Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Eglei Keidošienei, atsakovei I. G., trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei Sigitai Padrėzienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei I. G., tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl santuokos nutraukimo esant atsakovės kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatyto ir išlaikymo priteisimo ir pagal atsakovės I. G. priešieškinį ieškovui R. G., tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl santuokos nutraukimo esant ieškovo kaltei, vaiko gyvenamosios vietos nustatyto ir išlaikymo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas šeimos iširimo priežastimis įvardijo sutuoktinės potraukį kitiems vyrams, neištikimybę, nesidomėjimą šeima, meilės, pasitikėjimo ir tarpusavio supratimo stoką. Nurodė, jog ilgą laiką pragyveno atskirai, todėl terminas sutuoktiniams susitaikyti nereikalingas. Mano, jog nepilnametis sūnus E. turi gyventi su juo, kadangi jam pradėjus gyventi atskirai, apsilankymų metu matydavo, kad atsakovės namie nebūdavo, sūnų rasdavo su seneliais, sūnus jam pasakodavo, kad mama grįžta vėlai vakare arba tik ryte, todėl ieškovas nusprendė, jog vaikui geriausia bus gyventi Kaune ir sūnų parsivežė pas savo tėvus. Nuo to laiko atsakovė vaiku nesidomėjo. Nuo 2006 m. rugpjūčio 20 d. sūnus ėmė lankyti darželį, o nuo 2007 m.rugsėjo mėnesio lanko mokyklą. Sūnus su juo bendrauja noriai, nori gyventi su juo. Nurodė, kad gyvena pas savo mamą, tačiau tvarkosi dokumentus buto pirkimui. Vaiko išlaikymui ieškovas išleidžia 600 Lt per mėnesį, iš atsakovės prašo priteisti po 300 Lt per mėnesį ir įsiskolinimą, kuris sudaro 1500 Lt, susidariusį nuo 2006 m. rugsėjo iki 2007 m.kovo mėnesio. Atsakovė vaikui išlaikymą ėmė teikti nuo 2007 m. kovo mėnesio, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas taip pat nurodė, kad dalintino nekilnojamojo turto santuokos metu neįgijo, yra sudarę ir įregistravę povedybinę sutartį. Transporto priemonę Ford Fiesta palieka atsakovei. Savo transporto priemonę ieškovas įsigijo po povedybinės sutarties sudarymo, kreditorinis įsiskolinimas yra jo asmeninė skola. Prašo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, nes atsakovė nenurodė jokios priežasties, kad ieškovas būtų kaltas dėl santuokos iširimo.

Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, darė išvadą, kad ieškovas įrodė preziumuojamą faktą - santuokinę neištikimybę, o atsakovė šio fakto nepaneigė, sprendė, jog šeimos iširimo priežastimi buvo neištikimybė kito sutuoktinio atžvilgiu, todėl tenkino ieškovo reikalavimą ir santuoką nutraukė dėl atsakovės kaltės (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Taip pat teismas sprendė, jog atsakovės nurodyta ieškovo kaltė - pavydumas negali būti šiuo atveju vertinamas kaip lojalumo stoka kito sutuoktinio atžvilgiu, nes teismas laikė įrodytomis tas aplinkybes, kad atsakovės elgesys išprovokuodavo ieškovo pavydą, taip pat atsakovė neįrodė ir to fakto, jog ieškovas nesirūpino šeimos gerove, priešingai - nupirko atsakovei automobilį, vykdavo su šeima atostogauti, prašė atsakovę susirasti kitą gyvenamąją plotą, atskirai nuo tėvų, tačiau atsakovė nesutiko ir šių aplinkybių teismo posėdžio metu nepaneigė. Nustatė, kad ieškovas nuolatos rūpinosi savo mažamečio sūnaus gyvenimo, tai yra sveikatos, auklėjimo sąlygomis, materialiniu aprūpinimu. Įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatytas faktines bylos aplinkybes, darė išvadą, jog ieškovas savo kaip sutuoktinio pareigų iš esmės nepažeidė, todėl nenustatęs ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo, priešieškinį šioje dalyje atmetė. Teismas nustatė, kad šalių santuokinis gyvenimas iširo dėl atsakovės kaltės, jie kartu negyvena daugiau kaip vienerius metus, abu prašo neskirti termino susitaikymui, išlaikymo vienas iš kito nereikalauja, todėl esant šiems įrodymams teismas sprendė, kad santuoka tarp šalių nutrauktina. Taip pat nustatė, kad ginčo dėl turo pasidalijimo nėra, nes (duomenys neskelbtini) sudarė notariškai patvirtintą povedybinę sutartį, kuria pasidalino turtą, bei turines teises ir pareigas. Po povedybinės sutarties sudarymo ieškovas su AB banku „Hansabankas“ (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 25 000 Lt kredito sumos gavimo, įsigijo automobilį, kreditorius neprieštarauja, jog tai ieškovo asmeninė skola. Ieškovas prašė santuokos metu įgytą automobilį FORD FIESTA, kurio vertė 500 Lt priteisti atsakovei, atsakovė tam neprieštaravo, todėl teismas ieškinį šioje dalyje tenkino. Nurodė, kad kilęs tarp šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, tačiau atsižvelgdamas į vaiko amžių (bylos nagrinėjimo metu septynerių metų), į vaiko raidą, šalių nuomonę bei psichologės rekomendacijas, teismas E. G. neapklausė. Teismas, įvertinęs įrodymus, nurodė, kad vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti nustatyta su kiekvienu iš tėvų, nes tiek ieškovas, tiek atsakovė gali sudaryti vaikui pakankamai geras sąlygas vystytis ir augti, tačiau vaikas apklaustas vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės 2007-04-20 aiškiai išreiškė norą gyventi su tėvu, šie norai nepasikeitė ir 2007-09-17 atlikus teismo psichologinę ekspertizę. Atsižvelgdamas į tai, kad vaikas aiškiai išreiškė norą gyventi su tėvu, drauge gyvena daugiau nei vienerius metus vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje ir nesant duomenų apie tai, jog vaiko gyvenimas su tėvu daro žalingą įtaką nepilnamečio vaiko auklėjimui, mokymuisi, sveikatai ar augimui, teismas vaiko gyvenamąją vietą nustatė su tėvu, tenkindamas ieškinį šioje dalyje, o priešieškinį atmesdamas. Atsakovės argumentus, jog vaikas turi gyventi su motina, tik ji gali vaikui suteikti teigiamas emocijas, šilumą, o tai nustatyta ir teismo ekspertizės aktu, teismas vertino, tačiau nelaikė pagrindu nuneigti vaiko norą gyventi su tėvu. Kadangi nei ieškovas, nei atsakovė reikalavimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo nereiškė, patvirtino, jog dėl to ginčų tarp šalių iki šiol nėra, todėl sprendė, kad nustatyti bendravimo tvarką nėra būtinybės. Teismas tenkino ieškovo prašymą dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui priteisimo, nes teismo nuomone, prašomas priteisti išlaikymas atitinka vaiko turtinius poreikius, šalių finansines galimybes ir įstatymo nuostatą, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri nuo 2008-01-01 sudaro 800 Lt per mėnesį. Teismas nustatydamas išlaikymo vaikui dydį atsižvelgė ir į atsakovės nurodytus argumentus, jog ieškovo mėnesio pajamos yra ženkliai didesnės nei jos, tačiau šalys pripažino, jog ieškovas išlaiko dar vieną vaiką iš pirmosios santuokos, todėl esant tokioms aplinkybėms darė išvadą, kad šalių gaunamos pajamos, įskaitant šio vaiko išlaikymui skiriamas lėšas, nedaug skiriasi. Teismas ieškovo prašymą priteisti iš atsakovės išlaikymo vaikui įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo1 d. iki 2007 m. vasario 6 d. tenkino, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad per šį laikotarpį teikė sūnui materialinį išlaikymą. Atsakovės pareikšto priešieškinio dalį dėl išlaikymo sūnui priteisimo iš ieškovo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2006 m. rugsėjo mėnesio atmetė, netenkinus reikalavimo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove. Teismas netenkindamas atsakovės reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, rėmėsi šalių paaiškinimais, jog iki 2006 m. liepos mėnesio šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir abu nurodė, jog nustojo gyventi kaip šeima nuo 2006 m. liepos vidurio. Nurodė, kad gyvenant šeimoje šalys vienodai prisideda prie šeimos materialinės gerovės, vaiko išlaikymo, o paneigiančių šias aplinkybes įrodymų, atsakovė nepateikė. Tenkinęs ieškinį, o priešieškinį atmetęs, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovas R. G. nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė pareiškė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose, ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra (buvo) neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (nagrinėjamos bylos atveju ieškovas privalo įrodyti santuokinę neištikimybę, atsakovė – nesirūpinimą šeima), o tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo, t. y. kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas būtent dėl šių priežasčių. Nurodytu pagrindu kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo reikia nurodyti, kuo pasireiškia kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo (CPK 382 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Bylą nagrinėjęs teismas, vertindamas ieškinyje ir priešieškinyje išdėstytas aplinkybes, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad dėl atsakovės elgesio ieškovas 2004 m. buvo priverstas gyventi skyrium, šeimai susitaikius, atsakovės elgesys nepakito, ji susitikinėdavo su kitais vyrais, t. y. ieškovas įrodė sutuoktinio neištikimybę, kuri buvo pakankamas teisinis pagrindas teismui padaryti išvadą, jog atsakovė yra kalta dėl santuokos iširimo. Kolegija pažymi, kad vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas byloje teisiškai reikšmingą faktą dėl atsakovės santuokinės neištikimybės buvimo ar nebuvimo, pagrįstai vadovavosi šiuo principu ir padarė išvadą, kad atsakovė kalta dėl santuokos išrimo. Kolegija sutinka su teismo išvada, kad byloje pakanka duomenų, be to, ir ieškovas įrodė, jog atsakovė iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, moralines pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30 str., 3.35 str., 3.5 str., t. y. atsakovė nevykdė įstatyme numatytų sutuoktinio pareigų: atsakovė paliko šeimą, nesirūpino nepilnamečio sūnaus auklėjimu ir priežiūra, palikdama visas pareigas ieškovui, todėl santuoka iširo dėl jos kaltės, bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Apeliacinio skundo argumentai, jog teismo išvados, kuriomis buvo pripažinta, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, yra neteisingos, nes padarytos nesilaikant visapusiško ir objektyvaus aplinkybių vertinimo, kad teismas neįvertino, jog ieškovas paliko šeimą byloje, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Kolegija, atsižvelgdama į teismo nustatytas aplinkybes, pripažįsta, jog teismas, nustatydamas išvardytas aplinkybes, dėl kurių pagal įstatymą preziumuojama atsakovės kaltė dėl santuokos iširimo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai taikė CK 3.60 straipsnio normas – pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CK 3.60 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 10 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 priimtoje nutartyje nurodė, jog „aplinkos keitimas vaikui padaro tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Mihailova v. Bulgarija).“ Šioje nutartyje taip buvo nurodyti kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Kasacinio teismo praktika orientuota į ilgesnį nei vienerių metų gyvenimą vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.

Kolegija sprendžia, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką, būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Nagrinėjamoje byloje teismas ištyrė faktines aplinkybes, abiejų tėvų santykius, materialinę padėtį, gebėjimą vykdyti tėvų pareigas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nekeisti vaiko jau 1,5 metų turimą šeimos aplinką, atsižvelgdamas į vaiko interesus, jį supančią aplinką, ryšius su kitais šeimos nariais, vadovaujantis tėvo gebėjimu geriau atlikti tėvų pareigas nei motina. Kolegija sprendžia, kad tokių išvadų pakanka nekeisti vaikui gyvenant su tėvu jau nusistovėjusią jo šeimos aplinką, kuri užtikrina dabartinių jo poreikių tenkinimą.

Apeliacinio skundo argumentais ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria apeliantės ir ieškovo vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu. Skunde teigiama, kad pagal bylos duomenis nustatyta, jog aplinka pas ieškovą yra bloga, kadangi ieškovas vaikui daro blogą įtaką, vaikas, gyvendamas su apeliante turėtų daugiau galimybių tobulėti, skaityti, žaisti, taptų laibiau atsipalaidavęs. Tuo tarpu, apeliantės vertinimu, ieškovas tokių galimybių vaikui nesudarys, kadangi ieškovas nesirūpina nepilnamečiu vaiku iš pirmosios santuokos, ieškovas siekia materialinės naudos, kuri bus gaunama nustačius sūnaus gyvenamąją vietą su juo - ieškovu.

Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl E. G. gyvenamosios vietos nustatymo, kadangi iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad geresnės sąlygos gyventi vaikui yra su tėvu. Pirmosios instancijos teismas tyrė abiejų šalių gyvenamąsias sąlygas bei aplinką, kurioje vaikas gyveno iki 2006 m. vasaros, byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrindu nustatė, kaip kito vaiko elgesys, priežiūra, jam gyvenant su tėvu, vertino vaiko ryšį su kiekvienu iš tėvų. Teismas pagrįstai sprendė, jog tėvas turi pranašesnes sąlygas ir galimybes sukurti vaiko psichologinius poreikius ir interesus atitinkančią aplinką. Ši išvada grindžiama ne tik bylos faktinėmis aplinkybėmis, bet ir psichologo ekspertizės išvadoje išdėstytomis rekomendacijomis, Vaiko teisių apsaugos tarnybos nuomone. Tokia teismų išvada atitinka vaiko (E. G.) interesus, todėl yra pagrįsta CK 3.169 str. 2 d. ir 3.174 str. 2 d. taikymo prasme. Apeliantės priešingus argumentus šiuo klausimu kolegija pripažįsta nepakankamais paneigti skundžiamo sprendimo išvadas, kadangi apeliaciniame skunde suabsoliutinamos apeliantės, kaip motinos, teisės (CK 3.165, 3.170, 3.156 str.), akcentuojant į vaiko nuteikimą, bei sąlygų, kuriomis vaikas buvo paliktas gyventi pas jį – ieškovą būtinybę, tuo paneigiant vaiko interesus.

Kolegija sprendžia, jog siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai vystytis, atsižvelgtina į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali suteikti kiekvienas iš skyrium gyvenančių tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti vaikui galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, žaisti, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir problemų bei pan. Teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis vaiko gyvenimo sąlygas gali užtikrinti abi šalys, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vaikas daugiau prisirišęs prie tėvo, kad tėvas juo rūpinasi, charakterizuojamas teigiamai, atsižvelgiant į sūnaus norus gyventi su tėvu, į tai, kad tėvo gyvenamoji vieta nepilnamečiui yra įprasta, nes jis joje yra pritapęs, spręstina, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu neprieštarauja jo interesams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nenustačius vienodų tėvų sąlygų, pripažintinas nepagrįstu apeliantės argumentas, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Taip pat dėl išdėstytų aplinkybių bei anksčiau nurodytų įrodymų vertinimo principų civiliniame proscese, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog teismas be pagrindo tenkino reikalavimą dėl išlaikymo vaikui įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės.

Apeliacinis skundas netenkintinas, spręstina, kad santuoka pagrįstai nutraukta dėl atsakovės kaltės bei, kad vaiko gyvenamoji vieta pagrįstai nustatyta su tėvu, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos - išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš I. G. R. G. 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.