Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, A. B. gynėjui advokatui Aleksandr Palamarčuk,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, lietuviui, gyv. (duomenys neskelbtini), 10 klasių išsilavinimo, nevedusiam, nedirbančiam, teistam,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos negalėdamas suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų 2015 m. rugsėjo 14 d., apie 20.30 val., namo kieme (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju J. A. metu smogė pastarajam vieną smūgį peiliu į pilvą, padarydamas durtinę – pjautinę pilvo priekinės sienos žaizdą su kiauryminiu kepenų sužalojimu, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą J. A.. Šiais savo veiksmais A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

A. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2015 m. rudenį, gali būti 2015 m. rugsėjo 14 d., buvo svečiuose pas J. (duomenys neskelbtini). Vakare, apie 22.00 val., jau temo ir jis ėjo namo. Prie akmens D. Gerbutavičiaus g. prie jo priėjo A., kurio pavardės nežino, ir J., kurio pavardės nežino, pravarde „A.“, ir pareikalavo iš jo pinigų. Jis davė jiems pinigų, kiek, nepamena, tačiau vyrams pasirodė mažai. Išgirdo, kad A. pasakė „A.“ duoti jam galvą. Pamatė, kad „A.“ su kumščiais artinasi prie jo. Tuomet jis iš švarko dešinės kišenės išraukė peilį ir dūrė. Kur pataikė, nežino, gali būti, kad kažkur į saulės rezginį, nes „A.“ už jį žemesnis. Nieko nelaukęs ištraukė peilį ir nuėjo namo. Kas po to atsitiko su „A.“, nežino, nesidomėjo. Kai vyko konfliktas su „A.“, jis buvo vienas, o „A.“ buvo su A.. Jis nenorėjo žaloti „A.“. Smogė „A.“ peiliu, nes šis A. prašymu norėjo jį sumušti ir ėjo į jo pusę agresyviai nusiteikęs (1 t., b. l. 113–115).

Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad A. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus įvykio vietoje (1 t., b. l. 117–121).

Nukentėjusysis J. A. apklausiamas teisme parodė, kad 2015 m. rugsėjo 14 d., apie 22.00 val., su A., kuris yra liudytojas, išėjo į lauką. Prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) sėdėjo du iš matymo pažįstami vaikinai. Paprašė jų cigarečių ir nuėjo. Vėliau A. užsimanė paprašyti jų pinigų, priėjo prie jų ir paprašė pinigų, tačiau šie grubiai kažką atsakė. Paklausė, ar jie nori artimiau pabendrauti, t. y. muštis, priėjo prie jų, tačiau pajautė smūgį, pamatė kraują. Paprašė, kad A. iškviestų greitąją pagalbą. Pretenzijų niekam neturi. Vienas iš tų vaikinų buvo A. B., o kito nepažįsta. Jam peiliu smogė A. B.. Nematė, kad būtent peiliu dūrė, pajautė tik smūgį, nematė, iš kur peilis buvo ištrauktas. Po smūgio A. B. nieko nesakė. A. B. vėliau atpažino iš nuotraukų.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis J. A. ikiteisminio tyrimo metu atpažino A. B., kaip asmenį, kuris 2015 m. rugsėjo 14 d. dūrė jam peiliu į pilvo sritį (1 t., b. l. 36–40).

Specialisto išvadoje nurodyta, kad J. A. nustatyta kiauryminė, durtinė-pjautinė pilvo priekinės sienos žaizda su kiauryminiu kepenų sužalojimu, tai komplikavosi kraujavimu į pilvaplėvės ertmę (4 000 ml), šoku, padaryta paveikus duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu arba įranku, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, netrukus iki apžiūros VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (2015 m. rugsėjo 14 d.). J. A. nustatytas sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 49–50).

Liudytojas A. K. apklausiamas teisme parodė, kad žino, kodėl jį pakvietė į teismą, nes žmogų (parodo į nukentėjusįjį) peiliu sužalojo. Iš esmės nieko negali papasakoti, nes tada buvo girtas. Įvykis buvo prieš metus, buvo su draugu namuose, po to išėjo į lauką. Karoliniškėse šalia daugiabučio paprašė cigarečių iš nepažįstamų asmenų, tada paprašė pinigų – 20 centų ir su peiliu viskas prasidėjo. To žmogaus nepažįsta, dūrio peiliu nematė. Jam tik nukentėjusysis pasakė iškviesti greitąją pagalbą. Jis ir iškvietė. Nepamena, kas ir kiek prašė pinigų. Jie nekonfliktavo. Nežino, kodėl žmogus taip sureagavo, gal su psichika negerai. Pats nenukentėjo, tik draugas.

Iš apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini), padarytos nuotraukos (1 t., b. l. 24-29).

Iš Greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad kvietimas gautas 2015 m. rugsėjo 14 d. 20.43 val. (1 t., b. l. 15-19). BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, įvykis įregistruotas 2015 m. rugsėjo 14 d. 21.02 val. (1 t., b. l. 12). Pagal Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pateiktą informaciją pranešimai apie įvykį registruoti 2015 m. rugsėjo 14 d. 21 val. 0 min. (1 t., b. l. 21).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad, medicininės dokumentacijos duomenimis, A. B. nuo 2006 m. diagnozuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. A. B. jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. A. B. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl dabartinės psichikos būklės jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali būti pilnaverčiu ikiteisminio tyrimo ir teismo dalyviu, teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių. A. B. dėl psichikos būsenos tikslinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t. y. Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (1 t., b. l. 154–158).

Teismo psichiatrė ekspertė Z. K. teismo posėdyje patvirtino ekspertizės akto išvadas. Paaiškino, kad atlikdama ekspertizę susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, išsamiai aprašė A. B. psichikos būseną ir pateikė išvadą, kad jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu, kuris yra toli pažengęs, yra sutrikusios visos psichikos funkcijos, yra aktyvi psichopatologija. Nebuvo jokios kritikos nei savo psichikos būsenai, nei inkriminuojamai nusikalstamai veikai. Dėl kritikos stokos A. B. vengia ambulatorinio gydymo, kuris buvo skirtas priverstinai iki ekspertizės atlikimo, nesilaikė gydymo įstaigoje, nevartojo vaistų. Ekspertė neabejoja, kad tai paūmino jo psichikos sutrikimus, dėl to jis įvykdė inkriminuojamą veiką. Buvo konstatuota, kad dėl mąstymo kritiškumo stokos, išreikštų emocijų ir valios sutrikimų A. B. inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo visapusiškai ir kritiškai įvertinti situacijos, numatyti savo elgesio pasekmių, adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio. Dėl to buvo rekomenduota skirti būtent stacionarinį stebėjimą, nes ambulatorinio nepakanka. Ekspertė nemano, kad būtinos griežto stebėjimo sąlygos, turi būti atsižvelgiama ir į veikos pobūdį, t. y. atsižvelgiama, koks straipsnis inkriminuojamas, kitus teisinius dalykus. Jei yra sunkus sveikatos sužalojimas, nužudymas, tada skiriamos specialios sąlygos. Ekspertės nuomone, nagrinėjamu atveju pakanka bendro stebėjimo. Jei A. B. būtų gydomas, jo būklė stabilizuotųsi. Kas vyksta gydymo metu ir kaip gydoma, negali pasakyti. Jeigu medicinos personalas pastebi, kad asmuo nevartoja vaistų, tada gydoma injekcijomis. Bendro stebėjimo sąlygomis taip pat galima užtikrinti gydymą, vien dėl to nereikia skirti griežto stebėjimo sąlygų.

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, tarp jų A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiojo J. A. ir liudytojo A. K. teisme duotus parodymus, kurie sutampa su šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kitą minėtą rašytinę bylos medžiagą (specialisto išvadą, apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus, kt.), konstatuoja, kad byloje visiškai įrodyta, kad A. B. 2015 m. rugsėjo 14 d., apie 20.30 val. (šis laikas nustatytas vadovaujantis ne A. B. ir nukentėjusiojo J. A. parodymais, iš kurių matyti, kad įvykis galėjo būti apie 22.00 val., o minėta rašytine bylos medžiaga, t. y. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortele, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis ir Bendrojo pagalbos centro raštu), namo kieme (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju J. A. metu smogė pastarajam vieną smūgį peiliu į pilvą, padarydamas durtinę – pjautinę pilvo priekinės sienos žaizdą su kiauryminiu kepenų sužalojimu, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą J. A.. Šiais savo veiksmais A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis, pateiktą išvadą ir teismo psichiatro eksperto teismui duotus paaiškinimus, pripažįsta, kad A. B., darydamas minėtą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl ko negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. buvo nepakaltinamas (BK 17 straipsnio 1 dalis).

Prokuroro nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, nurodant A. B. galimai padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pažymėta, kad A. B., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, sirgdamas paranoidine šizofrenija, dėl kurios negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmu, tyčia smogė peiliu ir taip tyčia sutrikdė sveikatą J. A.. Pažymėtina, kad tyčia yra kaltės forma, o kaltė tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Nustačius, kad A. B. negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, nėra pagrindo pripažinti, kad A. B. būtent tyčia smogė peiliu J. A..

BK 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką; jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas, kokią priverčiamąją medicinos priemonę tikslinga taikyti A. B., atsižvelgia į ekspertizės akte pateiktas rekomendacijas ir išvadą, kad A. B. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, į ekspertės paaiškinimus, jog šis lėtinis psichikos sutrikimas yra toli pažengęs, sutrikusios visos psichikos funkcijos, aktyvi psichopatologija. Teismas konstatuoja, kad A. B. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tačiau, priešingai nei siūloma ekspertizės akto išvadoje, A. B. taikytinas stacionarinis stebėjimas ne bendro, o sustiprinto stebėjimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šį pasirinkimą teismas motyvuoja tuo, kad, kaip teisme nurodė ekspertė, parenkant konkrečią priverčiamąją medicinos priemonę atsižvelgiama ir į padarytos veikos pobūdį. Ekspertė teismo posėdyje labiau akcentavo, kad A. B. neturėtų būti skiriamas ambulatorinis stebėjimas, nes jis vengia gydymo, nevartoja vaistų, neigia, jog serga psichikos sutrikimu. Ekspertė negalėjo įvardyti skirtumų tarp stacionarinio stebėjimo bendro ir sustiprinto ar griežto stebėjimo sąlygomis, nors, kaip minėta, pripažino, kad specialios sąlygos taikytomis asmenims, kurie įvykdė sunkų sveikatos sužalojimą ar nužudymą. Pagal BK 98 straipsnio 3 ir 4 dalis stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare, o sustiprinto stebėjimo sąlygos taikomos asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Nagrinėjamu atveju A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų.

Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. Byla gavus teisme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 2 d. Iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2016 m. gruodžio 1 d. atsakymo matyti, kad gydytojas psichiatras skyrė A. B. gydymą medikamentais, tačiau 2016 m. gruodžio 1 d. asmuo tapo agresyvus, buvo apžiūrėtas gydytojo psichiatro, diagnozuotas šizofrenijos paūmėjimas ir suimtasis gydymui ruošiamas 2016 m. gruodžio 2 d. konvojuoti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, A. B. skirta kardomoji priemonė – suėmimas nekeistina ir paliktina galioti iki jo patalpinimo į specializuotą psichikos sveikatos priežiūros įstaigą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti, kad A. B. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas.

Taikyti A. B. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje).

A. B. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą palikti galioti iki A. B. patalpinimo į specializuotą psichikos sveikatos priežiūros įstaigą (Rokiškio psichiatrijos ligoninę).

Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.