Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Renatos Augutavičienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. S., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Nukentėjusiojo D. Š. ieškinys dėl žalos atlyginimo, civilinių ieškovų Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ieškiniai dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2017 m. gruodžio 15 d., apie 20.20 val., prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), atėjus kaimynui D. Š. pareikšti pretenzijas dėl remonto metu keliamo triukšmo, pastarąjį pastūmė, nuo ko D. Š. nukrito, ko pasėkoje jam nustatytas dešinio žastikaulio priekinis išnirimas, t.y. nesunkus sveikatos sutrikdymas ir spardė D. Š. kojomis, šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti D. S. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per tą laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Tenkinti nukentėjusiojo D. Š. civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 353,83 Eur turtinės žalos atlyginimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį dėl 483,07 Eur turtinės žalos atlyginimo, šias sumas priteisiant iš D. S..

2.1. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog D. S. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo realių ir pavojingų D. Š. veiksmų, ir tą teisę, stumdamas nukentėjusįjį iš buto, realizavo, neperžengdamas jos ribų, t. y. jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, yra nepagrįstos ir neteisingos.

2.2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas konflikto eigą, labiau gilinosi į nukentėjusiojo, kaip konflikto iniciatoriaus, vaidmenį, bet visiškai nedetalizavo ir nevertino D. S. veiksmų ir jų eigos. Prokurorė cituoja pastarojo ir nukentėjusiojo D. Š. 2018-06-28 teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus ir nurodo, kad esant tokiems parodymams pagrįstai galima teigti, kad nukentėjusiajam D. Š. atėjus į butą ir išreiškus pretenzijas dėl keliamo triukšmo, jis buvo kaltinamojo ir jo sūnaus išstumtas iš buto ir tuo metu, kai nukentėjusysis jau buvo laiptinėje, D. S. vėl pakartotinai pastūmė D. Š., nuo ko jis nukrito ir to pasėkoje jam kilo neigiami padariniai, t. y. dešinio žastikaulio priekinis išnirimas. Vertinant šias nustatytas aplinkybes, kurių teismas visiškai nedetalizavo ir nevertino, pagrįstai galima teigti, kad tuo metu, kai nukentėjusysis jau buvo išstumtas iš buto, D. S. nebuvo kilusi jokia grėsmė dėl tariamo nukentėjusiojo brovimosi į butą, kuriame padėjo sūnui atlikti remonto darbus. Prokurorė pažymi, kad pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus, o vertinant kilusio konflikto nustatytas aplinkybes, negalima daryti pagrįstos išvados, kad D. S., išstūmus iš buto nepatenkintą nukentėjusįjį dėl keliamo bute triukšmo, kilo akivaizdi ir reali grėsmė dėl savo sveikatos ir būsto neliečiamybės. Tai, kad nebuvo jokio realaus pavojaus galvoti apie gresiantį pavojų sveikatai ir būsto neliečiamumui įrodo, kad D. S. atidarius duris, nukentėjusysis įeidamas į butą, iš karto išreiškė pretenzijas tik dėl keliamo triukšmo. Prokurorės teigimu, tai, kad nebuvo tiesioginio pagrindo manyti, jog gresia pavojingas kėsinimasis į būsto neliečiamybę bei asmens sveikatą, patvirtina ir tai, kad fizinė jėga (pakartotinas stūmimas) prieš nukentėjusįjį buvo panaudota jau nukentėjusiajam esant laiptinėje, o ne privačioje teritorijoje, t. y. D. S. sūnaus bute. Be to, pats D. S. nurodė, kad būnant laiptinėje, jis pastūmė nukentėjusįjį, nes bijojo, kad nukentėjusysis vėl jį įveiks, tačiau, pasak prokurorės, tokie jo argumentai nesuteikia teisės naudoti fizinę jėgą prieš asmenį ir toks nepagrįstas elgesys, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai aiškiai nebuvo reikalo gintis. Prokurorė pastebi, kad D. S. elgesys ir reakcija dėl išsakytų nukentėjusiojo pretenzijų dėl keliamo triukšmo, peržengė moraliai priimtino bendravimo ribas ir kaltininkas į susidariusią situaciją reagavo neadekvačiai, t. y. fizinės jėgos panaudojimu, kai tuo tarpu, būdami dviese (su sūnumi), nejutę jokio pagrįsto realaus pavojaus savo sveikatai ar turtui, galėjo elgtis kitaip. Prokurorės teigimu, teismui tik lakoniškai nurodant, kad D. S. pagrįstai galėjo vertinti situaciją kaip pavojingą būsto neliečiamybei, nenurodant kokiais argumentais remiasi tai tvirtindamas, darytina išvada, kad nuosprendyje nepateikiami teisiškai reikšmingi argumentai, pagrindžiantys teismo poziciją dėl būsto neliečiamybės galimo pavojingo pažeidimo buvimo aptariamoje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad teismas pažeidė teismo sprendimams keliamus reikalavimus, pagal kuriuos teismo nuosprendis turi būti ne tik teisėtas bei pagrįstas, bet ir aiškus bei pakankamai motyvuotas.

2.3. Skunde taip pat kritikuojami skundžiamo teismo nuosprendžio motyvai dėl nukentėjusiojo asmenybės (fiziškai stiprus), jo elgesio prieš pat įvykį (stipriai trankė duris, suirzęs ir vartodamas necenzūrinius žodžius įsiveržė į butą), kaip pavojingos situacijos pagrįsto vertinimo, kadangi, pasak prokurorės, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės, nes būtinoji gintis galima nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo tariamų pavojingų asmenų. Prokurorė teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis kėsinosi ar rengėsi kėsintis į D. S. sveikatą ar būsto neliečiamumą. Be to, byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis ėjo pas kaimynus tik reikšti pretenzijas dėl gręžimo ir tai D. S. nuo pat pradžių, kai tik atidarė duris nukentėjusiajam, buvo žinoma. Prokurorės teigimu, žodinis pretenzijų išsakymas nesukelia teisės į būtinąją gintį ir prieš nukentėjusįjį panaudota fizinė jėga negali būti pateisinama BK 28 straipsnio prasme.

2.4. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir neįvertino kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų, turinčių reikšmės nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad dėl to paties įvykio buvo atliekamas priešpriešinis ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1- 67632-17 dėl D. S. galimai patirto kūno sužalojimo, kuriame 2018-05-17 priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje be nukentėjusiojo (D. S.) bei liudytojo J. S. parodymų, kurių patikimumas kelia abejonių, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad D. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį, kad šiam nustatytas sužalojimas yra būtent D. Š. tyčinių veiksmų pasekmė. Nurodo, kad priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą 2018-09-05 teismo posėdžio metu buvo prijungtas prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių duomenų nevertino ir jais nesivadovavo, nors, prokurorės teigimu, minėtame tyrime užfiksuoti reikšmingi faktiniai duomenys, turintys reikšmės ir nagrinėjamoje byloje.

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. S. prašo atmesti prokurorės skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendį nepakeistą, civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

3.1. Nurodo nesutinkantis su apeliaciniu skundu, kadangi mano, kad teismas padarė teisingas išvadas, kad pastarasis turėjo teisę į būtinąją gintį, t.y. gintis nuo realių ir pavojingų D. Š. veiksmų ir tą teisę tinkamai realizavo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, t.y. jo gynyba aiškiai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Teigia, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, teisingą, pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį.

3.2. Pasak D. S., teismas teisingai nustatė, jog nukentėjusysis inicijavo konfliktinę situaciją dėl bute keliamo remonto triukšmo. Teismas teisingai nustatė konflikto pradžią, t.y., kad pats nukentėjusysis stipriai trankė buto duris, o atidarius, nieko nesakęs, agresyviai įsibrovė į butą ir, vartodamas necenzūrinius žodžius bei reikšdamas pretenzijas dėl keliamo triukšmo, pastūmė jį (D. S.), dėl ko jis suklupo savo buto koridoriuje ir pradėjo daužyti jį kumščiais, siekdamas pataikyti į galvos sritį.

3.3. Atsiliepime taip pat teigiama esant svarbiai aplinkybei, kad nukentėjusiajam D. S. neleido įeiti į butą – nei žodžiu, nei savo veiksmais nesudarė situacijos, iš kurios galima būtų spręsti, kad leidžia jam užeiti į butą. Todėl, pasak D. S., pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusysis visų pirma pasikėsino į jo būsto neliečiamybę, o antra, jis pasikėsino į pastarojo sveikatą ir gyvybę, kumščiais suduodamas ir siekdamas suduoti smūgius į galvos sritį buto koridoriuje, kur nuo nukentėjusiojo pastūmimo jis buvo suklupęs. Teigia, kad teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusysis D. Š. pasikėsino į įstatymų saugomus gėrius – būsto neliečiamybę bei sveikatą ir gyvybę, kas įrodo nukentėjusiojo kėsinimosi pavojingumą, akivaizdumą ir realumą.

3.4. Atsiliepime teigiama ir tai, kad prokurorė iš esmės sutikdama, kad nukentėjusiajam įsibrovus į butą ir siekiant suduoti smūgius D. S. į galvą, pastarasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, neteisingai vertina tolimesnę konflikto eigą, kuomet nukentėjusysis buvo išstumtas iš buto. Nurodo, kad ir toliau šis buvo agresyvus, toliau agresyviai puolė, siekė suduoti smūgius į galvos sritį, o D. S. gynęsis. Pasak jo, konfliktui persikėlus į laiptinę, konflikto eiga vertinama kaip vientisa, sisteminga ir nuosekli nukentėjusiojo agresyvių smurtinių veiksmų pasekmė.

3.5. Atsiliepime nurodoma, kad prokurorės minimas priešpriešinis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, todėl jame apskritai nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, turinčių įtakos nagrinėjamai baudžiamajai bylai teisingai išspręsti.

4. Teismo posėdžio metu prokuroras bei nukentėjusysis prokuratūros apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl būtinosios ginties

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendis, kuriuo D. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teismui nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados prieštarauja bylos faktiniams duomenims.

6. Bylos duomenimis yra neginčijamai nustatyta, kad inkriminuotu laiku ir vietoje – (duomenys neskelbtini) namo laiptinės aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) buto (duomenys neskelbtini) nukentėjusįjį D. Š. konflikto metu pastūmė D. S., dėl ko jis nukrito ir krisdamas susižalojo: jam išniro dešinys raktikaulis, taip nesunkiai buvo sutrikdyta jo sveikata. Apylinkės teismas, nustatęs kaltinime inkriminuotus D. S. veiksmus, pripažino, kad tokius veiksmus jis padarė, gindamasis nuo nukentėjusiojo D. Š. pavojingo kėsinimosi į buto neliečiamybę ir į jo – D. S. sveikatą.

7. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, visgi mano, kad aptariamo įvykio situacija negali būti vertinama kaip būtinosios ginties situacija. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis D. Š. pažeidė D. S. buto neliečiamybę ar kėsinosi tai padaryti, ar D. S. turėjo pagrindą suprasti jo veiksmus kaip kėsinimąsi į buto neliečiamybę, kaip nėra įrodymų, kad nukentėjusysis D. Š. fiziškai smurtavo prieš D. S., kėsindamasis į jo sveikatą, ir kad dėl to jam teko gintis.

8. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, tiek apeliacinio proceso metu nukentėjusysis D. Š., priešingai nei nustatė apylinkės teismas, apie įvykio aplinkybes davė iš esmės išsamius, gana detalius parodymus, nurodydamas, kad 2017-12-15 apie 20.30 val., neapsikentęs kaimynų keliamo triukšmo 22 bute (buvo gręžiama), atėjo aiškintis. Jis kelis kartus skambino, po to garsiai beldė ir į butą pateko, atidarius duris vyresniam vyrui (D. S.), su juo buvo ir jaunesnis vyras (J. S.). Jis pareiškė pretenzijas duris atidariusiems vyrams dėl jų keliamo triukšmo, tada vyresnis vyras jį stūmė lauk iš buto, dėl ko jis – D. Š. prarado pusiausvyrą ir griūdamas laiptinės aikštelėje susižalojo. Jis nei vienam iš vyriškių nesudavė nei vieno smūgio ir nesikėsino suduoti. Neneigia, kad dėl jų keliamo triukšmo jis aiškinosi pakeltu tonu, irzliai, nes dėl kelias dienas besitęsiančio gręžimo, negalėjimo normaliai ilsėtis buvo sudirgęs. Į butą buvo įėjęs tik už durų slenksčio (t.1, b.l. 10-11, 20, 22, 137; t. 2, b.l. 21, 22- 27, 67-68).

9. D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jam pareikštą kaltinimą neigė, jis nurodė, kad aptariamu laiku ir vietoje jis gynėsi nuo neteisėto nukentėjusiojo D. Š. įsiveržimo į butą, kur jis su sūnumi J. S. darė remontą, nuo jo fizinio užpuolimo (ne mažiau 8 smūgių kumščiu sudavimo buto prieškambaryje, stumiant lauk iš buto, tolesnio jo puolimo, siekiant suduoti smūgius). Tokius jo parodymus palaikė liudytojas – jo sūnus J. S..

10. D. S. versija ir apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusysis D. Š. aptariamos situacijos metu savo veiksmais kėsinosi pažeisti (duomenys neskelbtini) buto neliečiamybę yra niekuo nepagrįsta. Tiek iš nukentėjusiojo D. Š. parodymų, tiek iš D. ir J. S. parodymų, yra nustatyta, kad po garsaus beldimo į buto lauko duris, jas atidarė pats D. S.. Tos aplinkybės, kad į buto duris buvo itin garsiai beldžiamasi ir, kad atidarius buto lauko duris nukentėjusysis D. Š. galimai norėjo praeiti toliau į butą, įžengdamas į buto prieškambarį, nėra vada to vertinti kaip jo keltos grėsmės buto neliečiamybei, nes tik atidarius duris nukentėjusysis pradėjo aiškiai reikšti pretenzijas dėl S. keliamo gręžimu triukšmo, to neneigia nei D. S., nei kartu buvęs J. S.. Tokia aiškiai išreikšta nukentėjusiojo pozicija akivaizdžiai parodė, kad jis turėjo pretenzijų dėl jų keliamo triukšmo, o ne siekė sutrikdyti jų buto neliečiamybę, neteisėtai įsiverždamas į butą.

11. Taip pat, kolegijos nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad prieš D. S. nukentėjusysis D. Š. smurtavo, tuo sukeldamas realų pavojų jo sveikatai. Iš bylos duomenų yra nustatyta, kad nukentėjusiajam D. Š. nugriuvus laiptų aikštelėje, J. S. iškvietė policiją, jiems pranešdamas, kad nepažįstami asmenys daužo jų buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, braunasi, taip pat nurodydamas, kad „mes apraminome čia truputį, nes jie labai agresyvūs“ (t. 1, b.l. 8-9, 17-18), nors tuo metu į jų butą niekas nesibrovė, nukentėjusysis D. Š. dėl patirto sužalojimo gulėjo aikštelėje, negalėdamas pasikelti. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams K. M., M. L. Ž., S. aiškino, kad nukentėjusysis brovėsi į jų butą, juos puolė, puolimo nekonkretizavo, sužalojimų nei pas vieną policijos darbuotojai nematė, be to nei vienas iš jų ir nesiskundė, kad nukentėjusysis D. Š. smurtavo prieš juos, ar kurį nors sužalojo. S. policijai nurodė, kad nukentėjusįjį, kuris brovėsi į jų butą, jie išstūmė, dėl ko jis nugriuvo (t. 1, b.l. 57, 59, 147,172). Įvertinus J. S. pranešimo turinį, jo ir D. S. aiškinimus policijai apie įvykį, akivaizdu, kad jie, supratę, kad nukentėjusysis dėl D. S. veiksmų buvo sužalotas, ėmėsi gynybinio puolimo taktikos, patys iškviesdami policiją, nukentėjusįjį kaltindami neteisėtu veržimųsi į jų butą.

12. Apie tai, kad nukentėjusysis D. Š. neva smurtavo prieš D. S., pastarasis nurodė tik 2018 m. kovo 19 d., kai buvo apklaustas pirmą kartą, savo parodymuose detalizuodamas, kad nukentėjusysis jam sudavė kumščiu iki 8 smūgių, taikydamas į veidą, smūgiai daugiausia kliuvo į rankas, kuriomis jis dengėsi nuo smūgių, pora smūgių kliuvo į veidą. Sūnus J. S. atbėgęs į jo pagalbos šauksmą iš kito kambario, tada nukentėjusysis nustojo jį mušęs. Tada jis su sūnumi išstūmė D. Š. lauk iš buto, bet pastarasis vėl jį puolęs, dėl ko jis jį vėl pastūmė ir šis laiptų aikštelėje nugriuvęs (t. 1, b.l. 66). Tai, kad nukentėjusysis D. Š. neva smurtavo prieš D. S. patvirtino 2018 m. sausio 29 d. pirmą kartą apklaustas liudytoju jo sūnus J. S. (t. 1, b.l. 55), jo parodymai dėl smūgių sudavimo vietos, dėl jo buvimo vietos aptariamo įvykio metu skiriasi nuo D. S. parodymų.

13. Teisėjų kolegija visgi mano, kad D. S. parodymai, juos iš dalies patvirtinantys jo sūnaus J. S. parodymai, kuriuose jie teigia, kad prieš D. S. smurtavo nukentėjusysis D. Š., vertintini kritiškai, tokiais parodymais D. ir J. S. siekia, kad D. S. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą kolegija daro, atsižvelgdama į tai, kad pranešus apie įvykį policijai, bendraujant tiesiogiai su policija, tiek D. S., tiek jo sūnus J. S. nurodė tik tai, kad nukentėjusysis veržėsi į butą, puolė, tačiau nei vienas iš jų nenurodė, kad jis smurtavo prieš D. S., kai jų vėlesniu aiškinimu, jo naudotas smurtas buvo ne vieno kokio smūgio sudavimas, bet ne mažiau 8 smūgių sudavimas. Jų vėliau duoti parodymai apie tai, kad D. S. mušė nukentėjusysis, kolegijos nuomone, buvo tarpusavyje suderinti, siekiant, apkaltinus nukentėjusįjį smurtavimu, išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl jam padaryto sužalojimo.

14. Tai, kad nėra įrodymų, jog aptariamo įvykio metu D. S. mušė nukentėjusysis D. Š., buvo pripažinta ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro 2018-05-17 nutarimu, kuriuo ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal D. S. pareiškimą, prieš D. Š. buvo nutrauktas, nenustačius, kad aptariamo įvykio metu prieš D. S. buvo padaryta nusikalstama veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalies sudėties požymių (t. 1, b.l. 153-159).

15. Skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiojo D. Š. neva naudotas fizinis smurtas yra grindžiamas išrašu iš VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų, iš kurio matyti, kad D. S. sekančią dieną po aptariamo įvykio, t.y. 2017 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į gydymo įstaigą dėl rankos traumos, nurodydamas, kad jį sužalojo kaimynas. Jam buvo nustatyta dešinio dilbio vidurinio 1/3 patinimas, poodinė kraujosruva (t. 1, b.l. 123). Tokio sužalojimo nustatymas pats savaime nėra įrodymas, kad jį padarė nukentėjusysis D. Š., sužalojimas yra nustatytas tokioje vietoje, kur jis galėjo atsirasti ir kitomis nežinomomis aplinkybėmis, nebūtinai padarytas nusikalstamais veiksmais. Kolegijos nuomone, D. S., suprasdamas, kad gali atsakyti už nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, ėmėsi visų priemonių, siekdamas kaltę dėl įvykio suversti nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija, netikėdama D. S. keliama versija, kad jį įvykio metu mušė nukentėjusysis, jam nustatyto sužalojimo fakto nevertina kaip įrodymo neva patvirtinančio nukentėjusiojo smurtą prieš jį.

16. Apeliacinei instancijai nenustačius, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusysis D. Š. savo veiksmais pavojingai kėsinosi į D. S. buto neliečiamybę, į jo sveikatą, pripažįstama, kad D. S., smurtavęs prieš D. Š., neturėjo teisės į būtinąją gintį. Dėl šių motyvų, nenustačius, kad aptariamo įvykio metu D. S. atliko nusikalstamus veiksmus būtinosios ginties situacijoje, jis negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas, priimant naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalies

17. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuteisti D. S. dėl tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, sužalojusiam žmogų, kuriam dėl jo veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Atsakomybė dėl tokios veikos padarymo asmeniui yra tada, kai šioje normoje numatytos pasekmės yra sukeliamos tyčiniais veiksmais, susijusiais priežastiniu ryšiu su pasekmėmis.

18. Aptariamoje situacijoje yra nustatyta, kad D. S. nukentėjusįjį D. Š. pastūmė tyčia, stumdamas jį ranka ar abiem rankomis krūtinės srityje, dėl ko D. Š. griuvo, nukrisdamas laiptų aikštelėje, atsitrenkus į aikštelės grindis, jis susižalojo: jam išniro dešinys žastikaulis. Tokioje situacijoje D. S. veiksmai vertinami kaip veiksmai, susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo sužalojimu.

19. Iš nukentėjusiojo D. Š. pirmųjų parodymų yra žinoma, kad jis po tokio stūmimo griuvo, užkliuvęs už durų slenksčio, vėlesniuose parodymuose, taip pat ir apeliacinio proceso metu nukentėjusysis patikslino savo parodymus ir nurodė, kad jis, pastūmus D. S., prarado pusiausvyrą ir griuvo, griuvimo metu patyrė sužalojimą. Įvertinus tiek pirmuosius nukentėjusiojo parodymus, tiek vėlesnius, apeliacinė instancija daro išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju, vertinant veikos kaltininko D. S. veiksmus teisiškai, nėra itin reikšminga, ar nukentėjusysis griuvo už kažko užkliuvęs ar praradęs pusiausvyrą, nes yra akivaizdu, kad griuvo būtent nuo D. S. tyčinio veiksmo – jo pastūmimo. Vienok, tokie D. S. veiksmai prieš D. Š. dėl atsiradusių pasekmių negali būti vertinami kaip tyčiniai, t.y. kad jis, stumdamas nukentėjusįjį, siekė vėliau atsiradusių pasekmių ar, galėdamas atsiradusias pasekmes numatyti, sąmoningai leido joms atsirasti (BK 15 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, daro išvadą, kad aptariamoje situacijoje D. S. veikė nusikalstamai nerūpestingai: jis, pastumdamas nukentėjusįjį D. Š., nenumatė, kad šis gali nukristi ir susižaloti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad šis gali po jo pastūmimo prarasti pusiausvyrą ar pan. ir nukritus susižaloti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taip vertindama D. S. veiksmus, kolegija atsižvelgia į tai, kad pats D. S. veiksmas buvo ne smūgis nukentėjusiajam, o jo pastūmimas, nepaliekant jokių sužalojimų krūtinės srityje, nukentėjusysis nukrito ne tiesiogiai nuo D. S. pastūmimo, o praradus pusiausvyrą, ko D. S. nenumatė, nors tą galėjo ir turėjo numatyti. Tokio teisinio analogiškų veiksmų vertinimo laikomasi ir teismų praktikoje, nustačius tokias situacijas, kai sužalojimas padaromas ne betarpiškai tiesioginiais veiksmais, bet esant ir kitiems, kaip šiuo atveju, nustatytiems veiksniams, tokiais atvejais nustatyti nusikalstami veiksmai vertinami kaip neatsargūs nusikaltimai (kasacinė byla Nr. 2K-7-74/2019).

21. Dėl šių motyvų D. S. nusikalstami veiksmai kvalifikuojami ne pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, numatančiam baudžiamąją atsakomybę už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nustačius, kad: D. S. 2017 m. gruodžio 15 d., apie 20.20 val. laiptų aikštelėje prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, stūmė kaimyną D. Š., reiškusį pretenzijas dėl remonto metu keliamo triukšmo, dėl ko šis nukrito ir susižalojo: dėl dešinio žastikaulio priekinio išnirimo jam nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata.

Dėl nukentėjusiojo D. Š. spardymo

22. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminiuose procesuose nukentėjusysis D. Š. nurodė, kad aptariamo įvykio metu D. S. ne tik jį pastūmė, bet, jam nukritus ir susižalojus, gulinčiam ant aikštelės grindų, įspyrė jam 4-5 kartus: pirmuose parodymuose nurodė, kad spyrė į koją, vėliau patikslino smūgių skaičių 4-6 ir nurodė, kad spyrė į koją ir į sėdmenis, teisme nurodė, kad spyrė į nugarą ir į sėdmenis. Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis D. Š. nurodė, kad po įvykio metu patirto sužalojimo jam labai skaudėjo, todėl dėl tokio skausmo jis galėjo netiksliai nurodyti vietas, kur jam buvo įspirta. Objektyvių duomenų (specialisto išvados, medicininių duomenų), patvirtinančių, kad nukentėjusysis aptariamo įvykio metu buvo spardomas, byloje nėra.

23. D. S. pateiktame kaltinime pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, yra inkriminuota, kad jis be kito veiksmo (nukentėjusiojo pastūmimo) dar jį ir spardė, tačiau nėra detalizuota, nei kiek smūgių buvo suduota, nei į kokias vietas, nei kokios pasekmės tokiais D. S. veiksmais buvo sukeltos nukentėjusiajam D. Š.. Esant tokiam nekonkrečiam abstrakčiam kaltinimui dėl spardymo, asmuo negali būti teisiamas. Dėl šių motyvų D. S. neinkriminuotini kaltinime nurodyti veiksmai, kad jis spardė D. Š..

Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų

24. Apeliacinio proceso metu, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 7 dalies nuostatomis, prokuroro prašymu buvo pavesta atlikti papildomus tyrimo veiksmus: su nukentėjusiuoju D. Š., liudytoju J. S., atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės D. S. atlikti jų parodymų patikrinimą vietoje.

25. 2018 m. gruodžio 14 d. Vilniaus m. šeštojo policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai R. I. pasiūlius D. S. įvykio vietoje patikrinti jo duotus parodymus, jis atsisakė tai daryti, nurodydamas, kad prieš atliekant jam pasiūlytą tyrimo veiksmą, nei vienas iš dalyvavusių prokurorų bei tyrėja neprisistatė, bendravo tarpusavyje, jam nebuvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, tyrimo veiksme dalyvavęs prokuroras V. P. elgėsi arogantiškai, kalbėjo įsakmiu, pakeltu tonu, neleido jam būti savo bute (t. 2, b.l. 20). Tokiais pat motyvais yra grindžiamas ir liudytojo J. S. atsisakymas dalyvauti jo parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b.l. 30).

26. Apygardos teismui prie D. S. parodymų patikrinimo protokolo, kuriame buvo užfiksuotas jo atsisakymas atlikti jam pasiūlytą tyrimo veiksmą, buvo pateiktas 2018-12-14 teisių išaiškinimo protokolas, kuriame pasirašė D. S. gynėjas, protokole užfiksuota, kad D. S. nuo parašo atsisakė (t. 2, b.l. 15-18).

27. Apygardos teismui buvo persiųstas D. S. pranešimas policijai, kuriuo jis kreipėsi dėl vyresniosios tyrėjos R. I. galimo tarnybinio nusižengimo, turinčio nusikalstamos veikos požymių, pranešime nurodydamas, kad tyrėja nei jam, nei sūnui, pasiūlius dalyvauti jų parodymų patikrinime vietoje, neišaiškino jų teisių ir pareigų, nebuvo pasiruošusi tokio veiksmo atlikimui, neturėjo rašiklio, elgėsi arogantiškai, tyrimo veiksmą fiksavo mobiliuoju telefonu ir pan. Be to tyrėja suklastojo teisių išaiškinimo protokolą, jame nurodydama, kad teisės buvo išaiškintos 2018 m. gruodžio 14 d., kai tai buvo padaryta tik gruodžio 18 d., protokole įrašydama, kad jis atsisakė nuo parašo, nors to nebuvo.

28. Kolegijos nuomone, D. S. nurodyti tyrimo veiksmo atlikimo trūkumai, jei jie ir buvo, nagrinėjamu atveju netrukdo teismui nustatyti objektyvių įvykio aplinkybių. Jo nurodyti tyrėjos ar prokuroro darbo trūkumai nėra tiesiogiai susiję su įvykio aplinkybių nustatymu ir tokių trūkumų, jei jie ir buvo, vertinimas nėra nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas.

Dėl bausmės

29. D. S. praeityje nebuvo teistas, baustas administracine tvarka (t. 1, b.l. 67, 68, 69). Jis dirba valstybinėje įmonėje „R“ (t. 1, b.l. 70). D. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta.

30. Skiriant D. S. bausmę, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad nusikaltimas priskiriamas prie neatsargių nusikaltimų, į kaltininką apibūdinančias savybes. Atsižvelgus į tai, jam skiriama įstatymo sankcijoje numatyta bauda. Nustatant skiriamos baudos dydį, atsižvelgiama į BK 47 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas baudos, skiriamos už neatsargius nusikaltimus, ribas, taip pat atsižvelgiama, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo D. Š. elgesys – jis savo pretenzijas dėl remonto metu keliamo triukšmo reiškė gana agresyviai, pakeltu tonu, nekultūringai, tuo iššaukdamas neadekvačią D. S. reakciją.

Dėl civilinių ieškinių

31. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. Š. pareiškė 5000 eurų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b.l. 31), teisminio nagrinėjimo metu nurodydamas, kad dėl tokio sužalojimo patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius emocinius išgyvenimus, yra sumažėjusi jo galimybė dirbti fizinį darbą.

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatas, nukentėjęs asmuo, patyręs dėl nusikalstamų veiksmų fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir pan. turi teisę į neturtinę žalą, įvertintą pinigais. Šiuo nagrinėjamu atveju nustačius, kad nukentėjusysis D. Š. dėl D. S. nusikalstamų veiksmų, kuriais buvo jam padarytas sužalojimas, patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, tai, kad jis buvo nedarbingas nuo 2017-12-15 iki 2018-02-08, kolegija pripažįsta jo teisę į neturtinę žalą. Nustatant tokios neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į D. S. inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, į tai, kad šis nusikaltimas priskiriamas prie neatsargių, taip pat atsižvelgiama ir į nukentėjusiojo D. Š. provokuojamą elgesį, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

33. Taip pat tenkintinas ieškovo – Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys, pareikštas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 44,50), kuriuo prašoma priteisti 353,83 eurus už D. Š. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (t. 1, b.l. 45). Tokias išlaidas patvirtina gydymo paslaugų apskaitos išraše nurodyti duomenys, iš jų matyti, kad D. Š. buvo suteiktos gydymo paslaugos nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. vasario 2 d., šias paslaugas jam suteikė VŠĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, VŠĮ Šeškinės poliklinika (t. 1, b.l. 46-49). Nustačius, kad nukentėjusįjį D. Š. sužalojo D. S., turėtos išlaidos priteisiamos iš pastarojo (BPK 115 straipsnio 1 dalis, CK 6.248 straipsnis, 6.290 straipsnis).

34. Taip pat tenkinamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinys, pareikštas teisme dėl 483,07 eurų priteisimo dėl D. Š. išmokėtos ligos išmokos už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. vasario 28 d. (t. 1, b.l. 105-106). Tokį ieškinį patvirtina pažymos apie priskaičiuotas ligos išmokas nukentėjusiajam D. Š., kurių dalį sudaro jam išmokėta suma, dalį gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos (t. 1, b.l. 107-110). Šio ieškinio atlyginimas priteisiamas iš D. S., kuris pripažįstamas kaltu dėl D. Š. sužalojimo, dėl kurio jis aukščiau nurodytu laiku buvo nedarbingas (BPK 115 straipsnio 1 dalis, CK 6.248 straipsnis, 6.290 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendį, priimtą D. S. atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalį ir nubausti 70 MGL dydžio (2636,20 eurų) bauda, ją sumokant valstybei per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš D. S. 2000 eurų D. Š. neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš D. S. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 353,83 eurus turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš D. S. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 483,07 eurus turtinei žalai atlyginti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.