijų įgijimo – perleidimo sandorių esmės ir sekos. Priešingas vertinimas, atsižvelgiant į apeliantės asmenybę individualizuojančias savybes, neatitiktų rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartų. Todėl apeliantės pozicija, jog ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybė jai tapo žinoma visiškai netikėtai gavus pirminius ginčijamo sandorio sudarymą patvirtinančius duomenis, nustatytų aplinkybių kontekste yra nepagrįsta ir teisėjų kolegijos neįtikina.

41. Nėra pagrindo pritarti ir apeliantės pozicijai, esą nėra duomenų apie tai, jog vertybinių popierių sąskaitos išrašas jai buvo pateiktas sudarant balsavimo teisių perleidimo sutartį. Nors į bylą nepateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis tiesioginį šio dokumento įteikimą apeliantei, tai nepaneigia rūpestingo ir apdairaus asmens pareigos domėtis sudaromų sandorio esme, įsigilinti į sandorių turinį, domėtis sutuoktinio veikla, susijusia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės srityje. Ta aplinkybė, jog atsakovas G. D. sutinka su ieškiniu, pritaria apeliantės versijai dėl ieškinio senaties subjektyvaus momento, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia nustatytų aplinkybių, juolab kad atsakovo paaiškinimams trūksta objektyvumo.

42. Teisėjų kolegija, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškinys šioje byloje pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2017 metais, kai ieškinio senaties terminas baigėsi 2003 metais, neleidžia tokio termino praleidimo pripažinti nežymiu ar nereikšmingu.

43. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-449/2009). Analizuojamu atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių, pateisinančių akivaizdžiai nesavalaikį ieškinio pareiškimą. Apeliantės nuomone, aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymas nuo jos buvo slepiamas, jog apeliantę su atsakovu G. D. siejo šeimos santykiai, o su kitu atsakovu R. J. – ilgametė draugystė, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam argumentui. Kolegija pažymi, jog apeliantės nurodytų aplinkybių dėl ginčijamo sandorio šalių susitarimo sudaryti sandorį, nuslepiant jį nuo apeliantės, grindžiama vien jos ir sutuoktinio subjektyvaus turinio argumentais, kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys. Kita vertus, galima sandorio nuslėpimo aplinkybė, nėra reikšminga, kadangi byloje konstatuota, kad apie ginčijamo sandorio sudarymą apeliantei buvo (turėjo būti) žinoma dar 2002 metais.

44. Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

45. Atsižvelgiant į tai, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

46. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmestas taikant ieškinio senatį, todėl ta aplinkybė, jog apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą visgi buvo pripažinta, kad apeliantės rašytinis sutikimas ginčijamo sandorio sudarymui buvo būtinas, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinio dėl vieno sutuoktinio, neturinčio kito sutuoktinio rašytinio sutikimo, sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju net ir nustačius teisės pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tokiu atveju iš esmės nevertinti kiti apeliacinio skundo argumentai dėl neadekvačiai mažos akcijų kainos ginčijamojoje sutartyje. Viena vertus, šiais argumentais grindžiama apeliantės pozicija dėl be jos sutiko sudaryto sandorio sukeltų jos turtinių interesų pažeidimo. Kita vertus, kainos aspektu ginčijant akcijų perleidimo sandorį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat konstatuotinas ieškinio senaties termino praleidimas. Ginčijant sandorius bendraisiais jų negaliojimo pagrindais taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Tačiau ir šiuo atveju ieškinio senaties eiga sietina su tuo pačiu subjektyviuoju momentu – 2002 m. gruodžio 3 d. balsavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo data. Todėl net ir taikant bendrąjį ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad ieškinys pareikštas šiam terminui jau pasibaigus. Todėl apeliantės argumentų vertinimas, įžvelgiant juose ginčijamo sandorio ginčijimo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais požymių, netenka prasmės.

47. Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąjį sprendimą, nors ir dėl klaidingai nustatytos faktinės aplinkybės, kad 1997 m. balandžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartis sudarė sutuoktiniai G. D. ir G. D., ir padarė nepagrįstą išvadą dėl nuosavybės teisės į AB „Panevėžio keliai“ akcijas rėžimo, iš esmės pripažinęs šį turtą asmenine atsakovo G. D. nuosavybe, o tai lėmė nepagrįstą išvadą, kad sudarant ginčijamą sandorį nebuvo būtinas apeliantės rašytinis sutikimas, tačiau pagrįstai šalies prašymu taikė ieškinio senatį ir pagrįstai ieškinį atmetė šiuo savarankišku pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant motyvą, jog 1997 m. balandžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartis sudarė sutuoktiniai G. D. ir G. D..

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovai ir trečiasis asmuo nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šios rūšies išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą, kad 1997 m. balandžio 18 d. ir 1998 m. gruodžio 30 d. akcijų dovanojimo sutartis sudarė sutuoktiniai G. D. ir G. D..